|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
MANO CV
Kai tie vyrai iš manęs pareikalavo CV, kaip
svarbiausią savo gyvenimo punktą įrašiau, kad miegu Turino drobulėje. Atseit tokia
esanti mano patalynė. Taip ir parašiau miega Turino drobulėje. Nors koks ten gali
būti miegas gryna agonija, dvasios drebulys. Turino drobulė užmuša bet kokį
miegą, todėl jos ir nekenčiu.
Turino drobulė bjauri metafora, netikras
daiktas, iš tiesų savo naktis leidžiu puikiuose Bauerio firmos pataluose,
susisupęs į švelnią ėriukų vilną. Ji tokia šilta ir raminanti, jaučiuosi joje
tarytum embrionas įsčiose. Prabundu tarytum ką tik gimęs, be jokio kaltės jausmo ir
be skausmo. Kaltės jausmas atsiranda vėliau, kai į galvą ateina klausimas už ką
man tokie patogumai? Ar esu jų vertas? Ar tik nebus mano egzistencija tuščia ir
beprasmė? Gal žmogaus laimei vien ėriukų vilnos nepakanka? Todėl savo puikią
materialiąją tikrovę pripildau simbolinio turinio, papuošiu liguistomis metaforomis,
kurių taip gausiai teikia kenčiantis pasaulis. Juk ne kiekvienas miega Bauerio ėriukų
vilnoje, aplinkui pilna visokiausio plauko kankinių, kurie kartais darosi agresyvūs. Tam
žmogui ir duoti patalai bei metaforos kad įsisupęs į visa tai apsisaugotų nuo
pasaulio priešiškumo.
Taigi Bauerio ėriukų vilna geras daiktas,
tačiau svarbu ir jos simbolinis aspektas. O simboliškai man ji yra ne kas kita, kaip
Turino drobulė. Taip nusprendžiau pats, nes daugelį simbolių ir metaforų tenka
susigalvoti pačiam ne visa, kas ateina iš knygų, tinka mano buvimui aprašyti.
Ypač sunku metaforiškai aprašyti savo sapnus jie savaime yra turiningi, sklidini
prasmės. Kartais kenčiu dėl neregėto prasmės pertekliaus, ir tik pabudęs suvokiu,
kad tas prasmės perteklius grynas sapnas, nereikalaujantis jokio paaiškinimo. Sapnas
yra tamsus ir uždaras, o gyvenimas prasmingas ir atviras. Prasmingas reiškia
simboliškas, taigi lyg ir abstraktus, tuščias. Kartais galvoju, kad gyvenime manęs
lieka vis mažiau arba visai nebėra.
Gyvendamas tarytum sapne, daug mąstydamas apie
visokius simbolius, nejučia pats tapau mąstančiu simboliu. Mano simboliškas gyvenimas
reprezentuoja ne mane, o velniai žino ką. Kažką snūduriuojantį ir neprabundantį.
Kartais atrodo, lyg būčiau padarytas iš popieriaus. Tik atsiremdamas į Turino
drobulės simbolį, miglotai suvokiu savo buvimo prasmę, kurios visai neturėjau, kol
gyvenau fiziniame matmenyje. Be šito simbolio, neturėdamas į ką atsiremti, jaučiuosi
esąs nereikšmingas ir kaltas. Tarytum koks embrionas, kuris visada yra kaltas, kad
neturi savo gyvenimo istorijos. Be istorijos embrionas neturi prasmės, jis tarytum
negyvena. Jei nesi įrašytas į CV, vadinasi, tavęs nėra visai.
Todėl susirūpinęs, kad mano CV būtų teisingas ir
objektyvus, nusprendžiau įrašyti jame Turino drobulę kaip esminį mano popierinės
egzistencijos faktą simbolinį faktą, bet ne mažiau svarbų už gimimo laiką ir
vietą. Atsiradau pasaulyje tada ir tenai, o dabar esu susisupęs į tą ir aną toks
mano popierinis apibrėžimas. Fiziniai biografijos duomenys simbolių akivaizdoje darosi
neryškūs ir keisti, lyg kažkieno susapnuoti. Kai gyveni tarp simbolių, visi tave
supantys daiktai netenka tikrumo, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos pavadinti. Todėl
kartais būna liūdna, bet tau padeda simboliai.
Simboliai nesunaikinami, jie amžini, kitaip
seniai būčiau kai kurių atsikratęs. Pirmiausia tos nelemtos Turino drobulės
būčiau ją sudeginęs. Nemalonesnio dalyko nei tas lavonmaišis niekas nėra
išgalvojęs. Tas kančios simbolis atsirado iš klaikios kolektyvinės nesąmonės, ir
štai kankina civilizuoto žmogaus sąmonę. Mintyse jau ne kartą deginau Turino
drobulę, bet ji liko savo vietoje, t. y. mano galvoje. Lavonmaišio simbolis
nesunaikinamas, kaip, beje, ir visi kiti simboliai.
Kyla įtarimas, kad jei tą drobulę būčiau
naikinęs ne simboliškai, bet realiai, būtų nukentėjusi Bauerio nekaltų ėriukų
vilna, o klastingas Turino simbolis bet kokiu atveju liktų nepasiekiamas ir
nepažeidžiamas.
Bauerio ėriukų vilna, kaip minėjau, pati savaime
nieko nereiškia, tai tiesiog fizinis daiktas, joje patogu miegoti arba šiaip gulėti
šaltais rudens vakarais. O Turino drobulės simbolis kartais paaiškina mano dvasinę
būseną, kai ilgais rudens vakarais ima ryškėti maniakinės depresijos simptomai. Ji
simbolizuoja mane kaip popierinę abstrakciją ar metaforą, nes toje pasaulio vietoje,
kurią turėčiau užimti fiziškai, nieko nėra, realiai yra tik Bauerio ėriukų
vilna ir velniai žino kas joje įsitaisęs. Toje vilnoje tūno kažkas beprasmiška ir
neaprašoma, neperskaitoma. Bauerio ėriukų vilnos turinys nepasiduoda jokioms
metaforoms.
O štai Turino drobulėje įžūliai tyso simbolinė
figūra, įsikūnijusios kančios metafora. Ilgai negaliu į ją žiūrėti, ima
pasibjaurėjimas pasauliu ir savimi. Darosi bloga, bet pabėgti neįmanoma nuo
simbolio nepabėgsi, jis visur tave suras. Nes jis gyvena tavyje ir minta tavo krauju. Jis
yra tavo popierinis kūnas ir kraujas. Pasakysime dar aiškiau: simbolis tai tu! Tai
tavo mintis apie save, tai tavo metafora, kurią pats turi ir sugalvoti. Nes jei pats
nesugalvosi, tave sugalvos kiti. Sugalvos tave, aprašys ir įkiš į lavonmaišį.
Turino drobulės turinys vienas įžūliausių
tokio aprašymo atvejų; tas aprašymas yra agresyvus, nepakeičiamas, neatšaukiamas,
prieš jį kartais bejėgis pats gyvenimas.
Gulėdamas Turino drobulėje, sapnuodamas atmerktomis
akimis pamažu, bet nenumaldomai kylu į aukščiausių simbolių rangą. Tai ir
pastebėjo šitie rimti vyrai, atnešę užpildyti CV formą, siūlydami simbolinių
privilegijų nepabaigtame mano gyvenime. Pasirodė, tarytum kažkur būčiau juos matęs
ar kažkur skaitęs apie juos. Simboliški žmonės ateina pas mus iš knygų. Arba
nusileidžia iš dangaus. Jie ateina į mūsų protą ir vėl iš jo išeina tada
jaučiamės tarytum kažko netekę. Netenkame to, ko niekada ir neturėjome.
Anądien sapnuose regėjau žmogų, einantį vandens
paviršiumi. Norėjau jam užduoti keletą smulkių simboliškų klausimų, kurie, aišku,
nieko nebūtų pakeitę, bet tas ėjo ir nuėjo kito kranto link. Stebėjau jį
tolstantį, maniau, kad pakils į dangų, bet jis ėmė ir nuskendo. Nuskendo prie pat
kranto, tarytum norėdamas iš manęs pasityčioti.
Tas žmogus nuskendo, nes jį įtraukė vandens
primirkusi drobulė. Pajutau aštrų skausmą širdies srityje ir prisiminiau, kad miegu
Turino drobulėje. Taip jau yra kai miegu Bauerio ėriukų vilnoje, man šilta ir
jauku, o kai mąstau apie save simboliškai kenčiu skausmą. Abi būsenas dažnai
patiriu vienu metu, todėl atrodo, kad kraustausi iš proto. Bet tiems žmonėms reikia
pasakyti tiesą, o tiesa turi būti vienareikšmė.
Todėl ir rašau į CV Turino drobulė, nors visi
gerai žino, kad tai falsifikatas, pikto ir klastingo pasaulio išmonė. Tačiau be to
falsifikato ir mano istorija atrodytų netikra, tarytum nevertinga, beprasmiška, nes
neturėtų popierinio pagrindo.
Juk negaliu tokiame rimtame dokumente rašyti, kad
man svarbiausia gyvenime gerai pasikloti ir išmiegoti, kad didžiausias mano gyvenimo
laimėjimas Bauerio ėriukų vilnos patalai! Ne taip buvo sumanyta ir ne to iš mūsų
reikalaujama.
Todėl privalau pranešti, kad Turino drobulė man
tūkstančius kartų mielesnė už švelnias ir šiltas ėriukų vilnas. Kad kančios
simbolyje atradau save ir esu be galo laimingas. Kitaip galiu netekti visų savo
simbolinių privilegijų, kurias man žada rimti vyrai.
Bet tokie prasmingi atsakymai rimtiems vyrams
nepatiko. Jie nepatiko ir Bauerio firmai, kuri domėjosi klientų nuomone apie savo
produkciją ir laukė vien gerų atsiliepimų.
Jos atstovai man kantriai aiškino, kad CV reiškia
Civilizacijos viltis. Tos vilties simbolis Bauerio ėriukas. Jis turįs išgelbėti
žmoniją nuo visų nepatogumų ir kančių. Tačiau rimti vyrai pastebėjo keistą
sindromą kuo didesni Bauerio civilizacijos patogumai, tuo labiau pasireiškia
liguistas žmonių potraukis prie primityvių, necivilizuotų gyvenimo formų. Jie
pavadinę šį reiškinį Bauerio civilizacijos sindromu. Štai ir aš, tarkim, atgaivinu
vieną iš kvailiausių žmonijos prietarų Turino drobulę. Ar esu, po velnių, ją
matęs, ar tikrai norėčiau, kad man ją kas nors prezentuotų taip, kaip jie prezentuoja
savo gaminius?
Susirūpinę mano sveikata, jie paskaitė trumpą
paskaitą apie savo gaminių reikšmę šiuolaikinio žmogaus pasaulyje.
Turino drobulė, anot jų, esąs civilizuoto žmogaus
tamsus sapnas. Ramybės neduodantis košmaras, liudijantis jo nesveiką būklę.
Bet Civilizacijos vilties valdyba tokių reiškinių
nebijanti, nes yra nustatyta, jog visi liguistumo simptomai rodo tik viena žmonės
nebegali gyventi be savo patogumų, o didieji žmonijos simboliai gražiausiai sapnuojasi
tik įsisupus į Bauerio ėriukų vilną, gelbstinčią nuo kančios ir apsaugančią nuo
visų nemalonumų. Bauerio civilizacijoje simboliai realiam žmogui darosi nebepavojingi,
nes tik čia jie pagaliau tampa grynaisiais simboliais, visai nesusijusiais su gyvenimu.
CV išvaduoja žmogų iš jo kliedesių ir paverčia jo simbolius maloniais sapnais, be
kurių žmogus, deja, negalėtų gyventi.
Atsisveikindamas su tais rimtais vyrais pastebėjau,
kad iš tiesų tai buvo tik vienas vyras bet trijuose asmenyse. Panašus į tą, kur
nuskendo prie kranto. Šiknius, išgąsdino tada mane. Aš daugiau juo netikiu.
Mano Bauerio patalynės komplektas taip pat susideda
iš trijų daiktų: pagalvė, paklotas ir užklotas. Visi tie trys daiktai yra vienas aš.
Vienas asmuo trijuose daiktuose.
Įkišęs galvą pro duris tasai vyras viename
asmenyje dar pasakė, kad, be merinosų ėriuko vilnos, galėtų pasiūlyti kupranugario,
lamos patalynių bei kitokių patogumų. Tada man atsivertų ištisa simbolių karalystė.
Suprask, simboliai patys savaime yra negyvi jie, po velnių, yra mirę! ir be
švelnios ėriukų vilnos tau nepavyktų sukurti jokios metaforos tau apskritai nieko
nepavyktų. Ir tu pats būtum seniai miręs, jei ne tave gelbstinti CV! Atmink mūsų
šūkį: Geresnis miegas sveikesnis gyvenimas.
O aš sukau galvą ko jam iš manęs reikia? Ant
ko laikosi pasaulis, ant ko laikosi CV ant ėriukų vilnos ar ant lavonmaišio? Kodėl
mane kamuoja tie numirėliški simboliai?
Kartais atrodo, kad žmonės kadaise gyveno slogioje
Turino drobulėje, saldžiai sapnuodami ėriuko vilnos patalus; dabar jie gyvena ėriuko
pataluose, slegiami Turino drobulės prisiminimų ir kaltės jausmo. Daiktai tuomet buvo
tikri, sapnai švelnūs. Bet gal taip tik atrodo dabar, kai miegu švelniose ėriukų
vilnose. Atrodo, tarytum gyvendamas sapnuoju, o sapnuodamas gyvenu. Kažkur tarp tų
dviejų pasaulių tvyro mano pamiršta bevardė siela, nepasiekiama jokiomis metaforomis.
Geriausia tyliai tūnoti savo kertelėje, susisupus į patalus, kad niekas tavęs
nepamatytų, nesurastų, neįrašytų į popierius...
Tačiau kartais ir tu kažkam pasidarai reikalingas.
Juk būtent tau auginamas ėriukas ir kerpama jo vilna. Ir visas pasaulis yra skirtas tau.
Belieka užpildyti savo gyvenimą jo daiktais kitaip liksi tuščias, beprasmis.
Todėl iš tiesų mano asmenybę sudaro visai ne trys daiktai, o daugybė daiktų. Aš esu
visa tai, kas mane supa. Aš esu įsisupęs į ėriuko vilnos patalus, todėl ir pats esu
beveik ėriukas. Būčiau absoliutus ėriukas, jei manęs dar kartais nekamuotų tamsūs
sapnai, kurių neįmanoma nuslopinti jokiais CV teikiamais patogumais.
Balto ėriuko juodas sapnas tokia yra mano
gyvenimo istorija.
Šitie žodžiai turi kažkokią prasmę.
Arba neturi.
Šiaurės Atėnai 2002-12-21 nr.
633
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|