Valentinas Sventickas

       DVASIOS IR ŽODŽIO SKAIDRUMAS
       Tekstai iš knygos „MOTERIS SU LAUKO GĖLĖMIS“

       Sakantis pirmus atsisveikinimo žodžius turėtų priminti, ką mums palieka poetė Nijolė Miliauskaitė-Bložienė.
       Bet šįsyk pradėsiu prisimindamas Nijolę Vilniaus universiteto studentę. Buvo kursu jaunesnė, bet labai įsidėmėjau. Matančiam ją tikrai lydėjo nujautimas, kad ramaus veido mergina yra pasirengusi kažin kokiai rimtai paskirčiai, reikšmingam gyvenimui. Viskas išsipildė.
       Tarp rašytojų moterų buvo ypatinga tuo, kad ypatingumo vengė. Su kiekvienu kolega mokėjo kalbėti tartum jo kalba, sukurdama jaukaus ir tikro bendravimo lauką. Tebegirdime Nijolės balsą – negarsų, aiškų ir įtaigų, taikos ir supratimo balsą. Nieko nereikalaudamas jis vis dėlto savaime reikalavo orumo, kultūros, garbės. Teisybės.
       Dabar reikia paminėti Išlandžių kaimą Suvalkijos pakrašty. Čia 1950-aisiais gimė Nijolė Miliauskaitė ir, prisiminkime, 1902-aisiais mūsų vertėjų patriarchas Edvardas Viskanta. Pastarasis išėjo sulaukęs bemaž šimto, Nijolės netenkame pusiaukelėj. Šši ankstyva mirtis labai skaudi. Sunki liga užklupo tada, kai mūsų kolegė, tiesą sakant, atėjo į žmoniškesnio gyvenimo tarpsnį: „Vaga“ išleido solidžią rinktinę „Sielos labirintas“ (1999) su normalaus rinkinio apimties naujų eilėraščių skyriumi, gavo už ją Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2000), pasirodė reikšmingų publikacijų anglų kalba, kitų vertimų. Deja, šiandien turime pasakyti, kad tai buvo namai, kuriuose nebuvo lemta pagyventi. Čia perfrazuoju 1988 metais išėjusio rinkinio antraštę – „Namai, kuriuose negyvensimi“.
       Galėtume sakyti, kad knygų Nijolė išleido nedaug: tris eilėraščių rinkinius – prieš minėtąjį buvo „Uršulės S. portretas“ (1985), 1995 m. „Uždraustas įeiti kambarys“ ir prieš trejetą metų rinktinė, apie kurią jau kalbėta. Bet daug nereikia, reikia, kad knyga būtų namai, taigi keturi namai yra daug daugiau, negu išgali naujieji mūsų kapitalistai.
       Namai, kaip žemaičiai pasakytų – gyvenimas, yra labai svarbi jos eilėraščių erdvė. Daiktai su savo istorijom, skalbiniai su šalčio kvapu, siuvinėjimas, skaitymas prieblandoje – visa yra namai ir kartu yra amžinybė, aukštesnė už patetiškas frazes. Angelo plaukas, surastas nusileidus rogutėm nuo kalno. Gražiai ir tiksliai apie jos eilėraščius yra pasakęs Vytautas Kubilius: „Jokių literatūrinių pozų ir trankios frazeologijos. Miniatiūrinis aplinkos detalių piešinys. Minimali nuotaikos properša. To pakanka, kad eilėraštis įgautų autentiškumo, kurio negalime nei išmokti, nei suvaidinti“.
       Poezijoje Nijolė gyveno savo atskirą gyvenimą, neturinti nieko bendro su „aktualiom tendencijom“, su tuo, ko pageidaujama ir kas visiems tinka. Jos eilėraščiai panašūs į voratinklius – plonyčių gijų, perregimi, preciziškai nuausti. Tai dvasios ir žodžio skaidrumas, kurį patyrėme ir kurio ilgėsimės.

       Moteris su laiko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt