|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
ŠVYTINTIS TRŪNĖSIS
Tai atsitiko vakarėjant netoli Krekenavos, kai
važiavau į vieną provincijos miestelį skaityti pranešimo apie dvasinių vertybių
reikšmę žmogaus gyvenime. Pats esu gimęs provincijos miestelyje ir kuo ilgiau gyvenu,
tuo labiau jie mane traukia norisi pasipasakoti žmonėms apie tai, ką toli
begyvendamas sužinojai, kas tau pasaulyje nutinka. Iš tikrųjų nieko nenutinka, tik
daraisi vis svetimesnis, tiems miesteliams visiškai nebepažįstamas ir nereikalingas.
Tad reikia kažkaip jiems priminti apie savo buvimą bent kalbomis, o tai jau pradedu pats
savęs nesuvokti kas aš toks esu ir ko čia visur blaškausi lyg dvasia be vietos.
Paėmiau į savo automobilį pakelėje stovėjusią
moterį. Stovėjo ji ten apsiblaususi, įrėmusi tamsias akis į tuštumą, žvelgdama į
vakarėjančius laukus. Atrodė, lyg būtų išaugusi iš tos tuštumos, iš tamsos ir
savyje nešiotų nykią tamsaus pasaulio paslaptį. Tokios moterys gimdo pasauliui
liūdnus vaikus, kurie neranda sau vietos ir šiame gyvenime yra niekam nereikalingi.
Per radijo pirmąją (o gal antrąją ar trečiąją)
programą transliavo pokalbį apie paranormalius, kitaip tariant nenormalius
reiškinius. Kažkokia bobutė pašiurpusiu balsu dalijosi įspūdžiais:
Nueinu į burokų lauką, o ten švyti. Jei
pati būčiau nemačiusi, jokiu būdu nepatikėčiau. Bet pati mačiau švyti. Tik
paskui viskas kažkur išnyko...
Kas tas viskas? teiravosi laidos
vedėjas, o gal vedėja negalėjau suvokti lyties.
Na, tos šviesos. Liko tik burokų laukas.
Apsnigtas.
Ar tai buvo jūsų burokų laukas? tikslinosi
belytis vedėjas.
Žinoma, kad mano. Todėl ir rūpėjo sužinoti
kas ten, po galais, vyksta! Juk tai mano laukas, mano burokai. Nereikia, kad mane ten
gąsdintų kažkokie vaiduokliai.
Kurį laiką klausėmės bobutės tauškalų, paskui
užgrojo muzika.
Mano pakeleivė toji moteris tamsiomis akimis
ilgai kažką mąstė.
O aš namuose turiu ypatingą daiktą,
pagaliau prabilo. Taip pat švytintį.
Žodis po žodžio ji man atskleidė savo gyvenimo
paslaptį. Laikanti namuose tokį seną pagalį, medžio gabalą, kuris tamsoje šviečia.
Radau tą pagalį senose kapinaitėse ant kalno.
Šalia mano namelio yra kalnelis, o ant kalnelio jaukios kapinaitės. Nueinu ten, ant
kalnelio, pasirinkti visokių pagalių, malkų prakurams. Kartą ten mane paviliojo
žiburėlis. Žiūriu švyti kažkas tankmėje, senų medžių krūvoje. Ta švieselė
vilioja, traukia. Pasilenkiu ogi pagalys. Sutrūnijęs, bet keista mielas akiai ir
širdžiai. Jame buvo kažkas tokio... Rankos pačios pakėlė jį, parsinešiau namo.
Kaip supratau iš pakeleivės pasakojimo, tą savo
pagalį ji labai sureikšminusi, tarytum įsimylėjusi. Mananti, kad jis susijęs su
dvasiniais fenomenais ir gamtos paslaptimis. Jai sunku paaiškinti, kaip tai atsitiko, bet
medžio gabalas tapo jos gyvenimo dalimi. Ypatinga dalimi, kurią reikia slėpti nuo
žmonių, nes gėda prisipažinti apie tokį keistą potraukį trūnėsiui.
Tačiau pagalys jai tapo reikšmingas ne iš karto.
Iš pradžių jis kėlęs nuostabą savo švytėjimu, skatinęs visokius apmąstymus apie
dvasinius dalykus buvęs lyg koks tarpininkas tarp gyvųjų pasaulio ir viso to, kas
jau yra anapus. Vienu metu rimtai galvojo, kad tai jos mirusio brangaus žmogaus
pranešimas. Patys brangiausi žmonės būna jau mirę, aiškino ji man, žvelgdama į
vakarėjančius laukus. Po jo mirties leisdama vienišas dienas ir naktis tame apleistame
kaime netoli Igliaukos buvo beveik susipykusi su protu, ir tik trūnėsio švytėjimas
saugojo jos dvasios ramybę. Niekas, pasirodo, neišnyksta be pėdsako, net ir išėjęs
anapus mylintis žmogus išlaiko ryšį su gyvaisiais, bendraudamas su jais per kokius
nors tarpinius objektus. Mylinti širdis juos pati atranda, lieka tik įveikti proto
pasipriešinimą.
Kaip supratau iš jos trūkinėjančio pasakojimo,
ilgainiui ji tą pagalį ėmė personifikuoti. Brangus, mielas, švytintis trūnėsis...
Naktį, kai visas pasaulis nugrimzta į sutemas, kai darosi be galo graudu, o sielą apima
neįveikiamas ilgesys, ji išsitraukia iš palovės trūnėsį ir gėrisi jo blausiu
švytėjimu. Ir pagalys tarytum atgyja. Skleidžia savo malonią šviesą, tarytum
bendrauja, prašosi įsileidžiamas į širdį. Gera jį turėti šalia, gera į jį
žiūrėti, liesti jį, glostyti. Pats švelniausias pagalys pasaulyje. Pasiguldo jį
šalia savęs, kartais ir užmiega kartu. Ji taip man ir sakė: užmiegame abu. Tas
žodis mano sąmonėje įsispaudė kursyvu.
Tada per sapną trūnėsis įlenda į jos sąmonę ir
pasakoja apie tolimus stebuklingus kraštus. Apie laukines šalis, apie karštą tų
žmonių meilę. Apie nuostabų žirafą, kuris leidžiantis saulei vaikštinėja
stebuklingo ežero pakrantėmis, viliodamas sielą į dausas. Tas žirafas visuomet būna
vyriškosios giminės. Kol miegodavo viena, be savo mylimo pagalio, tokių sapnų
niekuomet nesapnuodavo.
Paryčiais trūnėsis išblėsta. Deja, tai
neišvengiama.
Iš kur jūs visa tai ištraukėte?
paklausiau nustebęs. Ar tik kartais nerašote eilėraščių?
Viskas kyla iš to pagalio, reikia tik mokėti
išgirsti, ramiai aiškino ji. Matyt, savo metu trūnėsis buvo nepaprastai
išmintingas. Gal net laimingas, jeigu iki šiol taip švyti. Kartais ir pati visko
prisigalvoju.
Pagalys, pasirodo, net vardą turi, tik ji man jo
nesakysianti. Ir apskritai gyventi su senu trūnėsiu nėra lengva. Nors tai be galo
didelė dvasinė vertybė, bet dieną pagalys atrodo negražiai. Tiesiog sutrūnijęs
pūzras. Reikia jį slėpti nuo žmonių, nesmagu, kad laiko namuose tokį šlamštą.
Žmonės sako: tai moteriškei reikia gerų malkų. O ji ilgesingai kankinasi su savo
trūnėsiu.
Ji net širdutę išskaptavo ant to pagalio, su
šaukštu.
Kodėl su šaukštu? didžiai nustebau.
Todėl, kad neturinti namuose nei pjaunančių, nei
duriančių įrankių. Jie galintys sužeisti dvasinius pavidalus, įskaudinti jų mintis
ir jausmus. Kiekvienas peilis esąs didelė žmogaus neteisybė prieš gamtą ir kosmosą.
Užtat mėgstanti visokius mazgelius. Jos namuose daug mazgelių. Kiekvienas mazgelis
tai mielas prisirišimas prie gyvų būtybių, šilta brangių žmonių atmintis.
Prisiminiau seną obelį Neries pakrantėje netoli
Kernavės joje žiemą vasarą pilna plazdančių vyriškų kaklaraiščių. Niekaip
neprisiruošiu ir pats ten prisirišti, pasikabinti po ta obelimi, todėl, matyt, ir
blaškausi visur kaip dvasia be vietos. Ak ta obelų sunki našta ir šventas visų
prieraišumų dūlėjimas...
Tada aš pagalvojau kokia visgi skurdi mano
vaizduotė, palyginti su tos moters jausmais! Aš sugebu mylėti tik daržoves. Man
patinka jų gaivus vešlumas, jų gundančios, aptakios formos ir jų atsisveikinimo
liūdesys per derliaus nuėmimą. Ir valgyti jas patinka. Švelniai įsidėti į burną.
Juk valgydamas patiri pačią daržovės esmę; valgymas yra esmių susitapatinimas,
didžioji gyvybės vienovės patirtis. Suvalgai puikią daržovę ir nebėra jokio
skirtumo tarp valgančiojo ir valgomojo. Kitaip tariant, išnyksta dramatiška properša
tarp mąstančios ir mąstomos būties. Valgydamas šios žemės vaisių tarytum
pasiaukoji pasauliui, įveiki savo egoizmą ir egzistencinį ribotumą. Įsileidi kažką
į vidų. Ilgainiui turėčiau aiškiai suprasti daržovės būtį, jos buvimo prasmę, o
kol kas tenkinuosi gaudydamas skonio ypatybes. Ak, tas nykstantis skonis, išsprūstanti
būties prasmė! Fenomenologinės pastangos būti kartu su visais...
Manau, kad ir daržovėms tinka tapti manimi, būti
manyje. Jos nesuvalgytos nueina niekais, o patekusios į mane jos pagaliau pradeda
mąstyti matyt, toks ir yra jų buvimo tikslas. Nors gal nėra jokio tikslo juk
jau tiek gyvenu, o dar nieko prasmingo taip ir neišmąsčiau. Esminių egzistencijos
tiesų nepatikrinsi, jas galima tik įsivaizduoti. O vaizduotė be daržovės tuoj pat
nuslopsta. Viskas pagaliau gali būti tik liaukų veikla. Kam to reikia?
Taip pat man patinka klaidžioti tamsiais rudens
vakarais su žvakele rankoje po ištuštėjusį burokų lauką prisimenant visa, kas buvo
ir kas daugiau nebepasikartos. Kiek daug čia suvalgyta, nenuostabu, kad beveik nieko
nebelikę.
Taigi mėgdavau lakstyti po burokų lauką šviesos
greičiu vis klausdamas savęs: kas aš esu? Koks mano tikslas? Kas manęs laukia? Kodėl
antai esu žmogus, o ne burokas? Ar šioje tamsoje kas nors supranta skirtumą?
Šviesos greitis yra maždaug toks kūno judėjimas,
kad vėjas neužpūstų žvakės. Kodėl taip darau man pačiam paslaptis. Galbūt
judėdamas šviesos greičiu ir susitapatindamas su šviesa mėginu įveikti laiką? Bet
kas iš to ką aš čia turėčiau veikti, toje tamsoje? Kartais galvoju, kad tokiu
iracionaliu judėjimu mėginu imituoti kosmogoninius mitus skelbti šviesos tiesą
tamsos apsuptyje. Juk visas žmogaus gyvenimas gyvybės švytėjimas šešėlių
pasaulyje. Visi tie jausmai, mintys ir viltys yra gyvybės šiluma. Ją norisi saugoti ir
puoselėti.
Nešiodamasis po lauką su savo žvake stiprinu
tikėjimą gyvenimu ir savimi. O ką daugiau ir prasmingiau čia benuveiksi, kai artėja
tamsi metų pabaiga ir laukuose nebelieka jokių daržovių, jokių augalų?..
Kelionės pabaigoje moteris nusijuokusi prisipažino,
kad jokio mylimojo ji ir neturėjo, visa tai pagalio istorijos. Iš ilgesio visa tai.
Nespėjau jai atsakyti tuo pačiu, kad ir mano
pasakojimas taip pat tiktai sapnas. Vienkartinis ir tarytum atsitiktinis sapnas.
Skirtas kaip tik jai vienai, mano atsitiktinei pakeleivei tamsiomis akimis. Nors net
nežinojau, kad tokią sutiksiu savo kelyje. Tarytum išnirusią iš tuštumos, pagimdytą
tamsos.
Tačiau juk ir aš pats buvau tame sapne ir pranykau
savo paties švytėjime, susiliedamas pats su savimi ir nebesuvokdamas savo sapno
tikrovės. Kas yra anapus burokų lauko, kas ten laukia anapus jo ribų, kas ten žiūri
į mane iš tamsaus miško, ko jis nori? Ir troškau tik vieno: pamatykit šią šviesą,
priglauskit ją, nusineškit su savim būsiu jums dėkingas per amžių amžius.
Maždaug tokia ir buvo mano pranešimo tema: gyvybės
šviesa ir gyvenimo šventumas pragmatinės kasdienybės kontekste.
Šiaurės Atėnai 2006-03-04 nr.
787
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|