|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
PALINKĖJIMAI
Mes sėdėjome prie eglutės ir kalbėjomės apie
nieką.
Ji vartė blizgantį žurnalą, o aš pildžiau
tokią anketą spaudai su palinkėjimais mokiniams. Galvojau apie mitologinį amžių
jaunystę, ir neišmaniau, ko jiems palinkėti. Ko jie dar nori?
Žiūrėk, tarė ji, kokios manekenės.
Visai plokščios.
Pasižiūrėjau į blizgantį žurnalą. Tikrai
plokščios. Bet ant tų plokštumų kokie turtai! Kaip gražiai viskas spindi! Kaip
tai prabangu! Šitie jausmingi kailiai, kutenantys plokštumas...
Aš norėčiau būti manekenas, pasakiau.
Visko turėtume. Viskas čia blizgėtų.
Nesąmonė! Aš su tavim negyvenčiau.
Jie juk irgi negyvena. Galvoji, šitos
plokštumos yra gyvos? Tai toks nirvanos būvis: nei skausmo, nei džiaugsmo. Aš būčiau
neblogas manekenas. Galėtum manim grožėtis.
Ir giliai susimąsčiau. Manekenas juk nei valgo, nei
kakoja. Gyvena tarp mūsų kaip angelas koks. Vien šampanu gyvas. Gražu! O aš
tikras kaimietis, niekada nemokėjau džiaugtis gyvenimo malonumais. Pasipuošęs nykia
darbštumo dorybe, kuri visus artimuosius įvarydavo į neviltį. Jokios šilumos, jokio
linksmumo, kuria mus džiugina visokie tinginiai. Nors, atvirai pasakius, mano darbštumas
buvo apsimestinis, širdis visada troško ko kito. Tik ta užgniaužta prigimtis...
Tuoj pat įrašiau palinkėjimą mokiniams: Linkiu
jums manekeno laimės ir kelio į žvaigždes!
Vėl pasižiūrėjau į blizgantį žurnalą.
Galėčiau ir aš kur nors būti gražiai pakabintas, kad ir ant šitos šventiškos
eglutės. Arba spintoje. Bet mes nė spintos neturime jokio intymaus kampelio, jokios
saugios vietelės, kur galėtum pasislėpęs nurimti ir pasvajoti. Antai pelės mūsų
virtuvėje turi savo urvelius, šmirinėja visur be baimės, o žmogaus sūnus
susigūžęs neturi kur galvos priglausti. Užtat, kad ne manekenas...
Čia mane apėmė liūdesys. Prisiminiau vieną
manekeną, kurį, pasikabinusį ant gluosnio, kadaise rado mano klasės draugo tėvas.
Žiūrėk, sūneli, ką tau parodysiu, sakė jis tam jaunuoliui vieną gražų
ankstyvą rytą, keldamas jį iš patalo, koks ten vaisius pas mus patvory prie
kūdros tabaluoja. Kybur vybur tabalai...
Ir dar braukydamas pirštu per lūpas
greitakalbe sudainavo tokį afrikietišką priedainį: biri-biri-biri-biri! Paskui,
grodamas kibiru, barbendamas jo dugną pirštais, nuėjo girdyti veršio. Tai buvo labai
senų pažiūrų, smagus žmogus. Kuo daugiau tragedijų matydavo aplinkui, tuo būdavo
smagesnis. Jam atrodė, kad prie ruso valdžios tik tokie dalykai ir privalo
atsitikti. Būtų pagyvenęs ilgiau, būtų spėjęs pasidžiaugti ir atitinkamu savo
sūnelio pasirinkimu.
Pasakysiu tada tas vaizdas mano draugui sukėlė
didelį pavydą. Jis net to vyruko diržą norėjo išsaugoti atminimui, bet pareigūnai
neleido liepė palikti ant kaklo. Paminėjome vyruką vakare miestelio bufete
(prašmatnių kavinių tada dar nebuvo, o mums tokių ir nereikėjo), kur kas vakarą
susirinkdavome ko nors paminėti. Jausmingiausias iš mūsų kartais nugriūdavo po stalu,
ir tada mes, likusieji, turėdavome kur pasidėti kojas. Nes grindys ten būdavo
nešvarios, purvinos. Ne vieną iš ten išnešdavo, ir mūsų širdingiems paminėjimams
bei prisiminimams nebūdavo galo. Buvome labai jauni, o jau tiek turėdavome ką
prisiminti!
Bet kam čia dabar galvoti apie tą liūdną
sovietinę praeitį! Manekenai tada buvo labai nelaimingi, niekas jų nemylėjo, nebent
artimiausi draugeliai prie bendro stalo, kur lauždavome duoną, dalindavomės vyno taure.
Dabar jau viskas yra kitaip, dabar jie jau visiškai kitokie. Jiems visas pasaulis,
visas mūsų dėmesys. Dabar gyvenimas viltingas, į žvaigždes driekiasi. Bet kuo
ryškesnės žvaigždės, tuo tamsesnė naktis. O gal atvirkščiai? Anuomet aplinkui
būdavo daug tamsos, bet širdyje vis tiek šviesu, dabar šiame žiburiuojančiame
pasaulyje žvaigždės užtemdo viską.
Ką čia dar gero parašius mūsų jaunajai kartai?..
Žiūrėk, sakau, koks įdomus klausimas:
Ko dar norėtumėte išmokti, ką patirti, kuo būti? Kas Jums trukdo tai
įgyvendinti?
Iš karto rašau atsakymą: Dar norėčiau būti
moteris! Viską savyje turėčiau, niekas nerūpėtų. Sena slapta svajonė. O
įgyvendinti tai trukdė mano kaimietiška prigimtis. Ir tie draugeliai už stalo ar
po stalu. Tas patriarchalinis maskulinizmas, tas prakeiktas nuolankumas...
Juk būti moterimi gerai, ar ne, mieloji?
klausiu. Čia aš mokiniams taip parašiau, kad dar norėčiau būti moteris. Tegul
mokosi.
Labai teisingai mąstai, sako ji.
Pagaliau ir tu šį tą imi suprasti. Pamatytum, kaip prasiplėstų tavo pasaulis. Kiek
naujų jutimų atsirastų ir kaip viskas būtų daug giliau.
Tu taip manai? nustebau.
Patyliukais sau galvodavau, kad ir taip esu
pakankamai gilus. Gal ne tiek linksmas, bet užtat gilus. O štai tau: jos akyse aš
plokštuma!
Man patinka būti moterim, sako ji. Ir
dabar, ir kitą gyvenimą visada norėčiau būti tik moterim.
Ir užsisvajoja, matyt, paskendusi savo moteriškuose
prisiminimuose. Jaučiu, mane užvaldo pavydas. Ką ji ten tokio išgyveno, ką jau taip
patyrė, būdama moterimi? Toli nuo rugių, nuo žemės darbų, nuo manęs?
Bet šiaip jos mintis man vis tiek miela. Užtat ją
ir myliu. Jei atrodytų kitaip, negalėčiau jos net apkabinti. Seniai įtariau, kad
manyje slypi stipri trauka moterims. O ant draugelių galėčiau kojas pasidėti
seniai juos visus pamiršau. Nebent kartais naktį, pakėlęs galvą į žvaigždes,
prisimenu vieną kitą.
Kiek gyvenu, nepaliauju stebėtis šituo potraukiu
moterims, kuris slypi giliai manyje. Dar ir žvaigždėtu dangumi, kuris yra aukštai
virš manęs...
Nes jūs, vyrai, tęsia ji savo mintį,
esate kažkokie... neišsivystę. Gyvenate užuomazgomis. Tik moteris yra iki galo
išsivysčiusi.
Tada jau mąsčiau labai ilgai ir pagaliau patyriau
žaibišką nušvitimą: na, žinoma moteris tikrai yra gilesnė! Ji visuomet
gilesnė, ji yra bedugnė! Iš ten atkeliavo ir ten atgal nukeliavo visi mano draugeliai,
neradę moteriškumo savyje, bet labai jo išsiilgę. Tai tamsiausia gyvybės paslaptis,
tai ir mano paties pradžių pradžia. Ji ir traukia, ir kelia siaubą. Štai kodėl mano
vidiniame pasaulyje buvo tiek nerimo ir baimės! Susipainiojo aukštumos ir bedugnės.
Geisdamas gelmės tuo pat metu bijojau joje prapulti. Vis žiūrėjau, kaip čia save
išsiaukštinus, na, kaip čia kur nors tvirčiau įsispyrus. Net manekenams ėmiau
pavydėti. Kokia apgailėtina kvailystė! Juk pats ir taip esu manekenas. Pats
tikriausias. Plokščias kūnas, kieta mintis, piktas raumuo. Jei ne tas sultingas,
švelnus moteriškumas šalia nors imk ir griūk po stalu. Imkit mane ir mindžiokit!
Ir tatai mindžiodami, permanykit!
Visa, kas kieta, anksčiau ar vėliau palūžta. Ir
visi manekenai anksčiau ar vėliau trenkiasi į žemę. Arba nukeliauja į žvaigždes.
Man pasisekė. Mane išgelbėjo mano jautrioji, mano
švelnioji pusė. Išgelbėjo pačiu laiku, kai jau norėjau visiškai sustabarėti ir
pasikabinti ant eglutės, spintoje ar dar kur nors.
To ir palinkėčiau!
Tada atėjo Naujieji metai, ir putodams šampans
į nieką pavirto...
Šiaurės Atėnai 2006-12-23 nr.
826
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|