|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
POKALBIS
Kai iš spindinčios gatvės įsukome į kavinės
kiemą, jame po žiemos buvo tuščia ir šiukšlina, viskas apleista. Keletas varganų
stalų, medžio stuobrys, jį apsivijęs sausas vijoklis nudžiūvęs ar nušalęs.
Šalia stuobrio pažaliavusi kūdra, toks neva baseinėlis su plūduriuojančiais
lapais ir išskydusiais popiergaliais. Šiaip puvėsiai ir trūnėsiai mane traukia, jie
kelia nostalgiškus jausmus, bet dabar saulės šviesoje visa tai buvo pernelyg
ryšku ir grubiai lindo į akis. Dangus per daug žydras, šiukšlės agresyvios,
stuobrys visiškai ne vietoje. Nenorėjau jo matyti.
Vasarą ši vieta būna jauki, todėl ir pagalvojau,
kad čia reikia kalbėtis apie visokius subtilius kultūros dalykus. Prasmingi pokalbiai
pakylėja žmogų, leidžia atsiplėšti nuo sunkios gyvenimo konkretybės. Jie turi būti
malonūs, atpalaiduojantys ir neįpareigojantys. Svarbu žmonių buvimas kartu, o visa
kita temos, problemos, idėjos, stalai, stuobriai ir baseinėliai tik bendravimo
priemonės. Pokalbio dalyvis yra vertingas pats savaime, juo būtina gėrėtis ir
neprimesti jam jokių savo problemų. Kitą kartą jo nė neprisišauksi, o pats su savim
ne ką tepasikalbėsi.
Todėl prasmingas pokalbis reikalauja padoraus
išsilavinusio pašnekovo ir kokios nors pakenčiamos vietos, kad pašnekovų dėmesio
neblaškytų visokie pašaliniai subjektai. Geriau, kad jų pokalbio visai niekas
nematytų.
Sukdamas į kiemelį galvojau, gražiai čia
nusiteiksime, stipriai susikaupsime, ir pati aplinka prabils į mus. Daiktai juk kažką
kalba žmogui, jei tik moki įsiklausyti į juos, įsižiūrėti. Jie paliudija tavo
buvimą kol matai daiktus, tol egzistuoji.
Neturėjau paruošęs savo pašnekovei jokio esminio
pranešimo, jokios įdomios minties, o vienu metu išvydęs tą bjaurų šiukšlyną
apskritai suabejojau: kam man reikalinga ši rafinuota komunikacija? Žmonėms reikia
bendrauti, bet ne visada ir nebūtinai.
Įsitaisęs prie lauko staliuko sukinėjausi šiaip
ir taip, mėgindamas atspėti: kokie žodžiai šioje aplinkoje būtų tinkamiausi, ko iš
manęs laukiama. Pašnekovė sėdėjo priešais ir tylėjo. Nors kultūringų žmonių
pokalbiai turi būti abstraktūs ir atitrūkę nuo gyvenimo, visgi impulsą jiems turi
duoti kokia nors konkreti gyvenimo detalė, įspūdis, aplinkybė. Pokalbiui reikia
preteksto ir motyvo. Todėl vis dairiausi aplink kas čia mus galėtų įkvėpti
subtiliam neįpareigojančiam pokalbiui?.. Kur tie į mus kalbantys daiktai?
Priėjo apsiblausęs barmenas, liūdnas ir nekalbus.
Patikino mus, kad kavinė tikrai veikia, pažadėjo atnešti kavos. Nepatikėjau, kad
atneš, bet atnešė. Atrodė, jam verkti norisi matant kitų žmonių laimę. Iš šalies
tikrai turėjome atrodyti gražūs. Atsipalaidavę, nerūpestingi, spontaniški. Tik dar
kažko trūko. Kažkokių ypatingų žodžių, kurie tiktų prie mūsų ir įprasmintų
šią nykią aplinką. Mes čia turime pasijusti prasmingi.
Mėginant susivokti savyje ir besidairant po visokius
prišnerkštus kampus iš vienos tokios kertės išlindo tamsi vargeta ir prisiartino prie
gretimo stalelio. Atsargiai prisėdo ant kėdės krašto.
Vos pamatęs ją, tuoj nusigręžiau. Mano
pašnekovė buvo tikra priešingybė, panaši į rojaus paukštę: raudonu auksu
tviskantys plaukai, blyškiame veide lyg du gilūs ežerėliai spindi akys... Didelis
kontrastas tam juodam siluetui. Apie kontrastus nutariau nekalbėti.
Stengiausi dabar žiūrėti į pašnekovę kitomis
akimis, lyg pirmą kartą ją matydamas, ir galvojau iš kur tokie rojaus paukščiai
atsiranda? Kokie jų įpročiai, kuo jie minta? Bet šie spėliojimai pokalbiui taip pat
netiko.
Tamsioji moteriškė apsiblaususiam barmenui
paaiškino, kad čia jai kaip invalidei duoda išgerti karšto vandens. Pranešė
šią žinią rimtai ir kažkaip iškilmingai. Su pakiliomis intonacijomis balse, net
suklusau. Matyt, kadaise buvo linkusi įsakinėti. Kur dabar ilsisi tasai, kuriam buvo
įsakinėjama? Barmenas abejingai atnešė jai net ne vandens, o arbatos. Vargeta nurimo
ir ėmė žiūrėti į mus. Žiūrėjo ir pusbalsiu stebėjosi. Kokie žmonės, kokie jie
gražūs...
Man tai nepatiko. Pasidairiau į puvėsius bei
trūnėsius prie tos kūdros nuo jų sklido tolimas nykus praeities kvapas. Nykstanti
praeitis, kuri niekada galutinai neišnyksta, o vis prikelia miglotą atmintį ir palaiko
mano tapatybę. Kodėl visą laiką aš esu tas pats aš nuo pradžios iki galo? Kas
mane sieja su tuo nelaimėliu iš praeities? Juk taip smarkiai pasikeičiau, nors tuos
pasikeitimus sunku parodyti. Neįmanoma pamatyti, kas ten, viduje, vyksta. Dvasios gelmė
kaip kokie tamsūs vandenys, paslaptingi ir tylūs. Visi gyvenimo įvykiai ten
pranyksta be jokio pėdsako.
Įdėmus vargetos žvilgsnis trukdė man susikaupti.
Nugręžiau žvilgsnį į kitą pusę. Gerai įsižiūrėjęs, ten, prie šiukšlinos
kūdros, prie to neva baseinėlio, pamačiau išsišėrusį katiną. Bjaurybė snūduriavo
saulės atokaitoje, pasislėpęs tarp sausų žolių ir šiukšlių.
Klaikus tai buvo katinas purvinas, neaiškios
spalvos, piktai užmerkęs akis. Nebuvau tokio matęs, nežinojau net, ką galvoti.
Pokalbiui toks motyvas visiškai netiko.
Atsigręžiau atgal, jau ketindamas pradėti pokalbį
nuo bet kokio gyvo ar negyvo daikto, bet į mane vėl spoksojo vargeta. Tikra
šiurpė: nušiurę plaukai, dėmėti rūbai, melsvi skruostai. Šviesiai mėlynos,
išblukusios akys, kaip žibutės ankstyvą pavasarį. Man tos akys kėlė asociacijas:
jos priminė vyturėlių čirenimą giedrame lauke virš pavasario arimų. Jau daug metų
negirdėjau vyturėlio čirenimo. Iš praeities liko tik kvapai ir daug visokių
paklydusių minčių. Sunku jas besurinkti ir surikiuoti į rišlų pokalbį, nes visos
atrodo kaip ne mano. Tiesiog visokios galvoje užsilaikiusios šiukšlės plūduriuoja
be jokio tikslo ir prasmės.
Vieną mano pažįstamą žmonės vadindavo
Vyturėliu. Dėl jo šviesiai žydrų akių, kuriomis naktį pasišviesdavo kelią namo.
Kai žmonės nematydavo, ropodavo šaligatviais keturpėsčias, nes stačiam vaikščioti
tamsiomis gatvėmis būdavo per klaiku. Pasaulis jam atrodė per didelis, gatvės per
plačios. Labai bijodavo mėnulio. Nieko nuostabaus: kai turi tokias klaikiai šviesias
akis ir smarkiai virpančią sielą, visi daiktai tave gąsdina, viskas aplink kelia
siaubą. Tą draugą palikau ropoti savo takeliais, o pats pasukau prasmingo, kultūringo
gyvenimo keliu. Tai buvo esminis lūžis, bet negi rojaus paukštei pasakosi visas
nesąmones iš savo praeities? Pagalvos, kad esu sulaužytas, palūžęs nuo sunkių
kultūros išbandymų. Lūžis yra tik metafora, iš tiesų jis nieko nesulaužė juk
net permainų jokių savyje nepastebėjau.
Tam Vyturėliui kartais kas nors ant jo takelio
juokais padėdavo kokią stiklinaitę ar alaus butelį, ir tada jis sustodavo, net
atsistodavo, kuriam laikui išsitiesindavo, lyg atgaudavo žmogišką orumą. Kartą jis
pavargo nuo desperatiškos kovos su horizontaliu pasauliu ir nutarė išsitiesinti
galutinai pasirinkdamas virvę. Buvau dėkingas jam už tokį didingą pasirinkimą,
sukėlusį daug minčių ir sustiprinusį mano pasaulėžiūros pagrindus.
Dabar abejoju: ar tikrai pasukau kitokiu
prasmingu gyvenimo keliu? Juk visi daiktai aplinkui tarytum tokie patys? Juk keičiantis
žmogui su juo turėtų keistis visas pasaulis? O taip nėra. Net priešingai: viskas
aplink tik sensta, virsta puvėsiais ir trūnėsiais. Stebiu tuos permainingus daiktus ir
nerandu juose nieko tikro.
Kodėl žmogų ištiesina vien tik vertikalūs
dalykai? Kodėl apskritai vertikalės yra tiesiausios, o visa, kas horizontalu, yra
vingiuota, kreiva arba išgaubta?
Susimąstęs žiūrėjau į pašnekovę. Koks jos
vardas? Kuo ji minta? Ar ji yra žmogus? Tos mintys buvo visai kvailos, bet juk reikia
kažką mąstyti. Bendrauti gali tik mąstantys žmonės. Gal ir ji ką nors šiuo metu
mąsto. Akys juk atmerktos...
Tikriausiai galvoja apie mane. Bet niekada nieko
neatspės. Aš ir pats nežinau, kas vyksta ten, mano viduje. Matyt, nieko nevyksta.
Mane glumino jos raudono aukso plaukai ir tos gilios,
paryškintos akys. Jos keistai spindėjo, slėpdamos liūdesį ir tarytum laukdamos iš
manęs kokio džiugaus pranešimo, kuris turėtų viską pakeisti. Tačiau ką jai
galėjau pasakyti, kai aplink tiek visokių valkataujančių padarų, godžiai stebinčių
desperatiškas mano dvasios pastangas? Lyg tykotų tose mano vidinėse gelmėse prasmingo
minties blyksnio, pasiruošę tuoj pat sudoroti bet kokią džiaugsmingesnę įžvalgą.
Mano žvilgsnis lakstė aplinkui vis neramiau,
ieškodamas bent kokio patrauklaus objekto, kuris taptų pirmuoju prasmingo komunikavimo
sakiniu. Vėl atsigręžiau į kūdrą šalia medžio stuobrio iš kitos pusės
atsliūkino kitas katinas, dar baisesnis už pirmąjį. Akys kietai primerktos ir kupinos
neapykantos, kailis išsišėręs, pašiauštas, styrantis lopais ir dar išmargintas
keistomis dėmėmis: žalia, rusva, violetinė. Kaip iš pragaro išlindęs, bjaurybė.
Nusisukau nuo to katino, ketindamas rojaus paukštei
ką nors pasakyti apie kerintį gyvenimo spalvų grožį, bet ir čia į mane įdėmiai
žiūrėjo vargeta. Nenuleisdama nuo manęs akių ji be galo pagarbiai kreipėsi į mano
pašnekovę, prašydama kokio smulkaus pinigėlio. Jinai sunkiai vargstanti, alkstanti ir
dar esanti nevisprotė. Štai kur pati natūraliausia komunikacija, suglumęs pagalvojau.
Ji teikia reikšmę savo trūkumams ir net gali atvirai apie juos kalbėti. O aš neturiu
ką pasakyti ten, viduje, nerandu nei trūkumų, nei pranašumų. Visiškai tuščia.
Staiga pasijutau, lyg šiame pasaulyje būčiau koks našlaitis. Aš esu pilka dėmė
spalvingame gyvenimo paviršiuje. Visi savaip ryškūs, o aš niekaip nesugalvoju kam
čia gyvenu?
Pasižiūrėjau į kūdrą prie jos nusileidęs
antrasis katinas be garso lakė vandenį. Ne tiek lakė, kiek styrojo ten ir siurbė
vandenį it siurbėlė, lyg norėdamas sutraukti visus žalėsius į save. Koks snukis!
Žiūrėjau ir laukiau, kada jis čia baigs. Negalėjau net prasižioti, kol jis ten taip
darė. Tačiau nelabasis neskubėjo, siurbė vandenį sustingęs ir piktai užsimerkęs.
Antrasis katinas, taip pat užsimerkęs, lyg atkarus sfinksas, tupėjo šalia stuobrio.
Tada vėl pragydo vargeta, ar puikūs ponai
nežiną, kada nevispročiams padidins pašalpas? Žadėjo valdžia šiek tiek pridėti
vargstantiems žmonėms, kad visai nenukvaištų.
Buvo nesmagu, bet apie pašalpas nieko nebuvau
girdėjęs. Net nežinojau, kad jas kažkam duoda. Vyturėlis, prisimenu, niekada
negaudavo jokių pašalpų. Išsitiesino pats savaime be valdžios pagalbos ir
žmonių malonės. Matyt, jam padėjo kažkas iš anapus. Juk vaikščiojimas stačiam ir
vienišam kartais gali būti nepakeliamas išbandymas. Erdvė tave gali praryti, tamsios
gatvės numarinti bet kokią viltį. Gyvenimas yra painus, pasaulis klastingas.
Šitiek jame kelių ir takelių, ir nė vieno kuris tikrai būtų tavo. Kai pagalvoju,
visi keliai yra baisūs jie niekur neturi pradžios ir niekur pabaigos. Jokio
galutinio tikslo. Jie visi žmogų veda ir veda kažkur tolyn, kol pagaliau išveda iš
proto.
Nusigręžiau į kitą pusę, kur stovėjo stuobrys,
apsikarstęs susiraizgiusiomis gebenėmis.
Visiškai nudžiūvęs, staiga
iškilmingai pareiškė mano pašnekovė, ir tai buvo pirmieji jos žodžiai. Niekada
neatsigaus!
Puikūs žodžiai, dievaži, kokios įdomios
metaforos! Bet nesupratau, apie ką ji čia kalba. Apie stuobrį ar apie vijoklį? Ką ji
čia man nori pasakyti? Pačiupinėjau pirštais susiraizgiusius stiebelius. Mėginau
įsivaizduoti besiskleidžiančius pumpurus, tačiau stiebeliai sutrupėjo tarp pirštų.
Gal tai buvo gebenė, o ne vijoklis?
Taip, neatsigaus, pritariau pašnekovei, tiesiog
buvo kvaila nepritarti tokiai aiškiai tiesai. Matyt, toji mano pašnekovė yra linkusi
kalbėti aksiomomis. Nepaneigiamos tiesos teikia tvirtybės, pasitikėjimo. Tema
įspūdinga, bet nežinojau, kaip ją plėtoti. Gal pasakius jai, kad daiktai atsiranda,
daiktai išnyksta? O gal jau sukti mintį link tų katinų ar link tos vargetos? O gal
nudžiūvusių daiktų metafora kokiu nors būdu jai siejasi su mano vidiniu pasauliu,
kurio niekas iki šiol nėra nei matęs, nei girdėjęs? Jis tarytum neegzistuoja, ten
nėra kas veikti ten aš esu vienas.
Ši tema man nepatiko, kalbėjimas apie tuštumą
nei ką nors tau prideda, nei atima. Nėra ten tikro džiaugsmo nei prasmingo liūdesio.
Kaip kūdikėlių rojuje...
Nevykęs pašnekesys. Dabar jos abi tylėjo ir
stebėjo mane. Viena iš kairės, kita iš dešinės. Viena tamsi, kita spindinti.
Tačiau vienu metu pasirodė, kad jos susikeitė vietomis. Bet pasaulyje niekas
nepasikeitė, nieko neįvyko. Niekas net nepastebėtų, kad tos moterys susikeitė. Kaip
buvo dvi, taip ir liko, gražiai papildydamos viena kitą. Apskritai viskas čia vyksta
kažkaip nepastebimai.
Išdrįsau pažiūrėti į tą antrąjį katiną
ar jau baigė lakti? Pagaliau pasisotino bjaurybė, prisisiurbė žalėsių, tupėjo
nekrutėdamas, visas sustingęs ir stipriai užmerkęs akis. Velnio katinai, abu
užsimerkę, bet kažko laukiantys niekada tokių baisių nesu matęs.
Ten pat prie kūdros stovėjo apsiblausęs barmenas
ir žiūrėjo į tamsų vandenį. Čia seniau buvo auksinių žuvelių, pasakė lyg
mums, lyg sau pačiam. Nė vienos nesimato...
Laukiau, ką jis dar pasakys, kokių čia dar
paslapčių sužinosime, bet tas žmogus tylėjo. Įsižiūrėjęs mačiau: buvo panašus
į susimąsčiusį kinų mandariną, jo lūpos tyliai krutėjo. Ką jis ten taip krutina,
ką ten suokia jo blyškios lūpos?..
Prisliūkinau arčiau, įsiklausiau, palenkęs galvą
į jo pusę. Jo akys buvo stipriai užmerktos, atrodė smarkiai įsigilinęs į save ar
tarytum kažko klausėsi. Užsimerkiau ir aš, panūdęs išgirsti ko jis ten taip
klausosi?
Ir išgirdau: iš kažkur sklido tylus garsas, kuris
iš pradžių girdėjosi kaip zvimbimas mano paties ausyse, paskui lyg sklistų iš to
žmogaus vidaus; tai buvo stulbinantis balsas, užburiantis bangavimas, tarytum seniai
pamirštos dainos melodija, kurią traukė aibių aibės mažyčių kūdikėlių. Atrodė,
kad ji plaukia iš begalinių tolių, kyla iš nesuvokiamų gelmių, gal net iš tos
kūdros žalių vandenų. Norėjosi šokti į sidabru siuvinėtą chalatą plačiomis
rankovėmis ir suktis, suktis ratu be galo ir be krašto...
Dar stipriau užmerkiau akis ir dar labiau
įsiklausiau: duslioje melodijoje palengva ėmė ryškėti plonyčiai sidabriniai
žodžiai, kurie pynėsi į keistą, iškilmingą giesmę:
tamsos bedugnė atsivers prieš jus
nežemiškojo grožio neregėtas kraštas!.. |
Horizontaliame pasaulyje visi pavidalai
banguoja, mainosi, keičiasi... Daiktai atsiranda, daiktai išnyksta...
Šiaurės Atėnai 2005-10-15 nr.
769
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|