|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
PADĖKOS DIENA
Tą saulėtą popietę mes atvykome pas savo
mylimą tetą švęsti Padėkos dienos valgyti kalakuto, kurį teta rūpestingai
penėjo šiai gražiai šventei.
Kaip keista: atėję į tetos sodybą pamatėme, kad
kalakutas vaikšto po kiemą gyvas ir sveikas, piktai kikendamas, o tetos nė padujų.
Visuomet išbėgdavo mūsų pasitikti, skubėdavo papasakoti mums, kiek tas kalakutas
priaugo, kaip ir kuo jį šėrė. Paprastai prikimšdavo jam koserę tešlos, ir tasai
rydavo ją iš paskutiniųjų, kad neužspringtų. Nors kalakutų nekenčiu nuo pat
vaikystės, tetos augintinį tekdavo toleruoti, jis būdavo tiesiog skanus, o
atsidūręs ant stalo sujungdavo mus visus šiltais žmogiškais ryšiais. Todėl, kai
suvalgydavome šventėms vieną tokį snarglėtą pasipūtėlį, teta tuojau pat
parsigabendavo kitą, ir mes kartais užeidavome pažiūrėti, kaip bjaurybė auga.
Deja, gyvenimas ne vien šventės, pasitaiko jame
ir liūdnų dalykų. Būna šviesios dienos, būna ir tamsios. Kaip ir kalakuto mėsa:
baltoji krūtinės, juodoji kojų. Kalakutas, regis, vientisas, o mėsa
dvejopa. Bet ji vienodai skani ir baltoji, ir tamsioji. Nors tamsioji gal
sultingesnė. Tačiau šviesioji minkštesnė.
Kartais man atrodydavo, jog ta kalakuto krūtinė
padaryta iš tešlos. O gal ir visas toks atrodydavo, kai minkštas ir garuojantis
atsidurdavo ant šventinio stalo.
Teta, kiek prisimenu, visuomet gyveno vieniša ir,
matyt, nebuvo laiminga. Niekas jos nemylėjo, net ir kalakutas vengdavo jos bičiulystės,
lyg nujausdamas artėjančią Padėkos dieną. Burbuliuodavo tešlos prikimšta kosere ir
traukdavosi nuo jos tolyn. Todėl jinai ir džiaugdavosi pamačiusi ką nors savo
nedideliame kiemelyje, o ypač laiminga būdavo sulaukusi mūsų savo sūnėnų,
dukterėčių ir panašių snarglėtų giminaičių.
Nežinia kodėl gailėdavosi mūsų, giliai
dūsaudavo, padėjusi į šoną stambų tešlos gumulą. Prispausdavo mane prie savo
minkštos kuplios krūtinės ir liedavo džiaugsmo ašaras. Stipriai prispausdavo, ir ta
jos krūtinė man keldavo baimę. Grėsminga masė, gyva ir tylinti, bet nujaučianti
visas mano bjaurias bei nešvankias mintis. Ta krūtinė manęs nekentė ir grasindavosi
uždusinti, aš imdavau trokšti ir mėgindavau kaip nors išsilaisvinti iš šio
moteriškojo gaivalo klampynės. Atrodė, visa tai tuoj ims lįsti man į burną, į
gerklę ir tada sudiev, mano nešvankus, menkas gyvenimėli! Pasijusdavau siaubingai
silpnas ir bejėgis, visiškai netekęs valios priešintis šiai protu nesuvokiamai
jėgai. Ji užplūsdavo kaip dusinančios meilės ir klampaus šiurpo banga, kurioje
išnykdavo mano jutimai ir nelikdavo jokių minčių visa tai susiliedavo į kažkokį
nebylų vidinį riksmą.
Juk ir kalakutui teta būdavo gera iki tam tikro
laiko. Sočiai prišėrusi, nupenėjusi ir numylavusi, imdavo vieną gražią dieną ir
padarydavo savo bičiuliui galą. Sakydavo, laikydama kirvuką rankoje: užteks tau
puikuotis, vaikine! Eikš dabar pas mane! Eikš pas savo maitintoją!
Kaip jau minėjau, savo vaikų ji neturėjo, todėl
spinduliavo gerumu ir meile visiems, kas tik užsukdavo į jos jaukų kiemelį. Kiekvieną
apkabins, pabučiuos...
Tą gražią dieną įėję į vidų radome savo
mylimą tetą nebegyvą gulinčią ant lovos su rašteliu rankoje. Tame priešmirtiniame
raštelyje teta buvo gražiai parašiusi: Nieko nekaltinu, kad numiriau, šiame
pasaulyje visiems taip atsitinka. Gaila tik vieno, kad nespėjau patiekti jums šiai
šventei kalakuto. Jis dabar tikriausiai vaikštinėja po kiemą ir džiaugiasi gyvenimu,
o aš jau nebegaliu jūsų apkabinti. Atsisveikinu su jumis, mano mielieji, o kaip
padėką, kad mane lankėte, pasiimkite su savim kalakutą. Tegul Viešpats būna jums
maloningas. Nepamirškite kalakuto.
Išėjome liūdni, priblokšti, sutrikę,
burbuliuojantį kalakutą paskutinį tetos palaiminimą ir testamentą palikę
vaikštinėti kiemelyje. Atsigavęs, atkutęs, jis atrodė pernelyg gyvas ir visiškai
nevalgomas. Toks plunksnuotas ir žvitrus, nepanašus į tą šventinį patiekalą, kuris,
sukapotas į gabalus, garuoja ant gražiai paruošto vaišių stalo.
O masyvus ir minkštas tetos kūnas dabar kėlė dar
didesnę baimę jis tarytum priekaištavo mums, kad nejaučiame jam dėkingumo ir
nenorime prie jo net prisiliesti. Todėl palikome jį gulėti kur radę ir pakeliui
pranešėme kaimynams tegul ja kas nors pasirūpina.
Ir tik šiandien jau būdamas morališkai
subrendęs ir atsikratęs visų bjaurių paauglystės minčių bei nepagrįstų baimių
supratau, ką reiškia Padėkos dienos šventė. Net ir mirštantysis tuomet sugeba
tarytum prisikelti savo patale ir iš visos širdies padėkoti tiems, kurie ateidavo pas
jį bent kartą per metus.
Šiaurės Atėnai. 2005-07-09 nr.
756
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|