|
<< Atgal
Jurga Ivanauskaitė
JERICHONO ROŽĖ NIJOLEI
Tekstai iš knygos MOTERIS SU LAUKO GĖLĖMIS
Yra žmonių, kurie įeina į mūsų gyvenimą
atsargiai, tyliai, beveik nepastebimai, tačiau jame pasilieka daug ilgiau, nei
įsiveržusieji su fanfaromis, griaustiniu ir žaibais. Jei vidinį individo pasaulį
lyginsime su namu, tai kiekviename dvasios būste yra nuošalių kambarių, kuriuose
neįkyrūs gyventojai stovi prie aplytų langų, sėdi prie vėstančių židinių ar
tiesiog kažką mąsto patamsyje. Net tuomet, kai išorinėje realybėje šių esybių
antrininkai įvardijami mirusiais, jos tęsia savo slaptą buvimą, vis sunkiau
atskiriamą nuo fantazijų, sapnų ir įsivaizdavimų. Būtent tokią vietą mano
atmintyje užima Nijolė Miliauskaitė. Mudviejų bendravimas niekada nebuvo labai
artimas, itin atviras ar intensyvus. Tačiau visada jaučiau su ja siejančią ploną
sidabrišką giją, kuri nenutrūko nei man būnant toli nuo Lietuvos, Himalajuose,
tebejungia ir dabar, kai Nijolė esti kažkur Anapusybėje, o gal ir vėl sugrįžo į
Žemę kokiu nauju pavidalu.
Turiu blogą arba bent jau tikrai ne memuaristinę
atmintį, joje visi faktai nebeišnarpliojamai susipainioja su keisčiausiomis
traktuotėmis, kurias lyg koks haliucinuojantis kino režisierius kiekvienoje situacijoje
tučtuojau kuria sąmonė ir vaizduotė. Kiek pamenu, Nijolę pirmą kartą sutikau
maždaug prieš dvidešimtį metų, vėlyvą ir vėjuotą vasarą Nidoje, Urbo
kalne. Tada ji man pasirodė tarsi šešėlis Vytauto P. Bložės, kuris, nors ir
neįtikėtina, toje situacijoje savo ruožtu buvo šešėlis Vladimiro Mikuševičiaus,
iš Rusijos (Maskvos ar Peterburgo?) atvykusio filosofo, medievisto ir mistiko. Jo
parengtas Viduramžių bestiariumas iki šiol yra mano bibliotekos puošmena, o taip
pat paveikslų ir tekstų įkvėpimo šaltinis. Tada, Nidoje, šis impozantiško stoto,
baltų plaukų ir raudono, sūrių vėjų nugairinto veido vyras buvo pats tikriausias
guru mažai mokytinių grupelei Vytautui, Nijolei ir man, šešėlio šešėlio
šešėliui. Pamariais ir pajūriais pirmas žingsniuodavo Vladimiras, iš paskos
samurajiška eisena sekdavo Blože su galva veržiančia juoda juosta, tarsi saugančia,
kad neišsilakstytų gaivališkos mintys. Galiausiai tipendavome mudvi su Nijole, aiškiai
jausdamos savąją, moterims priderančią vietą filosofiškai disputuojančių vyrų
draugijoje, bet tokia padėtimi nė kiek nesipiktindamos, o netgi didžiuodamosios, kad
galime klausytis samprotavimų apie visatos begalybę, spirale besisukantį laiką ir
tarsi torto sluoksniai sugulusius paralelinius pasaulius, kuriuose egzistuoja daugybė nuo
mūsų nepriklausomų vladimirų, vytautų, nijolių bei jurgų. Kartais šie debatai
tapdavo tokie sudėtingi ir painūs, kad visi keturi pasiklysdavome vienintelėje mums
skirtoje realybėje, o tai galbūt įkvėpė Nijolės eilėraštį:
Ir vėl svyruodamas vienakis švyturys
link mariu traukia, kol už skverno
neūžaugų pušų kreivi ir kibūs
jį pirštai pastveria. Paklydę! |
Nepaisant klaidžiojimų kasdieninėje
plotmėje, būtent tą vasarą Nidoje pasijutau įžengusi į metafizinių paieškų,
patirčių ir netgi atradimų kelią. O Nijolė tapo mano pirmąja bendrakelione, jei
naudosime rytietišką terminologiją kaljanamitra, sielos bičiule, su kuria
paskui Mokytoją einama į vieną bendrą tikslą, į Nušvitimą. Nesvarbu, kad vėliau
gyvenimas mudvi išblaškė vos ne į priešingus pasaulio pakraščius. Aš nepamiršau
tuomet, marių vėjyje pateiktos guru pamokos: kiekvienas įvykis tarsi įstringa laike ir
jame nuolat esti, panašiai, kaip žodis ar sakinys, parašytas nesunaikinamame
pergamente.
Antrą kartą su Nijole suvedė PK Pirmoji knyga,
mat debiutavome tais pačiais 1985 metais. PK tai tokie vienodo formato, panašaus
dizaino, lyg ir uniformuoti leidinėliai, kuriais savo kelią anuomet pradėdavo visi
literatūros naujokai. Toje pačioje serijoje su Metų laikais pasirodė ir Vaidotas
Daunys, man ant knygelės užrašęs: Jurgai, su kuria kažkuris metų laikas (vėlyvas
ruduo?) suvedė ir kažkuris išskirs... Lemtingi žodžiai.
Man, tuomet itin dekadentiškai nusiteikusiai, labai
patiko, kad visų mūsų knygelės buvo juodos, skirtingai nei bet kurių kitų metų PK.
Vytautas P. Bložė kartą pareiškė, kad tikras poetas jau pirmaisiais eilėraščiais
nusako savo ateiti. Dabar pagalvoju, kad gal net toji gedulinga PK spalva ir Nijolei, ir
Vaidotui taip pat tapo savotiškai pranašiška. Ketvirtajame kiekvienos knygelės
viršelyje buvo autoriaus nuotrauka, kurią tyrinėdamas galėjai spėlioti, koks likimas
už to veido slepiasi. Nežinau kaip kitiems, bet man fotografijos neretai atskleidžia
visai naujas žmogaus savybes, kurios, bendraujant gyvai, akis į akį, tarsi
slepiasi po šydu.
Fotografinė Nijolė atrodė egzistuojanti visai
kitokiame pasaulyje, nei manasis, mat maliausi lietuviškosios kontrkultūros girnose,
tarp hipių, pankų, žodžiu, tarp avangardinio jaunimėlio. O Uršulės S.
portreto autorė su tiesiu sklastymu perskirtais plaukais, tyru ir tauriu, jokio
makiažo nepaliestu veidu, su balta, vąšeliu nerta apykaklaite ir ovaline sage man
priminė Džeinę Eir ar kokią kitą XIX. a. romanų heroję. Tačiau jos eilėraščiai
iškart tapo savi ir labai artimi, nors bylojo apie visiškai kitokias, nei manosios,
patirtis ir apie kitokias erdves: prieglaudą, ligoninę, archyvą, provinciją... Nors ir
keista, bet mūsų abiejų knygelėse šmėkštelėjo vienas ir tas pats personažas:
Godo. Mano herojė jo laukė. O Nijolės antrininkė kartojo:
ne, aš nelaukiu Godo, aš visai
nelaukiu Godo, nei ko kito, ne
aš nelaukiu Godo... |
Tuomet pagalvojau, kad nors užaugome ir
gyvename labai skirtingose išorinėse plotmėse, abiem pažįstama ta pati nedrąsi
mergytė, kuri tebesislapsto sielos užkaboriuos ir mums, kaip kokioms seserims,
nesvetimos:
visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas
išbalęs veidas prietemoj
ir ilgesys (ko?)
kas išvaduos
išgelbės. |
Dabar, po daugelio metų vėl vartydama
ankstyvąsias Nijolės Miliauskaitės poezijos knygeles Uršulės S. portretą,
Namus, kuriuose negyvensim ir iš naujo skaitydama eiles, pastebėjau dar vieną
sutapimą. Kažkada, gyvenant Indijoje, mane buvo pagavęs labai trumpas, kokią savaitę,
bet užtat dienąnaktį trukęs eilėraščių rašymo tarpsnis. Jis buvo toks
netikėtas ir tarsi su manimi asmeniškai nesusijęs, kad net nedrįsau tos poezijos
niekur savo vardu skelbti. Ji atrodė sakytum nusileidusi iš kažkur kitur ar nuklausyta,
nuskaityta iš kitos širdies, kitos pasąmonės, kitos sielos. Šiandien galiu
prisipažinti, kad keli manonemano himalajiškieji eilėraščiai yra beveik visai
identiški ankstyvajai Nijolės kūrybai, o daugelis kitų posmų, nors ir atmieštų
rytietiškais motyvais, skamba kaip tikslus jos balso, intonacijų, pagavų aidas.
Nežinau, kaip ir kodėl tai atsitiko. Matyt, būtent Miliauskaitės (ne Bložės, Gedos,
Vaičiūnaitės ar Marčėno) eilėraščiai iš tiesų buvo labai giliai mano
pasąmonėje įstrigę ir tarsi kokia savianalizė, savigaila, savipaguoda prasiveržė
ribiniu būties momentu. Gaila, kad tas sąsajas tik dabar pastebėjau ir anksčiau
negalėjau Nijolei papasakoti, nors, kas žino, gal mirusieji mus visą laiką stebi,
jaučia, girdi.
1985-ųjų vasarą, labai žalią, karštą ir
kvepiančią, nuolat prapliumpančią liūtimis, kuomet balose burbuliuojantis vanduo
tarsi užvirdavo, netikėtai atsidūriau Druskininkuose. Buvau apsėsta gilios
čiurlioniomanijos ir rašiau savo pirmąjį romaną Mėnulio vaikai, kuriame
probėgšmais figūravo MKČ. Bložės (taip ši pora kartais buvo vadinama) mane
svetingai priglaudė savo namuose, pilnuose knygų ir Nijolės taip mėgiamų lauko
gėlių puokščių:
pievų ramunės, pamerktos puodynėj, saujelė
neužmirštuolių, išblukusiom akim, kaip mano
močiutės
ant paveldėtos
nertinės staltiesės... |
Tąsyk su Nijole bendravome jau daugiau. Ji
man padarė tylų ir gilų įspūdį. Būtent: tylų ir gilų. Šalia jos jaučiausi
visiška paauglė, nors tą pojūtį lėmė ne metų skirtumas, kuris iš esmės buvo ne
toks jau didelis. Manding, Nijolei labai tiko metafizikų pamėgtas apibūdinimas Sena
siela, kuris gali būti taikomas ir visai jaunam kūnui. Sena siela, sukdama vieną
įsikūnijimo ratą po kito, pasaulyje esti kur kas ilgiau už mūsiškes, todėl yra
sukaupusi daugiau išminties, kantrybės, atlaidumo, užuojautos ir meilės. Būnant su
Nijole tas Senos sielos švytėjimas atrodė tiesiog apčiuopiamas. Jo neužgožė net ir
vulkaniškasis Vytautas P. Bložė. Beje, šių dviejų poetų pora, savotiškas tandemas,
mane itin intrigavo ir domino. Apie juos buvau girdėjus įvairiausių pasakojimų, netgi
legendų. Man iki šiol akyse stovi vienas, tikras, o gal pramanytas jų gyvenimo
epizodas, papasakotas berods Vidmantės Jasukaitytės ir aprašytas Nijolės
eilėraštyje:
trys žingsniai pirmyn, trys žingsniai atgal
susikabinę rankom
trys žingsniai į šiaurę, trys žingsniai į pietus
ratu apeini mane, ratu apeinu tave
tai primena
senovinį šokį
kažkur toli žaibavo
grumėjo
žybčiojo
melsvi žiburėliai ražienose
kai bėgom plentu
nakčia į Lazdijų pusę. |
Nežinau kodėl, kur ir nuo ko jiedu bėgo
nakties plentu, tačiau tas vaizdinys man bylojo ne apie kosminę vienatvę, bet apie
buvimą dviese visada ir visur, net beprotybėje, haliucinacijoje, košmariškame sapne.
Tai atrodė tikrai pavydėtina. Teko girdėti samprotavimų, kad Vytautas pernelyg
užgožė Nijolę, kad ji tarsi ištirpo ir išnyko jame. Mano įspūdis buvo visai
kitoks. Žvelgiau į juos kaip į nedalomą INJANG lydinį, kuriame moteriškumas,
daiktiškumas, žemiškumas, pasyvumas tobulai dera su vyriškąja energija, metafiziniu,
vertikaliu, dangop nukreiptu, mąstymu. Manau, kad būtent ši priešybių vienybė tapo
svarbiausiu jų abiejų kūrybiškumo šaltiniu, kūrybiškumo, kuris skleidėsi ne tik
poezijoje, bet ir kasdieniame gyvenime.
Indijoje ir Tibete esu mačiusi vadinamųjų
tantrinių porų, garsių lamų ir iškilių gurų, lydimų savo dvasios partnerių,
moterų, kurioms įžadai liepia sėdėti žemiau už savo vyrą, eiti tik jo kairėje
arba atsilikus per keletą žingsnių, netgi niekada neužminant ant jo šešėlio.
Tibetiečiai tokias poras vadina JabJum. Šis terminas neretai taikomas ir
filosofinėje sferoje, kur Jab (Tėvas) simbolizuoja kelius į pažinimą ir
metodus aukščiausiajam suvokimui pasiekti, o Jum (Motina) kosminę Išmintį.
Stebėdama tokias poras kur nors prie meditacinių Tsopemos uolų ar Dalai Lamos
rūmų kieme, pagalvodavau, kad kažką labai panašaus jau esu regėjusi ir Lietuvoje.
Taip, prisimindavau Nijolę ir Vytautą, mūsų pasivaikščiojimus po Druskininkus,
Ratnyčią, Švendubrę ar Raigardo slėnį, kuomet Vytautas daug kalbėdavo, nuodugniai
analizuodamas reiškinius, daiktus, augalus, žodžius bei jų prasmes, o Nijolė savo
tylėjimu, pritarimu ar santūriomis, lakoniškomis pastabomis, visa, kas jo pasakyta,
tarsi užantspauduodavo svariu moteriškosios Išminties antspaudu.
Druskininkuose tą vasarą Bronius Talačka statė
filmą Žalčio žvilgsnis apie M. K. Čiurlionį. Čia persipynė dvi tikrovės,
nes po žydinčiomis liepomis tarp rusakalbių, iš plačiosios tėvynės
suvažiavusių kurortininkų, vaikštinėjo Čiurlionis, kas, kad Valentino Masalskio
vaidinamas, bet vis tiek kaip gyvas. Miestelis su savo raudona pseudogotikine
bažnyčia ir jos varpais, ežeru, kapinaitėmis ir mediniu Čiurlionio nameliu tarsi
atsidalijo nuo sunkiasvorių sanatorijų, betoninių gydyklų ir granitinio M. K. Č.
paminklo, o laikas sakytum suskilo į čiadabar tebesitęsiantį vakar ir
čiadabar esantį šiandien. Keistas jausmas. Beveik tą patį patyriau su
Bložėmis būdama Nidoje, kur realybė, sujudinta metafizinių teorijų ir samprotavimų,
irgi susisluoksniuodavo, prarasdavo nusistovėjusias, sutartines, saugias ribas. Tačiau,
esu įsitikinusi, kad tą daugialypės tikrovės pojūtį kėlė ne tiek išorinės
aplinkybės, kiek šalia esantys žmonės Vytautas ir Nijolė.
Tą patį, klodais sugulusių erdvių ir daugiamačio
laiko įspūdį man visada darė Nijolės Miliauskaitės poezija, tik iš pirmo žvilgsnio
kasdieniška, nusakanti įprastinį moters buvimą, įprasminanti rutiną, nuolat
naudojamus rakandus ir neryškias buities detales. Tačiau, manding, jos eilėraščiai
yra sukurti vadovaujantis šeštuoju pojūčiu, kurį ragina išsiugdyti kabalistai, arba
parašyti aplinką regint trečiąja, sielos akimi, kuomet net menkiausioje žmogiškojo
būvio skeveldroje suspindi metafizinis pradas, aukštesniojo pasaulio liudijimas ir visi
pavidalai tampa iš vidaus persmelkti dieviškąja šviesa.
Štai ir viskas. Daugiau su Nijole pabendrauti
neteko, išskyrus atsitiktinius susitikimus su jų įprastine mantra: Kaip
gyveniačiū geraio tuaš irgi neblogai. Memuarų, atsiminimų žanras kažkuo
panašus į psichoanalizę, niekada nežinai kur tave nuves nuosavos mintys. Kaip Nijolės
eilėraštyje:
psichoanalizės tinkluos
gali rasti keletą akmenėlių, juodą plunksną,
dumblo
ar kokią dėžutę
su neužmirštuolėm |
Psichoanalizė, žinia, paremta
asociacijomis. Rašydama šį tekstelį vienos sąsajos niekaip negaliu atsikratyti. Ant
mano stalo, dubenėlyje, guli keistas augalas. Jis panašus į sudžiūvusių šakų ar
šaknų kamuolėlį. Tai Jerichono rožė. Pašlaksčius vandeniu, jos pilkuose
lapeliuose atsiranda rausvos gyslelės, šakelės išsiskleidžia į šimto spindulių
žvaigždę, kurios gelmėje sušvyti žalia properšėlė, o viskas aplinkui ima dvelkti,
kaip pieva po stipraus vidurvasario lietaus. Nelaistoma Jerichono rožė ir vėl susisuka
į savąjį paslapčių gniužulėlį ir tokiu pavidalu gali buvoti iki kito, drėgmės
pažadinto, atsivėrimo momento. Taigi, ši dykumų gėlėnegėlė man primena ir
pačią Nijolę, ir jos poeziją. Kodėl negaliu paaiškinti. Manau, Nijolei ji irgi
būtų patikusi. Džiaugčiaus, jei galėčiau per susisluoksniavusius erdvę ir laiką
Nijolei Jerichono rožę įteikti.
Moteris su laiko
gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir
parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|