|
<< Atgal
Liudvikas Jakimavičius
ATSISVEIKINANT
Tekstai iš knygos MOTERIS SU LAUKO GĖLĖMIS
Et, kas čia taip lyg vėjo šuoras, ir visai prie
pat, pro pat šalį. Gal tai ir yra, kas vadinama absurdu, nes iš kokių pusių
bežvelgtum, niekaip neįstengi sugriebti jokio logikos siūlo. Ypač tos
metafiziškosios, paslėptosios prasmės. Pamatyti ir suprasti, kodėl, kam ir kas yra
kambarys, į kurį niekam neleista be laiko pateki. Kodėl ten vienus įsileidžia
anksčiau už kitus ir būtent tuos, kurie daug labiau reikalingi čia, o ne ten? Kokie
nesuprantami atrankos dėsniai...
Jei su kuo nors galėčiau palyginti Nijolės
gyvenimą, tai nebent su voverės. Pavasaris, rasoda ant lango, daržai, ravėjimas,
žoliavimas, nesibaigiantys vasaros darbai, o paskui derliaus vilkimas namo, virimas,
džiovinimas, sūdymas, konservavimas. O jau, matyt, žiemą ar naktimis iš audinio
skiaučių siūdavo skudurines lėles: skiautė prie skiautės, atraiža prie atraižos
/ diena po dienos. Nesuprasi, ar norėdama pridurti litą kitą prie skurdoko poetų
šeimos natūralinio ūkio, o gal ir visai ne todėl. Gal lygiai taip kaip poezija tas
lėlių siuvimas jai buvo būdas sugrįžti į šviesų vaikystės laiką, kur ant sniego
galėjai atrasti auksini angelo plauką ir save su numylėta, nublukusia skudurine lėle
ant rankų. Sakytum, taip surėdytas gyvenimas poetę seniai jau turėjo praryti į
buities ir kasdienių darbų akivarą, nepalikdamas laiko susikaupimui, apmąstymui,
eilėraščiui. Tačiau Nijolės gyvenimas yra ir liks didelė mįslė, slepianti būdą,
kaip sujungti kasdienybę su metafizika, dabartį su vaikyste, iš kur ir ataidi pačios
giliausios įžvalgos, kodėl ir kaip reikia gyventi, kas yra asmeniška, o kas tavyje
nugludinta kaip kartų išmintis ir patirtis. Jos asmeniu bylojo racionalus (sakytum,
dabarties poetui nemadingas), suvalkietiškas pasaulio ir vertybių supratimas, kai reikia
labai tiksliai ir nuosekliai skaičiuot savo laiką. Ji neturėjo prabangos gyvenimo ir
poezijos prabangai ir viena, ir kita buvo lakoniška ir pilna kaip kiaukute riešuto
branduolys nei vieno nereikalingo veiksmo, nei vieno bereikšmio žodžio vardan
eilėraščio gražumo. Koks buvo jos gyvenimas, tokia ir poezija liudijanti, skaudi,
tiksli, kieta, liūdna, neverkšlenanti, o svarbiausia vientisa nuo pirmojo iki
paskutinio eilėraščio. Atrodytų, kad ji viską buvo paskaičiavus ir žinojo iš
anksto, gal ir tada, kai išsileido rinktinę Sielos labirintas(1999) poetinę
viso gyvenimo ataskaitą. Ji tikrai kaip niekas kitas galėjo pasakyti: Užbaigta.
Rinktinėje tokia švara ir tvarka kokia būdavo Bložių kambariuos su žalumynų,
skalbinių ir smilkalų kvapais. Atvažiavęs pasijusdavai net nejaukiai, atnešęs čia
disonansų prakaito, kelionės traukiniu, tabako dūmo ar dar blogesnių aromatų...
Taip, iš tikro, ir vėl kartojasi tokia archetipinė situacija kai išeina artimas
žmogus, kai imi mėginti susivokti, kas atsitiko, prisiminti susitikimus, bendravimo
detales, nuotaikas, bruožus ir vaizdinius, dažniausiai pagauni save, kad labiausiai tau
gaila savęs, nes supranti, kad paties egzistencijoje netektys yra nebeužpildomos, kad su
kiekviena netektimi tavo buvimas tampa nykesnis, o būties akiratyje žiojasi didžiulės
juodos tuštumos. Tačiau valios pastangomis, uždraudęs sau sentimentus, ne mažiau
pakraupstu. Galima sakyti per metus mūsų literatūra neteko dviejų geriausių po
Salomėjos poečių Juditos Vaičiūnaitės ir Nijolės Miliauskaitės. Sykiu ji neteko ir
sunkiai nusakomo iki panagių jautraus, moteriško ir išmintingo pasaulio matymo ir
buvimo būdo jame. Et...Čia nėra jokios logikos, žmogau. Sudie, Nijole, ir tiek...
7 meno dienos
2002 kovo 29 |
Moteris su laiko
gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir
parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|