|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
PROZA'2006
Pokalbis apie spalvas
Nekaltas tylėjimas
Aš sėdėjau prie knygos
Ilgesys
Ketinimai
Vis dar čia
Į viršų
Pokalbis apie spalvas
Šokdamas švento Vito šokį pajutau, kad mano
pasaulis neteko spalvų. Anksčiau jos buvo visos, kiek reikėjo, visų po lygiai
padalinta kiekvienai akiai, viskas nuspalvinta, ir netgi buvo daugiau numanomų
bei įsivaizduojamų spalvų, o staiga ėmė ir neliko. Nė vienos spalvos! Viskas buvo
duota, ir viskas atimta.
Širdis buvo pilna meilės buvo tiesiog sklidina
meilės ir nesutramdomos aistros, ta širdis mane visą ir purtė, ji mane ir vertė
šokti be paliovos. Tik prabundu, jau ir šoku. Taip pat šoku ir miegodamas širdis
juk nemiega, tik atsibudęs nieko neprisimenu. Ir man visai nesvarbu, mato mane kas
nors, ar ne, šoku sau švento Vito šokį, ir tiek. Žinau: jei sustosiu bent
akimirką viskas tuoj pat pasibaigs. Sustoti yra baisu, bet ir tas šokis yra baisus.
Mane tiesiog purto.
Švento Vito šokį dar šiaip ne taip kentėjau, bet
staigus spalvų išnykimas mane jau smarkiai išgąsdino. Griebiausi psichologinės
pagalbos telefono, bet ten man pasakė, kad eičiau po velnių. Mes čia visi ir taip
šokame kaip pašėlę, tavęs dar betrūko, pridūrė.
Tada staiga prisiminiau vieną spalvą: taigi
mėlynas takas į girią! Tai be galo arti ir toli. Ten molinė krosnis, ten molis
mano brolis. Raudonas molis po žeme, virš jo žalia žolė, bet ne žolė, geltona
saulė danguje. Ten viskas tebėra!
Aplink krosnį seniai visi susirinkę, visi
tebelaukia manęs. O aš čia šoku švento Vito šokį net dantys barška ir putos
drimba, praradęs visas man dovanotas spalvas! Tikras pamišėlis!
Kaip grįžęs vakarop jiems pasiaiškinsiu? Net
kelio galiu neberasti.
Stovėjau kartą ant atodūsių tilto
Tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė štai
ką vieną gražią dieną netikėtai atradau savyje.
Diena buvo tikrai graži, bet mane kankino keistas
nerimas, jaučiau nepaaiškinamą baimę ir niekaip negalėjau suprasti jos priežasčių.
Mane slėgė tai, kad daiktai yra kieti. Gatvė kieta, plytelės kietos, akmenys upėje
baisūs jei iš čia kristumei, smarkiai užsigautum. O kartu labai bijojau, kad
daiktai gali imti ir suminkštėti, ištirpti, nuplaukti su vandenimis. Viskas tada gali
prasmegti. Viskas čia yra gražu, bet kažkas ne taip.
Staiga suvokiau, tinkamai pakreipęs mąstymą,
juk aš pats esu ne taip. Aš tamsi dėmė, šešėlis šiame gražiai
mirguliuojančiame pasaulyje.
Tada nusiraminau ir vėl pasidariau nematomas,
skaidrus ir lengvas tarytum nužydėjęs pienės pūkas.
Galiu sau drąsiai žengti nuo šito nuostabaus tilto
juk viskas išliks kaip buvę.
Į viršų
Nekaltas tylėjimas
Naktį man ėmė mausti dantį, kurio nebuvo.
Vėliau pradėjo skaudėti ir visą galvą, kurios
taip pat tarytum nebuvo.
Bandžiau kelti rankas, bet nieko iš to neišėjo.
Pasižiūrėjau aplink save. Nieko nėra. Vakar buvo, šiandien nėra. Kaip tai
atsitinka?
Kaip keista vien tik nerimas, ir jokios baimės,
jokios nuostabos. Paskui ir nerimas kažkur nuplaukė.
Nusprendžiau atsigerti vandens. Žmogus turi būti
ko nors pripildytas. Kiek gyvenu, man nė karto nekilo abejonių, kad esu žmogus. Bet ne
apie visus taip galėčiau pasakyti. Kartais atrodo, kad vienam kitam čia trūksta
gyvenimo pilnatvės.
Ilgai žiūrėjau į vandenį ir stebėjausi, koks
jis tuščias, permatomas. Ir kartu pilnas. Pamėginau tos skaidrios ramybės atsigerti,
bet mėginimas sustingo. Jokio vidinio judesio, jokios pastangos. Tebežiūrėjau į
vandenį.
Kodėl aš esu virtuvėje?
Niekas man neatsakė, tik kažkurio aukšto tualete
kažkuris iš tų žmonių nuleido vandenį.
Viešpatie, kokie baisūs tavo garsai!
Į viršų
Aš sėdėjau prie knygos
Bet iš tiesų buvo ne taip.
Aš sėdėjau virtuvėje ir medžiojau peles. Mažas
pelytes. Jų buvo didelė nauja vada.
Aš sėdėjau virtuvėje ant taburetės prie dvejų
mažyčių spąstelių, spęsdamas juos vienus po kitų baltais lašinių spirgeliais, ir
mėčiau pelytes vieną po kitos į šiukšlių kibirą. Pelytės buvo mažos, darbas
nesudėtingas. Taukšt! Paspendi spąstelius, palauki, vėl taukšt.
Paskui man pradėjo atrodyti, kad aš pats čia nieko
neveikiu, kad visa tai man tiesiog atsitinka: štai į rankas įšoka spąsteliai, ant
virbelio pasimauna spirgelis, to spirgelio atsikanda pelytė, ir taukšt pati lekia į
kibirą. Kiekviena pelytė pati susiranda spąstelius, pati pasigauna, ir apskritai viskas
čia vyksta taip, kaip reikia. Galima pamanyti, kad aš nė piršto nepajudinu, nors taip
ir nėra.
Nesupratau, kodėl aš taip turiu daryti.
Aš taip ir sėdėjau ten per naktį, ir niekas man
netrukdė, jokie regėjimai nekankino.
Tik kartais prisimindavau artimuosius savo
brolius ir seseris tėviškėje. Kaip jie dabar ten gyvena, kokie nauji vargai juos
spaudžia?
Į viršų
Ilgesys
Mąstau apie visokius žmones, kokių pasitaiko
gyvenimo kelyje. Taip pat ir apie tokius, kokių nepasitaiko.
Mąstau apie merginą iš pelkių. Kas būtų, jeigu
tokią sutikčiau. Ateitų ji pas mane, atsinešdama su savim gelmių instinktą ir dumblo
psichologiją. Visa paslaptingai dvelkianti moliais ir skleidžianti šlyno aromatą. Yra
tokia emocijų spalva, ir kvapas yra toks. Jos niekaip neišvalysi. Pelkių merginos
niekaip nesužmoginsi. Ji niekuomet neišsiduos, kas iš tikrųjų yra, nebent pats prie
jos priartėsi, įsigeidęs pirmapradės paslapties. Iš kur tas keistas troškimas
sulįsti iki ausų į dumblą? Kas ten traukia? Geriau juk mokytis būti su žmonėmis,
gilintis į jų sielą. Žmonės, turintys sielą, iš karto atpažįsta niekingą dumblo
kvapą.
O aš štai atėjau, ir niekas net nepajuto! Tik
apmaudas kartais kyla ar ilgesys keistas apima, kai taip fatališkai prasilenki su niekad
neregėtomis, bet giminingomis būtybėmis.
Į viršų
Ketinimai
Ryte paskambino draugas, kuris veisia žirgus.
Labai daug apie juos išmano, mėgsta juos ir myli. Paskambino labai anksti, auštant, kad
mažiau jam kainuotų. Tuo laiku, kaip visada, miegojau.
Jis norėjo man papasakoti apie tokią savo spintą.
Ją ilgai laikė rūsyje. Senovinė, medinė, vien kaiščiais surenkama spinta. Senelio
atminimas.
Atminimą reikia saugoti atmintyje, o ne rūsyje,
pasakiau jam, matyt, dar sapnuodamas. Net neprisiminiau, ar tikrai turiu tokį
draugą.
Rūsyje mažai vietos, teisinosi jis, o
balsas jo buvo be galo tolimas, lyg pridusintas, lyg prismaugtas.
Mat ten jis laikąs ne tik spintą, bet ir patį
senelį. Toks svarbus atminimas...
Ir namuose vietos jam mažai. Vakar visą dieną
gėrė su savo arkliais. Paskui neturėjo kur prisiglausti. Visi neįtilpo į namus. O
rūsyje spinta. Ir dar senelis ten pat. Sunku patikėti.
Taip gyrė tą savo spintą, lyg norėdamas jos
atsikratyti.
Bekalbėdamas su juo užmigau ir daugiau nieko doro
nesužinojau. Sapnavau draugo spintą, o spintoje senelį. Miega ten jis
neprabundamai, pakabintas ant medinių pagaliukų lyg smarkiai nudėvėta skranda. Paskui
jis mano sapne pavirto į niūrią kaliausę, kuri rūsčios valios pastangomis išneša
pati save į lauką ir rodo savo kaištį baisingoms varnoms, neva gąsdina jas, kad jos
nenuneštų jo brangiausio vaikiščio. Paskui vėl pasikabina ant tų medinių pagaliukų
ir vėl tampa brangiu atminimu.
Jau išaušus dienai, išėjęs pro duris, pamačiau
tą draugą, mindžikuojantį ant mano laiptų. Rankoje laikė kaištį nuo senelio
spintos. Iš karto prisiminiau mūsų pokalbį.
Juk tu žadėjai vesti? užsiminiau.
Spinta tau praverstų. Aš neturiu kur jos dėti.
Jis žiūrėjo į mane lyg neatpažindamas,
nusivylęs. Rankose vis sukiojo kaištį.
Tai kaip tavo vedybos? bandžiau nukreipti
kalbą.
Jis išmetė kaištį ir sumojavo rankomis:
Neužsimink apie tai! Buvo tik ketinimai.
Nekalbėkim daugiau ta tema!
Ir nubėgo šaligatviu. Paskui aš vis galvojau
ar tik jis ko nors nepainioja?
Į viršų
Vis dar čia
Prabudęs naktimis, ilgai guliu, mėgindamas
susirinkti savo sapnus. Jie vis sprūsta, sprūsta...
Plaikstosi, blėsta neramių vaizdinių draiskalai,
driekiasi į tamsias tuštumas, nyksta ten, iš kur atsiradę.
Ilgai guliu ir žiūriu tamsoje į savo nuostabią
moterį. Nuo jos atsiskiria keistas šešėlis ir kaip lapė nubėga takeliais į stepių
lygumas. Ji per miegus pasimuisto ir spiria jam įkandin.
Nematau, kur nubėgo. Šakalas...
O ji vis dar čia.
Literatūra ir menas 2006-11-03 nr.
3116
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|