TEKSTAI.LT
<< Atgal

 Artūras Tereškinas

Eilėraščiai iš knygos „GRINDINIO ŽUVYS“

 

EILĖRAŠTIS BE PABAIGOS VILNIAUS
KLEOPATRAI (FOSILIONTION)

Štai mes kranto kriauklės atneštos
ant grindinio amžinos dulkės
laiptinėse ir akyse pavargusiems

mūsų veidai baigia irti
šokinėdami iš vilties į viltį
iš vardo Į vardą ir sapną

verkiame kūdikių rožių
verkiame motinų lovų kampų
kuriuose prisiglausti neleista
nei vėjui nei tau anei meilei
baltintai kavai pigiam pyragaičiui

Vilniaus Birute, rausva Kleopatra,
suoliukai ištuštėję nuo žvilgsnių
palauk: žmogžudžiai jau ateina
juoku prisidengę
žinau tiktai viena –

štai mes nuogi kūnai
baltos krūtinės aptemusios akys
laukiančios žibučių šaligatviuos
ne jų nėra kaip nėra ir nebus
žodžių į priekį žodžių skolon
mėlynas vaikas žaidžia
su laikraščio skiautėm medžiai
man primena paskutinį pranešimą:
žuvusių begalės rojaus vartų nedaug
žaizdų miriadai o lūpų vienatvėj
ramybės nėra nei vergams nei mirusiems

vaikeliai
kartojame dailiai išrietę
kaklus į ateitį: kavinėj sėdėjo bobutė
sekė pasaką apie negyvus saulėtekius,
Vilniaus Birute,
ar prisimeni, rausva Kleopatra,
ko bereikia sotiems:
„Sudirginti apvalkalą,
nors jausmai jau atvėsę...“

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

GIESMĖS MYLIMAI

1

tarsi akmenį vedu tave
avį baltą be rūbų
paguldysiu sesele
pagirdysiu
už pažemintus
už angelus
savo rankų vėsa
prie Jeruzalės

nuteistiesiems
vargdieniams ir mirusiems
mūsų vaikai
krintantys lapai

 

2

juodas antkapis
mėlynos gėlės – tai tu
mylimoji

gražūs tavo laiškai
gražūs kaulai
o gražiausias tai karstas

kas dieną atkasu tave
kartodamas:
tu atjosi ant asilės
tu romi kaip žolė
pas mano duris

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

***
nervingas šešėlio krūptelėjimas –
plyksteli
ugnis lange (virpa žvakė lyg mylimoji,
rankomis užsidengusi veidą),
krypsta į žemę, alpsta nuoga
rūbų skiautėse,
verda Joninių viralą:
šaknys, žievės, tarmės, avispiriai,
alkanas kūnas,
atsispyrus linkin alkūnės tamsiai
raudona žuvis į dumblynus nakties
nešasi žaizdą

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

MADONOS PAVEIKSLAS

rytais pro lietaus augimą
ant pilkųjų šaligatvių ir
baltų šventųjų balkonų
madonos užverktais veidais
madonos užlauštom rankom
rytais
lūpomis liečia praskrendančių
balandžių sparnus –
sudie kaip neišeidamos
kaip praeidamos
purvinos nasturtos
jūsų sėklos – madonų akys
krentančios iš balkonų
praeiviams į burnas
aš ir tu ir tu

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

ŽUVIES EPITAFIJOS

1

Šaltos akys – tai ugniai į žemę
žiaunos – vėjams suplėkusiems lūpoms
kad girdėtum kaip kaulus semia –
duobės tuščios per naktį ūkaus

 

2

žuvie geltona mano mintyse
žaviai šypsaisi susikėlus kojas
an veido moteriai sūriuoju
širdies galu nunuodiji mane

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

***
Pasisiūti maišą kančioms melancholiškai
šokant paukščiams,
tai ramina, tai valia po kojomis
tarsi usnys pūvančios dantenos.

Prasikaltėlių dainos: pasisėti žodžių,
nesuskaitomų smilčių tulžies –

išgerk tą sekmadienį, popietę,
nes nėra nieko, kas želtų
pavargusioj sieloj šiandien;

kabinuosi lygia dalim
barstydamas galvą
pelenais raudomis,
senas griūvantis sapne.

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

***
Ko gi netarei pamišėliui kelio,
Ar strėlės, ar namų, ar koplytstulpio?
Argi kapas nevirkdo?
Argi neprašo jo žodžių klausytis?

Yra lazda keliui,
Yra sūnūs strėlei,
Yra namams šunys
ir dulkės – koplyčioms:

Parodykit savo balkoną,
Paduokit savo nuodėgulius, savo tarnus.
Teeinie šitie paminklai, teeinie svečio kojos,
Teeinie karalių galvos kaip avinėliai,
Teeinie.
Negi dėl jų vėjo klausimai, negi jiems
Žodžių vainikai:
Argi ir jie tarp pranašų?
Kad žinotume
gilią duobę, juodą lietų,
Kad žinotume
daikto luomą, smėlio saują,
žvakės pirštą, lango akį –
Negirdėtume
naktį miego, ryto raudos –
„Savo zvankių skripkelių...“

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

PASAKOJIMAS APIE DVARININKO PLIOTERIO MEILĘ MIŠKUI

kumetis numirs gyvulys
naujas atbėga iš miško
veislinė nelaimė apipjaustyta
pušis brangesnė už dangų

sniegas sveriantis šaką
lazda atitrauks nuo darbų
žiema parkritus prie medžių
patalas lengvas išpurtytas

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

LAISVĖS BANDYMAS

Pro „Pieno centrą“ praskrenda balandis
ak Nojaus paukšti tarsi pelenas į veidą
krenti ir nebeatkeli Tėvynės
karaliau amžinas

nei sraigė savo kiautą myli
pieninga moteris palei Alytų
jos krūtys nusileidžia ir apglosto
kareivių kojas ir šaknis

kasnakt keiksmažodžiai taikingai
tabaką tylų uosto krisdami Giedraičių
šeštojoj atminty ištirpę
į Kalvariją Sibirą į Žolę

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

***
tai va: vargai
parneštas kūdikio verksmas
gandralizdis
sutinusios kojos
lavonų plaukai
su lietum su kraujuotu lietum
į mane atsigrįžę:
tai va
mūsų nebėr
mes išėję
prie kalnelių sutūpę
po žemėm aidai –
kirmėlės ir šliužai
takai ir atmintys
mūsų nematė
apie mus nekalbėjo...

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

***
suabejoti pergale:
sustatyti prie sienų miškus
balandžių vaikus nėščias moteris
taip
į spąstus dorybės
kas kvaili tepakliūna:
niekšo mintys
klajojančios avys
į hienas pavirtusios
varpas plazdantis varno snape
o išdavusio balse
spindėk reginiuos
nuogose šaknyse
(colomniez colomniez)
šmeižk
sėklą priešo žemėse
akmeninio angelo kelių smūgiavimą
žemiau gyvenimo ir arčiau nevilties

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

KELIOS NENUPLAUNAMOS ŽYMĖS

nusiprausei –
seną drabužį, persišviečiantį
rūbinės dulkėse, kvapą prarastos Pavandenės
giminės, Smakinio Jankausko, su savo gyvenimu
įsmukusio pelkėj: žmona, karvė, vištos, vaikai.
Įsmukai
į klevo virpesį liepos pradžioj: Martinkus
dviračiu rieda iš Janapolės, garuoja
šviežia mėšlo krūva (nostalgiškas kvėptelėjimas
į devynioliktą amžių, rusišką Juozapinės kaimelį
kitoj Žemaitijos pusėj) – įsmukai,
nenuplėši su oda,
nenugramdysi

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientuos, 1991.

 

PIRMASIS PLENTAS. 1839

plentas taip garsiai
nuo Tauragės lig Šiaulių
vedasi bobą
sušutusiom pažastim
šunta boba šustinius
su karalium
mikalojum pirmuoju
tūkstantis kalnų
po jų katilais
aštuoni šimtai veidrodžių
o upių trisdešimt
devynios
jose prigeria metai

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

***
kapeliai ant kalno, klevai, grindinys,
žmonių akys, pakilę virš kaulų –
vėjas
tai rimsta, tai neša vaikišką
vasaros lapą,
kapo anga atsivėrus,
tamsūs laiptai prižadina vandenį:
varva,
kliuksi į kibirą.
Laistysiu
tavo rankas,
moterie Žemaitijos,
laistysiu tavo sparnus,
ateitie...

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

MCMXLI. PAVANDENĖ

anuliuota naktis, neįrašyta protokoluos,
sparnuotuose posakiuos:
ei, kas negyvas nutirpsta
iš baimės – utėlės, musės, laukai, apleisti
gimtinės dangaus, voras, verpiantis kryžiaus
ženklus nakčiai, susigrūdę žvilgsniai,
tarnauti išmokę paskutinį sekmadienį
po karo, vergijos, po Getsemanės
sodų kalbos, nusipirkusios užsienio pasą:
nesiartink, neatimki atodūsio,
panašaus į apvarvėjusią žvakę,
į brolio pirštą laukuos erškėčiuotuos,
antai,
nusisuk, pulk ant kelių –
pilnaties Marija vedas į Dangų mūsų vaikus

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

EPITAFIJA TAU

neskęsi sniegyne, liktarna,
apglėbusi šaltus kelius,
tamsoj apklostai sparnus,
našlaitės sapną, jos galvą
po metaline antena,
bežemį praeinančių šnabždesį:
žeme,
žengiantis į Tave nesiklauso,
kas gimsta

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

***
varguomenės kvartaluose surašinėjamos utėlės
šaknys
vargetų šakos atsakymai: kuo vardu tavo Dievas?
kokios jo kojos? Ar barzdotas, už ką jis balsavo?
kikenanti šypsena medinėj Afrikos skulptūroj:
karaliau
tu atsilikai nuo mados
neskaitai laikraščių
nevaikštai
Justiniškių ir Pašilaičių Takais
neskaičiuoji kapeikų
netrankai durimis
atsuki skruostą bučiuojančiam
verki kai neskauda

ir tavęs nėra tam Čiurlionio paveiksle

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.

 

„PO ŽEMĖM AIDAI“

Artūro Tereškino eilės nėra vien bylojimas apie save ir sau, pasauliui ir apie jį, nėra ir sąskaitų su žmonija suvedimas. Šio rinkinio eilėraščių intonacijos – pabrėžtinai prislopintos („ne šauksmas, ne mintys“), tačiau jų vidine tartis spinduliuoja gelmių darnos proporcijas. Grindinio žuvys – per prievartą įmintos į civilizacijos žvyrą, sulygintos su grindiniu ir palaidotos, tarsi netekusios amo („o praviros ištroškusių burnos“), tačiau jų nebylus patyrimas nūnai prisikelia eilėraščiuose, kuriuose – jaunosios žemaičių generacijos savijauta. Ji mus parbloškia savo angeliška laikysena, priešinga ją pačią kažkada išdarkiusioms kultūrinėms audroms ar šiaip istorijos linksmybėms. Todėl ji pati dabar sau linki: „ramiai sutik, kas jau buvo“, nepasikliauk tūžmastimi, verčiau – „patikėk, mano vaike, negeras“ – vidinio balso sakraliniu šypsniu, kuris apglobs ironijos ir kaukės parojidinę trauką: „Argi kapas nevirkdo? / Argi neprašo jo žodžių klausytis?“
Nerėksmingi akcentai toli nuo lyrinės išpažinties triukšmų ar racionalaus cinizmo, jie labiau šliejasi prie kasdienybės tonų, kuriuose ne modernistinė tuštuma, užpildoma savimi, o laužyta laiptinių architektūra su jos rašmenimis, atliepiančiais „beviltės sielos“ negarsiam pojūčių girgždesiui. Atmintis kaip daiktai, žodynai ar koplyčios, apkrėsti dulkėmis, kurios poetui turi amžinumo garantijų reikšmę. Kintantis, tačiau niekuomet nenaujas pasaulis, ūmai prašo jį užskleisti, nesižavint apgaulinga, aiškumu viliojančia jo pažinimo galia („nusisuk, kad negimtum / nepagaunamas mirksni Dangaus“). Dulkės tikresnės už daiktus, ant kurių jos nusėda, tarytum prigesindamos estetinį veiklumą ir pasitikėjimo vertybiniais rangais klastotes.
Dulkės it žuvys – „bežadžiai grindinio daiktai“ – esti gyvybingiausi laidininkai, daiktų kontūrus ir užskleidžiantys, ir jų autentiškumą išryškinantys būties linijomis ir prasmėmis; Tai nėra įprasta poetinio emocingumo apraiška lietuvių lyrikoje: ji jau girdi ne objektyvistines žodžio logikos galimybes, o „griūvančios kalbos geneologiją“ („žeme, žengiantis į Tave nesiklauso, / kas gimsta“).
Poetas tauriai prisiima kaltes už nuodėmingas savo ašaras ar tamsų mitinį kraują. To kraujo krešuliai grįžta į eilėraštį siurrealistinėmis detalėmis, bet nekelia klaikaus pasidygėjimo, nes yra apgaubti maldos vėsa. Jos akivaizdoje mintys apie kūno užkandą ir hosana, gatvės mesiją lyg šlapią žmogžudį nešokiruoja, o dulkės koplyčioje tampa šifru žodyninei emigracijai, „vasaros dusuliui“ ieškančiai garso, tarytum kokio civilizacinio slengo, malšinančio egoistinį dėmesį, kai šis dirbtinai ima skirti kultūrą nuo kasdienybės ūkų. Beduiniška vienatvė neturi autsaideriškos savigynos ar iliuzinės laimės šarvų, ji lieka nerakinama pasauliui kaip ir eilėraščio „bestilė“ kalbėsena, atvira apkreiktos sielos ir naktinės kavos ryšiui.
Postmodernistinė atjaučiamų, bet neinterpretuojamų dalykų sąšauka stumia nuo savęs menines normas ir bet kokias ars poetica taisykles. Jas sublimuoja iš vaikystės atklystanti gaida: „šapeli, įsikibęs į sapną“: į sapną, kuriame – gimtosios Žemaitijos kvapai. Tačiau tai ne pažadėtosios, o prarastosios žemės – Pavandenės – ilgesys, it „džiaugsmas pražudytas“, savęs paaukojimas visuotinei nebūčiai (genai, praradę istorinį optimizmą, „nesuterš moters įsčių“). Ateities vizija įmanoma tik regint biblinio tikėjimo grynastį, kur „Pilnaties Marija vedas į dangų mūsų vaikus“. Antimanifestine nuotaika – atsiprašymas ne už audras (G. Patacko „Atleisk už audrą“ o dėl to, kad apskritai gyvenama: „Tai va, mūsų nebėr / Mes išėję prie kalnelių sutūpę / po žemėm aidai / Kirmėles ir sliekai / takai ir atmintys mūsų nematė apie mus nekalbėjo“.
Toks yra A.Tereškino „taiklus nepataikymas“ į tą XX a. pabaigos lietuvių poetinės savijautos flangą, kuriam įdomūs ne tiek aštunto dešimtmečio debiutai, modernizmą atgaivinusi bei aktualizavusi „naujoji banga“ (A. Grybauskas, G.Patackas), o devyniasdešimtųjų simptomai: tikėjimas ne pamokymais ar juos neigiančiomis estetinėmis pozomis, bet organiškumu, kuris teka „mėnulio žaizdomis“, ištirpdamas „Išganytojo venose“. A Tereškino kūryboje tai transformuojasi į poetinį sambūvį: „žemiau gyvenimo ir arčiau nevilties“. Atsekama išeivių A. Mackaus ar A. Nykos – Niliūno „tradicija“ ir galbūt tie jaunieji Lietuvoje, kuriems pasaulis – pernelyg senas pažįstamas ir nuobodus muziejus; Juos labiau veikia įspūdžiai prie uždarų langinių bei išardytų ekspozicijų, kurios kaip vienintelė esmiška tikrovė, ir ją dar galima užskleisti savo žvilgsniu. Ši karta nerizikuoja skelbtis reformatoriais ar originaliais pranašais, nes ateidami žino, jog yra galbūt ne tie, kurie eina; jie pažįsta „laisvės bandymą“, bet netapatina jo su pačia laisve, „simbolio angą“, bet ji nėra identiška pasaulio tvarkos idėjai. Todėl jų perspektyva – „kur baigiasi viskas ir visko pradžia“, anot J. Čemolonsko, nes „gyventi yra neprivaloma, kaip ir mirti“ (A.Radzevičius – Radzius). Po amžinatilsio sau ir žmonijai, galbūt išgirsime „karveliškų... sielų“ drasėjančius žingsnius. Tačiau kol kas gražiausi ne mylimosios plaukai, o jos karstas, aplink kurį nėra dramatiškų orgijų, o vien aukojimosi liturgija. „Paskutinės vakarienės tyloj“ paklūstama madonišku relikvijų ir supurvintų nasturtų grožiui, kuris pilnas epitafinės išminties ir religinio visuotinumo ženklų: „artėk nueidamas / tylėk nutoldamas į priešo kalbą“.
Tokia šio rinkinio poezija, kurios jaunystė nesiryžta atestuoti nei kūrybos, nei gyvenimo, o tik susilieti su nedylančių esmių fragmentais, „atodūsių aidais“, nesiblaškydama ir nepasimetusi kelyje „ing amžinųjų ugnių“.

Ramutis KARMALAVIČIUS

 

Tereškinas, Artūras. Grindinio žuvys: Eilėraščiai. – Kaunas: Orientas, 1991.


Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt