|
<< Atgal
Kornelijus Platelis
BUVIMO PASLAPTIS
Tekstai iš knygos MOTERIS SU LAUKO GĖLĖMIS
Mes susitikome 1977 metais. Aš jau porą metų
grįžęs iš kariuomenės, gyvenau Druskininkuose, ji su Vytautu taip pat. Sausio
mėnesį Nemuno žurnale pasirodė mano pirmoji eilėraščių publikacija, ir jiedu
mane susirado. Nuo to laiko pradėjome intensyviai bendrauti, susitikinėdavome
mažiausiai dukart per savaitę, gerdavome arbatą ir aptarinėdavome literatūros
reikalus, Lietuvos ir pasaulio. Pasaulio rašau kabutėse, nes gyvenome
tolokai nuo kokių nors tuo metu didžiuosiuose pasaulio kultūros centruose vykusių
diskusijų. Informacija pro geležinę uždangą prasiskverbdavo sunkiai, juo labiau -
kultūrinė. Mūsų pokalbių temos priklausė nuo to, kokias knygas pavykdavo gauti. Tuo
metu visi trys skaitėme lenkiškai ir rusiškai. Tai buvo pagrindinės kalbos, kuriomis
užsienio literatūra mus pasiekdavo. Neskaitant, žinoma, pasirodančių lietuviškų
vertimų. Šį tą pavykdavo perskaityti ir originalo kalbomis, man angliškai,
Vytautui vokiškai. Tačiau aptarimo objektų mums pakakdavo. Tuo metu lenkai išleido
Joyce'ą, Proustą, visą seriją Lotynų Amerikos autorių, rusai daug Rytų ir
Vakarų klasikos. Pasaulinę literatūros biblioteką, Literatūros paminklų seriją.
Tačiau daugiausia mūsų dėmesio susilaukdavo kiekviena lietuvių poezijos ar prozos
publikacija.
Nijolė visada dalyvaudavo mūsų diskusijose, bet
beveik nekalbėdavo. Ji buvo kukli, atrodė tiesiog pakerėta Vytauto poezijos ir
intelekto, ne itin pasitikinti savo vertinimais. Apie savo pačios kūrybą kalbėdavo tik
būtuoju laiku. Vytautas taip pat neskatino jos rašyti. Sakydavo, kad šeimoje ir vieno
poeto pakanka. Nijolė karštai jam pritardavo. Tačiau retkarčiais pasislėpusi kurdavo
ir šlifuodavo savo eilėraščius. Dabar, žvelgiant atgal, aiškiai matosi, jog tylint
prie arbatos puodelio, buvo kalbama kitur ir ten jau pasakoma viskas apie save ir
aplinkini pasaulį. Pasakoma taupiai ir tiksliai, paprastai ir daugiaprasmiškai, su
didžiuliu meniniu skoniu ir klausa. Jokie panašūs prisiminimai geriau neperteiks
Nijolės buvimo paslapties. Juo labiau, kad pro jos lūpas į viešumą išsprūsdavo
labai nedaug žodžių, jos gyvenime nebuvo daug įvykių. Dramaturgui ir memuarų
autoriui nėra ką veikti su tokia šykščia medžiaga. Kur kas daugiau poezijos
tyrinėtojui ir aiškintojui.
Nijolė visada ilgėjosi namų, tikro namelio su
gėlių darželiu po langu, su šiokiu tokiu sodu, daržu. Tai atsispindi ir jos
kūryboje. Iš pradžių jie gyveno pas vienus ar kitus žmones Druskininkuose bei
Ratnyčioje, kaime prie Druskininkų, kur vėliau, baigę statyti namą, atsikėlėme ir
mes. Paskui gavo nuosavą butą miegamajame rajone, penktame aukšte, kurį pasirinko
Vytautas kad virš galvos jam niekas nevaikščiotų. Ten gyveno daugiau nei dešimtmetį,
galvojo apie mažą butelį Vilniuje, kur Nijolė galėtų gyventi po Vytauto mirties.
Tačiau Vytautui nepatiko jam siūlomo buto vieta, o paskui siūlymų laikai pasibaigė. O
ir likimas viską patvarkė kitaip. Jos gyvenimo pabaigoje jiedu nusipirko sodybą
Švendubrės kaime, netoli Druskininkų. Atrodo, svajonė išsipildė, tik, kaip visada,
per vėlai.
Kiek prisimenu, Nijolė visada, kad ir kur jie
gyventų, rūpestį maistu ir kitais ūkiškais reikalais laikė pagrindine savo
priederme. Sveikai mitybai nebuvo gailima laiko ir jėgų, nors tos mitybos koncepcijos
nuolat keisdavosi, priklausomai nuo perskaitytos literatūros. Vienintelė pastovi Vytauto
koncepcija buvo organizmo valymasis. (Dera valgyti ypač tai, nuo ko valosi organizmas.)
Prisimenu Nijolę vasarą uogaujančią, renkančią vaistažoles, verdančią uogienes,
gaminančią kitokius skanėstus, auginančią daržoves keliose poeto ir gydytojo Jono
Tertelio jai paskolintose žemės lysvėse kolektyviniame sode. Visada pėsčia su
sunkiais krepšiais, visada į penktą aukštą. Niekada nedejuojanti ir nesiskundžianti.
Švendubrės sodyba, išsipildžiusi jos svajonė, prislėgė ją sunkia našta. Jau
sirgdama, nuolat važinėdama į Vilniaus ligoninę, beveik nebevaldydama kairės rankos,
ji negalėjo sau leisti nesudoroti viso daržo ir sodo derliaus. Kartą gana
džiaugsmingai pasidalino su manimi savo išradimu: girdi, kam nors ją atvežus iki
namų, ji pirmiausia susinešiojanti krepšius iki pustrečio aukšto, o paskui jau
užbaigianti darbą.
Vienu metu jiedu turėjo nusipirkę Žigulį.
Vytautas dėl silpno regėjimo vairuoti nebegalėjo, tad šis darbas teko Nijolei,
sugebėjusiai išsilaikyti teises. Gyvenimas fiziškai jai turbūt palengvėjo.
Nuvažiuodavo ji į Keturvalakius pas mamą, į Nidą ar Palangą, pavažinėdavo su
reikalais po Druskininkus. Tačiau psichiškai jai vairuoti buvo labai sunku,
jaudindavosi, ir nežinia, kuris tų sunkumų (vertimasis be automobilio ar vairavimas)
buvo lengvesnis. O kai kartą važiuodama pas mamą Nijolė pažliugusiame žvyrkelyje
nuslydo į griovį, vairavimas jai tapo tikra kančia. Tad automobilį teko parduoti.
Arbatą mes gerdavome ne tik keturiese (turiu omeny
dar savo žmoną Zitą). Kartais į Druskininkus užsukdavo Sigitas Geda pakeliui į
gimtuosius Paterus, kiti poetai ir kritikai. Pamenu Vytauto 50-metį 1980-jų vasarą, kai
jo pasveikinti atvažiavo Sigitas Geda, dailininkas Linas Katinas, Marcelijus Martinaitis,
Kęstutis Nastopka, atrodo, Judita Vaičiūnaitė. Vytautas blogai jautėsi, gulėjo
lovoje savo dar pustuščiame naujame bute, tad priiminėti svečius teko Nijolei. Draugai
po vieną eidavo kalbėtis su Vytautu, o likusieji diskutavo virtuvėje.
Nemanau, kad galima kalbėti apie anų laikų kokią
nors organizuotesnę poetų grupę, tačiau mes visi, stilistiškai priešinęsi cenzūrai
ir poetiniam establišmentui (viešai priešintis tik stilistiškai ir buvo įmanoma),
jautėme vienas kito petį. Tam būriui, jei ne akivaizdžiai, tai savo kūryba, be
minėtųjų, dar priklausė ir Jonas Juškaitis, tada jau miręs Antanas Masionis, Judita
Vaičiūnaitė, jau emigravęs Tomas Venclova, Albinas Žukauskas labai skirtingų
kartų poetai, kuriuos vienijo pastangos atnaujinti poetinę kalbą ir, įteisinus
metaforą bei daugiaprasmiškumą, padaryti ją neįkandamą cenzūrai. Tam būriui
priklausėme ir mudu su Nijole, nors aš pirmąją knygą išleidau tik 1980, o ji
1985 metais. Bent jau mūsų trijų diskusijose šie skirtingi autoriai buvo įgavę
apibrėžtesnės grupės kontūrus ir vertinami ypač palankiai.
Vėliau Daiskininkuose pradėjo lankytis mano ir
Nijolės kartos poetai Almis Grybauskas, Donaldas Kajokas, Edmondas Kelmickas,
Kęstutis Navakas, Gintaras Patackas. Atvykdavo ir muzikų į Kompozitorių kūrybos namus
ar koncertuoti Osvaldas Balakauskas, Donatas Katkus. Kartais surengdavome privačius
poezijos skaitymus. Tačiau Nijolė juose nedalyvaudavo, tik klausydavosi. Viešai
skaityti savo eiles ji pradėjo tik išleidusi pirmąją knygą. O nuomonės apie tai, ką
išgirdo, reikšti neskubėdavo, bet jei ką pasakydavo, visus nustebindavo savo
įžvalgos gilumu.
Mūsų pažinties pradžioje nemažai kalbėdavome
apie poetinę techniką, rimavimą, ritmiką, verlibrui tinkančias poetines priemones.
Dažniausiai mane Vytautas mokydavo gerų manierų, nes buvau laukinis,
piktindavausi kalbine suvalkiečiu diktatūra, ir negalėdavau suprasti, kodėl šitaip
bjauriai turiu kirčiuoti vieną ar kitą žodį, kai mano gimtuosiuose Šiauliuose
(nors pripažindavau, kad apskritai jų tarmė negraži) sakoma visai kitaip. Nijolė
įdėmiai klausydavosi tų pamokėlių, bet nesikišdavo į pokalbį. Tik paklausta,
kaip kirčiuoti tą ar kitą žodį, kaip tikra suvalkietė (Šiauliai nuo Baisogalos per
toliausiai, ir mudviejų su Vytautu kirčiavimo skoniai kartais sutapdavo), pasakydavo,
kaip kas turi būti. Būdavo ir kad ji atskirai įsitraukdavo į pokalbį su Zita apie,
kaip ji sakydavo, savo bobiškus reikalus valgio gaminimą namų ūkį,
kurie jai ne mažiau rūpėjo už literatūrą, nes buvo kaip ir jos pagrindas, bent jau
vienas pagrindų: tik tinkamai pamaitinti vyrai galėjo kurti savo šedevrus.
Bendraudavome mes ir Nidoje, Urbo kalno
kūrybos namuose kur stengdavomės ištaikyti nuvykti kartu. Jie labai mėgo jūra. Prie
jūros Vytautas sakėsi rašąs geriausiai. Nijolės eilėraščiuose taip pat jos
atspindžių esama, nors nepasakyčiau, kad tokia didelė atvira erdvė jai būtų
dvasiškai artima. Prie mūsų ilgų vakarinių pasivaikščiojimų, be senų
pažįstamų, prisijungdavo Ričardas Pakalniškis, baltarusis Ryhoras Baradulinas ar koks
kitas poetas. Kūrybos namų kieme neretai į kokius svarstymus mus įtraukdavo Aleksys
Churginas. Nijole taip pat tik klausydavosi ir, jei pareikšdavo kokių pastabų, tai tik
vėliau, kai likdavome trise. Gal tai ir netiesa, gal ne taip būsiu supratęs Vytauto
žodžius, bet atrodo, Nidos ir Palangos kūrybos namų kainų politika, kai RS nariui
viskas kainuodavo pigiau, pakeitė jo nuomonę dėl Nijolės rašymo. Jis pradėjo
skatinti ją kurti, patarinėdavo, padėdavo atrinkti eilėraščius, ir Nijolė ėmė
skelbti savo paslapčiom parašytus tekstus, leisti knygas, stebindama kritikus ir
pavergdama skaitytojus. Netrukus ją priėmė į Rašytojų sąjungą. Pragyventi prie
jūros pasidarė lengviau, nors kelionės Nijolei būdavo labai sunkios. Vytauto darbui
reikėjo daug knygų, pasivaikščiojimams rūbų, gyvenimui sveiko maisto.
Sunkiai nešti dėl sveikatos jis negalėjo, bent jau taip sakė, tad didžiausi nešuliai
tekdavo niekada niekuo nesiskundžiančiai Barbutei, kaip ją su jumoru vadindavo
Vytautas.
Dar viena neginčytina Nijolės priedermė buvo
spausdinti mašinėle Vytauto eilėraščius, siųsti ar vežti rankraščius redakcijom
ar leidykloms, skaityti korektūras. Vytautas turėjo įprotį daug kartų taisyti savo
eilėraščius, neretai grįždamas prie ankstesnių variantų. Ir kiekvienam tokiam
taisymui tekstas turėdavo būti naujai atspausdintas, be ankstesnių pataisymų. Nijole
yra sakiusi, kad kai kuriuos kūrinius yra perspausdinusi po dvi dešimtis kartų. Šis
darbas negalėjo neįtakoti jos pačios kūrybos. Ir galima tik stebėtis, kad Nijolei
pavyko išlaikyti savitą stilių, balsą. Žinoma, Nijolės ir Vytauto poezijoje esama
tam tikro bendrumo, tačiau jis kur kas gilesnis už tai, ką galima būtų vadinti
įtaka. Tai jų pažiūrų, santykio su pasauliu ir kūryba, moralinių nuostatų
bendrumas. Tai įdomi tema būsimiems literatūrologų moksliniams tyrimams. Kita vertus,
Nijolė ne tik mechaniškai perrašinėdavo tekstus. Vytautas, o ir ji pati ne kartą yra
sakiusi, kad ji reikšdavo savo nuomonę ne tik apie pakeitimus, bet ir pačius
eilėraščius, ir tos nuomonės Vytautas neretai paisydavo.
Nelengvai jiedu pergyveno ir socialinius mūsų
visuomenės pasikeitimus Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tiesa, abu visada buvo jos
šalininkai, niekada negirdėjau jų kuo nors skundžiantis. Tiesa, Vytautas visada
nepajudinamai tikėjo, kad juo kas nors privalo pasirūpinti. Ir visada kas nors
rūpinosi. Tačiau iš pradžių abu gyveno labai sunkiai. Nijolė, matydama, kad iš
Vytauto pensijos pragyventi nepavyks, o už poeziją niekas mokėti nebenorėjo (ir
nebegalėjo), pradėjo siūti lėles ir bandyti parduoti jas Vilniuje. Tos lėlės buvo
senoviškos, senamadiškos, netinkančios į šiuolaikinių barbių draugiją. Jas turbūt
savo anūkėlėms pirkdavo tik kokios senelės, prisiminusios savo vaikystės žaislus.
Tačiau tai buvo beveik gyvos lėlės, nusinešdavusios pačios Nijolės sielos dalelę,
kaip ji pati prisipažino eilėraštyje Lėlių siuvėja. Užsiėmimas tas jai
nedavė apčiuopiamų pajamų, tačiau turėjo gilesnę simbolinę prasmę. Ji norėjo
turėti vaiką. Kartais jo ilgesys prasiverždavo nuostabiais eilėraščiais. Kad ir
tokiais, kaip tas, kurį cituoju toliau.
Nijolė apskritai mėgo rankdarbius, ypač siuvinėti
servetėles, patalynę, drabužius. Mėgdavo puoštis savo išsiuvinėtais sijonais,
liemenėmis. Atrodė kiek senamadiškai, bet viskas buvo atlikta labai skoningai. Tų
rankdarbių taip pat apstu jos eilėraščiuose.
Iš to ką čia parašiau, gali atrodyti, kad Nijole
tebuvo kuklus Vytauto šešėlis, jo gyvenimo palydovė, vos ne tarnaitė, neturinti savo
balso ir nuomonės. Toli gražu ne taip. Nijolė iš tiesų buvo savarankiškai
prisiėmusi daug bendro gyvenimo darbų.Tačiau savo nuomonę apie tą gyvenimą ji visada
turėjo. Dar daugiau jį turėjo tam tikro Vytautui nebūdingo suvalkietiško
tvirtumo, nuoseklumo, netgi nelankstumo. Minėjau nuolat besikeičiančias jų mitybos ir
šiaip sveiko gyvenimo doktrinas. Be abejo, jos buvo susijusios su kokiomis nors
dvasinėmis praktikomis. Mūsų pažinties pradžioje, regis, Nijolė į jas įsitraukdavo
tik dalinai, tarsi sakyte sakydama, kad pati geriausia moters dvasinė praktika namų
ruoša bei rankdarbiai. Tai, lyg ir savaime suprantama, buvo vyrų reikalas. Mudu su
Vytautu, žinoma, atskirai, medituodavome, darydavome jogos pratimus, dažnai apie tai
diskutuodavome. Ši veikla ir dabar man atrodo prasminga, kol (tai grynai mano nuomonė)
žmogus nepradeda šlietis prie kokios nors panašiai tikinčių bendruomenės, nors ir,
pasak Nietche's, apie neprisijungusįjį ne tik palaidas velnias šokinėja, bet ir
kiaulė. Palaipsniui Nijolė ėmė vis labiau įsitraukti į tokią veiklą. Visada
beatodairiškai tikėdama tuo, ko jau ėmėsi, ir būdama nusistačiusi eiti iki galo, ji
viską darydavo uoliau už Vytautą ir net jį, tingiai besispyriojantį, tempdavo paskui
save. Būdavo laikotarpių, kai jiedu taip vienas kitą stimuliuodami gerokai psichiškai
įsiaudrindavo. Tai matydamas, kartą esu pataręs jiems kelioms dienoms atsiskirti. Jie
tai palaikė bandymu jiems pakenkti.
Nijolės gyvenimo pabaigoje jiedu ėmė dėtis su
(man) įtartinomis grupelėmis - kažkokiais kvėpuotojais ir krišnaitais. Tuo metu mes
pradėjome susitikinėti rečiau, nes nuo 1996 metų dirbau Vilniuje ir į Druskininkus
grįždavau tik savaitgaliais. Hare Krišnos religinė bendruomenė, jei pro pirštus
žiūrėsime į jų keistas eisenas gatvėmis, gal ir nenusipelno įtartinos
epiteto. Jie užsiima labdaringa veikla ir, kiek žinau, nėra agresyvūs. Turbūt
kiekvienas esame sutikęs jaunuolių, gatvėje pardavinėjančių jų knygas ir
reklamuojančių vedų išmintį. Tačiau neteko matyti jų platinančių pačių vedų
vertimų, o tik Bhagavadgytą (anaiptol jos nemenkinu, ja daugiau negu bet kuriuo kitu
tekstu ir pats gyvenime vadovaujuosi) su jų mokytojų komentarais ir panašius veikalus.
Mane visada stebino, kaip Nijolė ir Vytautas, du tokie apsišvietę, subtilaus skonio
intelektualai, savo poetinėse laboratorijose užsidarę alchemikai, be to, turintys
vienas kitą, ėmė bendrauti su kur kas siauresnio akiračio žmonėmis. Ir čia Nijolė
buvo pirmoji, uolumu gerokai lenkdama kur kas pragmatiškesni Vytautą. Jos poezijoje
pradėjo rastis vis daugiau krišnaitiškų motyvų. Nors ji tai darė, kaip visada, be
galo elegantiškai, man tie kūriniai neatrodo patys stipriausi. Be to, Nijolė pradėjo
rituališkai gaminti valgį, rituališkai jį tiekti. Jos patiekalai buvo puikūs.
Neabejoju, kad Vytautui tai buvo labai stiprus argumentas už Krišną. Teko ir mums
pagal visas apeigas ragauti jos skanėstų. Tik Nijolei vedos leido kam nors įdėti į
lėkštę savo paruošto maisto. Tačiau ji negalėjo tuo pat me valgyti pati, o jeigu
valgė, turėjo, prieš kam nors įdėdama, nusiplauti rankas ir burną.
Tuo tarpu iš pradžių gerokai užleista Nijolės
liga progresavo. Iš paskutiniųjų ji stengėsi nepasiduoti, nepasiskelbti neįgalia.
Toliau dirbo jau sunkiai bepakeliamus buities darbus, toliau spausdino Vytauto
eilėraščius. Tačiau vis aiškiau suprato turėsianti išeiti. Tik vienas Dievas
žinojo, kas dėjosi Nijolės sieloje. Reikėjo apsispręsti, pasirinkti apeigas,
palydesiančias ją į kitą pasaulį. Reikėjo dvasios stiprybės. Nemažiau negu
Krišnos mokomam Ardžūnai. Ir Nijolė jos savyje surado. Pasiruošė, sudėliojo į
dėžes savo archyvą, paruošė kiekvienam romesniam draugui po atminimo dovanėlę (man
teko kalnų krištolo gabalas jos pačios pasiūtame drobiniame maišelyje), sutvarkė
finansinius reikalus (neseniai buvo gavusi Nacionalinę premiją). Priėmė paskutinį
patepimą pagal krikščioniškas apeigas. Paskutinėmis dienomis ją slaugė jos sesuo
Benita. Dažnai atvažiuodavo Gražina Gedienė. Iš Švendubrės jos aplankyti ir
pavalgyti Benitos paruošto maisto ateidavo Vytautas.
Atsisveikinau su ja, likus dviem dienom iki mirties.
Ji gulėjo savo bute Druskininkuose, Liškiavos gatvėje. Kartais prarasdavo sąmonę.
Veidas buvo išbalęs su aiškiais mirties ženklais, žaizda pažastyje atsivėrusi. Ji
lyg ir nusišypsojo, kai pabučiavau į kaktą. Mirė naktį iš sekmadienio į
pirmadienį. 2002 kovo 25.
Moteris su laiko
gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir
parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|