|
<< Atgal
Tautvyda Marcinkevičiūtė
Eilėraščiai iš knygos TAURIDĖ
Į viršų
Tauridė
Ifigenijos nebėra Tauridėje
nes Tauridės užutekis šiltas lizdas
kregždučių sunešiotas po akmenuką iš pilkų
diabazo
plunksnų minkštesnių už šiaurės žvitrūnių
suplūktą
molį
yra jo sušildyta iki bangų prakaito
karoliukų
nuo smulkiakaulio
smulkiakrančio
smulkiaakmenio
kregždutės kūno jūra kurios nėra tikrovėje
kaip tikrovėje nėra mėlynanosių eilėraščių
pardavinėjančių nunokusią makliūrą ir nėra
eilėraščių jos nuoviru skalaujančių žvirgždą
žaizdas
tikrovė nerašo eilėraščių būdama
pilna savęs rkacitelio vynuogių vynmaišis
pilnas visiems: girtuokliams rytą geriantiems
vakarykštį kefyrą ir jų neištikimoms švelnioms
žmonoms ir jų bronzinių vaikų pilvams
nuskurdinta seno graiko prisiminimuose
lyg mitinė aukso vilna
todėl
Ifigenijos nebėra Tauridėje
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Don Žuanas 87
Patekt ne įprastai, bet per balkoną,
Apsidraskyti, susitrenkti šoną
Štai Don Žuano maniera, tačiau
Po to visam name ieškoti vaistų,
Kurie bent laikinai žaizdas užglaisto,
Aš, donja Ana būdama, mąsčiau:
Verčiau jau bėgsiu aš iš vienuolyno,
Taikos pasiuntinė, keliu iš lyno,
Kurį skubiai iš nukirptų kasų vijau,
Kad spėčiau lig pusiaunakčio pabaigti,
Paskui, numačius savo kelio baigtį,
Išgirsčiau Don Žuaną sakantį: Nejau
Jūs iš tikrųjų pas mane atvykot
Be nukirptų kasų, basa, per vikių
Laukus pražydusius, tačiau, deja, blogai,
Kad jūs neskaitėte apie mane romano,
Kitaip suriktumėt: O dieve mano,
Kaip viskas trunka neilgai...
Tačiau mes galime ilgai kalbėtis
Apie jausmų nepastovumą, laužyt ietis
Į vienas kito skydą, kuriame
Atsispindės veidai gan iškalbingai,
O jeigu ne, tai sveikas dingęs,
Mene taip pat, kaip ir name.
O namuose mes virsime uogienę,
Apelsinus prie namo užauginę,
Ir lauksime, ką mūs draugai darys
Sekmadieniais, kuomet taip ilgu lietūs,
Ir nežinia, ką čia palietus,
Tik neisim niekad pro duris.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Akys
du grąžtai per dulkes į daiktus,
per daiktus kiaurai kas
dar ten pro paviršių: aksominė
kurmio liemenė, kotas kastuvo
aplūžęs, ske... kol
tik erdvė: vaiko vis tiek
vertikalė prieš
žemės ir laiko horizontalę
į prarają prarają kas
dar ten joje:
kanalai kažkokie kanalai
labirintai lyg šaknys matau
ir toliau šviesa
begalinė sulieja į vieną
kritimą ūžimą šaknų patekėjimą
ir kyla tarytumei auksas
juodasis ir viską
išduoda prieš valią ištryškus
Nafta
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Kai
Kai nebeliko kasdienybėj vienodumo,
Kai balkone tu dūmą traukdavai po dūmo,
Kad jis nesiektų kūdikio lopšy, kai buvome kiti
Ne tie nebesišypsantys, kurti, kieti,
Kai laukė ne Paryžius vystyklai, ant stalo rožės,
Kai pasirinkti dar galėjome bet kokį ruožą,
Bet pasirinkom šitą: pilną darbo ir rudens...
Gal kada nors ir tau pasivaidens
Šita akimirka, tarp kelio pasislėpus vingių,
Kai buvom neprotingi ir beprotiškai laimingi...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Man patiktų
Man patiktų |
|
lankytis narkomanų landynėse
nepaskutiniu Marijos
pavidalu, kai nesterilus švirkštas atrodo
lyg susibroliavimo įrankis visiems,
kuriuos
skiria odos ir valstybių sienos, susitikti
dausose: |
Man patiktų |
|
tarp pirštų perrinkinėti maldas mediniais
karoliais, kuriuos skaptavo kažkieno
šiltos rankos,
kažkieno pasivadinusio Rama Krišna: |
Man patiktų, |
|
pabėgus nuo Tėvo ir Mamos pamokymų,
miegoti prekiniuose vagonuose tarp
apelsinų ir pašto siuntų, slenkant pro
šalį Samaros ir Astrachanės
gamtovaizdžiams: |
Man patiktų |
|
plauti indus Lotynų kvartalo užkandinėse,
pjaustyti kubikais rubikais kalnus
daržovių Soho kavinėse, alkanomis
akimis vakarais įsispitrinant į reklamų
spindesį virš prekystalių: |
Man patiktų |
|
nepasirodyti darbovietėse savaitėmis ir
mėnesiais, verkšlenti dėl mažo
atlyginimo ir gyvenimo bendrabučiuose
su prakiurusiais lietvamzdžiais: |
Man patiktų |
|
keisti darbo vietas kaip pamestas
pirštines, įžūliai meluoti solidiems
gamyklų direktoriams ir parduotuvių
kontrolieriams, nepaisyti vidaus reikalų
skyrių ir teismo tarėjų, |
Man patiktų, |
|
bet aš grįžtu į savo šalį, kurioje,
nusviesdamas melą ir užsitęsusius savęs
ieškojimus, pro langą pirmą kartą
matydamas sniegą, manęs laukia lietuvis
sūnus. |
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Undinė
Gali
Pliuškentis akvariume smėlėtoj akvatorijoj,
Suneramintas iš po vijoklių akvamarininio
Žvilgsnio, kurio visada neištversi pirmas:
Nesuvokdamas baimės priežasties noro
prasmegti skradžiai,
Surikti mama!, sudaužyti akvariumą, uždusint
Auksines žuveles, skustuvu persirėžt gerklę
V i s k a s p e r d a u g a k i v a i z d u
Gali
Nepatikėt: užsigauti, įsižeisti, pasiusti, įniršti
Išsidangint į Kamčiatką, Havajus, Paryžių,
Kad, šalto prakaito
Mebliuotų kambarių gadynėje
sapnų žirgų lenktynėse
išpiltas
Sugrįžtum, patikrinti: ar vonioje
Tarp įnoringo baltumo putų
yra nereidė,
Žvėriškai nujausdamas: tereikia
paliest kokį nors orientyrą
Sidabražvynę žuvies uodegą, du raganos ramentus...
Vaivorykštė žaižaruos putose lyg
Viršum jūros, ir pasigirs sirenų balsai
Tarsi smaugliai, suveržę klausą
Tu
Nematysi miestų: gali lyg kūdikis pradžiugti
(Haliucinacija, vos nepražudžius),
Kad nė vienam vijokliui nesuvirpus
Patrauktum greitaeigėmis minčių pirogomis į
rytus
Kaimyninės genties skerdyklon
Gali
Suvystyt į vaikystės šunų ausis gauruotas
tarytum rankšluostį
Ir atsidurti pragare,
Apsivoždamas arbatinuke
Su jonažolėm, su pataikūniška
Melisos šakele,
Gali
net
pabučiuoti
Labai žeme apklostęs nakčiai
Daugiau
Nebegali.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Šykščios vyriškos ašaros
Šykščios vyriškos ašaros skeveldros
Pro akių kiaurymes pažirusios
Dinamitu užtaisytame požeminiame
Fabrike:
Gražus yra verkiantis net kai
Negražus dabar veidas jo mėlynas
Raukšlėtas, pasenęs, nemielas
Staiga.
Iki branduolio artimas,
Iki paskutinės skeveldros
Atviras, vientisas, geras
Grandininėj reakcijoj.
Neapsaugotas net nuo savęs tolimesnio
Išdidumo dujokaukės,
Bejėgiškai lyg deguonim kvėpuojantis
Šalia esančio lūpomis,
rankomis
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Kai žvėriui prasivėrė praraja
Kai žvėriui prasivėrė praraja, kai ramūs
Ramunių rojaus
prarasto
Herojai aromatai
Į smegenis
kūju,
Sugroję gramplokštelių šermeninį maršą,
Nenubausti skandavo sau diskantais
Ir baritonais lūžo angeliukų chore
Kai prasivėrė praraja, konservų kambariuos
Sukepę
Žvėries garai, šeriai, vienatvė
Kraujo
Putoti ėmė, pūkšdama Gomoroj tomatinio
Pasaulio gatvėj.
O veidrodžių kreivųjų praraja,
O nekalta kalta Alisa kraujo,
Tai milžiną Gargantiua,
Tai liliputą aklą kaip save
Iš proto krisdamas žvėris pamato:
Nukabinėdamas save nuo virvių
Visai kaip mėsinėje pakaruoklį,
Su česnaku ir kardamonu virtą
Kažkokį keistą kumpį makaroną.
Gesindamas lyg gaisrininkas garvežys
Liepsnojančias badu pirklių akis
Ir kruvinas rankas veterinarų.
Iš mėsgalių, iš asorti mirties
Išspjaudamas patsai save šalin
Tegu šunims tie kaulai...
Į saulę jos šilta žievelė,
Žvėreli, tavo kailis žemėj.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Detektyvinė novelė
I
Išnėręs iš koridoriaus krematoriumo
pro avarinį išėjimą,
Jis puolė pašėlusiai sukti įelektrintus
smegenų ratukus, bet koja
Ant stabdžio pedalo, bet rankos
ant geležinės atramos,
Kuri kiekvieną akimirką galėjo subyrėti
į metalo laužą,
Susvirduliavo iš nuovargio, nemigos, baimės,
nežinodamas,
Kad A t s a k y m a s ,
kuriam nė viena pulsuojanti,
Žūstanti,
protestuojanti ląstelė dar nebuvo
subrendus,
Nėra tolimesni nurodymai,
užšifruoti raidėmis skruzdėlėmis
ant butelio brendi:
Ramybės
miestui skruzdėlynui,
dviračio apvožtam
Parduotuvės kieme,
ramybės vitrinos stiklams,
Nepaisant to, kad kiekvienas nėra
tas, kas yra,
Kai netgi gamykla
tėra tušinukas,
Kuris sutartą minutę
turi būti perduotas iš rankų į rankas
atsainiai lyg tarp kitko
Pagal kodą ir šifrą
Pagaliau jis įsimaišė į išlygintą
Minią, išeinančią iš skalbinių priėmimo punkto
Pavasarinio žalumo megztukas su sprogstančiu
pumpurų raštu
Lėtai keitė spalvą, nes ryški raudona dėmė
ėmė plėstis
Odos pertvara, saugojanti televizijos žiūrovus
Nuo tikrovės mikroinfarkto,
buvo per daug plona
Dvidešimt sekundžių
dunksėjo širdis, lydima būgnų
Į Mirusiųjų Knygą
lyg tolimas
diktorės balsas
II
Detektyvas
labai skubėjo,
Nepastebėdamas dviejų papūgėlių
narvelyje ir gretimoje vitrinoje
Pingvinų iškamšų atsikišusiomis letenėlėmis,
kurių žiauriame mirties nejudesyje
Liko kažkas vaikiška.
Atleistinas
Toks skubėjimas. Ten
jis turėjo būti visas, iki paskutinio
Karulio ant laikrodžio grandinėlės.
Bet juk kažkas seka! Pingvinai,
Geranijos raudonas pumpuras
palangėje, praeivių apatija, kurie
Jau sekančią sekundę
į furgoną pavirs, nelemtuoju
Greičiu likimo, lekiančio tiesiai į tikslą...
Bet svarbu, nespartinant
Žingsnio, eiti taip, kaip eini, supratus,
kad jie pavojingesni, nei
Gali suvokti galvos braškėjimas, nes
A t s a k y m a s
Ne ten, ne įvykio epicentre, kur
susirinkę sekliai, besidarbuojantys
su odinėmis pirštinaitėmis, kur raudantys
giminaičiai ir nenoromis
Sukviesti marsiečiai
bejėgiai...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Dailininko autoportretas
Čionai, kur skaido erdvę kėdės vieniškos,
Esi tu savo portrete be galo vienišas:
Be gastronomų su kava,
Kuri užverda laukiant eilėje tartum kova
Jau prasidėjus su laiku tebesitęstų,
Atrodai vienišas: nepakiša psichiatrai testų,
Kuriuos, iš anksto perkandęs, tu sumaišai kortas,
Lyg vunderkindas, klykiantis lopšy kartas,
Pareikalavęs iš bedugnės amžių jį pakeisti
Kuo nors kitu: tik ne ausinėmis ar plokštele,
Kurioj solisto įrašytas balsas uždainuoja lia,
Nes viskas lieka Žemėje, tiktai be jos mums keista.
Todėl šitoj dirbtuvėje bute,
Ankštoj lyg koja nestandartinė bate
Tapai tu vienišą autoportretą
Su smilkiniais pražilusiais, bet žvilgsnis retas
Jaunuolio jau nušoka nuo molberto,
Kad Žemę pabučiavimais nubertų,
Kurią prieš amžiną ir giedrą dangų,
Viliodamos paukščius, senutės barsto trupiniais.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Prieš kelionę
...Dar suadyt, paskui įsiūti sagą,
Kuri, nežinant tau, kelionėj saugo
Neišsisklaidžiusia nuo pirštų šiluma...
Gerai, kad tiek darbų, kurių šlamą
Už lango liepos negalėtų įžiūrėti,
Kad karštligiškai laikas lyg į rėtį
Byrėdamas dar atitolina tą mirksnį,
Kai atsiskyrę: neilgam, bet... mirsim...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Kosmonautas
Tądien lijo žaislinėmis žirafomis ir kengūrom
Ir iš pietryčių vėjas nešė kvepiantį muilą kurį rijo
mano mažasis
Išjuokiamas ant gyvatvorės susėdusių pankų
kosmonautas
Nes dar nemokėjo žengti koja kojon
su savo laiku
Paskutinę akimirką jis buvo ištrauktas
iš subliuškusio dirižablio
Nespėjusio perskristi Atlantą nes buvo patobulintas
aviacijos tėvo
Toks tobulas toks tobulas kad baisu ir prisiliesti
Kad nesudužtų į pakrantės rifus
neišrėkęs nė garso
O dabar jis žengė pirmuosius žingsnius
Jau paženklintas žemės žyme bet išėjęs nelengvą
Iš rankų į rankas kosmonautikos kursą
Dabar svarbiausia kad tik pati neapkursčiau
Kai jo kosminis laivas atsiplėš nuo paviršiaus
greičiau
Nei viskas kas Žemėj lig tolei mūsų buvo
sukurta
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Paroda
Veržlės, nustipusio
katino kailis, kelių
žadintuvų kratinys, viskas
sujungta vielomis bei tinklais,
apraizgyta, sumazgyta, pavadinta veidrodžiu,
tvirtove, stabu,
rodos, įtikinamai meno kalba
įrodinėja
pasaulio chaosą bei absurdiškumą,
bet,
prie durų vežimėlyje guli kūdikis, ir, kol bandome
numalšinti pažinimo alkį
gailiai ir reikliai kniaukia...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Žmogaus apsaugos rezoliucija 2000-iesiems metams
1. Negalima
eiti į mišką
Nes būsi palaikytas naujai atsivėrusiomis
mangano kasyklomis
Arba lėktuvu be skiriamųjų ženklų
Voverių nuvarytu į slaptosios priešo gamyklos
teritoriją
Per skutamąjį skridimą
Plaukų ar spyglių kritimo metu
Riešutu išmušusiu akį vienam iš monitoringo
dalyvių
2. Negalima
gerti vandens
Nes išgersi savo sūnus ir dukteris
Nes išgirsi savo brolius maurus ar seniai
belankytas seseris maliarijas
Auginančius pigius dirbtinius perlus požeminėse
Lanfierų kolonijose
3. Negalima
bristi į jūrą
Nes tapsi milijardu dolerių ir keliais milijonais
kronų
Virtusiais super galingais pastoliais
Kranacho vaizduotės šelfe
Ir kelios valstybės apdraskys viena kitą
Dėl tavo veido tapusio nafta
4. Negalima
įkvėpti oro gurkšnio
Nes nuo iškvėpto monoksido
Suges konservuoti paminklų žirneliai
Vėjas įsiverš pro sarkofagų plyšius
Prisikels mirusieji
ir pakvietę į Paskutinįjį teismą
įsakys tave pašaukti atgal
Į inkvizicijos
geruosius senuosius laikus
5. Negalima
nešauti į žmogų
Nesulyginti jo su besiblaškančiu sunkiai
sužeistu žvėrimi
Sprunkančiu nuo persekiotojo džino
išleisto iš maurais apžėlusio
tūkstantmečio butelio
Nes humaniškiau pribaigti
Iš paprasčiausio medžioklinio dvivamzdžio.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
Linksmiau
Kai blykčioja saulė
linksmiau
Pasidaro paliktiems politiniams romanams
Besivažinėjantiems taksi ant užpakalinių sėdynių
Po viso pasaulio priemiesčius
žiemą
Linksmiau
ir vėjui
Nešiojančiam anakondiškai besirangantį dūmą
Iš artimiausios gamyklos
gal todėl
Kad žmogus apakintas saulės
šiandien linksmesnis
Linksmesnis ir rūbas
Lyg apsimetėlis pakaruoklis laukiantis savo eilės
koridoriuje
Linksmesnės
apsitaškiusios mašinos
Lyg kengūros zujančios šen bei ten
Geležiniame miesto zoosode
Linksmesni
Drakoniški įstatymai
Skustagalviams kolonijų senbuviams
Kai nuo pakaušio sublyksintis saulės zuikutis
Nustryksi ant mūro šiapus tvoros
Linksmesni
konvejeriai prieš didį medunešį
Linksmesni
oro pardavėjai
Gal todėl prispaustiems debesų sugeriamojo
popieriaus
mums daug linksmiau
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1990
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|