Į viršų

PIRMOJI GIESMĖ.

A r y m u o s.
 

Putotos gulbės senai nuskrido
ir nusileido languos Makausko.
Ausyse mano gaidys pragydo
balsais Petrausko.

Aidų aidužiai ledan sustingo
„Aušros“ knygyne, pas Vitkauskytę.
O, mylimoji, kaip aš patingau –
nenoriu nieko daugiau rašyti.

Užgeso žvakės – pelenai liko;
kakta nupliko,
nėra skatiko,
nejaugi giesmės niekam netiko?
 

POETA DAINUOS...
I.
Sonetai dingo kažkur miražuos,
kaip tolimas vėjo malūnas...
Šią naktį gimė mažytis pažas
po tavo šilkiniais calūnais.

Bruožai tie patys, tos pačios kęsnonės –
tie patys ir mano priekalai;
tos pačios maldos – nemoku žegnonės
šiandieną kiti idealai...

Kaip elgeta oran išvytas:
akyse tik pilkas granitas.

II.
Su varpomis šalia granito...
Ėė, danai;
nors jūs bijau, kaip dinamito,
bet kas iš jūsų? –
dienos, metai – vis tą patį –
surūdiję ir apskrėtę,
kiek suprantat savo galios,
jūs, atšiulinti paršeliai?
Kas jūs danai?...
Ėė. . profanai;
jūs prilygstat senai panai.

Už kalnų, miškų, gyvatingų alėjų
žaliabangiai javai ir priekalai ir žagrės...
Aš ten kadaise kalakutus varinėjau.
aš tenai ir ariau ir akėjau,
o dabar – pasenėjau;
kažkur be darbo bindzinėju
ir dainuškas rašinėju...

Nors mano atbukęs naragas,
bet šiandien jau suverstos vagos.
 

HELIOS.
I.
Helios!
Himnai, himnai... Ant kalnų ugnys,
pakalnės, kaip calūnai...
Hū-hū-hū...
Augam danguos, danguos –
dviejuos,
tryjuos,
penkiuos –
oi-oi-oi-oi-oi...
Helios!
Žemė – geismo, audrų bedugnės, ver-
         petai, aidužiai, šešėliai, sonetai
         ir t.t.
budina arfas, timfonus, ragus, sifonus,
         gramafonus, sijonus:
pi-pi-pi-pi-pi!

II.
Helios!
Juozapai šventas!
Alleliuja
Helios!..
Garbė Madonai!
Anekreonai
ir tu Pindarai –
aš trubadūras,
aš kanklininkas mūsų dirvonų
visas sukaitęs, šlapias, raudonas –
nors vieną vagą išvarai.

Mieloji mano – mano amūrai,
ja mieškam tam...ulyca – gura...
Tujen Madona,
aš Asyžietis;
tujen žaizdota,
aš samanotas,
nes esu ščyras ir patriotas...

Ant rankų pūslės
(kaip danų kiaulių pūslės)
Perdaug jau duslios
šiandien man guslės,
ei, garmoškos, fleitos,
himnai, satyros –
o, tai bent vyras!
Helios!..

Palauki, mano mylimas, Binki –
šiandien aš gimnais naujais pritvinkęs.
Helios, –
nejau aš naujas Elijas?!

III.
Mūsų žemė – dainiams kančios,
mūsų mūzos su ražančiais;
trubadūrus plaka pančiais,
kaip šerančius.

Ei, jus durniai,
mes kitoki, mes kiti; –
mes užbaigsime žodyną!
Duokit žodžių viešpatinių,
prašmatniųjų,
padanginių,
pusgalvinių,
žodžiu, žodžių išeiginių;
porą motinos krūtinių,
marškinėlių apatinių
ir užteks.

Ei, Helios –
Petrarka gyvas!
 

ROMANTIKA.
I.
Sugrįški vėl, mieloji mano,
su šėmu kaspinu plaukuos...
Tenai už kalno karvės ganos,
Tenai, drauguže, kaip debesuos...

Šią naktį gązdino miražas,
kai grieščius krimtome dviejuos.
Krūtinė mano – platus garažas,
širdy lelijų, kaip patvoriuos...

Ant išsvajotų mano būrių
pakoriau šlapią tinklą jos.
Kažykur pamečiau kepurę –
paieškok, drauge, tos vienos...

II.
Vaga vagon,
daina dainon,
galva galvon...
 

Žvelgi laukuos – tartum terbon,
žengi širdin, kai bulbienon...

Kažkur slepies, nejau namon;
o gal aidužių tuštumon,
ar gal verpetų nežinion?..

Neklysk mieloji, rytdienon,
užeik gelsvutėn rugienon,
kur aš žengiu vaga vagon
iš nežinios vis tolumon...

Kerti odon –
tai, kaip staunion!..
– Vagon, vagon!
– Kur tu sukiesi nežinion?
– Kad tau velniai kur sutemon!..
– Vagon!..

Vaga vagon,
daina dainon,
dūda dūdon...
Iš nežinios mes tolumon...
 

PELENUOS.

Šiandien dainuoju visai be grimo –
viduj pūdymo
suverstos vagos mano arimo;
rugius pasėjau – visai nedygo,
giesmes giedojau – žmonės užmigo...
Ė, jūs šešėliai, visiems po špygą –
languos, alėjoj trečia jau knyga.

Čia josios keliai,
čionai kryželiai;
bažnyčioj morai,
ant nosies akulioriai...

Nors tavo veidas ir išvagotas,
juodais calūnais akys nuklotos
(suverstos vagos tavo ak
šiąnakt calūnus tau atsagstysiu,
šią naktį plaukus tau suskaitysiu,
o kai jau rytą namon sugrįšiu
dainom dainuosiu, eilėm rašysiu.

O mylimoji, o žemės drauge,
sakyk, širduže, ar aš dar augu?..

Į viršų

ANTROJI GIESMĖ.

SUOMIJOJ.
I.
Puukko, puukko suomių žemėj...
Tysliava kalnais nurūko
ir pamatęs suomių puukko
kai padūko –
sprando vos nenusisuko...

Puukko, puukko tysliavukui,
puukko, puukko vakarai,
puukko, puukko – mano dainos,
puukko – mano akys rainos...

Man begalo čia gerai.

Suomių puukko
vakar partrenkiau barsiuką
riebų, deglą, kai paršiuką –
man begalo bus gerai...

Puukko, puukko, mylimoji;
šiandien gulsim duknos, pūko...
Puukko, puukko tysliavuko
Suomių žemėj... puukko, puukko...

Man begalo čia gerai...

II.
Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn,
aukštyn, žemyn,
rytuos, pietuos;
Helsinkio vėjuj supuos, supuos...

Helsinkio vėjau, ar tu girdėjai
Lietuvos kraštą – poetų šalį;
aš ten karalius,
Helsinkio vėjau!

Kiek aš dainuškų tenai pasėjau,
kaip suvaikėjau,
Helsinkio vėjau!
Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn...

Grįštu tėvynėn,
Helsinkio vėjau;
rytoj Berlynan pasižadėjau;
penkias maniškas sau insidėjau,
Helsinkio vėjau!..

Tolyn, tolyn,
aukštyn, žemyn,
rytuos, pietuos...
Helsinkio vėjus vejuos, vejuos...
 

PARIS.

Štangos
šoka tango
Kojos, kaip orangutango
užu štangų
rangos
tango.
Stop –
radio!
Eiffelio padangėj
Bangos
Teršia
maršą:
kažykoks paršas
asfaltą teršia!..
Atleiskit kolonados,
aš pirmas Lietuvos poeta
tokiuos palociuos
pirmą kartą;
(gerai būtų iš jūsų pasimokyt...)

Kai iš Tour Eiffel sublioviau
100 kekšių atsigrįžo; –
mat nemačiusios dar vyžų
nuaustųjų Suvalkijos lygumos...

Tai, kad turėčiau frankų...
Kurtizanka,
duok man ranką –
lėksime į Banque
de France
futbolo sparnais.
Ei, monsieurs, nors porą frankų...
Pilve kaip radio šarmanka;
nuo pilvo kelnės smūnka...
Sena,
mylimoji, daugvandene, Sena,
ar tu žinai iš kur man velnias čia
                              atgrūdo;
ar nebūtų užtekę Suvalkijos prūdo? –
priglauski pirmąjį Lietuvos
                              krašto blūdą!
Žinai ką, mylimoji Sena,
čionai bastaus kelinta diena;
čionai nei karvės pieno,
nei daržinės,
nei Suvalkijos šieno...

Rotondoj šiandien gera,
Rotondoj šiandien šilta,
Rotondoj daug šilčiau nei po
                              Concorde'o tiltu...
Horizontuos milijonai žiburių nupilta...

Mylimoji, Sena,
jei tu pažįsti, kartais, Nemuną
nuplauki greit,
praneški jam,
kad Tysliava Paryžiuje paklydo...

Kioskai,
vežikai,
chuliganai,
kekšės,
Tysliava...

Ei, gerbiamieji fransų žemės žmonės,
aš esu didelis poeta,
esu keturių vėjų kurjeris,
esu keturių tomų autorius,
esu keturių metų vaikas...
Paryžiuj – Eiffelis, taxi,
Lietuva –
Tysliava...
Gal norit atestato –
štai spjaunu tūkstantį egzempliorių
                                         „Tolyn,“
štai mano ranka, vyrai!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

...tik duokit man duonos;
kad jus žinotumėt, kaip aš ją myliu
         ir kokiomis iliuzijomis kaišausi
jūs duotumėt riekėms, kaip Suvalkijos
                                         žemė,
atlėkusiam iš Marso intendantui!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

O jau paskui...
kada suaugsiu,
galūtinai atsiskaitysiu
gyvensiu savarankiškai
ir nedainuosiu jokių niekniekių...
 

AFRIKOJ!
I.
Horizontuos žirafos,
horizontuos strausai ir levai,
horizontuos krokodilai, asilai...
Na tai ką, jei mes taip pat žirafos,
na tai ką, jei mes taipogi asilai?

Akyse raina ir tamsu,
akyse drambliai,
gorilos.
Viena truputį panaši,
tartum išaugus Suvalkijoj.
O gal mes ir visi beždžionės –
na velnias žino!?
Ritoj iš ryto kertam į Berlyną
pas daktarą Darvyną!..

Rykiuojasi žirafos,
rykiuojamės ir mes penkies poetai
iš visų penkių pakampių
vis tolyn, tolyn, tolyn...

II.
Vis tolyn, tolyn, tolyn...
Elli –
jau mes Sacharoj!

Saulės prampa
tampa
keturkampe.
Strausas koją kai patampo
net panosė mūs pašlampa...
Ėė, vyručiai.
griebkimės už savo kampo!
Vis tolyn, tolyn, tolyn...

Velnias mus čionai gal tampo –
rėkia rūsas ten iš kampo –
kam, kam,
o jau Tysliavai nepagailėsime kokio
                                    nors kampo –
vis tolyn, tolyn, tolyn...
 

AUSTRALIJOJ.

Kolegos australiečiai,
nosanna
iš Suvalkijos servitutų!
Linkėjimai nuo mūsų kerdžiaus...
Jis bravo vyras:
kai rėkia – virpa raistai,
kai žengia – rūksta kaminai!

Labą rytą piemenaitei su sparnais.
Aš kol kas da be sparnų –
mano kojos, kaip sparnai!
Pasakykit,
Kodėl pas jus taip riebūs avinai
ir uodegos vis ant ratelių?
Mes pėsti,
o jūsų avinai važiuoti!?
Akyse raina ir tamsu...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Ar žinot ką, pakvieskit piemenaut...
Esu aš bravo,
esu gabus kalnų vadyrius,
mano kojos, kaip sparnais!
Jus geri raiteliai,
o ašai pėščias;
pas jus vilyčios,
o aš su botagu!
Jei norite –
visiems po porciją botagų –
kai supliaukši
skamba girios ir laukai...

Į viršų

TREČIOJI GIESMĖ.

VOICES DE CIEL.
I.
– Amžiais be darbo sėdėsi,
bepročio žodžiais kalbėsi,
naktim po smūkles bildėsi,
į riebų buljoną žiūrėsi,
baisiai norėsi,
tik negalėsi,
nes niekuomet neturėsi...
Ir jei toliau tingėsi –
badu nudvėsi.

Asilą pasibalnosi,
lazda per šonus tvanosi,
į Tauragę nujosi,
delnais katučių plosi,
patsai kvatosi,
kol sugalvosi
ir atsistosi,
kur nors, pupose...
– Šalin tu, šmėkla,
poetų sėkla.
Aš esu vėpla...
– Kas tu?
– Vampyras.
– Tarytum pipiras
– Esu rūstus Emyras.
– Stok – kirsiu!
– Aš nevirsiu.
– Aš slibinus kaposiu,
aš netryvosiu,
alėja bėgiosiu,
į langus žiopsosiu,
kepurę kilnosiu,
čigones vyliosiu,
romansus giedosiu,
Mefisto juoku kvatosiu.
Daug turėsiu,
daug turėsiu,
jei dirbti netingėsiu...

II.
– Kūku, profesoriau, kūku.
– Kūku, širdyte, kūku...
O, kolombina, o numylėta,
rudens metu esu pasėtas,
Kalėdų psalmėj užkerėtas,
pavasario himne išperėtas,
dvasioms be vietų apsėstas,
baisiai suėstas,
velnias žino, kur išauklėtas,
idijotas neregėtas,
kaip batas išavėtas,
visas skylėtas,
palikęs vien skeletas,
vos nenudėtas,
už tai, kad norėjau būti poetas...
– Gėda, profesoriau, gėda,
kad tave kipšai, apsėdo,
tavo kūną skaniai ėda...
Gėda, gėda...
Bėk su pelėdom
Per šias Kalėdas,-
čionai tau gėda...

Į viršų

       „HAMLETAS“ ir už demarkacijos...
       (simfonija apie meną, žmones, kiaules, ėdalą...)

       Taip, taip, taip... Tik mane supraskit. Taip! Aš esu, mat, duokim... taip! Aš esu, mat, iš prigimties patriotas ir labai myliu nepriklausomybę, duokim... Taigi, aš mat dabar noriu kalbėti taip, kaip Ciceronas kalbėjo; kaip šv. Pranciškus su žuvims... Aš, mat, kalbėsiu kinimatografiškai, fragmentais, variacijomis, kokofonijomis... Taigi, man svarbu variacijos; duokim, psichinės variacijos... Dvasios be vietų, duokim. Aš ne tas, kurs lopeta krauna, duokim... Tik mane supraskit! Aš kalbu tragiškai; taip, taip - tragiškai!.. Kalbėsiu dabar jums Lohengrino tonu; mat aš irgi falcetas, kaip ir jis... Kas jis?-jis jau gatvėse ant dėžučių vaidina... Tik mane supraskit. Taigi - balaganininkas!.. Aš jums pasakysiu; taip, pasakysiu, duokim, pasaką apie kekšyną ir kiaulių ėdalą. Taip, taip... Ne iš Basanavičiaus, ne; jos baisiai yra man nuobodžios. Tevirškina jas Krėvė... Aš mat iš profesijos profesorius, bet esu neramus dėlei mūsų dabartinės menininkų padėties, duokim. Taip! Aš iš prigimties menininkas; aš muzikantas, jei norit... Aš jums paskambinsiu tokią simfoniją, kad jūs visi padūksit!.. Taip! Aš, kaip balerina, taigi!.. Karuzo, duokim!.. Tik mane supraskit. Taip, taip!.. Emisijos banko statulos meisteriai lipdo mano biustą; taigi, biustą, kurs debesis sieks, duokim... Taip – aš didelis menininkas! Komedijantas aš!.. Ir aš negaliu pakęsti, duokim, chamizmo! Chamizmas tai! Taip... Duokim, meta mums po kojų kaulą ir nori, kad mes jį apdainuotum; kad rašytum apie jį, taip... Pas mus, matot, tik mane supraskit, kažkokia išsigimėlių liga... matot, šlapinti į lopšį... Taip! Paklauskit Petrėną, ar Rimydį – jie žino; jie irgi pasakys...
       Ne, ponai, mes ne apie teliukus dainuojame, mes didvyrius dainuojame, arba nieko nedarome. Taip! Aš dabar, pavyzdžiui, savo kūrinių neduosiu, ne! Negausit iš manęs kūrinių. Taip, negausit, duokim. „Lietuvos“ redaktoriui aš jau apie tai parašiau... Ir visi mes šiandien boikotuokim-neduokim jiems kūrinių. Taip! Gal tuomet tik susipras jie, duokim, ir dėl honorarų. Taip! – Visai mažai moka; dargi nieko nemoka, duokim!.. Niekam negalima, duokim, kūrinių prikalbėti. Neima raštų... Taip! Aš kalbu tragiškai – taip, tik mane supraskit... Aš, mat, iš viso nežinau kas čia yra, matot! Palaukit! Taip, jei norit palaukit. Aš parašiau dramą iš čigonų gyvenimo; tuoj pamatysit. Didelį veikalą, taip! Simfonija, duokim, kaip vilkai staugia, kaip pelėdos kaukia; gal negirdėjot, kaip gyvatės cypia? – tuoj išgirsit. Taip, aš kalbu tragiškai! Kad jūs mano veikalų neskaitot; norit būt civilizuotais ir nieko neskaitot!? Taip! Ar jūs žinot kas tai yra Mickevičius, jūs bambizai? Taip aš kalbu tragiškai! Jūs neverti Telimenos batuko, taigi! Jūs vistiek nieko nesuprasit, ar aš jum kalbėsiu, ar ne. Taip, duokim. Tiktai mane supraskit. Aš jums dabar nebekalbėsiu, bet dainuosiu! Taip, lenkiškai dainuosiu. Jūs apkurtot – taip! Aš jums padainuosiu ariją iš operetės: „kipšai bliaus, šmėklos staugs, vampyrai kauks...“ Taip! Aš žinau, kad jūs visi išlakstysit, taip. Duokim, klausykit – štai jau giedu, giedu... tik mane supraskit. Taip, aš jums pasakysiu...

Į viršų

       Dvasia be vietos (gieda) Matot; taigi, matot. Matot, dabartinė drama; taip – drama yra man labai nuobodi... Matot, aš Šekspiro neapkenčiu, matot; jis idijotus į sceną leidžia... Matot; taigi, matot!.. Matot, taip suprasti Moljeris, kaip mūsų teatras supranta, chamizmos, matot!.. Ir aš, matot, raustu žiūrėdamas į tokius dalykus. Matot, pas mus net Rigoletto iš lauko... Matot, aš norėjau pasakyti tą, matot. Aš iš viso dargi nesuprantu, matot, kas čia yra, matot?!
Todėl, matot, aš parašiau dramą; tragediją, matot. Tuojau išgirsite, matot. Jos, matot, antrąkart negirdėsit. Jos niekam aš neduosiu, matot. Matot, poniutės, ar negalėtumėt išeiti... Aš, matot, enciklopediškai kalbėsiu. Matot, taip! Taigi; matot, tuojau kalbėsiu, matot...
Matot, pas mus užmirštas kapinynas. Taip – kapinynas! Matot, mes bijom kapinyno. Mes esame vaikai, matot... Mes lopšį labiau mėgstame; taip, matot! Aš jums rašysiu apie kapus, matot! Taip; apie kapus, apie lavonus, apie kaulus, apie karstus... Apie pakaruoklius, matot! Taip! Juk tai chamizmas, matot!

       I veiksmas.
       ROBAKSAS.

       7 šmėklos. (baletas) Šoksime, šoksime... dainas dainuosime, žmones baidysime, nieko neveiksime... Tra lia, lia, lia...

       Belzebubas. (vaikšto po sceną) Aš patarčiau lig spektaklio nieko nedainuoti; nedainuot visai... Aš patarčiau, visų pirma, nusifotografuoti... Cha, cha, cha, cha!.. Spekuliantai valdo mus, spekuliantam vien tarnaujam... Jie teatruos viešpatauja!.. O galiorka džiaugias tuom, džiaugias tuom...

       7 šmėklos. Valio, valio! Jis tiesą čia sako, valio!.. Algų mums nemoka... Ilgiau nekentėsim!.. valio!..

       13 kekšių (smėly raičiojasi) Cha, cha, cha!.. Cha, cha, cha!.. Dirižor, gib a ton...

       Vampyras (įeina romansuodamas) Širdys mergelių... tai, tai, tai tra-lia-lia... tingis dainuoti, noris pietauti ir važinėtis... Po šimts velnių!.. nn... nn... nn... nn... maža algos... maža algos...

       (Aidas kapinyne)... kvailas, kaip tenoris... kvailas, kaip tenoris... nn... nn, nn... nn... tuščias visai...

       13 kekšių ...Kakoj krasivyj, kak on igrajet... kak on pajot...

       Dvasia be vietos (išlenda iš krūmo) Matot, taip matot! Taigi, duokim... Taip! Matot – taigi, matot! Kaip matot, matot!..

       Sufleris. (galutinai supykęs) Po velnių tamsta!.. Net galvą skauda. Iš kur toks ir atsirado?!

       Dvasia be vietos. Matot, tik mane supraskit... Kaip tai, matot? ir t. t.

       Sekantieji veiksmai be teksto.

       Autoriaus nuomonė.
       Aš tikiu, matot, kad tikrasis teatras teįstengs pastatyti mano veikalus. Taip, tikrisis teatras!..
 

„3 grenadieriai“, išleido Myk. Mardosas Kaune 1926 m.
Rašyba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt