|
<< Atgal
Regimantas Tamošaitis
UPĖS PORTRETAS
Ūkanotais rudens vakarais mėgstu kontempliuoti
Tobulą Savo Širdies Tuštumą, sėdėdamas po sidabriniu gluosniu prie tyliosios savo
upės ir stebėdamas gluosnio lapelius, vienas po kito lėtai krentančius į tamsų
vandenį.
Vandenyje iš debesų properšos kartais pasirodo
spindintis mėnulis, ir Tobula Širdies Tuštuma pasidaro dar aiškesnė, dar ramesnė.
Sidabrinio gluosnio lapeliai, siauri kaip pamirštų
mylimųjų akys, išnyra iš upės vingio, pažvelgia į mane, slenka tamsiu duburiu, ir
vėl užsimerkia, nyksta už posūkio
Lyg buvo jie, lyg ir ne. Tik amžinas mėnulio
šviesos ir tamsaus vandens žaismas. Tik raibuliai
Kadaise šioje vietoje, po sidabriniu gluosniu savo
nemirtingą meilės lyriką kūrė didysis Mai Ro. Tiek eilių, sakoma, prirašęs, kiek
lapelių jam nušviesdavęs naktinis sielos palydovas. Kalbama, kad poeto sielą užbūrė
neramios vandens akys, jo širdį užnuodijo blyškūs mėnulio spinduliai. Ir nuskendęs
didysis poetas su tais savo skausmingais lapeliais, nuplaukęs su vilnimis, išnykęs
rudens darganose... Kartais jo balsas pasigirsta išskrendančių gervių klyksme, o jo
nemirtingos eilės tebegyvena pakrantės nendrių šnabždesyje, kurio klausausi
ūkanotais rudens vakarais.
Man patinka sėdėti prie upės nieko neveikiant,
suliejus savo mintis su jos tyliomis vilnimis ir aksominiu nendrių šnabždesiu.
Prakeikęs visą pasaulio tuštybę stebiu amžiną vandens kelionę ir mąstau patriarcho
ištartus žodžius: sėdėk ramiai ties savo duburiu ir pamatysi, kaip upe praplauks tavo
priešo lavonas.
Tai tik graži metafora neplaukia upe jokie
lavonai, nėra čia jokių priešų. Mano atmintyje seniai nieko nėra neturiu nei ką
prisiminti, nei ko laukti. Kas man tas patriarchas, kas man jo žodžiai... Aš
kontempliuoju Tobulą Savo Širdies Tuštumą, visas pasaulis joje ištuštėjęs,
nurimęs, numiręs. Toks jis visada ir buvo, nes Tuštuma yra tobula ir nekintanti, o visa
kita raibuliai, visa kita nerimas, kančia, buvojimo skausmas.
Aš nežinau, kur nuplaukė didysis Mai Ro, savo
ilgesiu užnuodijęs šios upės pakrantes ir nusinuodijęs pats. Aišku tik viena jis
jau visko atsikratė ir įveikė pats save. Keliauja dabar vienišas į savo Tobulą
Tuštumą. Niekam jis neberūpi, man taip pat.
Antai vėl švysteli mėnulio šviesa lyg šaltas
dangaus peilis, vandens paviršiuje sublizga, atsimerkia lapelių akys, o po jais, matau,
duburio gelmėje tykiai kaip šešėliai slenka mieguistos žuvys. Manęs jos nemato, ir
aš apie jas nieko negalvoju, kvaili karpiai. Apsimetu, kad nežiūriu, ir maunu ant
kabliuko slieką. Užmetęs meškerę vėl mąstau apie visų vandens reiškinių
efemeriškumą, netikrumą, beprasmybę
Prakeikta pasaulio tuštybė, manęs jame
nebėra, aš susiliejęs su sidabrinių gluosnių šešėliais, išnykęs
raibuliuojančioje tamsoje.
Noriu atgaivinti atmintyje Baltojo Jazmino žiedus ir
darsyk įkvėpti svaigaus, sunkaus jų aromato.
Kadaise mano jaunystės bičiulis, kurį kaip tik
pageidaučiau pamatyti čia praplaukiantį kartu su sidabriniais karpiais, nuviliojo
Baltojo Jazmino Paukštę, guodusią tyliais vakarais mano lyrišką sielą. Paukštė
laikydavo snape žydinčio jazmino žiedą, žiūrėdavo į mane tamsiomis akimis ir
tylėdavo. Iš po mano teptuko tuomet lengvai liedavosi tušas, grakščiais nėriniais
leisdavosi nuostabiausių eilių stulpeliai
Ne blogiau, nei Mai Ro. Apie žalius
pavasarinio bambuko ūglius, apie orchidėjų žydėjimą vasaros kalnuose, apie pušų
aromatą po pirmojo sniego, apie slaptą mylimųjų susitikimą prie apleisto šulinio
Nuviliojęs Baltojo Jazmino Paukštę tokias pat
nuostabias eiles be jokio vargo pradėjo kurti mano bičiulis, pranokęs mane savo eilių
gražumu, stiliaus puošnumu, metaforų įmantrumu. Jis darė tai nerūpestingai ir be
jokio skausmo. Tada supratau, kad poezijos burtai nėra žmogaus prigimtinė, visam laikui
duota savybė tai tik nepaprastai retos lemties akimirkos. Arba jų sulauki, arba ne.
Grožio galia slypi vakaro vėsiame žydėjime, ją kaip aromatą išskleidžia jazmino
žiedas, ji plaukia į tave iš mylinčių paukštės akių. Tylus grožis pasižiūri į
sielą, ir joje kažkas atsiranda. Dabar man beliko žiūrėti į tylinčio vandens
tėkmę ir laukti praplaukiančio bičiulio.
Dar kartą mėginu laimę ir užmetu tinklus,
nusivylęs sliekais bei uodo trūklio lervomis.
Mano bičiulis yra mandarinas ir manęs neprisimena.
Jis išmokė Paukštę giedoti imperatoriškojo dvaro stiliumi, gieda ji mandagiai
užsimerkusi. Taip pat jis išmokė paukštę spjaudyti į mano pusę, nors pats man jokio
dėmesio nerodo. Jis kitaip gyvena, jo gyvenimas kitoks. Mandarinui svarbu didžios
idėjos, įvykiai, žmonės
Prisimenu, patriarchas kalbėjo, kol buvo šiek tiek
gyvas, apie trejopą išmintį: didieji žmonės mąsto apie idėjas, vidutiniški
žmonės apie įvykius, menki žmonės apie žmones.
Bet aš apie nieką nemąstau. Idėjos yra tuščios
ir vienodos, įvykiai kartojasi, o žmogus visuomet toks pat, kaip apie jį bekalbėtum.
Jis apskritai nevertas dėmesio. Tik upės ramybė ir širdies tuštuma yra tobula, visa
kita raibuliai. Mąstymu stengiuosi išgryninti vidinę tuštumą, nenoriu jokių
idėjų, jokių minčių ir jokių prisiminimų. Tegul jie plaukia sau tolyn. Reikia būti
paprastam kaip uodo trūklio lerva. Arba kaip toji varlė, kurią apsvaigęs patriarchas
vis mėtydavo į duburį, reikalaudamas pasakyti, ką man tas garsas reiškia. Pamovęs
varlę ant savo meškerės kablio jis mėgindavo tuo neįprastu jauku pagauti kokią
plėšrią žuvį bei tuo pačiu sužadinti manyje išmintį.
Jei dabar sutikčiau šitą patriarchą
užmuščiau vietoje. Kadaise apsvaigęs nuo keistos savo laimės užgriuvo ant mano
indelių su sliekais, uodo trūklio lervomis bei apsiuvomis ir viską sutrynė į druzgus.
O kitą vakarą, tarytum pamiršęs, kas įvyko, dėl visko kaltino mane, bambuko lazdele
baksnodamas mano šonus. Tarytum aš pats būčiau užvirtęs ant savo brangiųjų masalų
ir neva patyręs netikėtą nušvitimą nuo jo suktų galvosūkių. Nesąmonė, aš
negalėjau tuomet tiek daug prisigerti, juk buvau tik mokinys, o jis didysis
mokytojas, patriarchas. Išmintimi sublizgėti jam būdavo visai nesunku, pakakdavo
nuodingų Mai Ro eilių tomelio ir vieno kito vyno ąsočio.
Dabar aš jį smarkiai pranokau, man nė mokinio
nereikia. Kai tik nebeliko Baltojo Jazmino Paukštės ir jos labai tamsių akių, mano
gyvenimas labai pasikeitė. Pirmiausia iškeičiau poeto teptuką į žvejo kabliuką, bet
ne tai buvo svarbiausia. Kabliukas vedė prie vandenų, vandenys plaukė į tuštumą, ten
ir buvo visa gyvenimo tiesa. Ne veltui tenai kartu su sidabriniais karpiais nuplaukė
didysis Mai Ro, iš paskos jam patriarchas ir visi kiti gelmių girtuokliai. Gal jie
taip man rodė didįjį kelią, o gal aš jiems tiesiog nerūpėjau.
Vandenys nuplauna visus pėdsakus, visus gyvenimo
ženklus. Pragyventi gyvenimą reikia taip, tarytum tavęs nė nebuvo tai didžiausia
buvimo išmintis, kurios man nemokėjo pasakyti patriarcho varlė prietranka. Bet šitą
gelmių išmintį supratau ir be varlės pagalbos.
Mano vyno ąsotis šiandien šiek tiek nelaimingas,
beveik ištuštėjęs.
Štai švysteli mėnulio šviesa lyg šaltas dangaus
peilis, vandens paviršiuje sublizgėję atsimerkia lapelių akys, o po jais, matau,
duburio gelmėje tykiai kaip šešėliai slenka balzgani priešai. Vienas, antras,
trečias
Tokių gražių ir didingų dar nesu regėjęs. Išleidžiu iš rankų
tinklą, nenoriu jų žeminti... Visi kažkur iškilmingai keliauja, kažkur juda,
plačiai atvertomis akimis žiūrėdami į savo šviesųjį dangaus palydovą. Aš matau
juos visus, kontempliuoju juos Tobuloje Savo Širdies Tuštumoje. Nors to, kurio man
labiausiai reikėjo, vis tiek šioje upėje nėra
Gal jis nemirtingas, o gal jau seniai
nuplaukė
Bet iš tiesų man visai nerūpi tas mano didysis
priešas, juk pažiūrėjęs į vandenis pamatyčiau tik pats save, įžvelgčiau savo
paties tuštumą. Antai tarytum keliauju upės vilnimis, tarytum ir nebėra kam
keliauti, nes mano atspindys išnyksta mėnulio šviesoje, o šviesą nuplauna tamsa.
Aš tik šaip sau žvejoju, nieko nenorėdamas
pagauti.
Nes esu ramus kaip upė, ir mano ramybės niekas
nesutrikdo, niekas neužgauna ji tiesiog neregima ir neaprėpiama. Ir nieko joje tikro
vien atspindžiai: jazmino žiedų, paukštės, sidabrinio gluosnio, mėnulio. Esu tik
nykstantis upės sapnas, jos pakrantėje įstrigęs gyvenimo aidas. Vienas kitas vyno
ąsotis, ir manęs čia visai nebėra tik pavidalai atsispindi pavidaluose, tik
jausmai banguoja jausmuose, atsiremdami į tuštumą, kildami iš tuštumos, gąsdindami
karpių padermę savo beprasmybe.
Man baisu tik viena vyno ąsočio tuštuma. Nes
tuštuma turi būti vidinė gyvenimo būsena, o ąsočiai jie tegul visuomet būna
pilni, kaip šitas paslaptingas upės duburys.
Naktis. Tik varlė prietranka užsimiegojusi šoka į
vandenį, duburyje pasklinda vandens ratilai, ir vėl tyla.
Siauros lapelių akys pasižiūri į mane ir vėl
užsimerkia, tolsta, vilioja plaukti kartu, suktis šioje nuostabiai ramioje Tobulos
Tuštumos šalyje
Pilnas dugnas paslapčių.
2000
Šiaurės Atėnai 2003-07-12 nr.
660
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|