TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       RITA TŪTLYTĖ

       NUO MAIŠTINGOS BOHEMOS IKI TYLIŲ MEDITACIJŲ

       Vardai
       Pirmoji kartos banga
       Persigrupavimas
       ten ateinantys
       Antroji kartos banga: bendrosios ypatybės
       Atviros saviraiškos poetai
       Kalba ir gamta būties meditacijose
       Intelektualioji kultūros ir sąmonės vaizdinių poezija
       Daikto estetikos poetai
       *** (Aptartoji karta lemia bendrą šiandieninės poezijos vaizdą...)

Į viršų

       Vardai

       Viduriniosios poetų kartos centrą sudarytų maždaug 1947–1955 metų gimimo poetai: Arvydas Ambrasas, Almis Grybauskas, Dalia Jazukevičiūtė, Onė Baliukonytė, Vytautas Brencius, Danutė Paulauskaitė, Regina Biržinytė, Dalia Ramoškaitė, Nijolė Miliauskaitė, Eglė Juodvalkė, Marius Glinskas, Rimantas Kasparas, Rimantas Vanagas, Dalia Saukaitytė, Aldona Ruseckaitė, Česlova Jakštytė, Kęstutis Rastenis, Daina Pranskietytė, Petras Balčiūnas, Kornelijus Platelis, Alis Balbierius, Antanas Gailius, Živilė Bilaišytė, Romas Daugirdas, Gintaras Patackas, Gražina Cieškaitė, Zita Lukošiūtė, Vladas Braziūnas, Vytautas Rubavičius, Angelė Jankauskytė, Zita Mažeikaitė, Raimondas Jonutis, Alma Karosaitė, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, Stasys Stacevičius, Rolandas Rastauskas, Henrikas Bakanas, Jonas Liniauskas, Justinas Kubilius, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Violeta Šoblinskaitė, Juozas Erlickas, Edmondas Kelmickas. Iš dalies šiai kartai priklausytų kiek vyresni Antanas Kalanavičius bei Algirdas Verba. Prie šios kartos priskirtinas dėl ankstyvo debiuto – Valdemaras Kukulas; iš dalies ir Vaidotas Daunys.
       Žvelgiant iš šiandienos, kartos kūryba telpa į gerus du dešimtmečius: devintąjį ir dešimtąjį. Aiškios dvi kūrėjų bangos.

Į viršų

       Pirmoji kartos banga

       Pirmoji 1950-ųjų kartos banga debiutuoja apie 1975–1980 metus. Tai – angažavęsi avangardui, orientavęsi į XX a. pirmosios pusės užsienio ar XX a. pradžios rusų modernizmą, visuomeniški, o kartu maištingi poetai, į poeziją atėję su jaunatvišku užmoju (Grybauskas, Baliukonytė, Cieškaitė, Jonynas, Patackas, Kukulas, Rubavičius, Platelis). Per dešimt metų (1980–1990) jie suformuoja ryškų savo poezijos įvaizdį.
       Siauras kultūros laukas. Tad bandymai jį išplėsti – labai svarbi ir gal net pagrindinė to meto jaunųjų poetų kūrybinių ieškojimų kryptis. „Dauguma jaunesniųjų poetų daug kur rėmėsi, daug mokėsi iš Tomo Venclovos atliktų Vakarų poetų vertimų“, – sako V.Kukulas1. Pirmosios bangos formavimuisi nemažą reikšmę turėjo antologija XX a. Vakarų poetai (1969), pažadinusi dėmesį Ezrai Poundui, Thomui Stearnsui Eliotui, Federico'ui Garcijai Lorcai, Charles'iui Baudelaire'ui, Raineriui Marijai Rilkei, Dylanui Thomas'ui; po Johanneso Bobrovvskio vertimų – ir šio poeto poezijai. Įspūdį darė Franzas Kafka, Lotynų Amerikos romanai, Jeromas Davidas Salingeris, Michailas Bulgakovas. Jaunųjų poetų starto aikštelė ir išbandymų vieta tapo vakarietiškas eilėraštis. Galima sakyti, kad už kiekvieno jaunojo poeto nugaros stovi Vakarų poetas ar eilėraščio modeliai: Rilke, Hermannas Hesse, Wystanas Hugh Audenas, Eliotas, Bobrowskis, Baudelaire'as, André Mischaw, Williamas Carlosas Williamsas.
       Didelį įspūdį darė ir sovietinėje Lietuvoje išspausdintos emigracijos poetų knygos: Jono Meko Poezija (1971), Algimanto Mackaus Neornamentuotos kalbos generacija (1972), Henriko Radausko Lyrika (1980). XX a. klasikinis modernizmas (atpažįstamas užsieniečių ir lietuvių išeivių poetų kūryboje) tapo jaunosios kartos poetinių ieškojimų pagrindu. Greta vakarietiško eilėraščio tam tikru orientyru laikyta ir lietuvių vyresniosios kartos poetų Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Jono Juškaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Vytauto P. Bložės poezija. Nuo jų atsispirta be atmetimo, be kitoniškų programų – tarsi iš po sparno...
       Ypač didelis atradimas poetams 1970 m. tampa Elioto kūryba. Ji atveria visiškai naują tikrovės integravimo būdą (užuominas į kitus kūrinius, mitus) – akivaizdžiai intelektualųjį poezijos variantą. Istorinė ar kultūrinė vaizduotė (antika, literatūra, teatras, klasikinė ar estradinė muzika, dailė) kartos kūrybinio darbo pradžioje tapo pagrindine eilėraščio medžiaga. Siekta rašyti ne iš gamtos, o iš kultūros.
       Maištingieji kūrėjai, būdami jauni ir turėdami geros pasaulinės literatūros pavyzdžius, drąsiai ir laisvai plėtojo erotinę vaizduotę. Skleidžiama ji labai skirtingai: Jonyno – per liūdnus ir trapius gamtos pavidalus, Platelio – per antikos siužetus, Patacko – atvirai aprašant kasdienio žmogaus patyrimą.
       Į poeziją įtraukiami kasdienybės paveikslai, kasdienio žmogaus būvis, besiskleidžiąs miestiškoje aplinkoje. Ryškėja konkrečių vietų kontūrai (Jonyno – Vilniaus Užupis, Verbos – to paties miesto Žvėrynas, Patacko – Kauno senamiestis). Kūryboje gyva visuomenės bei žmogaus egzistencijos absurdo tema išsakoma pasitelkus užuominų, kodų, parabolinę poetiką. Minties slinktis nuo erotinės vaizduotės iki egzistencijos absurdo parabolių ypač akivaizdi Jonyno, Patacko, Platelio poezijos rinktinėse.
       Poetai labai sąmoningai formavo kultūros kontekstų poezijos kryptį. Užsikrėsta kultūros kontekstų plėtros ar pertvarkymo idėja. Daugelis poetų palinko į šiuolaikines kultūros vaizdinių interpretacijas, naudojo deformacijos, nužeminimo principą. Nelengvai buvo balansuojama tarp racionalumo, konstruktyvumo ir poezijos prigimties. Svarbi šiame literatūriniame patyrime abstrakcijos ir daiktiškumo sandūra (Patackas, Rubavičius, Daunys, Kelmickas), buities dugno ir idealybės švytėjimo sankryžos.
       Įtikėjus, kad moderniajai poezijai kalbos ir minties užtamsinimas yra būtinas, bandyta kurti nesuprantamą, „užtamsintą“ poetinį kalbėjimą. Būtent kalbėjimą. Jo mokomasi iš XX a. pirmosios pusės anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų eilėraščio. Tai – sakymo (ne pasakymo) poezija. Formuojasi modernios eilėraščio struktūros. Komplikuotu sakymu pagrįsta, kontekstais kalbanti, hermetinė poezija lietuvių literatūroje gana sunkiai skinasi kelią.
       Daug lengviau į visuotinį vartojimą įsiliejo Patacko, Jonyno avangardiniai eksperimentai: sentimentalus eilėraštis, šokiravimo poetika, paradoksai, emocinės hiperbolės, svyravimai tarp populiariosios ir elitinės literatūros.
       Patackas, Grybauskas kuria ekspresyvaus vaizdo eilėraštį. Jonynas ieško naujų ar primirštų strofikos formų. Šių poetų kūryba tuo laiku gausiai analizuojama, reflektuojama. Devintojo dešimtmečio ryškiausi poetai aptariami Valentino Sventicko monografijoje Keturi portretai (1991). Valdemaras Kukulas eseistinėje kritikos knygoje Eilėraščio namai (1992) apima plačią visos kartos panoramą.

Į viršų

       Persigrupavimas

       Aktyviai rašiusieji ir dalyvavusieji literatūriniame gyvenime Sąjūdžio laiku patiria tam tikrą lūžį, ribą. Pertvarkų laikas sutampa su kartos jėgų persigrupavimu. Dešimtajame dešimtmetyje, pasikeitus visuomeninei ir literatūrinei konjunktūrai, pajutę išsisėmimo požymių, aktyviai reiškęsi poetai pasuka į vertimus (Jonynas, Grybauskas, Platelis), į publicistiką (Baliukonytė, Rubavičius), į populiariąją literatūrą (Patackas), ilgam nutyla (Kukulas) ar pasitraukia į dar kitas veiklos sritis.
       Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių ribą žymi šios kartos poetų publicistikos proveržis. Esė, pamąstymus visuomenės socialinio, politinio, kultūrinio, literatūrinio gyvenimo klausimais spausdina Platelis (Būstas prie Nemuno, 1989); Rubavičius (Neįvardijamos laisvės ženklas, 1997), Kajokas (Komentarai, 1990; Dykinėjimai, 1999), Baliukonytė (straipsniai Literatūroje ir mene. Dialoge, Metuose, Dienovidyje).
       Dešimtajame dešimtmetyje darosi pastebima antroji šios kartos banga (Kajokas, Miliauskaitė, Marcinkevičiūtė, Kelmickas, Gailius, Jonauskas, Biržinytė, Kalanavičius). Ilgai tylėję, dabar jie tvirtai įžengia į poezijos teritoriją. Antrajai bangai iš dalies priklausytų ir vėlyvi debiutai (Bakanas, Paulauskaitė, Kubilius, Stacevičius). Tarp pirmosios ir antrosios bangos įsiterpę netikėti reiškiniai – sugrįžtantys emigracijos poetai, didžiulis popkultūros srautas – dar labiau pagilina kartos „skilimą“.
       Iš „dviejų bangų“ schemos iškrinta Baliukonytė, Cieškaitė, Kukulas, Braziūnas, Platelis, publikuojantys knygas vienodai intensyviai, išlaikantys gana vientisą saviraiškos kryptį; „lūžį“ paženklinę Sąjūdžio metais sukurtais aktualijų eilėraščiais.
       Kartos branduolį sudaro turintieji rinktines: Kalanavičius (Ne akmenys guli, 1994), Platelis (Prakalbos upei, 1995), Patackas (Jazmino žiedas vakarą prakalbina, 1997), Jonynas (Krioklys po ledu, 1997), Kajokas (Meditacijos, 1997), Miliauskaitė (Sielos labirintas, 1999), Daunys (Kelio ženklai V, 1999). Rinktinės žymi ir tam tikrą ribą, etapo pabaigą. Kajokas, po rinktinės išleisdamas dar vieną rinkinį, ketvirtame jo viršelio puslapyje užrašo: „jaučiu, kad baigiasi vienas mano kūrybos tarpsnis“. Tą rodo ir pomirtinės rinktinės (Kalanavičiaus, Daunio), – jos nebėra tokios aktualios; dabartinių jaunųjų poezija suka visai kitokiu keliu.

Į viršų

       ten ateinantys

       Poetinio kalbėjimo strategijos, galiojusios devintajame dešimtmetyje, dabar praranda aktualumą. Antai Gintaras Patackas (g. 1951) dar ir dešimtajame dešimtmetyje (Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago univermagas, 1991; Meilės ir vyno dainos, 1993; Kurtizanija, 1995) laikosi sau įprasto avangardiško šokiravimo poetikos, ironizuoja, parodijuoja ar imituoja žemąją popkultūrą. Nuosekliai tęsia bohemos temas, tačiau jo kūryba jau nebeturi ankstesnio šokiruojančio poveikio – ūžtelėjusi popkultūros banga užgožia paties Patacko poetinius ieškojimus ir jo maištinguosius, bohemiškuosius amplua; juo labiau kad šiuose rinkiniuose eksplotuojama beveik išimtinai girtuoklystės tema.
       Svarbiausia šio dešimtmečio Patacko knyga būtų, be abejo, rinktinė Jazmino žiedas vakarą prakalbina (1997) ir rinkinys Jauni patrakėliai petrarkos (1998). Sukėlęs audrą (Atleisk už audrą, 1976), išvarytas iš rojaus (Išvarymas iš rojaus, 1981), ieškojęs danguje duobių ( Duobės danguje, 1983), poetas jautėsi jaunųjų maištininkų vadas. Jo rinktinė Jazmino žiedas vakarą prakalbina sugrąžina skaitytoją į aštuntojo–devintojo dešimtmečio laiką. Įsirėžusi į atmintį antipozityvi nuogos ir dirglios gyvybės programa: „Ištuštėjusio nekenčiu ploto / ir vienatvės šiltų kambarių. / Nebesiūlykit grįžti į protą, – / nei jėgų, nei jausmų neturiu“ (39); „Keičiu / tris kambarius į vieną urvą“ (46). Kūrėjas maištininkas, rašąs iš kasdienybės, iš vidinės jėgos, iš desperacijos. Stengiamasi išsaugoti gyvą jutimą, gaivalą. Stipri neigimo, maišto ir skepsio jėga.
       Patacko poezija perima Vlado Šimkaus rimtumo ir ironijos dermę, Algimanto Mikutos intonacinę įtampą ir lūžius, rusų poetų dėmesį konkretybei. Vaizduojamos netikėčiausios gyvenimo sferos: spiritualistų vakarėlis, dervišas su nematoma kepuraite, nusidėjėliai, šokoladinės mergaitės rotušėje. Eilėraštyje konkretybė pinama su abstrakcija („Bendrabuty gyvena nebūtis – / Smagi, inteligentiška panelė – / Jos rožinis veidelis nuolat kyšo / Tai kilpoje, tai po tramvajaus ratais“, 125), kryžiuojasi skirtingų plotmių vaizdai („O rokforo sūris, / Gulėjęs ant sumuštinio, / Pradėjo nežmoniškai gesti, /<...>/ O cikutos medis, / Pasodintas Sokratui, / Perdavinėjo Morzės abėcėle /Šifruotą pranešimą / Į artimiausią žvagždyną“, 161). Konkretybė ar literatūrinis poetinis vaizdas deformuojamas – iš dalies kaip magiškojo realizmo prozoje – iki fantasmagorijų („Nutapęs Viešpaties portretą, / Jisai apleido kabaretą / Ir nužygiavo į svečius / Pas savo motiną drakone, / Kuri jam mojo iš balkono, / Pašildžius valgio likučius“, 269). Sukuriami neįprasti poezijos žanriniai variantai: karikatūros, kupletai, socialiniai groteskai (Sventickas), parabolės. Juose – sovietinio režimo aktualijų fragmentai („Radiatorius pasakoja anekdotus / Ir kad nekiltų įtarimo policijai <...>“, 64). Patackas – kultūros kontekstų poetas, vartoja juos žaismingai, ironiškai transformuoja, pritaiko šiandienio žmogaus situacijai, („galėčiau jums papasakot, gentainiai, / ir tau, sūnau, – neplaukite į jūrą... // nėra Kolchidės amžiuje šitam“, 309), prisiima įvairias kaukes – vaidmenis.
       Knygoje Jauni patrakėliai petrarkos orientuojamasi į lengvą kupleto žanrą („Oras stringa, oras smaugia, / Oras pilnas pažadų“, 7), – į dekadansą ir romansą – į nužemintą gyvybę ir nužemintą dainą. Iš principo nuosekliai aprašoma „dugno“ kultūra, niekingi dalykai: cigaretė, nikotinas, peleninė, laikrodukas... Tęsiama Baudelaire'o poezijos tradicija: kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų („dangūs – aksominiai ir gėlėti“; devyni pragaro ratai, siera), siekiama šokiruoti erotinėmis temomis, plačiai vartojamas erotinis kodas. Miesto kasdienybė įteisinama kaip pagrindinis išgyvenimų fonas ir turinys, abstrakcija verčiama konkrečia figūra („ponas Kičas, mano senas bičas“). Gyvas parabolinis mąstymas. Baudelaire'as – Patacko orientyras, kurio poetas ištikimai laikosi.
       Poetas – tamsybių vaikas, bohemos žmogus („Dar liko striukė, batai, cigaretė / Ir į pasaulį atviri keliai“, 135). Kaukės principas – pagrindinė kalbėjimo strategija. Šiame lauke išsitenka ir poeto, Orfėjo, Adomo, Odisėjo, valdovo temos. Išsisakymą lydi skaudi ironija, išraiškingas ironiškas gestas („Išeinu iš ratelio. Pabodo / Lietuvos minusinė trauka, / Kaip kadaise Adomas iš sodo / Pamojavęs Kūrėjui ranka“, 27). Patackas tęsia žodingos poezijos (poetinio kalbėjimo kaip kalbos srauto, intonacijų žaismės) tradiciją; puikiai derina montažo ir siužetinio vyksmo principą.
       Išpažintinį, dainingąjį eilėraštį plėtoja Antanas A. Jonynas (g. 1953). Jo meilės eilėraščių rinktinė Krioklys po ledu (1997), į kurią sudėti ir ankstesniųjų rinkinių, ir nauji eilėraščiai, leidžia matyti poeto kūrybą kaip šio dešimtmečio turtą. Poetas sugrąžina į lyriką asmeniškas ir tarsi nesvarbias temas (jaunystė, meilė, klajonės, susitikimai, išsiskyrimai, ilgesys, jausmais pasaulį apimančio individo laikysena). Žmogus jo poezijoje jautrus, atviras aplinkai, apglėbtas jausmų. Jausmai skaidrūs, bet ir neaiškūs, sumišę, nevienalypiai. Lengvas jausmų sąmyšis, svaigulys kyla iš jų perviršio, nepažinumo („Vėl atplaukia diena rudeninė / abejonių pilna įtarimų“, 54; –Kaip liūdna Viešpatie kaip linksma kaip neaišku“ <...> „ mane išgelbėt nuo nelaimės stengies / o negali išgelbėti nuo meilės / balandi mėlynas gražus balandi“, 55; ,.Ir mumyse lietus kažką pažadins“, 11). Intymumo fragmentai, įsimylėjusios širdies būsena pateikiama supinant juos su aplinkos fragmentais („Plaukų peleninė gija voratinklis liūdnas / ruduo ilgesys užvaldys sustojam ant kranto“, 22). Gamtos reiškiniais nurodoma į meilės raišką – švelnumą („Ir paukščiai plunksnomis vos liečia dangų“, 13). Žmogiškoji situacija vos vos išryškinama: palyginimu (tarsi, tarytum), abejone (rodos), paskiru atviru meilės gestu („kol mūsų tokios švelnios rankos“, 13). Nuo aplinkos staiga nušokama į vidujiškumą („ir niekur ir niekur įeiti / nakty negali nes visos akys užvertos“, 119). Meilės situacijoms būdingas švelnus gestas, atsargūs prisilietimai. Intymias situacijas nurodo miego („Naktie miegok ant mano kelių“, 23), sapno, rankų, budėjimo prie miegančiosios, lietaus, paukščio sparnų figūros („neramumo pritvinko ramybė / tie motyvai tos nardančios kregždės / tie sparnai tamsoje susipynę“, 52).
       Rinktinės viduryje svaigių ir neaiškių meilės jausmų banga slūgsta – darosi ryškesnis paskiro jausmo kontūras, netikėtai iškyla jausmo dvilypumas („jau ruduo nuspalvino gražiai / tuos lapus kuriuos tu man nešei // jie dabar ir puošnūs ir margi / Viešpatie, nejaugi tu verki?“,128; „nepajėgus mylėt bet pajėgus sužeist“, 124; „O nuoskauda! kokia tu netikėta“, 135; „tokia šviesi gamta ir taip tamsu“, 130; „myliu tave / tikiuosi kad tai pavojinga“, 253; „ruduo bet nesiguosk mes žiūrime atgal / drauge drauge drauge o esam atitirpę / vienas nuo kito, ten žiema ir pabaiga“, 113). Jonyno poezija tuomet iškėlė į poetinį diskursą slapčiausius sielos gyvenimo užutekius.
       Poeto lyrika intymi ir kartu neatviraujanti, sentimentali ir kartu kiek ironiška (tokią lyrizmo stygą buvo užkabinęs J. Aistis). Šį dvilypį būvį lemia nuolatinis literatūros kūrinių, motyvų parafrazavimas. Rodos, tokioje asmeniškoje Jonyno poezijoje itin svarbus literatūrinis išmanymas, literatūrinės asociacijos: rilkiškai bandoma sučiuopti gyvenimo esmę kaip tėkmę („Man neramu / vis kitaip aš dienas sudėstau“. 179), mąstyti soneto žanru; Paulio Verlaine'o eiles primintų sąskambių gausa ir lietaus motyvas; vyno motyvas sietųsi ir su Francois Villono poezija (kaip ir bohemos žmogaus laikysena), ir su Ray'aus Bradbury'io Pienių vynu (Dandelion Wine). Lengvai ir linksmai parafrazuojama Baudelaire'o poezija (meilužės katinas, miesto kasdiena, garso ir spalvos atitikmenų žaismas).
       Poetas puikiai jaučia kultūros daugiasluoksniškumą, dviprasmiškumą, plačiai atveria duris popkultūrai (estradinė muzika, šokiai parke, kasetinė muzika, bliuzas, sentimentalumas). Netgi garsioji Kalėdų eglutė Jonyno poezijoje yra popkultūros dalis. Gyvenama kičo kultūroje ir kartu ši kičo kultūra ne tik cituojama, bet ir parodijuojama („mažytė mano mylimoji / made in paradise“, 212).
       Aštuntojo–devintojo dešimtmečių jaunimas svaiginasi Jonyno poezija dar ir dėl to, kad jis ištobulina poetinę kalbą, poetinio žodžio girdėjimą, rašymą – kaip muzikavimą iš klausos. Poetas įteisina skyrybos ženklų neskaidomą jausmingą kalbėjimo srautą, kuriame žodis prisikviečia žodį. Ypač išradingas komponavimas (pasikartojančios eilutės, eilėraščio žiedo variantai, refrenų variantai), strofika.
       Išleidęs rinktinę, Jonynas susikaupė prie vieno sunkiausių (dėl kalbos nelygumų) kūrinių – Johanno Wolfgango Goethe's Fausto vertimo, kuriame kuo gyviausiai perteikė įvairius literatūrinės ir šnekamosios kalbos stilius, viduramžių giesmių bei kalambūrų poetiką, maskarado, avantiūros, viduramžių kultūros stilizavimą. Žinomas kūrinys nušvito netikėtai naujai. Dvikalbės poezijos knygos Aguonų pelenai / Mohnasche (lietuvių ir vokiečių; 2002) ir Laiko inkliuzai / Inclusions in Time (lietuvių ir anglų; 2002) atitinka šiuolaikinę Lietuvos rašytojų kūrybinės komunikacijos kryptį – siekį pristatyti save Europai ir pasauliui.

Į viršų

       Antroji kartos banga: bendrosios ypatybės

       Pastaruoju dešimtmečiu iškilusių poetų kūryboje lyrinio subjekto aš forma nustoja reikšti asmeniškumą, atskirą asmenybę su jos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros problemomis. Aš figūra tampa itin abstrahuota, redukuota. Siekiama asmens patirtį pridengti, kalbėti ne iš asmeniškojo aš, o kurti universalias žmogaus situacijas. Vietoj aš atsiranda tu (Miliauskaitė). Į mąstymo centrą keliama nušvintančios išminties akimirka (Kajokas), gamtos (Jonauskas, Kalanavičius) ar daiktų (Miliauskaitė) stebėjimas, kalbinė ir figūratyvioji baltų kultūros būtis (Braziūnas). Atvirai egocentriškoji saviraiška traukiasi į paraštes, bet išlieka kaip svarbus lyrinės tradicijos pėdsakas.
       Pagrindinė šio dešimtmečio poezijos tendencija, perimta iš vyriausiosios kartos (Gedos, Martinaičio, Juškaičio, Vaičiūnaitės) poetinių ieškojimų ir eksperimentų, – susikaupimas ties d a i k t o  e s t e t i k a. Dailėje šią kryptį realizavo vyresniosios kartos atstovo Algimanto Švėgždos drobės, kur daiktas pateikiamas tyloj, baltame lape, vienas.... Daikto vaizdu Kajokas, Miliauskatė, Gailius, Bakanas siekia absoliutaus meninio konkretumo, pačios daikto būties atvėrimo. Daiktas svarbus toks, koks yra: konkretus, „hiperrealistinis“ (tačiau neapkrautas smulkmenomis), egzistenciškas. Daiktas nėra idėjos mediumas, bet objektas, savyje sukaupęs ir išreiškiąs būties sąrangą, visumos ir atskirybės grožį. Taip konkretus vaizdas tampa parabole.
       Dešimtajame dešimtmetyje poveikį turi Gedos nurodyta poetinio mąstymo kryptis, sugrąžinusi dėmesį Rytų kultūrai: kinų, japonų poezijai, išminčiai, Senojo bei Naujojo Testamento parabolėms. Pastarosios knygos itin išpopuliarėja kaip mąstymo šaltinis. Gyvenimiškuoju požiūriu aktualus tampa Biblijos tiesų permąstymas. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesniųjų dešimtmečių poezija prisimindavo populiariausias Biblijos tiesas ir epizodus, o dešimtuoju dešimtmečiu Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas skaitomi individualios poetinės sistemos lauke, ieškoma naujų, literatūroje mažiau vartotų epizodų.
       Antrosios poetų bangos etinės nuostatos, meditacinė laikysena lemia bendrą viso dešimtmečio poezijos tendenciją – itin lakonišką, pauzių išretintą kalbėjimą (tam pasiduoda ir vyresnieji (Just. Marcinkevičius, Carmina minora, 2000). Atsiribojama nuo eilėraščio–dainos žanro. Kalbos ar formos eksperimentų poetai nebeiškelia į eilėraščio paviršių, – didelę prasmės dalį suteikia pauzėms, tylai, nepasakymui iki galo (Kajokas, Bakanas, Gailius, Miliauskaitė). Apskritai dešimtojo dešimtmečio kuriančiųjų tekstuose juntamas nepaprastas dėmesys intonavimui.
       Būdinga tai, kad grynoji ontinė laikysena iškyla „periferijos“ rašytojų (Miliauskaitės, Cieškaitės, Kalanavičiaus, Jonausko, Kajoko) poezijoje. Tyloje, be „centro“ triukšmo išgyvenama asmens, gamtos, žodžio ir daikto būtis. Susikaupiama ties individualaus patyrimo fenomenais.

Į viršų

       Atviros saviraiškos poetai

       Baliukonytės, Kukulo poezijoje einama tradicine lietuvių psichologizuotos lyrikos kryptimi. Jų poezijoje sakymas orientuotas į supratimą, susikalbėjimą. Žodis sako tai, ką sako. Eilėraščio šerdis – psichologinė situacija, konkreti patirtis.
       Onė Baliukonytė (g. 1948) į šį laikotarpį ateina kaip viena ryškiausių devintojo dešimtmečio kūrėjų. Visai jos lyrikai būdingas kiek pakeltas balsas, retušuotas dramatizmas, paryškintos opozicijos. Poetė seka Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio metaforų poetika, apimančia idealo (metafizikos) ir šiurkščiausios buities lygmenis.
       Pastarojo dešimtmečio poetės kūryboje įvyksta keli lūžiai. Rinkinyje Vaduok (1992) Lietuvos atgimimui skirtuoe eilėraščiuose daug entuziazmo, pykčio, satyros, publicistikos. Eilėraščio pavadinimu „Kai kam“ orientuojamasi į Maironį. Literatūrinių atramų vis dėlto nėra daug; akivaizdesnė asmeniška pranašės, teisuolės pozicija („Ir atleiski nežinėliams...“, 9). Lyrinis subjektas – visuomenės, bendruomenės (tautos, minios) žmogus, ne visada gebąs prisitaikyti, bet norįs būti visų, su visais, jaustis visumos dalimi. Vienatvė – labiau minties teritorija: kitoniškumo jutimas, perkertamas privalomybės gyventi subendrintą („bendrabučių“) gyvenimą.
       Aktualijas autorė sucentruoja į krikščionišką pasaulėjautą. Biblijos aliuzijos (Alyvų sodas, Morta ir Marija, Saulius, atsivertimas) – atskaitos taškas realybei vertinti. Dažno eilėraščio turinį sudaro išsipildžiusiu / neišsipildžiusio moters gyvenimo refleksija („Šalia / Unkščia kalė atstumta – / tavo siela skundikė. / Bėk, palakstyk debesynų rasota žole – / Būsi dar Eglė, Ofelija ar Euridikė...“, 97). Nuolat veržiamasi už buities, virš buities. Išmoktas putiniškasis dualizmas, tapęs pasaulėjautos dominante, leidžia iškloti emocijų įtampą ir pasiūlo sprendimus („O mes – kūnų karceriuos – turime dvasios žibintą. / Mes augame – nors ir apnuodyti žemės valgiu – – / Nusimesk buitį lyg purviną dvokiantį bintą – / Ir tavo, vardadienio angele, įkėptą veidą regiu!“, 48).
       Rinkiniui būdingas atviras, intensyvus kalbėjimas (eilėraščiai ilgoki, 6–8 posmų), intonacijų monotoniją atsveriančios antinomijos, opozicijos, ironiškos sandūros. Tai tipiškas atgimimo metų poezijos rinkinys.
       Rinkinyje Bokštai (1996) visuomeninės problemos traukiasi, svarbus tampa asmens santykis su sava būtimi. Plėtojamos temos: moters būtis tarp gimdymo ir mirties, namų ieškojimas žemėje. Daugėja solidarumo su aplinka (broliu, sese vadinamas paukštis, žolė). Atrandama naujų raiškos būdų: didžiosios raidės, išryškinti žodžiai, eilėraščiai proza.
       Stipriausias dešimtojo dešimtmečio poetės rinkinys – Elgetaujanti saulė (1998). Jame išsiskleidžia žmogaus gyvenimo branda. Pasaulėjautos šerdis lieka ta pati: kasdienė buitis (gyvenimo mugė, turgus, purvas, kūno kokonas) – ir dvasios laisvė, sielos neįspėjamos erdvės: („Kuprota bei raiša – // Tačiau sparnus patyrus“, 18). Siela nuolat, net kiek primygtinai, nardinama į purvą („Tai mano siela. / Ji mėtosi purve, ji skyla // Ant grindinio kaštonu“, 81). Bandoma atskirti, kas yra tuštybė, o kas žmogų išveda į dvasios aukštumas. Bet šiame pasaulyje visa yra kartu, ir kiekvieno žmogaus dvasioje taip pat. Žmogaus siela nėra savaime išgelbėta nuo purvo, tuštybės, skausmo, ligos, benamystės, atstumtumo, o kaip tik nuolat tai patiria, juose yra. Bet juos nugali. Baliukonytės poezija teigia galėjimą iš šios „dugno“ savijautos pakilti. Skurdžios gyvenimo dovanos vis dėlto yra jo dovanos – ir pusaklis šuo, ir senas paltas („Tave, priklydęs pusaklis šunie, / Veduos namo lyg paskutinį svečią“, 38). Pagrindinis šio rinkinio klausimas galbūt būtų šis: kodėl siela ilgisi šitos purvinos buities, kodėl šitas sunkus ir skaudus gyvenimas vis dėlto yra saldus...
       Patirties dalykai (liga, kūno senėjimas, gyvybės išsibaigimas) interpretuojami kaip nedalia, kurią privalu pasitikti išdidžiai („Laimė pasenti, džiaugsmas daugiau negimdyti! / Vandenys įsčių sugrįžta į tyrą Šaltinį... // <.... > / Visa nusimesta, visa kitiems atiduota... <...>//<...> Kelkis ir eiki, iškėlus ramumo žibintą“, 20). Silpstant kūnui vis labiau įsitikinama, kad siela yra nesužeidžiama, nesunaikinama, vis labiau nusišviečianti. Viena vertus, išėjmas bandomas prijaukinti, kita vertus, siekiama atsiriboti nuo atskylančio, tolstančio pasaulio, – kad nebežeistų. Įtaigaujama sau.
       Poetė išlaiko įprastą simbolistų žodyną, aukšto ir žemo, išaukštinančio ir pažeminančio, didžio ir menko antinomijas. Buitis, šiapusybė prižeminama, sušiurkštinama; baltrušaitiškas žemiškojo gyvenimo simbolis „žemės laiptai“ (dvasinio tobulėjimo kelias, gyvenimo etapai...) čia tampa ironišku ženklu („– Ak, valdove, per daug ilgai, / Nuolankiai žemės laiptus plovei – / Gyvuliams paliki jų lovį“, 16). Eilėraštis trumpėja, mintis intensyvėja, išlaikomos emocingos, sujaudintos intonacijos.
       Rinkinyje Neregio sodai (2001) poetei rūpi materialumo potvynis šių dienų pasaulyje. Poetės eilėraštis darosi panašus į XX a. pirmosios pusės klasikinio modernizmo poetų tekstus: „Turto vertintojai / Agentai ir vadybininkai / Sandėrių su lengva mirtimi sudarinėtojai / Nuolat be perstojo čia ir dabar / Dabar ir čia“, 67). Su klasikinio modernizmo poetais (E. Pound, W. H. Auden) susiliečiama ne tiek per tekstus, kiek per gyvenimą: mūsų „civilizuotas“ gyvenimas tampa akivaizdžiai grėsmingas savo materialumu taip, kaip XX a. pradžios Vakaruose. Poetei svarbi moterų bendrystė, artimumo pajutimas, bendras likimas.
       Šiame rinkinyje bandoma išsivaduoti iš tiesioginės saviraiškos ir klasikinės poetikos, išbandomi vaidmenys, montažo principas, grafinis eilėraštis; dingsta mąstymo turinį opoziciškai skaidanti juodo–balto paradigma.
       Valdemaro Kukulo (g. 1959) pagrindinės šio dešimtmečio poezijos knygos Knyga netyčia (1990), Aštuoni gėli vakarai (1999) apima laikotarpio kraštines. Gyvenimo sūri patirtis ir šios patirties jutimo jėga yra jo poezijos pagrindas. Kalbėjimo atvirumu, psichologiškumu, intensyvumu artimas Baliukonytei, Juodvalkei. Iš kitų poetų išsiskiria biografiškumu, emocinga meilės lyrika, rašymu „iš savo tamsybės, iš savo menkybės / Iš nervų, kuriuos sunaikina eilėraščiai, spiritas, meilė“ (57). Jo poezijai tiktų apibūdinimas „širdies“ poezija.
       Kukulas, devintajame dešimtmetyje tituluotas jaunuoju poetu, rinkinyje Aštuoni gėli vakarai demonstruoja pakitusią pasaulėjautą („Ir šis eilėraštis yra mano priešas. Jis išduoda, koks esu senamadiškas“, 6). Ir išties: plėtojami tradiciniai praradimo, išsiskyrimo motyvai; postuluojama jausmo vertė, – ji prilygsta gyvenimui, užsigrūdinimui, ištvermei.
       Poezijoje daug vietos skiriama dirgliai realybei (sirenos, dūžtančios mašinos, girti paaugliai, varganas būstas, armija musių ir tarakonų) ir žmogui, joje gyvenančiam savo laiką, mąstančiam apie gyvenimą, likimą, mirtį. Fiksuojama, ką jame keičia laikas, galynėjamasi su savo gyvybe. Reflektuojama patirtis, psichikos gelmė, žmogaus dalia, kurią galima tik nujausti, nes ji – „kažkas, / Ko net eilėraštis neprisiliečia“ (76). Vis labiau gręžiamasi į buvusį laiką: ilgimasi vaikystės skurdumo („Amžinas bendrabučių vaikas, / Po antklode pasislėpęs / Su lempele ir knyga“, 23), artimųjų; o per juos, išėjusius, juntamas ir žemės artumas.
       Rinkinio skyrius vienija savęs „negero“ savivoka, atsižadėjimo, neigimo gestas. Prisiimama nuodėmingo, provokuojančio mirtį, ardančio save žmogaus pozicija (34). Lyrinis subjektas savyje atpažįsta ir Kainą, ir Abelį; su Dievu kalbasi taip, tarsi ir Dievas (Kristus, Mozė) būtų jo brolis dvynys. Dvynystėje balansuojama ties savęs įvertinimo / nuvertinimo riba. Kalbančioji instancija (Aš) Kukulo poezijoje tampa kiek abstraktoka: iš dalies supanašėja su visam dešimtmečiui būdinga poetinės saviraiškos kryptimi, iš dalies priartėja prie Bernardo Brazdžionio poezijos žmogaus sampratos (Dievo vaiko – nuodėmingojo; kuriančiojo–griaunančiojo; 53). Cikle „Žmogus be Dievo“ netiesiai atsigręžiama į emigracijos filosofinę ir poetinę mintį – į Juozo Girniaus knygą Žmogus be Dievo ir Algimanto Mackaus poeziją, kuriai būdinga neigimo ir atsižadėjimo pozicija, mirties adoracija, desperatiškas Dievo neradimo postulavimas. Iš dalies tęsiamas ir Patacko, Jonyno devintajame dešimtmetyje sukurtas bohemos žmogaus amplua.
       Kukulo poezijos subjektas – vienas iš ryškiausiai tebenešiojančių Poeto aureolę, įsijautęs į poeto vaidmenį (likimą, užduotį, pasmerktumą, išskirtinumą), mąstantis apie Poeto–Nepoeto gyvenimo prasmę ir vertę. Poeto paradigma ryškiai iškyla XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Vakarų modernizmo ir lietuvių lyrikos tradicijoje (Maironis, Putinas, Aistis); savaip ji aktualinama sovietiniais metais. Postmoderniais laikais ji praranda aktualumą. Kukulo eilėse ši paradigma ryški: viena vertus, išlaikoma tradicinė Poeto ir visuomenės skirtis, Poetas išskiriamas iš minios; kita vertus, vis labiau kalbama ne iš Poeto, o iš poeto – visomis gyvenimo šaknimis lygaus visiems – pozicijų.
       Atvira saviraiška drausminama griežta eilėraščio ir viso rinkinio architektonika, dainingai Kukulo poezijai netikėtu prozinio pasakojimo būdu.

Į viršų

       Kalba ir gamta būties meditacijose

       Šiai grupei priklausytų poetai, išaugę iš aštuntojo ir devintojo dešimtmečių poetikos programų, kur daugiausiai dėmesio skiriama poetinio žodžio fonetinėms, semantinėms galimybėms.
       Antanas Kalanavičius (1945–1992) – Antano Masionio, Broniaus Radzevičiaus, Vido Marcinkevičiaus (anksti pasitraukusių iš gyvenimo) bendraamžis. Poetas ilgus metus gyveno absoliučios izoliacijos zonoje – nuošaliame Dzūkijos miškų vienkiemyje. Jam gyvam esant neišleistas nė vienas eilėraščių rinkinys. Poezijos rinktinė Ne akmenys guli (1994), sudaryta po poeto mirties, surankiota iš paskirų lapelių, skiautelių, tapo dešimtojo dešimtmečio vidurio literatūros įvykiu. Knygai išėjus, trumpam buvo pakilusi susidomėjimo ir susižavėjimo banga, pasirodė recenzijų, straipsnių. Tačiau dėmesys gana greitai nuslūgo. Visuotinio „vartojimo“ objektu Kalanavičiaus poezija netapo. Kodėl?
       Ši poezija išaugusi atskirame, hermetiškame lauke, devintajame dešimtmetyje nesusilietusiame su valdžios institucijų globojamu literatūriniu lauku, nei prisiderinusi prie viduriniosios kartos poezijos tendencijų. Absoliučiai autentiška poezija, atsiradusi toli nuo literatūrinio gyvenimo šurmulio, iš totalaus vienišumo, iš kalbėjimo sau. Ji rodo nepaprastai intensyvų vieno žmogaus santykį su būtimi. Justi, kaip sunkų gyvenimą nušviečia save auginanti siela, kaip vyksta nuolatinis žvilgsnio ir minčių skaidrėjimas; kaip formuojasi itin savitas poetinis kalbėjimas.
       Ankstyvojoje Kalanavičiaus poezijoje (pirmasis, antrasis, trečiasis rinktinės skyriai, kuriuos sudaro neišleisti rinkiniai, parengti apie 1968–1980 m.) atpažįstame maksimalistinę lyrinio subjekto laikyseną, etinėmis nuostatomis, gamtojautos ir folkloro jungtimi artimą tuo laiku populiariai Janinos Degutytės, Pauliaus Širvio lyrikai; etninės kultūros betarpišku jutimu – Marcelijaus Martinaičio, o istorinėmis vizijomis – Juditos Vaičiūnaitės poezijai. Šios pozicijos lieka svarbios ir vėliau, tačiau iš jų išauginamas itin savarankiškas poetinis pasaulis.
       Kalanavičiaus poezijoje nėra moderniai poezijai būdingo keleriopų kultūrų klodo, – mąstymo, pajautimo erdvėje vertę turi ta aplinka, kuri yra čia pat: miškų balandžiai, tošies švilpynė, už užuolaidų brėkštantis rytas, krosnyje traškančios malkos, motinos sapnas, volungės giesmė, stirnino guolis. Skaidrus poetinis vaizdas kuriamas iš pirminių gamtos elementų: akmens, žvyrynų ir smėlynų, kryžkelės peizažų, griaumedynų, laukų ir vilkduobių girių, augalijos, žaibo, tamsos. Siekiama parodyti ne tiek poetinio vaizdo estetiškumą, kiek šiuo vaizdu – savaip pamatytos aplinkos realija – nusakyti būties pajautimą. Kalanavičiaus poetiniame pasaulyje svarbus akmuo. Jis išreiškia amžinumą, skurdumą, atkaklumą, žemiškos būties vietą: akmenuotas vanduo, žemė akmeningoji, žaibuojantis akmuo („Kur žoliautojos / Kalbasi proverksmiais / Tarp dangaus / Ir titnago briaunų“, 155). Žalvaris, rūda – tai, kas ateina iš senovės ir išlaiko pirmykštiškumo dvasią. Vienišų namų daiktai, kaip ir gamta, turi panašaus pirmykštiškumo, „laukiniškumo“. Žiburiuota tamsa kieme ar laukuose, ar medinės trobos vidus – naktinių meditacijų erdvės („Žaibai senieji, / Sulėkit obelin laukinėn / Virš manęs“, 32). Vienas svarbiausių pasaulėjautoje – aštrumo, dygumo, dūrio pojūtis („O užsmailintos iki gailesčio mintys / Gyslom tarsi adatos / Eina į širdį, gilyn“, 144). Jis išsakomas atitinkamais daiktais: adatinga rožė, aštri bitė, dalgis, peilis, saulės adatos, erškėtis....
       Ryški lyrinio aš instancija paprastai yra eilėraščio centras. Eilėraštis – lyg pasakojimas, lyg pokalbio su daiktais nuotrupa. Iš gamtos, daiktų ir žmogaus širdies paslapties kyla visuminė būties pajauta ( „Vien gulbė iš gulbės, / Naktis iš nakties, / Vien šiurpas kaip skruzdė/Po gyslas. //Vien gulbė iš gulbės, / Akmuo iš akmens. //Ir ko taip sulauksi, / Širdie tu išbalus, / Verpete painus / Vienatystės gylėj“, 162).
       Svarbus Kalanavičiaus poezijoje motinos ir tėvo (ir giminių) įrašymas į bendrąją žmogaus būties jauseną, netgi tam tikras jų totemiškumas („Iš sutrintų kiaukutų / Nulipdžiau tavo veidą / Ir išdeginau krosny. // <...> // Iš sužaibuoto krūmo / Tave išpyniau. / Dabar mane saugosi“, 24). Svarbus genties jutimas. Laikas mąstomas ne tiek žmogaus gyvenimo tėkmės požiūriu, – jis yra daiktų būties matmuo, tūkstantmečių srautas (senieji žaibai, praeinanti obelis, vėlus žmogus, prokalbė). Poetas nefilosofuoja, bet bando ypač savitu žodžiu nusakyti išjaustą gyvenimo akimirką, vidinę patirtį.
       Kalanavičius netikėtas pasirodė kaip tik dėl nuoseklios poetikos programos. Jo poetikos ieškojimai orientuoti ir į archaizuotą, ir į avangardišką kalbėseną. Žodis Kalanavičiui yra pirminė stichija, tokia pati kaip rupi žemė, kaip gimtinės šilų smėlis. Žodis ir grūdinamas taip, kaip grūdinama metalo geležtė: ieškoma naujų formų, senųjų tarminių lyčių, hibridinių darinių („Ateina motina / Ir kalba man – <...> / Ji šitaip gegutuoja“, 141), netikėtų būdvardžių (šviesa gelžinga, 276; sumelsvas erškėtis, 288; perluotoji šaltinio vilgatis, 289; miegas nuovargingas, 175; paukštingas ilgesys, 143; žiburiuota tamsa, 33; sužalsva gūdastis, 157; lemtis skeveldringa, 144) ir netikėtų veiksmažodžių bei jų formų (kai prieblandėja mano atmintis, 175; valandos naktijančios, 180).
       Įsiklausoma į prokalbę, į „išsinešto balso skeveldras“ („Esi, kai erškėčiai / Iš praėjusios žmogiškos šnektos, / Virpančios gyly, / Pražysta“, 34). Į poeto eiles ateina Pietų Lietuvoje gajus žodis s u v i s a i , s u v i s  (visai, visiškai), žodis s u l i g  (kol), kartojimąsi laike rodanti priesaga –i n ė t i  (p a e i d i n ė j a n t i ,  n u v e s d i n ė j o ), reti žodžiai: s v i d i n t a s  s a u s k e l i s ,  d r o b i n i s  a p r i š a l a s ,  d r ū t m e d i s ,  a r m u o . Poezijai būdinga netikėta konkretaus daiktiškumo ir laisvo metaforiškumo sandūra (p i l n a t i e s  k r e š u l y s ,  l i ū n ų  s ū p u o k l ė s ,  53). Ypač įspūdingas vaizdo formavimasis, jo metaforizacijos kelias, pagrįstas vaizduotės ir žodžio jėga.
       Jei Kalanavičius būtų kūręs prieš keletą amžių, galėjo būti ir vienas iš liaudies dainos kūrėjų, – jis turėjo prigimtinę senųjų dzūkų dainų (karo dainų, raudų, epo) struktūros pajautą, mokėjo improvizuoti vaizdu, žodžiu, intonacija. Moderniųjų poetikos ieškojimų lauke kūrėjo poezijos archajiškos intonacijos, labai iš tolo menančios raudos poetiką, derinamos su laisvųjų eilių architektonika (verlibru, laisva vaizdine metafora). Specifiški trumpi rytietiški „Fragmentai“ ir tylią rečitaciją primenantys „Progiesmiai“.
       Vladas Braziūnas (g. 1952) visą devintąjį dešimtmetį rašė derindamasis prie bendrųjų kartos poetinių ieškojimų (ekologinė, agrarinės kultūros, istorinės atminties tematika, ideologiniu perkūnsargiu tarnaujanti karo tema, kalbos eksperimentai). Rinkinyje Suopiai gręžia dangų (1988) deklaratyviai atsisveikino su ezopiniu kalbėjimu: „Iš tarties ezopinės – / iš gyvatės išnarų / aš su savo sopėmis / nedvejopai išneriu. // Jau reikės iš naujo / skiemenuoti mokytis“ (138). Sąjūdžio aktualijų inspiruota knyga – Užkalbėti juodą sraują (1989). Savęs ir visuomenės apmąstymai matyti rinkiniuose Alkanoji linksniuotė (1993) bei ilgai leidyklose užsigulėjusiame Ant balto dugno (1999; čia sudėti 1994–1996 m. eilėraščiai). Viena svarbiausių figūrų Braziūno poezijoje – paukštis (gandras, suopis, strazdas, vanagas), išreiškiąs ir senovišką baltiškąją, ir šiuolaikinę kasdienio žmogaus pasaulėjautą, susiejąs su literatūrine tradicija: nuo folkloro, Kristijono Donelaičio iki žygeivių dainų („vėjas nupūtė lizdą / vanago aštrianagėlio // nebus vanagiukų, sese / eiki kavoliuosna žirklių / pakirpk tą aukso sidabro / dagtį, kol neužgeso“, Ant balto dugno, 29).
       Stipriausias aptariamojo laikotarpio rinkinys, aiškiausiai atveriantis poeto savitumą – Užkalinėti (1998, iš tiesų – 1999). Braziūno poezijai būdingas Šiaurės Lietuvos kultūros įspaudas („molis esu ir ąsotis Lėvenio vandeniui nešti“, Ant balto dugno, 76). Baltų kultūros rekonstrukcija, užsimezgusi kartos debiutų laiku kartu su etnografinių judėjimų mada, su istorinės temos išpopuliarėjimu prozoje ir poezijoje, pamažu tampa Braziūno kūrybinių ieškojimų centru. Buityje užčiuopiamos pagoniškų (jaučio aukojimas) ir krikščioniškų (Velyknaktis) ritualų atplaišos, gamta personifikuojama laikantis pasakos, sakmės, mito tradicijos („vėjų močia, suklupus šalnoj, šnabžda šermukšnių rožančių /<...>// vėjų močia, pakėlusi kuodą, beuodžia// lyg baltą, lyg pilką kažką, tik nežino / druską ar rūgštį, sniegą ar šviną / šerkšną ar šarmą, šilką ar peleną“, 13).
       Baltų kultūros gyvybės labiausiai ieškoma kalboje („aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia / aukso sidabro dainų deimantinian aruodan / pelės tik trinas ant aukšto“, 18). Žodis suvokiamas filologiškai, kaip reikšminių dalių (priešdėlių, šaknų, priesagų) junginys, ir poetiškai, kaip ošiantis, gyvas (arba jau nukirstas) kalbos medis (kamienas, šaknis, šakos): „pasakyk savo šaknį išgirsiu kamieną kirsiu / galūnę dirbdinsiu lopšį lai ošia <...> / <...> dulkės nugula spurdantį / jau tik spurdėjusį kraują šaknim ir kamienu jau rauja kelmą / nuo kalno rita skaldo pjausto jau neria plaustą per upę kelia“ (14). Būtent kalbos archeologijoje Braziūnas suranda saviraiškos erdvę. Poetas individualus tuo, kad jo poezijoje išlaikoma kalbos komplikavimo pastanga. Eilėraštyje slepiama temos slinktis, varijuojama keliais „siužetais“. Atsisakoma tiesaus minties formulavimo, išbaigto pasakymo. Sakinyje pritrūksta tai vienos, tai kitos jo dalies, arba ji nutolusi taip, kad sunku atsekti ryšius, arba nepaisoma linksnių valdymo dėsnių. Tai ne sakinio, o žodžio (jo fonetinių, etimologinių galimybių) poezija. Ieškoma senųjų žodžio formų (g i e s m ė s  g l i e j a s ,  m o l i s  r a u d a s ,  p l ū k s n a ,  d r i e ž l a s ,  s u l p t i ), įtvirtinama nepilnoji įvardžiuotinė forma (i š p l a s n o j u s i e  b r o l i a i ).
       Braziūnas – „kalbos dailidė“ ( Užkalinėti, 138). Ypač pasineriama į žodžio skambėjimą. Jo poezijos sąskambiai nėra sklandūs, melodingi, nesilieja per visą eilėraštį, o vartomi kaip sunkūs grumstai. Panašiai skambantys žodžiai susiejami daug anksčiau, nei pristatomas turiningasis siejimo pagrindas („žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga“, 81). Eilėraščiai kuriami kaip rebusai, minklės, mįslės. Eilėraštis rašomas kruopščiai, kaip kruopščiai mezgamas mezginys, kur privalu sukabinti kiekvieną akį, kad gautume ir raštą, ir visumą. Nuoroda į tokį eilėraščio „numezgimą“ yra šio rinkinio iliustracijos. Daugelio poetikos principų veikimas: sąskambiai, sakinio „karpymas“, metaforos, paslėptas minties tekėjimas, išorinio siužeto komplikavimas apsunkina kūrinio vientisumo įspūdį. Kalbos komplikacijomis Braziūnas tęsia devintojo dešimtmečio (ikisąjūdinio laiko) poetinių ieškojimų kryptį. Čia atradęs savo poezijos žemę, jis yra priešingybė tiems, kurie kuria skaidraus vaizdo, išgryninto žodyno eilėraštį.
       Avangardiniai (menantys XX a. pradžios dadaizmą) kalbos eksperimentai poeto eilėse derinami su archajišką kalbėseną imituojančia intonacija. Kalba poeto eilėraštyje iškyla kaip savarankiška kultūros būtis: kaip dainos frazė, kalambūras, priežodis („duris atidaro // berankis, vaikeli, gulk ne pasieny / ne katės pieni, negulk prie krašto / ant Dievo rašto, lig dienai /pačiam vidury, alaus kubily“, 125). Žodinės kultūros girdėjimas yra svarbi eilėraščio prielaida ir jo šerdis. Su žodžio archeologija siejasi ir žodžio, kalbos bei rašymo tema.
       Rinkinys lėmeilėmeilė (2001) žavi ypač vientisu poetiniu „jodleriavimu“.
       Stasys Jonauskas (g. 1948) kaip stiprus savitas poetas iškyla būtent pastaruoju dešimtmečiu. Rinkiniuose Spaliai (1986), Šiuolaikiniai rugiai (1990) pasiūlęs netikėto žvilgsnio galimybę, nuosekliai jos laikosi ir rinkinyje Širdis plaka delčią (1998).
       Gamtos reiškinių apmąstymas čia turi intenciją apmąstyti žmogaus būtį: ko gali ar negali, ką žino ar nežino gamta arba žmogus. Iš skirtumų pasimato gamtos ir žmogaus bendrumas, bendra būtis, buvimas kartu. Gamtos reiškiniai nesubendrinami iki visuotinių jos egzistavimo dėsningumų, atvirkščiai, į kiekvieną reiškinį (į birželio gaisus, į durpynų vandenį) įdėmiai įsižiūrima. Sukuriama netikėta žvilgsnio pozicija. Į gamtą žiūrima akcentuojant sąmonės dimensiją: gamtos gyvenimas matomas žmogaus, visuomenės gyvenimo dėsnių požiūriu („Šokinėjo žiogai iš idėjos – / Niekas jiems nemokėjo už tai“, 11; „Tai ir buvo birželio ugnis, / Kuri degė gyvenimą savo“, 8). Žvilgsnis į gamtą yra iš esmės veidrodinis: kaip žiūrėdami į veidrodį matome ne veidrodį, o save jame, taip gamtos veidrodyje atsispindi į ją žiūrinti sąmonė. Žvilgsnis per gamtą į žmonių pasaulį yra lyg antrinis, išvestinis, atsirandąs skaitytojo supratimo lygmenyje. Gamta ne psichologinama, kaip buvo įprasta lietuvių poezijoje, o tiesiog veikia gamtos dėsnių ir sąmonės reflektuojamų klausimų sankryžoje (birželis yra žalias, nes „neturi kitos išeities“; „Krinta lapai, kur dėsis“, 61). Gamta laisva ir nuo socialinių determinizmų, ir nuo prasmės rūpesčio, jos būtis yra kitoniška („Laikas lėkė pro šalį, ir vėjas / Neturėjo jokios reikšmės“, 27). Bet gamta nėra laisva nuo ją apmąstančio žmogaus sąmonės.
       Kita vertus, nei sąmonė, nei kalbantysis nėra nukreipti į save. Pati sąmonė redukuojama tiek, kad gamtišką būtį pajuntame tarsi iš vidaus, kaip pačią savaime: į gamtos reiškinius žiūrima ne iš išorės, o tarsi įeinama į jų vidų („Medžiai vėl ėmė sukti metus/Apie šerdis“, 29; „Kas galėjo, supuvo save“, 65). Šviesa ne apšviečia daiktus, o laša iš jų pačių, ne laikrodį dulkės apkrinta, o laikrodis tiksi po dulkę. Bandoma pajusti gamtiškosios būties, gaivalų absoliutų gryną buvimą – be žmogaus. Tačiau sąmonė nuolat budi klausdama: iš kur visa imasi? Kaip gyvoji gamta yra? Kas teikia jai gyvybės, kaip prasideda ir baigiasi gamtos gaivalų būtis? Ar ji turi kitus gyvavimo dėsnius? („Lauke skaisti mėnesiena / Pati iš savęs // Byra per amžius į kiemą“, 10). Ar ji siejasi su žmogaus būtimi, ar tik mums taip atrodo? Ar įmanoma gamta be žmogaus sąmonės apskritai? Substancija bandoma atskirti nuo daiktų, kuriais ji reiškiasi, bandoma klausti, kaip ji yra tokia, kokia yra savaime: iš kur randasi laikas, kaip jis eina, kaip jis eina be laikrodžių, ar jis darosi geresnis, ar taip galvojam tik mes, ar laikas turi savo esmę, ar ją jam sukuriame mes, kur laikas nueina, kai jis praeina, kur dingsta likimas, kai gyvenimas dega kaip šiaudas, ar supranta pats, kur veda žmogų, ką jis duoda gyvenimui („Ką jis duoda gyvenimui tavo, / Neturėdamas nieko patsai“, 79) ir t. t. Tariamai naivūs klausimai netikėtai pristabdo inertiškos sąmonės automatizmą, išskleidžiamas sąmonės intencionalumas. Rutuliojama klausimų, teiginių, dėsnių aiškinimo poetika išskleidusi poeto savitumą jau ir ankstesniuose rinkiniuose (metai: „Ar jie eina po vieną pro žmones, / Ar tik žmonės – pulkais – pro juos?“, Šiuolaikiniai rugiai, 77).
       Jonausko poetinio pasaulio gamtiškumas – tarsi savaime aiškus, bet kartu ir netikėtai keistas, egzotiškas: reiškiniai tai priartėja prie žmogaus būties dėsnių, tai į juos netelpa, tai primena žmogui jo paties būtį. Tariamai mimetiško, gamtiško eilėraščio rėmuose sukurtas netikėtas nusprūdimas iš vieno egzistencijos lygmens į kitą, tam tikra žmogiškojo ir gamtiškojo pasaulių sandūros nelogika kaip tik ir leidžia rastis poezijai. „Niekas“ šiuo požiūriu nėra jokia modernybės kategorija, o pirmapradis gaivalas, sukurtojo pasaulio lyg ir dalis, lyg ir antipodas.
       Tradicinė eilėraščio forma – penki šeši ketureiliai – kiek užtęsia netikėtą klausimą, nutolina įžvalgą. Nustembančioji instancija nukonkuruojama išmintingosios instancijos. Tik „naivus“ paradoksalus klausimas, išsilukštenantis iš gamtos stebėjimų, leidžia atpažinti originaliai mąstantį autorių – žemės, žolės, šaknų, pelkių, miškų poetą; metafiziką jam natūraliai iškalba gamtos daiktai.
       Rimavimo, eiliavimo ir intonacijų monotoniją kompensuoja ir netikėta žodžio būvio įžvalga. Kaip gamtai neleidžiama likti vien jos susikurtoje būtyje, taip ir kalbai neleidžiama likti įkaustytai į nejudrias frazes – automatizuoto suvokimo frazėje perprasminamas kuris nors ją sudarantis žodis („Gyvenimas ėjo ten būti, / Beeidamas ir praėjo“, 22; „Bėgo šiurpas per nendres į pelkes“, 58). S. Jonauskas savaip tęsia mūsų poezijoje įsitvirtinančią tendenciją – filosofuoti iš naivuolio ir iš kalbos pozicijų.
       Eglė Juodvalkė (g. 1950) iki epochos pervartų mažai pažinta Lietuvoje. JAV išleidusi kelis rinkinius, poetė gyvai įsilieja į Lietuvos literatūrinį gyvenimą. Lietuvoje išėjo eilėraščių rinkinys Mnemosinės vėrinys (1996), autobiografinė knyga Cukraus kalnas (2000) bei dvikalbė (lietuvių ir anglų) poezijos knyga Veidrodis ir tuštuma / The mirror and the void (2002).
       Poezijoje postuluojamas moteriškumo matmuo susiliečia su J. Vaičiūnaitės poezija (identiškavimasis su Kasandra, cirko vaizdinys), Degutytės ar Liūnės Sutemos lyrikos temomis (Antigonės tema, laidojamų brolių ar mylimojo motyvas, išdavystės prisiėmimas, meilės ir neapykantos kontroversijos), Miliauskaitės eilėm (senelių portretavimas, genties atminties tema, iš moters buities detalių sukuriamas gyvenimas). Žodžio ir pasakojimo rupumas, pasakojime atsiveriančio paradokso jėga perimama iš Martinaičio.
       Stipriausia lyrikoje (rink. Mnemosinės vėrinys) – estetine forma išreikšta autentiška patirtis, moteriškumo raiška: nuo paauglystės kompleksų („nenešiojimą apatinio už nepasirinkimą tikybos / už nykščio čiulpimą už nemokėjimą tylėti už kitų / tyčiojimąsi už slaptą savęs nekentimą“, 7) iki sudėtingų moters patirčių ir išgyvenimų. Atvirai išskleidžiama kūno, kūniškos patirties tema, fiziškumo matmuo. Kalbančiosios autoironijoje ir „negatyviame“ savęs suvokime („aš esu / nepastovi / ir netinkanti“, 99) slypi linksmas valiūkavimas ir koketavimas. Panašus šiuo požiūriu būtų Birutės Pūkelevičiūtės 1952 m. Kanadoje išleistas eilių rinkinys Metūgės.
       Jutiminė patirtis išsakoma netiesiai (tarsi atsitiktiniais kelionės įspūdžiais, pasakos nuotrupomis, baleto judesių fragmentais), dažnai priešgyniaujant, nuneigiant: „baltoje saulės tyloje / senelio pirštai skaičiuoja / ant plonos grandinės suvertas / likusias vasaras // jis niekada nebuvo jaunas /negeidė ir nemylėjo“ (45). Patirčiai nusakyti įtraukiami mito ir apeigų likučiai („vaikštau per tavo nebuvimą / šaukiu ir šnabždu / tavo vardą / nešioju tavo marškinius // tavo odos spalvos tyloje / perstatinėju totemus / pasirinktom kryptim / ar rasi kelią / į namus“, 24). Asmeniškas moteriškumas bandomas suvokti pasaulio mituose ir archetipuose.
       Juodvalkės poezija sutvirtina daiktiškosios poetinės stilistikos pakraipą. Bendrasis santykis su aplinka, likimas nusakomi itin konkrečiomis situacijomis, daiktiškai („baimė įsigijo mane / nusipirko parišo ant virvutės vedė / pasivaikščioti šėrė mane prausė mane / gydė apdrabstė mėšlu išromijo padarė / nevaisinga“, 8); arba atvirkščiai, jutiminis santykis nusakomas jutiminio matmens neturinčiais matematiniais metodais: „skaičiuoju nusivylimus // sudedu riešutus ir laukimo minutes / padaliju iš dviejų seserų ir valkatos su gitara / padauginu iš plieninių stygų spiegimo / begalinio garsų skaičiaus / beprotės krykštavimo / atimu save“, 78). Saviraiška derinama su atvirumą pridengiančiu abstrahavimu.

Į viršų

       Intelektualioji kultūros ir sąmonės vaizdinių poezija

       Ši poezijos kryptis orientuojasi ne į matomą, atpažįstamą, o į sąmonės lauke esančią tikrovę (literatūra, filosofija, Europos ir pasaulio kultūra). Ji formavosi devintuoju dešimtmečiu, kaip jau minėta, jai įtaką darė Venclovos vertimai. Prasidėjusi dar devintajame dešimtmetyje Patacko, Jonyno, Rubavičiaus, Rastenio, o kiek vėliau – ir Platelio, Daunio poezijoje, ji turi tąsą dešimtajame dešimtmetyje.
       Devintojo dešimtmečio nuostata ieškoti poetinio kalbėjimo matmenų kultūros kontekstuose (nuo antikos hegzametrų iki XX a. moderniųjų Vakarų poetų) akivaizdžiausia Kornelijaus Platelio (g. 1951) poezijoje. Debiutavęs 1980 m. rinkiniu Žodžiai ir dienos kaip ryškus, itin savarankiškai iš daugelio kultūrinių kontekstų poetinį pasaulėvaizdį ir kalbėjimą formuojąs autorius, poetas mažai keičia savo pozicijas ir rinkiniuose Namai ant tilto (1984), Pinklės vėjui (1987), Luoto kevalas (1990). Jo poezijos pagrindas – literatūrinė, kultūrinė vaizduotė. Platelis laikomas klasicistu, artimu Venclovos pozicijoms. Labiausiai jis gilinasi į antiką, renesansą, klasicizmą; iš jų perima saiko, skonio, grožio sampratą, siužetus. Recenzijoje Sigitas Geda2 užsimena apie Platelio dėmesį renesanso tapybai ir skulptūrai; jaunojo poeto kūryboje mato klasicistinės estetikos principus: gamtos ar senųjų autorių kūrybos imitavimą; griežtą eilėraščio architektoniką. Plateliui svarbi racionali vaizdų struktūra, situacijos gilumas ir simbolinanti galia. Poeto santykis su kultūriniais, literatūriniais kontekstais labai įvairus (turinio fragmentas, formos pavyzdys, naratoriaus kaukės).
       Poezijos rinktinė Prakalbos upei (1995) sukomponuota labai konstruktyviai. Erotinė tema (skyrius „Himnai“) „pridengiama“ antikos, senųjų epų ar lietuvių mitologijos vardais bei išplėtotais siužetų fragmentais („Ir giliai širdyje pulsuoja kraujas / Tavo žingsnių ritmu, Kaliope“, 8). Skyriuje „Namai ant tilto“ vyrauja idilės, pastoralės vizijos, senovinių graviūrų siužetai, romantiniai moteriškumo vaizdiniai. Erotikos užuominos išsakomos pavasario kodu („Tą dieną pabunda upės / Po storu gyslų ledu / Ir drovia žaluma užsiplieskia žemė“, 104) arba pridengiamos gamtos vaisingumo idėjomis.
       Plateliui labai svarbus vaizdo estetiškumas, pasakojimo tarpiškumas. Kalbantysis prisiima mirusio Lozoriaus, liūtų narve sudraskyto pirmojo krikščionio vaidmenį. Rašymu iš mirusiųjų pozicijos, bandymu pažadinti gyvybę, vandens mitologizavimu ir vaisinimo idėjomis (netgi teksto pabaigoje esančiais paaiškinimais, sudarančiais antrąjį tekstą) Platelis yra labiausiai „prisitraukęs“ Elioto kūrybą. Skyriaus pavadinimo „Mitologizmai“ grafinis pavidalas leidžia atspėti dvi svarbiausias Platelio poezijos savybes: polinkį į mitų (ir epų) kontekstus ir į loginę kūrinio konstrukciją. Kita vertus, išlaikomas (ypač skyriuje „Pinklės vėjui“) lyrinio subjekto asmeniškumas, jo buvimas be kaukės, jo klausimai („Staiga paklausiau: / Kur tavo gyvybė, vidudieni?“, 174).
       Epochų pervartos metu Platelis Lietuvos istoriją bei politines realijas apmąsto pasitelkdamas baltų kultūros istoriją, legendą apie argonautų kelionę laivu parsivežti aukso vilnos, Šventojo Rašto kodus. Poezijoje ryški miesto kultūros tema.
       Ši „vakarietiška“ kryptis atpažįstama ir pomirtinėje Vaidoto Daunio (1958–1995) rinktinėje Kelio ženklai (1999). Eilėse (tai pirmas rinkinys Metų laikai, 1985) Daunys prisistatė kaip miesto jausenos poetas, bandęs pateikti Vilnių kaip kultūros ir kaip grožio erdvę. Jo miestas pilnas Antonijaus Vivaldi'o muzikos, spalio šviesos, mėnesienos; augalų, gatvių ir aikščių linijų. Fiksuojama po miestą klajojančio romantiškos prigimties žmogaus savijauta: nesvarumo būsena, idealų kupina jaunystė („Skridau per upę paukščiu ir sustojau dangaus vidury“, 74). Poetas demonstruoja ir kultūrinės atminties dimensiją – aktualina tuomet dar primirštus vardus: Oskarą Milašių, Vytautą Mačernį ir jų reprezentuotą poetinį filosofavimą.
       Šviesi dvasia išsakoma „užtamsintu“ kalbėjimu. Tolimais nuo vidujybės vaizdiniais – pagal objektyvaus koreliato principą – dėliojamą vidinės būsenos mozaika. Poetinė kalba sudėtingo muzikalumo, tapybiška. Vėjo figūra susieja šiapusybę ir transcendenciją, dabartį ir istoriją, vidujiškumą ir išoriškumą. Vėjas yra neišsakomumo, jungčių, visumos, harmoningo pasaulio metafora. Apskritai Daunio metafora yra abstraktoka, nevizuali, kone bekūnė. Poezija – atkakliai ezoteriška, nebuitiška.
       Po pirmos knygos nuo intensyvaus poezijos rašymo Daunys nutolsta; verčia, rašo esė ( Vilnius: vardas ir žodis, 1993; Šeštoji diena, 1995). Prie poezijos sugrįžta 1988 m. rugsėjį. Nuo šiol prie kiekvieno eilėraščio pažymimas parašymo laikas ir vieta, pakinta kalbėjimo intonacija: randasi gyvybės, psichologiškumo, išbandoma kanoninio ketureilio sintaksė ir metroritmika.
       Edmondas Kelmickas (g. 1954) taip pat priskirtinas šiai pakraipai. Rinkinyje Smėlis ant slenksčio (1987) poetas koliažo ar montažo principu dėlioja poetinės vaizduotės atplaišas. Kūriniuose vyrauja kultūrinė vaizduotė: dailės kūriniai, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Balys Sruoga, nežinomas dailininkas, Adomas Mickevičius, Milašius, Mačernis. Akivaizdi kalbančiojo laikysena: ramus galvojimas, vertybinis požiūris.
       Rinkinys Žiemos parafonija (1997) – itin vieningas. Tai sonetų vainikas su motto iš šv. Augustino Išpažinimų. Vilnius – „Šiaurės Jeruzalė“ – iškyla kaip žydų kultūros miestas. Pagrindiniai žmogaus egzistencijos ženklai yra kasdienybė ir Biblijos tiesos. Viena vertus, poetinis kalbėjimas gana konkretus; atpažįstame Vilniaus miesto kultūrinį reljefą (Pilies gatvelė, pavargėliai, sergančios sielos, Kazimiero karūna, Sapieginė, Krasnucha). Kita vertus, Biblijos matmuo suteikia vaizdui parabolės galimybių („Damaskas praeity – anapus kalno, / bet raginantis grįžt naktinis slengas / byloja apie išmuštus iš balno“, 13). Kelmickas, galima sakyti, programiškai tęsia miesto poezijos tradiciją, kuri lietuvių literatūroje nėra labai gausi (B. Sruoga, J. Tysliava, K. Binkis, K. Bradūnas, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova, G. Patackas, A. A. Jonynas, V. Daunys); suteikia jai biblinės parabolės matmenų.
       Rolandas Rastauskas (g. 1954) savąjį poeto amplua pradeda ir „pabaigia“ dešimtajame dešimtmetyje, per kurį išleidžia tris knygas: Albumas (1987), Tinginio raudos (1992), Aktorius pasitraukia (1996). Vertėjas, dramaturgas, kultūrinių ryšių žmogus išbando save poeto vaidmenyje. Poetas rašo iš kultūrinės aplinkos (teatro, baleto). Yra atvirai literatūriškas, – kaip albume atpažįstame Boriso Pasternako, Paulio Celano, Constantino Cavafy'o ir kt. poetiką, italų renesanso, antikos asociacijas, Franzo Kafkos, Jorge's Luiso Borgeso kūrybos užuominas. Rastauskas originalus gana įžūlia avantiūra, – rinkinėlius jis leidžia a la Maironis Pavasario balsus. Antrame gana solidaus storio eilėraščių rinkinyje jis pakartoja 24 (t. y.beveik visus) pirmojo plonučio rinkinio eilėraščius (ir prideda 35 naujus). Ar todėl rinkinį pavadina Tinginio raudomis? Nors rezonanso ši avantiūra nesukėlė, autorius ir į trečiąjį rinkinį įdėjo pirmojo eilėraščių, likdamas ištikimas savo vaidmeniui... ir „pasitraukė“.
       Būtų galima teigti, kad vaisingiausiai vakarietišką eilėraštį adaptavo devintojo dešimtmečio jaunieji poetai. Šiuo metu atrodo, kad XX a. pirmosios pusės vakarietiškasis eilėraštis nustoja buvęs mūsų poezijos „aukso kasykla“. Ar išties jau visas „poezijos auksas“ šioje kasykloje iškastas?..
       Kiek kitokia kultūrine vaizduote grindžiama Gražinos Cieškaitės (g. 1951) poezija. Poetė, pirmuosius žingsnius žengusi su savo karta, aptariamuoju dešimtmečiu nuo jos ryškiai atsiskiria. Cieškaitės poezija apibūdintina kaip filosofinė–religinė–ezoterinė meilės poezija. Pas mus ji beveik neturi tradicijos, – poetė eina simbolistiniu Jurgio Baltrušaičio, bet labiausiai... Johanno Ch. F. Holderlino ir Milašiaus keliu. Jos poezija – vizijų, abstrakčių metaforų, užtamsintos kalbos poezija. Poetė nusigręžia nuo šiapusybės, nuo žemės peizažų ir reikalų, nekalba apie gamtiškąjį gyvenimą. Ją pakerėjusi antgamtės šviesa. Būtis mąstoma kosminiais vaizdiniais, „dangaus“ peizažais, Dievo siužetais. Kosminėmis, religinėmis meditacijomis išsakoma metafizinė dvasios patirtis. Poetė nuosekliai kuria poetinę kosmoso, Dievo ir būties filosofiją. Šią laikyseną matome rinkiniuose: Skrendu virš labirinto (1989), Auka žvaigždžių vainikui (1991), Tarp laiko ir amžinybės (1997), Antgamtėje klajojanti šviesa (2002). Naują Cieškaitės poetinę programą pastebi literatūrologas Ramutis Karmalavičras. Jis kalba apie poetės „metafizinio skrydžio ir vaizduotės substancinį pajėgumą“ ir teigia, kad „nujausti filosofinį pasaulį, išgyventi ji kaip skausmą – tampa vieninteliu poetinės refleksijos imperatyvu“3.
       Cieškaitės poezija – įtemptos minties, intelektualios vaizduotės poezija. Svarbiausia joje – Visatos ir Dievo meditacija, mąstymai apie jo sukurtąjį žmogų. Išsakomos būties esmė – Dievo jutimas ir meilė.
       Meditacija yra pagrindinė kalbančiosios būsena, susiejanti vakarietišką racionalųjį ir rytietišką intuityvųjį pažinimą. Poetine programa galima laikyti šias eilutes: „medituoju visatą / jos astralinį ritmą / ir žvaigždėtą tylėjimo balsą“ ( Antgamtėje klajojanti šviesa, 188) arba, kaip kitur pasakyta, „jos dvasinį būvį“ ( ten pat, 140). Mąstoma apie amžiną daiktų būtį („iš Dievo daiktų amžinoji būtis prasikalus“, Tarp laiko ir amžinybės, 9) ir apie žmogiškojo proto ribas. Labiausiai vertinama pastanga suvokti, suprasti. Mąstymas ir kalbėjimas laikomas būtinuoju egzistencijos pagrindu: „Regim Dievą savy mes – mylėdami dievišką protą“ ( ten pat, 21); „Pajudėjus alcheminiam gaivalaui, – protas ramybės netenka – / ir lekia tarytum drugys suliepsnot nuo idėjos“ ( ten pat, 15). Minties gyvybė ir poezijos kalba siejamos su pranašų kalba, – jų žodžius lemtis tik išverčia į savo kalbą...
       Iš antikos mitų, krikščioniškosios Vakarų kultūros, Rytų religijų, gamtos religijų kuriama vientisa mąstymo erdvė, kurioje pagrindinės figūros yra akmuo, alchemija, formų magija, daikto priežastis, labirintas, sodas, pragaro tarnai, Majos šydas, žvaigždė, visata, kosminės marios, kosminis medis, Kūrėjas, angelai. Prisiimama viduramžių alchemijos vaizduotė ir simbolių poetika (šviesa–ugnis–gėlė–rožė–marija–žvaigždė). Simboliai, poetinės metaforos virsta sąvokomis (daiktų pradžia, tikrovėj paslėptoji, amžinybės gemalas, laiko veidrodis, visatos kryžkelės). Sąvokomis tampa d a i k t a s ,  k ū n a s ,  s i e l a .
       Poetei rūpi visatos daiktų buvimo būdas. Rinkinyje Tarp laiko ir amžinybės medituojama judėjimo idėja (kosmoso, gamtos, gyvybės, minčių, mechaninis ir t. t. judėjimas): „O skriejame! Visatos delno sugniaužti grūdai. Kas Dievo akyse? – tai mes – į purpurinę dirvą“ (52). Judėjimo požiūriu medituojama paslaptis („Koks Dievo pradas klaidžioja tavy?“, 54), vienatvė, būties našta....
       Poetei artima gamtos religijos (ir Hölderlino) idėja, jog gamta – ne tik materija, bet ir dievų pavidalai; artimos ir Friedricho Nietzsche's mintys apie Dievo mirtį ir žmogaus vienatvę („Esi fatališkas gyvenimo vaidmuo, saldus ir svetimas, ir baigtas kūnas, pažadintas nuogybės judesys, protingai žaidžiantis su Dievo pelenais“, 61). Vis dėlto kalbančioji jaučiasi Dievo sukurto kosmoso dalis („Mes išeisim švieson – tiktai savo buvimą įrodę – / ir sustosim tenai, kur dievybė atsakymą sako...“, 21),
       Pagrindinis klausimas, kylantis rinkinyje Antgamtėje klajojanti šviesa medituojant kosminę sąrangą, – sukurtojo daikto ir Kūrėjo santykis: Kūrėjas – likęs ar nelikęs daiktuose? ar daiktai – be sielų, be Kūrėjo? Apmąstomas metafizinis ir fizinis laikas („tyliai skleidžiasi žvaigždės / metafizinės žvakės / begalybė įeina į daiktus“, 188). Metafiziniu požiūriu žvelgiant, niekas niekur nedingsta; nei Visatoje sukauptas gėris, nei sukauptas blogis („Nešvarios budelių mintys, išplaukusios į visatos paviršių. /<...>/Tarp dangaus ir žemės sklando negimusių genijų vėlės“, 217). Bet pats sukurtasis pasaulis yra laikinas, laikiškas, jo metafizika tapusi fizika („angelai apakinti, nukirstais sparnais... / kalėjimuos, lavoninėse, beprotnamiuos“, 218). Vizijomis išgyvenamas besibaigiančio pasaulio šiurpas, atveriama žlugimo, užterštumo atmosfera, žmonijos egzistencijos negatyvioji pusė. Ją čia pat atsveria šviesioji – atstovaujama Kūrėjo, Betliejaus kūdikio, Marijos.
       Kosmoso, Dievo ir žmogaus būties filosofijos kontekste keliamos žmogaus vienatvės, meilės, mirties temos. Problemiškiausiai išgyvenama širdies ir proto, materijos ir dvasios (kūno ir sielos) dermė–nedermė (puolusio angelo mitologema). Kalbančioji medituoja žmogaus gelmes – „vienuoliškai žydintį sodą“ ( Tarp laiko ir amžinybės, 12). Kosminės, metafizinės šviesos turi meilės tema. Meilės išgyvenimui ieškoma vietos krikščioniškojoje filosofijoje („Esi danguj – akla žvaigždė bekūnė, / o tavo spinduliai lemtingai skrieja / į meilės aidą ir šventoj viršūnėj / sutampa su Dievybe sutvertieji“, Antgamtėje klajojanti šviesa, 42).
       Kartu su pasaulio sukūrimo idėja, visatos egzistavimo vaizdinija apmąstoma ir krikščionybės istorija. Labiausiai pritraukiami krikščioniškieji viduramžiai (viduramžių mistikų, disputų, regėjimų, giesmių, filosofinių traktatų, misterijų kontekstai). Jų vaizdiniai prieštaringiausiai išreiškia ir krikščionybę, ir pasaulio sandarą.
       Cieškaitės poetinis kalbėjimas sudėtingas; sakinys ilgas, asociacijos komplikuotos. Kas neaišku vienoje pastraipoje–posme. dar labiau sukomplikuojama antroje, o nauju pavidalu išnyra trečioje. Kosminių, biblinių fantazijų tirštumoje iššokantys klausimai yra raktas visam eilėraščiui.

Į viršų

       Daikto estetikos poetai

       Greta intelektualiosios, abstrakčiosios poezijos, kuriai svarbu minties takas, pastaruoju dešimtmečiu išryškėja kita kryptis: artimų daiktų meilės ir išminties tako poezija. Ties daikto estetika, ties trumpu rytietiškos manieros eilėraščiu susikoncentruoja Kajokas, Miliauskaitė. Kajokas fiksuoja dabartį, esamybę, šiapusybę. Būtis skleidžiasi dabar, šią akimirką. Dabarties pilnatvė yra Kajoko pasaulėjautos centras. Miliauskaitė savo poetinį pasaulį kuria iš praeities: iš dabar išgyvenamos atminties ir vaizduotės.
       Donaldas Kajokas (g. 1953) yra gana vientisas poetas. Svarbiausi rinkiniai Tylinčiojo aidas (1988), Žuvusi avis (1991), Drabužėliais baltais (1994), rinktinė Meditacijos (1997) išaugę iš gilinimosi į Rytų filosofinius, poetinius tekstus. Paskutinis rinkinys Mirti reikia rudenį (2000) rodo naujas tendencijas. Centrinė knyga – rinktinė Meditacijos.
       Rytų kultūroje Kajokas randa mūsų poezijai neįprastų pasaulio suvokimo būdų, įveda į literatūrinę tradiciją parabolinių vaizdų, atėjusių iš „Giesmių giesmės“, Rabindranatho Tagore's ir kitų rytietiškos poezijos. Poetinės prozos etiude „Svečias“ perteikiama Rytų karaliaus soduose viešinčio svečio minčių tėkmė, kurioje atpažįstame žemiškosios žmogaus karalystės idėją, suformuotą klausimu: „Kieno aš svečias šiuose nesibaigiančiuose soduose? <...> / Laukiu, gal pasirodys tasai, kurio valia buvau sutiktas su karališkom iškilmėm, širdį džiugina tolumoje skendinčios marmurinės dievų skulptūros, kadais jų sapnuose meldžiau, kad tik suteiktų man tą džiaugsmą, dabar prašau: tik neatimkit iš manęs šio džiaugsmo, – kieno svečias esu šiuose nesibaigiančiuose soduose?“ ( Meditacijos, 85). Vėlesniuose rinkiniuose skaitome rytietiškos išminties nušviestus trumpus eilėraščius, poetas sukuria savą eilėraščio modelį. Įtraukia krikščioniškosios kultūros ženklų.
       Kajoko poezijoje nėra savo problemas demonstruojančio, savimi užsiėmusio subjekto. Kalbantysis – piligrimas, atsiskyrėlis, vyno pilstytojas, fleitininkas, sūnus palaidūnas ir t. t. Adresatas, į kurį kreipiamasi, yra ir „kažkas“, ir tam tikra savęs projekcija. Eilėraštį sudaro sąlygiškas, paraboliškas vaizdas ir jo pagrindu kildinamas klausimas. Eilėraščio „Artėjame, ir vandeniu skaidriu“ paskutinė eilutė neprimygtinai primena, jog sukurtasis vaizdas (vandens paviršiumi slystanti valtis) yra gelmės ir paviršiaus, esančiųjų ir atsispindinčiųjų parabolė. Svarbiausia tokio pobūdžio eilėraščiuose naujas santykis su būtimi – gyvenimo išminties atradimas, įžvelgimas.
       Kajoko poezija yra ne tik giliai įsismelkusi į pačią Rytų išmintį, bet ir perėmusi meditacijos mokymosi struktūrą – Mokytojo ir Mokinio pokalbius. Ir pačią tų pokalbių esmę, tai yra mokymąsi stebėti gyvenimą įsižiūrint į tarsi nereikšmingus, atsitiktinius dalykus: įsižiūrėk į šviečiantį šiaudą, į krūmą lietuje, surask, kuo jie atsitiktiniai, nesvarbūs, kuo svarbūs, kaip susiję su kitų būtimi, kaip per juos įmanoma
       paaiškinti būties dėsningumus... Įsiskaitymas į Rytų poeziją leidžia išsiugdyti meditatyvų nuotolį, susikaupimą ties smulkmena. Iš smulkmenos pastebėjimo kyląs galvojimas nėra ištęstas (kaip būdinga vakarietiškai kultūrai), jis – tik trumpai švystelėjusi mintis.
       Kajokas pakoreguoja iki tol kiek kitaip funkcionavusias lietuvių poezijoje s i e l o s–k ū n o ,  s v a r b a u s–n e s v a r b a u s ,  ž i n o j i m o–n e ž i n o j i m o  opozicijas. S v a r b a u s–n e s v a r b a u s  antinomija ryškina žmogiškosios būties kertinius dalykus. Eilėraštyje ši antinomija ir išskleidžiama, ir panaikinama. Dažnai mintį palaiko gramatinė konstrukcija „nieko, – tik...“ Totaliame nesvarbume maža smulkmena, truputis reikšmės ir reikšmingumo „likutis“ pasirodo esąs pats svarbiausias dalykas. Visa žmogaus būtis nuausta iš tokių reikšmingai nereikšmingų dalykų. Nežinojimas yra ne trūkumas, ne opozicija žinojimui, o tam tikra būties forma, nematomais ryšiais susiejanti su būtimi, suteikianti pilnybę („lakštingala / vėl išgiedojo / naktį//kaip lengva miegoti/ šito/nežinant“, 211). Mirties nežinojimas, nepastebėjimas sukuria patį gyvenimą („...Klegėdami išniro jie iš vėjo / priėjo / girgždančius mirties vartus / praėjo / ir / – o dangau! – / to net nepastebėję nuklegėjo“, 218).
       Kajokas ryškina ir kitus Rytų poezijai (kinų, japonų) būdingus principus: estetika kaip gyvenimo būdas ir vaizdo estetika kaip poetinės kūrybos principas. Grožio požiūriu stebima gamta, matomas moters kūnas, daiktų formos ir spalvos, judesys, jausmai. Nereikšmingas judesys (vėstantis puodelis rankoje), buities detalė (karvė lietuje...), metų laikų pasisukimas („pralėkusių rogių vėžėj /sublyksi vanduo...“, 152) yra svarbūs žvilgsnio estetikos požiūriu. Eilėraštyje „Žiemos baladė“ paberiamos kelios nežinia kieno matomos detalės: varganas žmogelis ašarotom blakstienom, nušleivotais batais – girtas, miręs?, rainos žuvies akys, matančios, kaip vėjas neša to nušleivoto bato raištelį link girios, kol šis užstringa už kankorėžio, kaip keliu eina aklasis ir kaip t y l i a i  p a s a k i š k a i  s n i n g a. Batų raištelis – detalė, kuri matoma kelių akių: kalbančiojo, žuvies ir neregio. Sukuriama matymo–nematymo opozicija, kuri iš tiesų neturi prasmės. Ir batų raištelis, ir tylus pasakiškas sniego kritimas yra tikrovės estetikos dalis. Žvilgsnis sugauna reiškinius grožio matmeniu. Raiškus estetiškas vaizdas yra kartu ir paraboliškas socialiniu, psichologiniu, ontologiniu požiūriu. Vaizde suglaudžiamos, išlyginamos, suderinamos įvairios priešpriešos: negrožis (nušleivotas batas) ir grožis; nelaimė ir įstabi akimirka; varganumas ir nieko nepaisantis pasakiškas sniego kritimas; laikina žmogaus buitis ir amžina gamta; nematymas ir matymas (žuvies akys ir neregys). Estetišku vaizdu projektuojami žvilgsniai į būties paslaptį. Esė knygoje Dykinėjimai poetas yra sakęs: „pats vieną dieną nustebau, kad pasaulis ne išreiškiamas, o išvystamas. Net sėkmingiausios pastangos išreikšti tai, ką pamatei, reiškia, kad pamatei dar ne tai“ (34).
       Eilėraščio šerdį paprastai sudaro vienas vaizdas, situacija, detalė: prieš audrą atsitiktinai pakliuvęs į valtį šiaudas („toks giedras, auksinis – <...> // toks Dievo žmogelis, / pamiršęs sutemt“, 198). Grakštus ir taupus vaizdas, visada labai konkretus tarsi koks piešinio brūkšnelis, nėra vienareikšmis, nesuvedamas į teiginį. Itin preciziška eilėraščio kompozicija.
       Rinkinyje Mirti reikia rudenį (2000) daugėja dramatizmo, laiko refleksijų. Kinta poetika: greta tariamo pokalbio Kajoko eilėse matyti ir bendra dešimtojo dešimtmečio poetikos tendencija (ateinanti iš klasikinio modernizmo ir jo skleidėjų – Gedos, Venclovos poetinių eksperimentų) – reiškinių sąrašas. Šią poetiką motyvuoja Kajoko pasaulėjauta: žmogus paliečiamas visa ko, kas aplink svarbu ar nesvarbu, gražu ar negražu; taip matomas ir lentpjūvėje apsilankęs kaimynas – angelas, pavargėlis, „apkritęs pjuvenom, žvaigždynais, erkėm“ (101).
       Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) poezija dešimtajame dešimtmetyje įsitvirtina tyliai ir užima svarbiausias pozicijas (eilėraščių rinkiniai Namai, kuriuose negyvensim, 1988; Uždraustas įeiti kambarys, 1995; rinktinė su dideliu pluoštu naujų eilėraščių Sielos labirintas, 1999). Ji atveria mergaitiškumo, tyliojo moteriškumo matmenį, kurio mūsų poezijoje labiausiai trūko. Eilėse neatsimetama nuo sunkios, tamsios patirties, – bet atsimetama nuo sielos sumaišties ir tamsumo. Miliauskaitės poezijai tinka žodžiai nuskaidrėjimas, išskaidrinimas: jausmų, aplinkos daiktų, vertinimų, paties poetinio sakymo. Jos poezija – tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Šiame kalbėjime atsisakoma paradoksų, prasminių ir stilistinių sandūrų, koliažo. Viena vertus, išlaikomas pirminis, autentiškas sąlytis su aplinka, – ji matoma labai reali, konkreti. Kita vertus, santykis su aplinka turi daug estetinės, literatūrinės distancijos: grožio išryškinimo, stambaus plano, subtilių kontūrų, kultūrinių nuorodų. Praeities daiktai, judesiai, žodžiai, intonacijos, išgryninti atsiminimų, turi tokio nepaprasto estetiškumo, kokį turi daikto atspindys veidrodyje.
       Didžiosios dalies eilėraščių turinį sudaro klaidžiojimas atminty, sapnai, vizijos. Tai – ne destrukcijos ženklai, o giliausia sielos būsena. Stengiamasi aprašyti tai, kas nuolat persekioja, spraudžiasi į atmintį.
       Pagrindinė obsesija – namų prisiminimai ir namų įsivaizdavimai („matau tuos namus, vos užmerkiu akis, nors niekad /nebuvau įėjus /<...> //ne namo namai, net nesvajoju / tokių turėti, žinau, neįmanoma, tai kodėl tada / vis matau juos, vos tik užmerkiu akis, gal tai obsesija“, Sielos labirintas, 279–280). Vaizduotėje iškyla įvairiausi namų pavidalai: turtingi dvareliai, apleisti ir nunykę namai, skurdūs namai, svetimi namai; įvairi ir jų aplinka (takeliai, pavėsinės, parkai, sūpuoklės), ir vidus (tuščios didžiulės erdvės, laiptai, durys su masyvia rankena, raktų ryšulys, paveikslai, nertinė staltiesė, šaukštelis, vaistažolės, komoda), žmonės (motina, lyginanti skalbinius, kelionė su senele pas gimines, nuotraukų žiūrinėjimas). Svarbūs perduodami iš kartos į kartą daiktai (žiedas, nosinaitė).
       Įsivaizduotam pasauliui disonuoja prieglaudos paauglystė, nepaprastas artimųjų šilumos trūkumas. Kalbama iš benamystės situacijos. Ieškoma tėvo, motinos tėviškių. Jų vietoje randami aerodromai, tranšėjos, „apleisti kapai, nykstanti tarmė“. Taip būdu išsakoma ir pokario drama (išvežimų, atimtų namų, apleistų namų, glaudimosi pas svetimus). Psichoanalizė leistų perskaityti poeziją kaip giliai užslėptą, pakeistą poetiniais vaizdais traumą.
       Kalbančiosios nepalieka moterų, turėjusių namus, paveikslai, gražaus gyvenimo vizija, troškimas padėti, globoti. Eilėraščio centre – moteris (prieš veidrodį, sodo alėjoje, siuvinėjanti, skaitanti). Ji atidi savo pasauliui; rami ir išdidi. Gestuose, veide atpažįstama ramybė arba užguitumas, arba rūpestis, elgesio modeliai. Nuolat bandoma peržengti asmens ribas, išeiti už savęs į kitų moterų patirtis. Kalbančioji savyje nešiojasi daugybę moterų patirčių, pavidalų: suvargusi prieglaudos mergytė, dvaro panelė, XIX a. jauna moteris („o Pano fleita! pažadini mane / devynioliktojo amžiaus / vidury“, 224), žolininkė, įsimylėjusioji, sukilėlių globėja, sesuo, sužadėtinė, negraži paauglė... Atidžiai sekama moteriškumo kaita ir formos. Susapnuotoji, sufantazuotoji „tikrovė / staiga atsivėrus“ (263) turi romantinės literatūros, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios mene įsispaudusius pavidalus: iš Adomo Mickevičiaus, Jono Kazimiero Vilčinskio kūrinių... Juose traukia tylus ir trapus moteriškumas, pasitikėjimas gyvenimu, mokėjimas saugoti tai, kas asmeniškai svarbu. Moterų figūrose ir įvairiose moteriškumo formose randama atrama ir stiprybė (Džeinė Eir, močiutė). Vertybė yra kuklus gyvenimas, dėmesys paprastiems dalykams.
       Tuo pačiu požiūriu Miliauskaitės poezijoje labai svarbus vaikystės laikas: vaikystė turėjo namus („ir nenoriu užaugt, / ir nenoriu nubusti“, 182). Namai neatsiejami nuo kūdikystės. Jie ir matuojami tik vienu matu – ar tinkami tyliam kūdikio miegui. Ši poezija atveria gilią vaikystės traumą. Vaikystės patirčių įspaudai (skonis, kvapas, pamesta pirštinė slidinėjant, sunkus kauptuko kotas, kelias iš mokyklos...) yra pagrindas rastis eilėraščiui. Obsesinio pobūdžio vaizdai renkami, gryninami, nuvalomi nuo laiko apnašų. Poetė siekia rekonstruoti vaikišką pasaulėjautą (atvirumą pasauliui, dėmesį detalei, pastangai viską įsidėmėti), vaiko žvilgsnį, kuriam visos palėpės ir užkaboriai turėjo savo paslaptį. Vaikystė iškyla kaip ryškiausius pėdsakus sąmonėje paliekantis laikas, kaip svarbi žmogaus tapsmo pradžia. Vaikiškumas suvokiamas ir kaip harmoningos pasaulėjautos „indas“ („gal tik vaikas / galėtų sutaikinti / su pasauliu“, 286).
       Klaidžiojimas namų alėjomis, tuščiais kambariais, žiūrėjimas į veidrodį, balsai, girdimi mintyse ar per sapną, pokalbių prisiminimai – yra figūratyviai išsakytas intensyvus dvasios veiksmas, sąmonės veidrodis. Moteris tuščiuose kambariuose, „balta moteriškė / apleistuos apkasuos, užmirštuos kapuos / nugriautuos namuos“ (105) suprastina ir kaip vėlė vaiduoklė, negalinti išeiti dvasia, nerandanti išėjimo iš praeities sąmonė.
       Pasakos (slaptasis kambarys, uždraustas įeiti kambarys, labirintas, veidrodis, našlaitystė), uždaro, iš išorės neprieinamo pasaulio apibrėžtys yra ir metafora, metapasaulis, kuriuo kalbama apie vidines patirtis, moters galias, asmeniškojo tylaus gyvenimo svarbą. Ši susikurtoji ir stropiai saugoma erdvė pati ima saugoti („šviesus/ uždaras mano pasaulis“, 225). Troškimas atgauti prarastą laiką, poetiniais paveikslais dovanoti jam amžinybę artimas Marcelio Prousto ir Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos pastangai.
       Miliauskaitės lyrikoje ne atviraujama, nekalbama apie savo jausmus, o kalbama apie patirtis. Kalbama netiesiai, ne apie save. Daiktų gyvenimas tarsi pirminis, o stebinčioji instancija save suvokia per juos. Daiktai – žmogaus pasaulio dalis, sauganti šias patirtis. Į „sielos labirintą“ žvelgiama labai susikaupus. Epizodas pasakojamas smulkmeniškai, detaliai. Kalbama kreipiantis tarsi į save, tarsi į kitą asmenį; vienas ant kito užslenka dabarties ir praeities laikai, viena kitą keičia Aš ir Tu figūros (Aš vidiniu regėjimu žvelgia į save, vaikišką tu, kuri savo ruožtu žiūri į senelių sodybą, 321). Žiūrėjimas tarsi į „kitą“, kalbėjimas apie „kitą“ sukuria atstumą emocijai, kuri (kaip ir atpažinimas – „betgi tai aš...“, 295) atsiveria pabaigoje... Tiesus išsisakymas – nutolintas, atidėtas į eilėraščio pabaigą. Eilėraštis turi aiškų modelį, pagrįstą stebėjimo, pasakojimo–trumpo išpažinimo, išsprūdusio atodūsio balansu. Tai – švaraus vaizdo, regėjimo ir tylių intonacijų poezija. Intonacijų skalė neplati, bet itin gyva. Saikingas intonavimas, tylus, ramus kalbėjimas – Miliauskaitės estetinė programa. Žodžio barjero nejusti – tarsi pro skaidrų stiklą žvelgtum į kruopščiai saugomą šviesų pasaulį. Paskutiniuose eilėraščiuose daugėja Rytų kultūros realijų.

Į viršų

       ***

       Aptartoji karta lemia bendrą šiandieninės poezijos vaizdą. Autorių kūryboje pastebimas akivaizdžiai sustiprėjęs dėmesys turinio dalykams. Postuluojama asmeninio pasaulio, vidinės erdvės svarba, individualaus suvokimo galia. Jų poezija teigia mintį, jog pasaulis yra toks, kokį sugebame pamatyti. Reflektuojamas gyvenamas gyvenimas, svarbi iš patirties kylanti mintis (išmintis).
       Įreikšminami paprasti, bet asmeniškam likimui svarbūs dalykai. Aplinkos daiktuose įžvelgiami grožio ir prasmės kontūrai. Karta teikia didelę reikšmę žmogaus įsigyventai erdvei. Tiesiai ar netiesiai šių kūrėjų poezijoje skleidžiama būtent ši vaikystės patirtis, išsaugojusi smalsumą senienoms, giminės relikvijoms, bendrai kultūrinei regiono tradicijai.
       Gyva ir intelektuali mintis pritraukia Vakarų kultūros kontekstus, Rytų meditacines patirtis, giliąją žodžio praeitį bei gamtiškąjį „naivumo“ matmenį. Kultūriniai kontekstai nebedemonstruojami kaip mokytumo ženklai, o yra mąstymo, savivokos būdas.
       Dešimtojo dešimtmečio vidurinioji karta patvirtina mintį, kad geriausioji poezija kyla iš vienatvės patirties; ar tai būtų fizinė vienatvė Dzūkijos ar Žemaitijos pakrašty, ar metafizinė.

       ____________________________
       1 Valdas Kukulas, Eilėraščio namai, Vilnius: Vaga 1992, 82–83. (Atgal>>>)
       2 Sigitas Geda, „Iš ten, iš kur nelaukiame“, Literatūra ir menas, 1980 lapkričio 15. (Atgal>>>)
       3 Ramutis Karmalavičius, „Mus myli tai“, Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1993, 85–86. (Atgal>>>)

       Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002) / Sudarytojas Giedrius Viliūnas. – Vilnius:Alma littera, 2003

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt