|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
SENI NAMAI
Metų pabaiga. Vėlyvais vakarais sėdžiu
virtuvėje prie žaliosios arbatos puodelio, žiūriu į savo draugą žiurkėną,
kaip jis pluša narvelyje, stumdydamas šen bei ten ilgą spagečio virbelį, kartais
mėgindamas jo atsikąsti iš galo. Matyt, tas makaronas jam neskanus, nevalgomas.
Neradęs, kaip jį pritaikyti, išspiria lauk. Dar žiūriu į uodą ant sienos jis
čia įsikūrė ilgam, tikriausiai rengiasi žiemoti, ir aš nieko prieš. Abudu esame
laikini gyventojai ir vienas kitam netrukdome.
Vakarojame, ir tiek. Mėgstu tokius tylius, vėlyvus
vakarus su mintimis ir be jų. Kaip sakytų Vytautas Mačernis, paskendęs vakaro
rimty, mąstau / Apie šią žemę ir kalvas suartas, / Ir iš storų sienojų pastatytus
šiuos namus. Tai jo Vizijų įžanga. Tos mielos lietuviškos vizijos, ta
žemininkų atmintis...
Bet šie namai pastatyti ne iš sienojų. Čia
Vilnius, čia Užupis. Šitas dviejų ar trijų aukštų namas senas, kresnas,
masyvus, tarytum paminklas. Pastatytas tūkstantis šeši šimtai kažkuriais metais.
Aklinas kvadratinis kiemas su tokiu pat kvadratiniu darželiu, jame aukšta tuopa su
inkilu, dar kažkoks gumbuotas medis su keistom kekėm, panašiomis į peisus
tokias susiraičiusias garbanas. Stūkso pakumpęs lyg koks mitinis Ahasferas, trumpam
apsistojęs sename kieme. Vėlyvą rudenį tos jo garbanos pajuodusios, sunkiai
nusvirusios. Pirmojo aukšto langai, kur mano dabartinė buveinė, žiūri į kvadratinį
kiemą iš pat pažemės. Ašarojantys, amžinai drėgni langai, nieko jie nemato. Namas
per šimtmečius sulindęs į žemę, aplink jį išaugęs vadinamasis kultūrinis
sluoksnis. Bet tose tarpuvartėse kultūros ne tiek daug.
Nors ir sulindęs į žemę, senas namas nestovi
vietoje. Jis keliauja, šliaužia žemyn, Vilnelės link. Ji sruvena čia pat už
sienos, jos skaidrūs vandenys matomi iš kiemo per mūrinių vartų arką. Mat namas
net keista neturi tikrų pamatų. Po pirmojo aukšto grindimis žemė. Vienas to
namo gyventojas buvo sumanęs po savo buto grindimis išsikasti rūsį, bet prisikasė
Vilnelę. Plūstelėjo vandenys, ir gyventojas skubiai užbetonavo duobę. Betoninis jo
rūsys tapo savotišku namo inkaru, kuris ėmė stabdyti dalies namo judėjimą. Bet
likusioji dalis, toliau nuo gatvės ir arčiau nuokalnės į Vilnelę, šliaužia kaip
šliaužusi. Per namo vidurį sienos ėmė eižėti, trupėti. Ten gyvenantis žmogus,
mano likimo draugas, vis užglaisto plyšius savo buto sienose, užlipęs į palėpę
užlygina įtrūkimus lubose.
Keliaujantis namas, tokio dar nebuvau matęs. Man
įprasta, kad namai patvarumo ir pastovumo bent jau simbolis, jei ne realybė. Kartą
patyriau tokią nuostabą, pamatęs plaukiojančias salas Didžiulio ežere. Vieną dieną
jos buvo išsidėsčiusios vienoje ežero pakrantėje, po savaitės, žiūriu, jau
esančios kitoje vietoje. Nuplūduriavo ten su visais medžiais, meldais, švendrynais,
paukščiais. Pamaniau, kad man galvoje pasimaišė. Paskui protingi žmonės išaiškino,
kas ir kaip.
Jeigu salos plaukioja ir namai vaikšto, ko norėti
iš žmogaus.
Aš norėčiau pastovumo, bet šiame kintančiame
pasaulyje pastovumas vienas po žeme. Sėdžiu virtuvėje ir žiūriu į grindis.
Vienoje vietoje pro jas prasimuša kažkoks mūrinis ar betoninis kauburys lyg akmuo
upės rėvoje, lyg antkapis koks. Šalia to kauburio, pro trūnijančių lentų plyšius
galima nujausti esant žemę. Nors užglaisčiau visas kiaurymes, grindys alsuoja drėgme
ir žemės kvapu. Nuo drėgmės šaldytuvas sugedo per porą savaičių. Iš tos žemės,
lyg iš kokio kapo, naktimis išlenda juodi gleivėti šliužai. Pirmą kartą virtuvėje
radęs tų šliužų ant grindų ir ant praustuvės nesupratau, kas tai gali būti. Juodai
margi, nejudrūs, stangrūs šliužai, sunkiai atplėšiami nuo glotnių paviršių.
Panašūs į siurbėles. Įsižiūrėjau turi mažus ragiukus, bet ne sraigės.
Prisiminiau mažyčių sraigių šokį gimtojo
miestelio kapinėse ant vieno akmeninio antkapio. Ten jos buvo šviesios, jaunos ir
gražios. Suko savo ratelį ant nykstančių akmeninių vardų jų buvo labai daug ir
jų rageliai buvo ilgi. Viltingas Vėlinių vaizdas.
Šią naktį ant virtuvės grindų radau, matyt,
motininę tų šliužų perėtoją, beveik sprindžio dydžio. Sunki ir lipni. Gal joms
švieži grindų dažai viliojantis maistas? Nunešiau ją suvyniojęs į servetėlę
ir iškračiau į tą pajuodusių gėlių darželį, po gumbuotu medžiu su peisais.
Grįžęs į virtuvę servetėlę atidaviau žiurkėnui. Tas tuojau pat ją sutašė,
sudorojo ir nusivilko į savo namelį gūžtai pašiltinti. Draugužis labai apsukrus, iš
jo norisi pasimokyti gyventi.
Viskas čia šliaužioja, juda. Arba tyliai bėgioja
šalia, aplinkui, po grindimis, virš lubų ir visur kitur. Visur šlamesiai,
krebždesiai, plonyčiai cypsėjimai. Lyg verktų kas, užmirštas ir paliktas. Atidarau
virtuvėje spintelę po kriaukle, o iš ten, iš šiukšliadėžės, žiūri į mane
nustebusios peliūkščių akys. Ko nori, žmogau? Nieko nenoriu, sakau pelėms ir
atsargiai uždarau dureles. Čia nieko nėra mano, šitas kapas man svetimas. Tik Vilnelė
už mūrinių vartų mano, visos jaunos ir gražios upelės priklauso man. Visos, kurios
tokios sraunios ir gyvos, kaip mano vaikystės upė. O tos, kur teka apsnūdusios ir yra
tamsios, man svetimos tokių aš nemėgstu.
Jau vėlyva naktis. Vaikštau po pasikeitusius
gimtinės laukus, matau juodus arimus ilgos, begalinės vagos, keista, kad čia viskas
taip plačiai išarta iki pat horizonto, kad aplink taip tamsu, toks žemas dangus ir
kad mūsų namai stovi vidury arimų. Aplinkui nieko nėra nei mano kiemo, nei sodo
medžių, nei šulinio su svirtimi. Nieko aukšto ir vertikalaus. Tik medinė trobelė
stūkso kaip koks nurimęs laivas ant banguojančių arimų.
Atidarau trobelės duris, atsargiai užeinu į vidų,
o ten senelė sukinėjasi prie krosnies. Ką ji čia daro, būdama numirusi, stebiuosi,
bet klausiu jos ko kito. Kodėl nėra jokios kėdės, jokios taburetės, bent suolelio
kokio? Neturiu kur atsisėsti.
Kiekvienas ateinantysis atsineša savo, sako man
senelė neatsigręždama ir nesistebėdama, lyg būčiau sugrįžęs iš kokio trumpo
pasivaikščiojimo.
Žiūriu, kaip ji triūsia, nulenkusi galvą,
tylėdama. Tyliu ir aš. Nematau jos veido. Taip ilgai nesimatėme, o štai viskas
kaip buvę. Niekas nesikeičia. Negi dabar čia teks amžinai gyventi? Toje trobelėje,
tose vagose? Tykiai išsliūkinu į lauką. Ten tolimu dirvos pakraščiu kažkur skuba
moteris, už rankos tempdama mažą berniuką. Bėga, bėga abu, už jų tamsus
skardis, priekyje siauras šviesos ruoželis...
Kur jūs skubate? klausiu jų, sunkiai artėdamas
tais arimais, kur nelikę jokio kelio, jokio takelio. Kur tu eini, berniuk? klausiu,
nors jie neatsako, net nežiūri į mane, o mano kojos vis klimpsta, klimpsta... Mama, kur
tu jį vediesi?
2006 m. gruodžio 4 d.
Nemunas 2006-12-21 nr.45, 46 (133,
134-574, 575)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|