|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
AUKŠČIAUSIAS DVASINGUMO LAIPSNIS
Jei žmogus pamatytų pasaulį tiesiogiai, koks
jis yra savaime, o ne per jo miglotus, protą temdančius vaizdinius, saulė išdegintų
jam akis. Pasaulio spindesys ištrintų žmogaus atmintį, apakintų jo sielą ir iš
žmogaus nieko neliktų. Šviesa apakintų, o tamsa tuo labiau. Nes anapus mūsų
regėjimo nėra nieko, kas būtų verta žmogui regėti. Anapus viskas yra baisu ir
nesaugu.
Bet mes jaučiame, kiekvieną gražią dieną
jaučiame, kad kažkas yra šalia mūsų ir tyko mūsų. Tas kažkas yra nematomas, kad ir
kiek į jį žiūrėtum, bet jis persmelkia viską, net ir mūsų matymą. Mes matome jo
akimis, regime jo regėjimu ir niekur nuo jo nepabėgsime. Kad toks gyvenimas nepavirstų
visišku košmaru, dažnai renkamės į krūvą ir išsakome vienas kitam savo
bauginančias mintis, kad vėl įtikėtume prasminga pasaulio tvarka. Ta tvarka yra mūsų
žmogiškas buvimas, mūsų kasdieniški santykiai.
O anapus mūsų gal visai nieko nėra, gal visa kita
absoliutus nulis, visiškas niekis? Tas niekis kaip tik ir įvaro didžiausią
neviltį. Jis yra klaikus, nes jo nėra. Kad ir kiek apie jį mąstytum, jo niekaip
nesuvoksi. Bet ir niekaip neatsikratysi, nes niekis kyla iš vidaus. O ar kas nors yra
matęs žmogaus vidų? Geriau jo nematyti. Ten nieko nėra.
Susirinkimuose dažnai žiūriu į vieną senelį ir
galvoju sau tyliai: jei tą senelį pamatyčiau tokį, koks jis yra savaime, galbūt
numirčiau iškart iš nuostabos ir baimės. Galbūt jame pamatyčiau Dievą! O jis gali
būti baisus, labai baisus. Visos absoliutinės idėjos yra klaikios, jas išgalvojo
bepročiai ir paskleidė gyvoje žmonijos terpėje kaip kokį virusą, kuris knisa protą.
Senelis nuolat visiems linki gyventi šimtą metų, bet aš nesuprantu, kaip jis pats tiek
ištveria. Juk niekis kaupiasi jame metų metais, juk jis darosi vis didesnis ir didesnis.
O iš to senelio nieko nelieka, vien krutančios lūpos ir graudus balsas, toks tykus
mekenimas: gyvenk šimtą metų...
Aukščiausias dvasingumo laipsnis, kaip jis dar
čia sugeba atsivilkti? Gal aš jį sapnuoju arba matau kaip kokią haliucinaciją,
tokį žilą padūmavusį debesėlį? Kažin kur jis pats bus po šimto metų, norėčiau
jo paklausti. Ką tada jo drebančios lūpos šnabždės?
Vienas pažįstamas tuose susirinkimuose skundėsi,
kad jis ilgai negalėjo suprasti asmeniško Dievo idėjos. Vis galvojo, kad Dievas yra
kažkokia beformė ir belytė kosminė energija, panaši į tą, kuri valdo kompiuterį.
Prisijungei prie Dievo kaip prie kompiuterio ir džiaugiesi dieviška būtimi. Nei tau
ačiū, nei atsiprašau! Svarbu tik mokėti prisijungti, susirasti kokį patogų
energetinį kelmelį, kuris tave sujungtų su kosmosu, ir gali sau džiaugtis, kad jauti
kažką tokio, ko nejaučia kiti. Tada gali mojuoti profanams panosėje virgule ar net
špyga ir dar pinigų už tai gausi. Mačiau vieną tokį per televiziją, džiūgavo
miške stuobrį apsikabinęs. O per jį tik srūva, tik srūva visokios nepaprastos
energijos, tik man jų nesimatė. Laimingas, proto nerimo atsikratęs. Dangus jam parodė
didžią malonę ir atėmė protą.
Mano Dievas, postringavo tasai galvočius,
plūduriuoja kosmose ir leidžia iš savęs aibes tarytum burbulų energetinę
informaciją, kuri tampa mums atpažįstamais daiktais. Ši informacija yra begalinė ir
kontinuali, bet per mus, per mūsų intelekto kategorijas ji darosi baigtinė,
diskretiška ir konkreti. Žodis konkretus reiškia sukietėjusį dalyką. Taip jis
lyg kokį voratinklį išaudžia pasaulinį tinklą, kurio mazgai ir esame mes, žmonės.
Visi mes esame tokie gajūs sumazgyti proto mazgeliai, retransliuojantys begalinę
energiją, savotiški kosminių smegenų transmiteriai. Aiškiu ir blaiviu protu
suvokdamas, kad esu pasaulinio informacinio lauko ir homeostatinės sistemos dalis, imu
suprasti, jog tas Dievas skleidžia savo informacinius burbulus iš bet kurios galimos
pasaulio vietos, nes visa erdvė iš esmės yra homogeniška. Diskretiškumo sąvoka jai
netaikytina. Galų gale tie burbulai, ta informacija laike ir erdvėje neturi jokios
pradžios, nėra ir pabaigos, nes tokių dalykų laiko ir erdvės apskritai nėra,
o esame tik mes, vienas su kitu surišti proto mazgeliai, todėl aš pats regeneruoju
informaciją, aš esu visų kanalų sankryža, aš pats esu dieviškas. Toks esu ir sau,
ir jums, jeigu norite. Ir man visai nebūtina tartis su jumis dėl savo dvasinio gyvenimo
reikalų. Aš gyvensiu milijoną metų. O Dievą galima rasti visur, aš jį mačiau batų
dėžėje.
Tikintys mūsų susirinkimų žmonės nuoširdūs
krikščionys katalikai tą tipą puolė gėdinti, kad tai esąs visiškai
parazitiškas ir vartotojiškas požiūris į šventus dalykus, būdingas niekingai
technokratų padermei, stokojančiai dvasinių žinių ir taurių humanistinių nuostatų.
Viskas baigėsi tuo, kad tas amoralus pažįstamas po kelių apmąstymo dienų staiga
persigalvojo ir ėmė samprotauti, jog Dievas galbūt tikrai yra asmuo, panašus į
paprastą žmogų, tarkim, į kokį nors mūsų susirinkimų dalyvį, kad ir į Feliksą
Petrošių. O kodėl Dievas negali apsireikšti šiame pasaulyje Felikso Petrošiaus
pavidalu? Neva visiems jis Feliksas Petrošius, o iš tiesų užsimaskavęs Dievas,
ar kas nors galėtų racionaliai ir argumentuotai paneigti tokią mintį? Niekas
negalėtų, nes idėja yra stipresnė už protą. Idėjos ateina iš niekur, o protas yra
pririštas prie žmogaus. O žmogus persmelktas Dievo.
Mes visi apie tai ir pasikalbėjome kaip gražu
matyti žmoguje nepaprastai gilią, paslėptą prasmę, įžvelgti jame dieviškumą. Tik
pagalvok atrodo kaip paprasčiausias Feliksas Petrošius, bet iš tiesų jame slypi
pats Dievas! O kur jam kitur būti? Juk jis aprėpia visą kosmosą, jis yra būtis, taigi
jis ir Feliksą Petrošių kiaurai yra persmelkęs, nors tas tipas to ir nežino. O gal ir
žino, kas ten jį supaistys. Nebuvo jis itin nuoširdus mūsų susirinkimuose, mažai ką
sakydavo.
Bet po to dvasingo pokalbio mes ėmėme vengti
Felikso Petrošiaus, net pradėjome jo neapkęsti, juk Dievo artumas kiekvieną
žmogų siaubingai gąsdina. Dievo nebebijo tik numirėliai, nors gali būti
atvirkščiai. Juk Dievas yra mirusiųjų visuma, arba nematoma gyvenimo pusė. Iš
jos ir plaukia visa slaptoji informacija. Tačiau gyviems žmonėms artimo Dievo vaizdinys
tikrai yra nepakenčiamas ir baisus, matyt, kaip tik tai turėjo omenyje didieji
mistikai, rašydami apie tamsųjį Dievą, panašų į bedugnę. Kas ten pakliuvo
žuvęs amžiams.
Man Feliksas Petrošius taip pat pasidarė atgrasus,
stengiausi į jį nežiūrėti iš arti. Ypač vengiau pažvelgti jam į akis, galai
žino, ką ten gali pamatyti. Gali ten ką nors smarkiai suerzinti ir tas kas nors gali
taip pat pažiūrėti į tave. Juk net šuniui ilgai negalima žiūrėti į akis
supyks, o ką jau kalbėti apie Feliksą Petrošių!
Aš žinau, kad žmonės Dievo bijo, nenori jo matyti
ir linkę jausti jį vien širdimi, kaip kokią vidinę nuosavybę. Todėl žmogaus
gyvenimas yra liga.
Neištvėrę išvijome Feliksą Petrošių iš mūsų
susirinkimų kam mums toksai reikalingas! Kaip jis toks neva svarbus ir
reikšmingas drįsta čia vaikščioti, kur mes žmogiškai kalbamės apie paprastus
savo rūpesčius! Velniai jo nematė, tegul gąsdina savo namiškius. Feliksas Petrošius
nieko nesuprato, tik susikrimto ir po to smarkiai užgėrė. Daugiau jo nebematėme ir
apie jį nekalbėjome. Taip išsisėmė mūsų Dievo tema.
Tada pamėginome fantazuoti kitaip o kas būtų,
jeigu tu, tarkim, būtum popiežius! Atsibundi ryte ir susivoki, kad esi popiežius. Tu
esi popiežius! Esi kiekvieną dieną ir nuolat privalai tai prisiminti. Turi būti
popiežius sau ir kitiems iki pat kaulų smegenų! Taigi siaubinga, klaikiau ir būti
negali! Tik pagalvok: visi žmonės yra tiesiog žmonės, paprasti, mieli ir nebaisūs, o
tu klaiksti vien nuo minties apie savo buvimą. Aplink tave sukasi visokie kardinolai,
vyskupai, patarnautojai. Kiekvieną tavo žingsnį seka viso pasaulio tikintieji. Juk jie
neturi proto ir nežinia ką tau padarytų, jei išsiduotum jiems su savo baimėmis. Ir
kas tokią įtampą ištvertų? Mes tai jokiu būdu ne, todėl ir gelbstimės
kolektyviniais pokalbiais, uždarame rate išliejame vienas kitam savo nerimą, išsakome
visas savo siaubingiausias mintis. Ir koks velnias jas mums pakiša?
Ir taip, atsiremiant vienam į kitą, darosi
lengviau, ramiau. Aš nesu popiežius, aš nesu popiežius, ačiū Dievui, aš tikrai nesu
popiežius, tyliai šnibžda mano lūpos grįžtant vakare namo. Aš turiu savo namučius
ir esu paprastas žmogus. Man visai nebūtina man tiesiog nereikia galvoti nei apie
popiežių, nei apie Dievą, ir aš sulauksiu garbingos senatvės. O Feliksas Petrošius
antai nusigėrė ir liūdnai baigė savo dienas. Jis juk nesulaukė nė šimto metų!
Šiaurės Atėnai 2006-09-10 nr.
812
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|