|
<< Atgal
RITA TŪTLYTĖ
NUO MAIŠTINGOS BOHEMOS IKI TYLIŲ MEDITACIJŲ
Vardai
Pirmoji kartos banga
Persigrupavimas
Iš ten ateinantys
Antroji kartos banga: bendrosios
ypatybės
Atviros saviraiškos poetai
Kalba ir gamta būties
meditacijose
Intelektualioji kultūros
ir sąmonės vaizdinių poezija
Daikto estetikos poetai
*** (Aptartoji karta lemia bendrą
šiandieninės poezijos vaizdą...)
Į viršų
Vardai
Viduriniosios poetų kartos centrą sudarytų
maždaug 19471955 metų gimimo poetai: Arvydas Ambrasas, Almis Grybauskas, Dalia
Jazukevičiūtė, Onė Baliukonytė, Vytautas Brencius, Danutė Paulauskaitė, Regina
Biržinytė, Dalia Ramoškaitė, Nijolė Miliauskaitė, Eglė Juodvalkė, Marius Glinskas,
Rimantas Kasparas, Rimantas Vanagas, Dalia Saukaitytė, Aldona Ruseckaitė, Česlova
Jakštytė, Kęstutis Rastenis, Daina Pranskietytė, Petras Balčiūnas, Kornelijus
Platelis, Alis Balbierius, Antanas Gailius, Živilė Bilaišytė, Romas Daugirdas,
Gintaras Patackas, Gražina Cieškaitė, Zita Lukošiūtė, Vladas Braziūnas, Vytautas
Rubavičius, Angelė Jankauskytė, Zita Mažeikaitė, Raimondas Jonutis, Alma Karosaitė,
Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas, Stasys Stacevičius, Rolandas
Rastauskas, Henrikas Bakanas, Jonas Liniauskas, Justinas Kubilius, Tautvyda
Marcinkevičiūtė, Violeta Šoblinskaitė, Juozas Erlickas, Edmondas Kelmickas. Iš
dalies šiai kartai priklausytų kiek vyresni Antanas Kalanavičius bei Algirdas Verba.
Prie šios kartos priskirtinas dėl ankstyvo debiuto Valdemaras Kukulas; iš dalies ir
Vaidotas Daunys.
Žvelgiant iš šiandienos, kartos kūryba telpa į
gerus du dešimtmečius: devintąjį ir dešimtąjį. Aiškios dvi kūrėjų bangos.
Į viršų
Pirmoji kartos banga
Pirmoji 1950-ųjų kartos banga debiutuoja apie
19751980 metus. Tai angažavęsi avangardui, orientavęsi į XX a. pirmosios pusės
užsienio ar XX a. pradžios rusų modernizmą, visuomeniški, o kartu maištingi poetai,
į poeziją atėję su jaunatvišku užmoju (Grybauskas, Baliukonytė, Cieškaitė,
Jonynas, Patackas, Kukulas, Rubavičius, Platelis). Per dešimt metų (19801990) jie
suformuoja ryškų savo poezijos įvaizdį.
Siauras kultūros laukas. Tad bandymai jį išplėsti
labai svarbi ir gal net pagrindinė to meto jaunųjų poetų kūrybinių ieškojimų
kryptis. Dauguma jaunesniųjų poetų daug kur rėmėsi, daug
mokėsi iš Tomo Venclovos atliktų Vakarų poetų vertimų, sako V.Kukulas1. Pirmosios bangos formavimuisi nemažą reikšmę turėjo
antologija XX a. Vakarų poetai (1969), pažadinusi dėmesį Ezrai Poundui, Thomui
Stearnsui Eliotui, Federico'ui Garcijai Lorcai, Charles'iui Baudelaire'ui, Raineriui
Marijai Rilkei, Dylanui Thomas'ui; po Johanneso Bobrovvskio vertimų ir šio poeto
poezijai. Įspūdį darė Franzas Kafka, Lotynų Amerikos romanai, Jeromas Davidas
Salingeris, Michailas Bulgakovas. Jaunųjų poetų starto aikštelė ir išbandymų vieta
tapo vakarietiškas eilėraštis. Galima sakyti, kad už kiekvieno jaunojo poeto nugaros
stovi Vakarų poetas ar eilėraščio modeliai: Rilke, Hermannas Hesse, Wystanas Hugh
Audenas, Eliotas, Bobrowskis, Baudelaire'as, André Mischaw, Williamas Carlosas
Williamsas.
Didelį įspūdį darė ir sovietinėje Lietuvoje
išspausdintos emigracijos poetų knygos: Jono Meko Poezija (1971), Algimanto
Mackaus Neornamentuotos kalbos generacija (1972), Henriko Radausko Lyrika
(1980). XX a. klasikinis modernizmas (atpažįstamas užsieniečių ir lietuvių išeivių
poetų kūryboje) tapo jaunosios kartos poetinių ieškojimų pagrindu. Greta
vakarietiško eilėraščio tam tikru orientyru laikyta ir lietuvių vyresniosios kartos
poetų Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Jono Juškaičio, Juditos Vaičiūnaitės,
Vytauto P. Bložės poezija. Nuo jų atsispirta be atmetimo, be kitoniškų programų
tarsi iš po sparno...
Ypač didelis atradimas poetams 1970 m. tampa Elioto
kūryba. Ji atveria visiškai naują tikrovės integravimo būdą (užuominas į kitus
kūrinius, mitus) akivaizdžiai intelektualųjį poezijos variantą. Istorinė ar
kultūrinė vaizduotė (antika, literatūra, teatras, klasikinė ar estradinė muzika,
dailė) kartos kūrybinio darbo pradžioje tapo pagrindine eilėraščio medžiaga. Siekta
rašyti ne iš gamtos, o iš kultūros.
Maištingieji kūrėjai, būdami jauni ir turėdami
geros pasaulinės literatūros pavyzdžius, drąsiai ir laisvai plėtojo erotinę
vaizduotę. Skleidžiama ji labai skirtingai: Jonyno per liūdnus ir trapius gamtos
pavidalus, Platelio per antikos siužetus, Patacko atvirai aprašant kasdienio
žmogaus patyrimą.
Į poeziją įtraukiami kasdienybės paveikslai,
kasdienio žmogaus būvis, besiskleidžiąs miestiškoje aplinkoje. Ryškėja konkrečių
vietų kontūrai (Jonyno Vilniaus Užupis, Verbos to paties miesto Žvėrynas,
Patacko Kauno senamiestis). Kūryboje gyva visuomenės bei žmogaus egzistencijos
absurdo tema išsakoma pasitelkus užuominų, kodų, parabolinę poetiką. Minties
slinktis nuo erotinės vaizduotės iki egzistencijos absurdo parabolių ypač akivaizdi
Jonyno, Patacko, Platelio poezijos rinktinėse.
Poetai labai sąmoningai formavo kultūros kontekstų
poezijos kryptį. Užsikrėsta kultūros kontekstų plėtros ar pertvarkymo idėja.
Daugelis poetų palinko į šiuolaikines kultūros vaizdinių interpretacijas, naudojo
deformacijos, nužeminimo principą. Nelengvai buvo balansuojama tarp racionalumo,
konstruktyvumo ir poezijos prigimties. Svarbi šiame literatūriniame patyrime
abstrakcijos ir daiktiškumo sandūra (Patackas, Rubavičius, Daunys, Kelmickas), buities
dugno ir idealybės švytėjimo sankryžos.
Įtikėjus, kad moderniajai poezijai kalbos ir
minties užtamsinimas yra būtinas, bandyta kurti nesuprantamą, užtamsintą
poetinį kalbėjimą. Būtent kalbėjimą. Jo mokomasi iš XX a. pirmosios pusės anglų,
prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų eilėraščio. Tai sakymo (ne pasakymo)
poezija. Formuojasi modernios eilėraščio struktūros. Komplikuotu sakymu pagrįsta,
kontekstais kalbanti, hermetinė poezija lietuvių literatūroje gana sunkiai skinasi
kelią.
Daug lengviau į visuotinį vartojimą įsiliejo
Patacko, Jonyno avangardiniai eksperimentai: sentimentalus eilėraštis, šokiravimo
poetika, paradoksai, emocinės hiperbolės, svyravimai tarp populiariosios ir elitinės
literatūros.
Patackas, Grybauskas kuria ekspresyvaus vaizdo
eilėraštį. Jonynas ieško naujų ar primirštų strofikos formų. Šių poetų kūryba
tuo laiku gausiai analizuojama, reflektuojama. Devintojo dešimtmečio ryškiausi poetai
aptariami Valentino Sventicko monografijoje Keturi portretai (1991). Valdemaras
Kukulas eseistinėje kritikos knygoje Eilėraščio namai (1992) apima plačią
visos kartos panoramą.
Į viršų
Persigrupavimas
Aktyviai rašiusieji ir dalyvavusieji
literatūriniame gyvenime Sąjūdžio laiku patiria tam tikrą lūžį, ribą. Pertvarkų
laikas sutampa su kartos jėgų persigrupavimu. Dešimtajame dešimtmetyje, pasikeitus
visuomeninei ir literatūrinei konjunktūrai, pajutę išsisėmimo požymių, aktyviai
reiškęsi poetai pasuka į vertimus (Jonynas, Grybauskas, Platelis), į publicistiką
(Baliukonytė, Rubavičius), į populiariąją literatūrą (Patackas), ilgam nutyla
(Kukulas) ar pasitraukia į dar kitas veiklos sritis.
Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių ribą žymi
šios kartos poetų publicistikos proveržis. Esė, pamąstymus visuomenės socialinio,
politinio, kultūrinio, literatūrinio gyvenimo klausimais spausdina Platelis (Būstas
prie Nemuno, 1989); Rubavičius (Neįvardijamos laisvės ženklas, 1997),
Kajokas (Komentarai, 1990; Dykinėjimai, 1999), Baliukonytė (straipsniai Literatūroje
ir mene. Dialoge, Metuose, Dienovidyje).
Dešimtajame dešimtmetyje darosi pastebima antroji
šios kartos banga (Kajokas, Miliauskaitė, Marcinkevičiūtė, Kelmickas, Gailius,
Jonauskas, Biržinytė, Kalanavičius). Ilgai tylėję, dabar jie tvirtai įžengia į
poezijos teritoriją. Antrajai bangai iš dalies priklausytų ir vėlyvi debiutai
(Bakanas, Paulauskaitė, Kubilius, Stacevičius). Tarp pirmosios ir antrosios bangos
įsiterpę netikėti reiškiniai sugrįžtantys emigracijos poetai, didžiulis
popkultūros srautas dar labiau pagilina kartos skilimą.
Iš dviejų bangų schemos iškrinta
Baliukonytė, Cieškaitė, Kukulas, Braziūnas, Platelis, publikuojantys knygas vienodai
intensyviai, išlaikantys gana vientisą saviraiškos kryptį; lūžį paženklinę
Sąjūdžio metais sukurtais aktualijų eilėraščiais.
Kartos branduolį sudaro turintieji rinktines:
Kalanavičius (Ne akmenys guli, 1994), Platelis (Prakalbos upei, 1995),
Patackas (Jazmino žiedas vakarą prakalbina, 1997), Jonynas (Krioklys po ledu,
1997), Kajokas (Meditacijos, 1997), Miliauskaitė (Sielos labirintas, 1999),
Daunys (Kelio ženklai V, 1999). Rinktinės žymi ir tam tikrą ribą, etapo
pabaigą. Kajokas, po rinktinės išleisdamas dar vieną rinkinį, ketvirtame jo viršelio
puslapyje užrašo: jaučiu, kad baigiasi vienas mano kūrybos tarpsnis. Tą rodo ir
pomirtinės rinktinės (Kalanavičiaus, Daunio), jos nebėra tokios aktualios;
dabartinių jaunųjų poezija suka visai kitokiu keliu.
Į viršų
Iš ten ateinantys
Poetinio kalbėjimo strategijos, galiojusios
devintajame dešimtmetyje, dabar praranda aktualumą. Antai Gintaras Patackas (g.
1951) dar ir dešimtajame dešimtmetyje (Lampėdžių karjero paslaptis; Gulago
univermagas, 1991; Meilės ir vyno dainos, 1993; Kurtizanija, 1995)
laikosi sau įprasto avangardiško šokiravimo poetikos, ironizuoja, parodijuoja ar
imituoja žemąją popkultūrą. Nuosekliai tęsia bohemos temas, tačiau jo kūryba jau
nebeturi ankstesnio šokiruojančio poveikio ūžtelėjusi popkultūros banga
užgožia paties Patacko poetinius ieškojimus ir jo maištinguosius, bohemiškuosius
amplua; juo labiau kad šiuose rinkiniuose eksplotuojama beveik išimtinai girtuoklystės
tema.
Svarbiausia šio dešimtmečio Patacko knyga būtų,
be abejo, rinktinė Jazmino žiedas vakarą prakalbina (1997) ir rinkinys Jauni
patrakėliai petrarkos (1998). Sukėlęs audrą (Atleisk už audrą, 1976),
išvarytas iš rojaus (Išvarymas iš rojaus, 1981), ieškojęs danguje duobių ( Duobės
danguje, 1983), poetas jautėsi jaunųjų maištininkų vadas. Jo rinktinė Jazmino
žiedas vakarą prakalbina sugrąžina skaitytoją į aštuntojodevintojo
dešimtmečio laiką. Įsirėžusi į atmintį antipozityvi nuogos ir dirglios gyvybės
programa: Ištuštėjusio nekenčiu ploto / ir vienatvės šiltų kambarių. /
Nebesiūlykit grįžti į protą, / nei jėgų, nei jausmų neturiu (39);
Keičiu / tris kambarius į vieną urvą (46). Kūrėjas maištininkas, rašąs iš
kasdienybės, iš vidinės jėgos, iš desperacijos. Stengiamasi išsaugoti gyvą jutimą,
gaivalą. Stipri neigimo, maišto ir skepsio jėga.
Patacko poezija perima Vlado Šimkaus rimtumo ir
ironijos dermę, Algimanto Mikutos intonacinę įtampą ir lūžius, rusų poetų dėmesį
konkretybei. Vaizduojamos netikėčiausios gyvenimo sferos: spiritualistų vakarėlis,
dervišas su nematoma kepuraite, nusidėjėliai, šokoladinės mergaitės rotušėje.
Eilėraštyje konkretybė pinama su abstrakcija (Bendrabuty gyvena nebūtis /
Smagi, inteligentiška panelė / Jos rožinis veidelis nuolat kyšo / Tai kilpoje, tai
po tramvajaus ratais, 125), kryžiuojasi skirtingų plotmių vaizdai (O rokforo
sūris, / Gulėjęs ant sumuštinio, / Pradėjo nežmoniškai gesti, /<...>/ O
cikutos medis, / Pasodintas Sokratui, / Perdavinėjo Morzės abėcėle /Šifruotą
pranešimą / Į artimiausią žvagždyną, 161). Konkretybė ar literatūrinis
poetinis vaizdas deformuojamas iš dalies kaip magiškojo realizmo prozoje iki
fantasmagorijų (Nutapęs Viešpaties portretą, / Jisai apleido kabaretą / Ir
nužygiavo į svečius / Pas savo motiną drakone, / Kuri jam mojo iš balkono, /
Pašildžius valgio likučius, 269). Sukuriami neįprasti poezijos žanriniai
variantai: karikatūros, kupletai, socialiniai groteskai (Sventickas), parabolės. Juose
sovietinio režimo aktualijų fragmentai (Radiatorius pasakoja anekdotus / Ir kad
nekiltų įtarimo policijai <...>, 64). Patackas kultūros kontekstų poetas,
vartoja juos žaismingai, ironiškai transformuoja, pritaiko šiandienio žmogaus
situacijai, (galėčiau jums papasakot, gentainiai, / ir tau, sūnau, neplaukite į
jūrą... // nėra Kolchidės amžiuje šitam, 309), prisiima įvairias kaukes
vaidmenis.
Knygoje Jauni patrakėliai petrarkos
orientuojamasi į lengvą kupleto žanrą (Oras stringa, oras smaugia, / Oras pilnas
pažadų, 7), į dekadansą ir romansą į nužemintą gyvybę ir nužemintą
dainą. Iš principo nuosekliai aprašoma dugno kultūra, niekingi dalykai:
cigaretė, nikotinas, peleninė, laikrodukas... Tęsiama Baudelaire'o poezijos tradicija:
kuriama įtampa tarp aukštų ir žemų dalykų (dangūs aksominiai ir gėlėti;
devyni pragaro ratai, siera), siekiama šokiruoti erotinėmis temomis, plačiai vartojamas
erotinis kodas. Miesto kasdienybė įteisinama kaip pagrindinis išgyvenimų fonas ir
turinys, abstrakcija verčiama konkrečia figūra (ponas Kičas, mano senas bičas).
Gyvas parabolinis mąstymas. Baudelaire'as Patacko orientyras, kurio poetas ištikimai
laikosi.
Poetas tamsybių vaikas, bohemos žmogus (Dar
liko striukė, batai, cigaretė / Ir į pasaulį atviri keliai, 135). Kaukės principas
pagrindinė kalbėjimo strategija. Šiame lauke išsitenka ir poeto, Orfėjo, Adomo,
Odisėjo, valdovo temos. Išsisakymą lydi skaudi ironija, išraiškingas ironiškas
gestas (Išeinu iš ratelio. Pabodo / Lietuvos minusinė trauka, / Kaip kadaise Adomas
iš sodo / Pamojavęs Kūrėjui ranka, 27). Patackas tęsia žodingos poezijos
(poetinio kalbėjimo kaip kalbos srauto, intonacijų žaismės) tradiciją; puikiai derina
montažo ir siužetinio vyksmo principą.
Išpažintinį, dainingąjį eilėraštį plėtoja Antanas
A. Jonynas (g. 1953). Jo meilės eilėraščių rinktinė Krioklys po ledu
(1997), į kurią sudėti ir ankstesniųjų rinkinių, ir nauji eilėraščiai, leidžia
matyti poeto kūrybą kaip šio dešimtmečio turtą. Poetas sugrąžina į lyriką
asmeniškas ir tarsi nesvarbias temas (jaunystė, meilė, klajonės, susitikimai,
išsiskyrimai, ilgesys, jausmais pasaulį apimančio individo laikysena). Žmogus jo
poezijoje jautrus, atviras aplinkai, apglėbtas jausmų. Jausmai skaidrūs, bet ir
neaiškūs, sumišę, nevienalypiai. Lengvas jausmų sąmyšis, svaigulys kyla iš jų
perviršio, nepažinumo (Vėl atplaukia diena rudeninė / abejonių pilna įtarimų,
54; Kaip liūdna Viešpatie kaip linksma kaip neaišku <...> mane
išgelbėt nuo nelaimės stengies / o negali išgelbėti nuo meilės / balandi mėlynas
gražus balandi, 55; ,.Ir mumyse lietus kažką pažadins, 11). Intymumo fragmentai,
įsimylėjusios širdies būsena pateikiama supinant juos su aplinkos fragmentais
(Plaukų peleninė gija voratinklis liūdnas / ruduo ilgesys užvaldys sustojam ant
kranto, 22). Gamtos reiškiniais nurodoma į meilės raišką švelnumą (Ir
paukščiai plunksnomis vos liečia dangų, 13). Žmogiškoji situacija vos vos
išryškinama: palyginimu (tarsi, tarytum), abejone (rodos), paskiru atviru meilės gestu
(kol mūsų tokios švelnios rankos, 13). Nuo aplinkos staiga nušokama į
vidujiškumą (ir niekur ir niekur įeiti / nakty negali nes visos akys užvertos,
119). Meilės situacijoms būdingas švelnus gestas, atsargūs prisilietimai. Intymias
situacijas nurodo miego (Naktie miegok ant mano kelių, 23), sapno, rankų,
budėjimo prie miegančiosios, lietaus, paukščio sparnų figūros (neramumo pritvinko
ramybė / tie motyvai tos nardančios kregždės / tie sparnai tamsoje susipynę, 52).
Rinktinės viduryje svaigių ir neaiškių meilės
jausmų banga slūgsta darosi ryškesnis paskiro jausmo kontūras, netikėtai iškyla
jausmo dvilypumas (jau ruduo nuspalvino gražiai / tuos lapus kuriuos tu man nešei //
jie dabar ir puošnūs ir margi / Viešpatie, nejaugi tu verki?,128; nepajėgus
mylėt bet pajėgus sužeist, 124; O nuoskauda! kokia tu netikėta, 135; tokia
šviesi gamta ir taip tamsu, 130; myliu tave / tikiuosi kad tai pavojinga, 253;
ruduo bet nesiguosk mes žiūrime atgal / drauge drauge drauge o esam atitirpę /
vienas nuo kito, ten žiema ir pabaiga, 113). Jonyno poezija tuomet iškėlė į
poetinį diskursą slapčiausius sielos gyvenimo užutekius.
Poeto lyrika intymi ir kartu neatviraujanti,
sentimentali ir kartu kiek ironiška (tokią lyrizmo stygą buvo užkabinęs J. Aistis).
Šį dvilypį būvį lemia nuolatinis literatūros kūrinių, motyvų parafrazavimas.
Rodos, tokioje asmeniškoje Jonyno poezijoje itin svarbus literatūrinis išmanymas,
literatūrinės asociacijos: rilkiškai bandoma sučiuopti gyvenimo esmę kaip tėkmę
(Man neramu / vis kitaip aš dienas sudėstau. 179), mąstyti soneto žanru; Paulio
Verlaine'o eiles primintų sąskambių gausa ir lietaus motyvas; vyno motyvas sietųsi ir
su Francois Villono poezija (kaip ir bohemos žmogaus laikysena), ir su Ray'aus
Bradbury'io Pienių vynu (Dandelion Wine). Lengvai ir linksmai parafrazuojama
Baudelaire'o poezija (meilužės katinas, miesto kasdiena, garso ir spalvos atitikmenų
žaismas).
Poetas puikiai jaučia kultūros
daugiasluoksniškumą, dviprasmiškumą, plačiai atveria duris popkultūrai (estradinė
muzika, šokiai parke, kasetinė muzika, bliuzas, sentimentalumas). Netgi garsioji
Kalėdų eglutė Jonyno poezijoje yra popkultūros dalis. Gyvenama kičo kultūroje ir
kartu ši kičo kultūra ne tik cituojama, bet ir parodijuojama (mažytė mano mylimoji
/ made in paradise, 212).
Aštuntojodevintojo dešimtmečių jaunimas
svaiginasi Jonyno poezija dar ir dėl to, kad jis ištobulina poetinę kalbą, poetinio
žodžio girdėjimą, rašymą kaip muzikavimą iš klausos. Poetas įteisina skyrybos
ženklų neskaidomą jausmingą kalbėjimo srautą, kuriame žodis prisikviečia žodį.
Ypač išradingas komponavimas (pasikartojančios eilutės, eilėraščio žiedo
variantai, refrenų variantai), strofika.
Išleidęs rinktinę, Jonynas susikaupė prie vieno
sunkiausių (dėl kalbos nelygumų) kūrinių Johanno Wolfgango Goethe's Fausto
vertimo, kuriame kuo gyviausiai perteikė įvairius literatūrinės ir šnekamosios kalbos
stilius, viduramžių giesmių bei kalambūrų poetiką, maskarado, avantiūros,
viduramžių kultūros stilizavimą. Žinomas kūrinys nušvito netikėtai naujai.
Dvikalbės poezijos knygos Aguonų pelenai / Mohnasche (lietuvių ir vokiečių;
2002) ir Laiko inkliuzai / Inclusions in Time (lietuvių ir anglų; 2002) atitinka
šiuolaikinę Lietuvos rašytojų kūrybinės komunikacijos kryptį siekį pristatyti
save Europai ir pasauliui.
Į viršų
Antroji kartos banga: bendrosios ypatybės
Pastaruoju dešimtmečiu iškilusių poetų
kūryboje lyrinio subjekto aš forma nustoja reikšti asmeniškumą, atskirą asmenybę su
jos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros problemomis. Aš figūra tampa itin abstrahuota,
redukuota. Siekiama asmens patirtį pridengti, kalbėti ne iš asmeniškojo aš, o kurti
universalias žmogaus situacijas. Vietoj aš atsiranda tu (Miliauskaitė). Į mąstymo
centrą keliama nušvintančios išminties akimirka (Kajokas), gamtos (Jonauskas,
Kalanavičius) ar daiktų (Miliauskaitė) stebėjimas, kalbinė ir figūratyvioji baltų
kultūros būtis (Braziūnas). Atvirai egocentriškoji saviraiška traukiasi į paraštes,
bet išlieka kaip svarbus lyrinės tradicijos pėdsakas.
Pagrindinė šio dešimtmečio poezijos tendencija,
perimta iš vyriausiosios kartos (Gedos, Martinaičio, Juškaičio, Vaičiūnaitės)
poetinių ieškojimų ir eksperimentų, susikaupimas ties
d a i k t o
e s t e t i k a. Dailėje šią kryptį realizavo
vyresniosios kartos atstovo Algimanto Švėgždos drobės, kur daiktas pateikiamas tyloj,
baltame lape, vienas.... Daikto vaizdu Kajokas, Miliauskatė, Gailius, Bakanas siekia
absoliutaus meninio konkretumo, pačios daikto būties atvėrimo. Daiktas svarbus toks,
koks yra: konkretus, hiperrealistinis (tačiau neapkrautas smulkmenomis),
egzistenciškas. Daiktas nėra idėjos mediumas, bet objektas, savyje sukaupęs ir
išreiškiąs būties sąrangą, visumos ir atskirybės grožį. Taip konkretus vaizdas
tampa parabole.
Dešimtajame dešimtmetyje poveikį turi Gedos
nurodyta poetinio mąstymo kryptis, sugrąžinusi dėmesį Rytų kultūrai: kinų, japonų
poezijai, išminčiai, Senojo bei Naujojo Testamento parabolėms. Pastarosios knygos itin
išpopuliarėja kaip mąstymo šaltinis. Gyvenimiškuoju požiūriu aktualus tampa
Biblijos tiesų permąstymas. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesniųjų dešimtmečių
poezija prisimindavo populiariausias Biblijos tiesas ir epizodus, o dešimtuoju
dešimtmečiu Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas skaitomi individualios poetinės
sistemos lauke, ieškoma naujų, literatūroje mažiau vartotų epizodų.
Antrosios poetų bangos etinės nuostatos,
meditacinė laikysena lemia bendrą viso dešimtmečio poezijos tendenciją itin
lakonišką, pauzių išretintą kalbėjimą (tam pasiduoda ir vyresnieji (Just.
Marcinkevičius, Carmina minora, 2000). Atsiribojama nuo eilėraščiodainos
žanro. Kalbos ar formos eksperimentų poetai nebeiškelia į eilėraščio paviršių,
didelę prasmės dalį suteikia pauzėms, tylai, nepasakymui iki galo (Kajokas,
Bakanas, Gailius, Miliauskaitė). Apskritai dešimtojo dešimtmečio kuriančiųjų
tekstuose juntamas nepaprastas dėmesys intonavimui.
Būdinga tai, kad grynoji ontinė laikysena iškyla
periferijos rašytojų (Miliauskaitės, Cieškaitės, Kalanavičiaus, Jonausko,
Kajoko) poezijoje. Tyloje, be centro triukšmo išgyvenama asmens, gamtos, žodžio
ir daikto būtis. Susikaupiama ties individualaus patyrimo fenomenais.
Į viršų
Atviros saviraiškos poetai
Baliukonytės, Kukulo poezijoje einama tradicine
lietuvių psichologizuotos lyrikos kryptimi. Jų poezijoje sakymas orientuotas į
supratimą, susikalbėjimą. Žodis sako tai, ką sako. Eilėraščio šerdis
psichologinė situacija, konkreti patirtis.
Onė Baliukonytė (g. 1948) į šį
laikotarpį ateina kaip viena ryškiausių devintojo dešimtmečio kūrėjų. Visai jos
lyrikai būdingas kiek pakeltas balsas, retušuotas dramatizmas, paryškintos opozicijos.
Poetė seka Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio metaforų poetika, apimančia
idealo (metafizikos) ir šiurkščiausios buities lygmenis.
Pastarojo dešimtmečio poetės kūryboje įvyksta
keli lūžiai. Rinkinyje Vaduok (1992) Lietuvos atgimimui skirtuoe eilėraščiuose
daug entuziazmo, pykčio, satyros, publicistikos. Eilėraščio pavadinimu Kai kam
orientuojamasi į Maironį. Literatūrinių atramų vis dėlto nėra daug; akivaizdesnė
asmeniška pranašės, teisuolės pozicija (Ir atleiski nežinėliams..., 9).
Lyrinis subjektas visuomenės, bendruomenės (tautos, minios) žmogus, ne visada
gebąs prisitaikyti, bet norįs būti visų, su visais, jaustis visumos dalimi. Vienatvė
labiau minties teritorija: kitoniškumo jutimas, perkertamas privalomybės gyventi
subendrintą (bendrabučių) gyvenimą.
Aktualijas autorė sucentruoja į krikščionišką
pasaulėjautą. Biblijos aliuzijos (Alyvų sodas, Morta ir Marija, Saulius, atsivertimas)
atskaitos taškas realybei vertinti. Dažno eilėraščio turinį sudaro
išsipildžiusiu / neišsipildžiusio moters gyvenimo refleksija (Šalia / Unkščia
kalė atstumta / tavo siela skundikė. / Bėk, palakstyk debesynų rasota žole /
Būsi dar Eglė, Ofelija ar Euridikė..., 97). Nuolat veržiamasi už buities, virš
buities. Išmoktas putiniškasis dualizmas, tapęs pasaulėjautos dominante, leidžia
iškloti emocijų įtampą ir pasiūlo sprendimus (O mes kūnų karceriuos
turime dvasios žibintą. / Mes augame nors ir apnuodyti žemės valgiu /
Nusimesk buitį lyg purviną dvokiantį bintą / Ir tavo, vardadienio angele,
įkėptą veidą regiu!, 48).
Rinkiniui būdingas atviras, intensyvus kalbėjimas
(eilėraščiai ilgoki, 68 posmų), intonacijų monotoniją atsveriančios antinomijos,
opozicijos, ironiškos sandūros. Tai tipiškas atgimimo metų poezijos rinkinys.
Rinkinyje Bokštai (1996) visuomeninės
problemos traukiasi, svarbus tampa asmens santykis su sava būtimi. Plėtojamos temos:
moters būtis tarp gimdymo ir mirties, namų ieškojimas žemėje. Daugėja solidarumo su
aplinka (broliu, sese vadinamas paukštis, žolė). Atrandama naujų raiškos būdų:
didžiosios raidės, išryškinti žodžiai, eilėraščiai proza.
Stipriausias dešimtojo dešimtmečio poetės
rinkinys Elgetaujanti saulė (1998). Jame išsiskleidžia žmogaus gyvenimo
branda. Pasaulėjautos šerdis lieka ta pati: kasdienė buitis (gyvenimo mugė, turgus,
purvas, kūno kokonas) ir dvasios laisvė, sielos neįspėjamos erdvės: (Kuprota
bei raiša // Tačiau sparnus patyrus, 18). Siela nuolat, net kiek primygtinai,
nardinama į purvą (Tai mano siela. / Ji mėtosi purve, ji skyla // Ant grindinio
kaštonu, 81). Bandoma atskirti, kas yra tuštybė, o kas žmogų išveda į dvasios
aukštumas. Bet šiame pasaulyje visa yra kartu, ir kiekvieno žmogaus dvasioje taip pat.
Žmogaus siela nėra savaime išgelbėta nuo purvo, tuštybės, skausmo, ligos,
benamystės, atstumtumo, o kaip tik nuolat tai patiria, juose yra. Bet juos nugali.
Baliukonytės poezija teigia galėjimą iš šios dugno savijautos pakilti.
Skurdžios gyvenimo dovanos vis dėlto yra jo dovanos ir pusaklis šuo, ir senas
paltas (Tave, priklydęs pusaklis šunie, / Veduos namo lyg paskutinį svečią,
38). Pagrindinis šio rinkinio klausimas galbūt būtų šis: kodėl siela ilgisi šitos
purvinos buities, kodėl šitas sunkus ir skaudus gyvenimas vis dėlto yra saldus...
Patirties dalykai (liga, kūno senėjimas, gyvybės
išsibaigimas) interpretuojami kaip nedalia, kurią privalu pasitikti išdidžiai
(Laimė pasenti, džiaugsmas daugiau negimdyti! / Vandenys įsčių sugrįžta į tyrą
Šaltinį... // <.... > / Visa nusimesta, visa kitiems atiduota...
<...>//<...> Kelkis ir eiki, iškėlus ramumo žibintą, 20). Silpstant
kūnui vis labiau įsitikinama, kad siela yra nesužeidžiama, nesunaikinama, vis labiau
nusišviečianti. Viena vertus, išėjmas bandomas prijaukinti, kita vertus, siekiama
atsiriboti nuo atskylančio, tolstančio pasaulio, kad nebežeistų. Įtaigaujama sau.
Poetė išlaiko įprastą simbolistų žodyną,
aukšto ir žemo, išaukštinančio ir pažeminančio, didžio ir menko antinomijas.
Buitis, šiapusybė prižeminama, sušiurkštinama; baltrušaitiškas žemiškojo gyvenimo
simbolis žemės laiptai (dvasinio tobulėjimo kelias, gyvenimo etapai...) čia
tampa ironišku ženklu ( Ak, valdove, per daug ilgai, / Nuolankiai žemės laiptus
plovei / Gyvuliams paliki jų lovį, 16). Eilėraštis trumpėja, mintis
intensyvėja, išlaikomos emocingos, sujaudintos intonacijos.
Rinkinyje Neregio sodai (2001) poetei rūpi
materialumo potvynis šių dienų pasaulyje. Poetės eilėraštis darosi panašus į XX a.
pirmosios pusės klasikinio modernizmo poetų tekstus: Turto vertintojai / Agentai ir
vadybininkai / Sandėrių su lengva mirtimi sudarinėtojai / Nuolat be perstojo čia ir
dabar / Dabar ir čia, 67). Su klasikinio modernizmo poetais (E. Pound, W. H. Auden)
susiliečiama ne tiek per tekstus, kiek per gyvenimą: mūsų civilizuotas gyvenimas
tampa akivaizdžiai grėsmingas savo materialumu taip, kaip XX a. pradžios Vakaruose.
Poetei svarbi moterų bendrystė, artimumo pajutimas, bendras likimas.
Šiame rinkinyje bandoma išsivaduoti iš
tiesioginės saviraiškos ir klasikinės poetikos, išbandomi vaidmenys, montažo
principas, grafinis eilėraštis; dingsta mąstymo turinį opoziciškai skaidanti
juodobalto paradigma.
Valdemaro Kukulo (g. 1959) pagrindinės šio
dešimtmečio poezijos knygos Knyga netyčia (1990), Aštuoni gėli vakarai
(1999) apima laikotarpio kraštines. Gyvenimo sūri patirtis ir šios patirties jutimo
jėga yra jo poezijos pagrindas. Kalbėjimo atvirumu, psichologiškumu, intensyvumu
artimas Baliukonytei, Juodvalkei. Iš kitų poetų išsiskiria biografiškumu, emocinga
meilės lyrika, rašymu iš savo tamsybės, iš savo menkybės / Iš nervų, kuriuos
sunaikina eilėraščiai, spiritas, meilė (57). Jo poezijai tiktų apibūdinimas
širdies poezija.
Kukulas, devintajame dešimtmetyje tituluotas
jaunuoju poetu, rinkinyje Aštuoni gėli vakarai demonstruoja pakitusią
pasaulėjautą (Ir šis eilėraštis yra mano priešas. Jis išduoda, koks esu
senamadiškas, 6). Ir išties: plėtojami tradiciniai praradimo, išsiskyrimo motyvai;
postuluojama jausmo vertė, ji prilygsta gyvenimui, užsigrūdinimui, ištvermei.
Poezijoje daug vietos skiriama dirgliai realybei
(sirenos, dūžtančios mašinos, girti paaugliai, varganas būstas, armija musių ir
tarakonų) ir žmogui, joje gyvenančiam savo laiką, mąstančiam apie gyvenimą,
likimą, mirtį. Fiksuojama, ką jame keičia laikas, galynėjamasi su savo gyvybe.
Reflektuojama patirtis, psichikos gelmė, žmogaus dalia, kurią galima tik nujausti, nes
ji kažkas, / Ko net eilėraštis neprisiliečia (76). Vis labiau gręžiamasi
į buvusį laiką: ilgimasi vaikystės skurdumo (Amžinas bendrabučių vaikas, / Po
antklode pasislėpęs / Su lempele ir knyga, 23), artimųjų; o per juos, išėjusius,
juntamas ir žemės artumas.
Rinkinio skyrius vienija savęs negero
savivoka, atsižadėjimo, neigimo gestas. Prisiimama nuodėmingo, provokuojančio mirtį,
ardančio save žmogaus pozicija (34). Lyrinis subjektas savyje atpažįsta ir Kainą, ir
Abelį; su Dievu kalbasi taip, tarsi ir Dievas (Kristus, Mozė) būtų jo brolis dvynys.
Dvynystėje balansuojama ties savęs įvertinimo / nuvertinimo riba. Kalbančioji
instancija (Aš) Kukulo poezijoje tampa kiek abstraktoka: iš dalies supanašėja su visam
dešimtmečiui būdinga poetinės saviraiškos kryptimi, iš dalies priartėja prie
Bernardo Brazdžionio poezijos žmogaus sampratos (Dievo vaiko nuodėmingojo;
kuriančiojogriaunančiojo; 53). Cikle Žmogus be Dievo netiesiai atsigręžiama
į emigracijos filosofinę ir poetinę mintį į Juozo Girniaus knygą Žmogus be
Dievo ir Algimanto Mackaus poeziją, kuriai būdinga neigimo ir atsižadėjimo
pozicija, mirties adoracija, desperatiškas Dievo neradimo postulavimas. Iš dalies
tęsiamas ir Patacko, Jonyno devintajame dešimtmetyje sukurtas bohemos žmogaus amplua.
Kukulo poezijos subjektas vienas iš ryškiausiai
tebenešiojančių Poeto aureolę, įsijautęs į poeto vaidmenį (likimą, užduotį,
pasmerktumą, išskirtinumą), mąstantis apie PoetoNepoeto gyvenimo prasmę ir vertę.
Poeto paradigma ryškiai iškyla XIX a. pabaigosXX a. pirmosios pusės Vakarų
modernizmo ir lietuvių lyrikos tradicijoje (Maironis, Putinas, Aistis); savaip ji
aktualinama sovietiniais metais. Postmoderniais laikais ji praranda aktualumą. Kukulo
eilėse ši paradigma ryški: viena vertus, išlaikoma tradicinė Poeto ir visuomenės
skirtis, Poetas išskiriamas iš minios; kita vertus, vis labiau kalbama ne iš Poeto, o
iš poeto visomis gyvenimo šaknimis lygaus visiems pozicijų.
Atvira saviraiška drausminama griežta eilėraščio
ir viso rinkinio architektonika, dainingai Kukulo poezijai netikėtu prozinio pasakojimo
būdu.
Į viršų
Kalba ir gamta būties meditacijose
Šiai grupei priklausytų poetai, išaugę iš
aštuntojo ir devintojo dešimtmečių poetikos programų, kur daugiausiai dėmesio
skiriama poetinio žodžio fonetinėms, semantinėms galimybėms.
Antanas Kalanavičius (19451992) Antano
Masionio, Broniaus Radzevičiaus, Vido Marcinkevičiaus (anksti pasitraukusių iš
gyvenimo) bendraamžis. Poetas ilgus metus gyveno absoliučios izoliacijos zonoje
nuošaliame Dzūkijos miškų vienkiemyje. Jam gyvam esant neišleistas nė vienas
eilėraščių rinkinys. Poezijos rinktinė Ne akmenys guli (1994), sudaryta po
poeto mirties, surankiota iš paskirų lapelių, skiautelių, tapo dešimtojo
dešimtmečio vidurio literatūros įvykiu. Knygai išėjus, trumpam buvo pakilusi
susidomėjimo ir susižavėjimo banga, pasirodė recenzijų, straipsnių. Tačiau dėmesys
gana greitai nuslūgo. Visuotinio vartojimo objektu Kalanavičiaus poezija netapo.
Kodėl?
Ši poezija išaugusi atskirame, hermetiškame lauke,
devintajame dešimtmetyje nesusilietusiame su valdžios institucijų globojamu
literatūriniu lauku, nei prisiderinusi prie viduriniosios kartos poezijos tendencijų.
Absoliučiai autentiška poezija, atsiradusi toli nuo literatūrinio gyvenimo šurmulio,
iš totalaus vienišumo, iš kalbėjimo sau. Ji rodo nepaprastai intensyvų vieno žmogaus
santykį su būtimi. Justi, kaip sunkų gyvenimą nušviečia save auginanti siela, kaip
vyksta nuolatinis žvilgsnio ir minčių skaidrėjimas; kaip formuojasi itin savitas
poetinis kalbėjimas.
Ankstyvojoje Kalanavičiaus poezijoje (pirmasis,
antrasis, trečiasis rinktinės skyriai, kuriuos sudaro neišleisti rinkiniai, parengti
apie 19681980 m.) atpažįstame maksimalistinę lyrinio subjekto laikyseną, etinėmis
nuostatomis, gamtojautos ir folkloro jungtimi artimą tuo laiku populiariai Janinos
Degutytės, Pauliaus Širvio lyrikai; etninės kultūros betarpišku jutimu
Marcelijaus Martinaičio, o istorinėmis vizijomis Juditos Vaičiūnaitės poezijai.
Šios pozicijos lieka svarbios ir vėliau, tačiau iš jų išauginamas itin
savarankiškas poetinis pasaulis.
Kalanavičiaus poezijoje nėra moderniai poezijai
būdingo keleriopų kultūrų klodo, mąstymo, pajautimo erdvėje vertę turi ta
aplinka, kuri yra čia pat: miškų balandžiai, tošies švilpynė, už užuolaidų
brėkštantis rytas, krosnyje traškančios malkos, motinos sapnas, volungės giesmė,
stirnino guolis. Skaidrus poetinis vaizdas kuriamas iš pirminių gamtos elementų:
akmens, žvyrynų ir smėlynų, kryžkelės peizažų, griaumedynų, laukų ir vilkduobių
girių, augalijos, žaibo, tamsos. Siekiama parodyti ne tiek poetinio vaizdo
estetiškumą, kiek šiuo vaizdu savaip pamatytos aplinkos realija nusakyti
būties pajautimą. Kalanavičiaus poetiniame pasaulyje svarbus akmuo. Jis išreiškia
amžinumą, skurdumą, atkaklumą, žemiškos būties vietą: akmenuotas vanduo, žemė
akmeningoji, žaibuojantis akmuo (Kur žoliautojos / Kalbasi proverksmiais / Tarp
dangaus / Ir titnago briaunų, 155). Žalvaris, rūda tai, kas ateina iš senovės
ir išlaiko pirmykštiškumo dvasią. Vienišų namų daiktai, kaip ir gamta, turi
panašaus pirmykštiškumo, laukiniškumo. Žiburiuota tamsa kieme ar laukuose, ar
medinės trobos vidus naktinių meditacijų erdvės (Žaibai senieji, / Sulėkit
obelin laukinėn / Virš manęs, 32). Vienas svarbiausių pasaulėjautoje aštrumo,
dygumo, dūrio pojūtis (O užsmailintos iki gailesčio mintys / Gyslom tarsi adatos /
Eina į širdį, gilyn, 144). Jis išsakomas atitinkamais daiktais: adatinga rožė,
aštri bitė, dalgis, peilis, saulės adatos, erškėtis....
Ryški lyrinio aš instancija paprastai yra
eilėraščio centras. Eilėraštis lyg pasakojimas, lyg pokalbio su daiktais
nuotrupa. Iš gamtos, daiktų ir žmogaus širdies paslapties kyla visuminė būties
pajauta ( Vien gulbė iš gulbės, / Naktis iš nakties, / Vien šiurpas kaip
skruzdė/Po gyslas. //Vien gulbė iš gulbės, / Akmuo iš akmens. //Ir ko taip sulauksi,
/ Širdie tu išbalus, / Verpete painus / Vienatystės gylėj, 162).
Svarbus Kalanavičiaus poezijoje motinos ir tėvo (ir
giminių) įrašymas į bendrąją žmogaus būties jauseną, netgi tam tikras jų
totemiškumas (Iš sutrintų kiaukutų / Nulipdžiau tavo veidą / Ir išdeginau
krosny. // <...> // Iš sužaibuoto krūmo / Tave išpyniau. / Dabar mane
saugosi, 24). Svarbus genties jutimas. Laikas mąstomas ne tiek žmogaus gyvenimo
tėkmės požiūriu, jis yra daiktų būties matmuo, tūkstantmečių srautas (senieji
žaibai, praeinanti obelis, vėlus žmogus, prokalbė). Poetas nefilosofuoja, bet bando
ypač savitu žodžiu nusakyti išjaustą gyvenimo akimirką, vidinę patirtį.
Kalanavičius netikėtas pasirodė kaip tik dėl
nuoseklios poetikos programos. Jo poetikos ieškojimai orientuoti ir į archaizuotą, ir
į avangardišką kalbėseną. Žodis Kalanavičiui yra pirminė stichija, tokia pati kaip
rupi žemė, kaip gimtinės šilų smėlis. Žodis ir grūdinamas taip, kaip grūdinama
metalo geležtė: ieškoma naujų formų, senųjų tarminių lyčių, hibridinių darinių
(Ateina motina / Ir kalba man <...> / Ji šitaip gegutuoja, 141),
netikėtų būdvardžių (šviesa gelžinga, 276; sumelsvas erškėtis, 288; perluotoji
šaltinio vilgatis, 289; miegas nuovargingas, 175; paukštingas ilgesys, 143; žiburiuota
tamsa, 33; sužalsva gūdastis, 157; lemtis skeveldringa, 144) ir netikėtų
veiksmažodžių bei jų formų (kai prieblandėja mano atmintis, 175; valandos
naktijančios, 180).
Įsiklausoma į prokalbę, į išsinešto balso
skeveldras (Esi, kai erškėčiai / Iš praėjusios žmogiškos šnektos, /
Virpančios gyly, / Pražysta, 34). Į poeto eiles ateina Pietų Lietuvoje gajus žodis
s u v i s a i , s u v i s
(visai, visiškai), žodis s u l i g (kol), kartojimąsi laike
rodanti priesaga i n ė t i
(p a e i d i n ė j a n t i ,
n u v e s d i n ė j o ), reti
žodžiai: s v i d i n t a s
s a u s k e l i s ,
d r o b i n i s
a p r i š a l a s ,
d r ū t m e d i s ,
a r m u o . Poezijai būdinga netikėta konkretaus daiktiškumo
ir laisvo metaforiškumo sandūra
(p i l n a t i e s
k r e š u l y s ,
l i ū n ų
s ū p u o k l ė s , 53). Ypač
įspūdingas vaizdo formavimasis, jo metaforizacijos kelias, pagrįstas vaizduotės ir
žodžio jėga.
Jei Kalanavičius būtų kūręs prieš keletą
amžių, galėjo būti ir vienas iš liaudies dainos kūrėjų, jis turėjo
prigimtinę senųjų dzūkų dainų (karo dainų, raudų, epo) struktūros pajautą,
mokėjo improvizuoti vaizdu, žodžiu, intonacija. Moderniųjų poetikos ieškojimų lauke
kūrėjo poezijos archajiškos intonacijos, labai iš tolo menančios raudos poetiką,
derinamos su laisvųjų eilių architektonika (verlibru, laisva vaizdine metafora).
Specifiški trumpi rytietiški Fragmentai ir tylią rečitaciją primenantys
Progiesmiai.
Vladas Braziūnas (g. 1952) visą devintąjį
dešimtmetį rašė derindamasis prie bendrųjų kartos poetinių ieškojimų (ekologinė,
agrarinės kultūros, istorinės atminties tematika, ideologiniu perkūnsargiu tarnaujanti
karo tema, kalbos eksperimentai). Rinkinyje Suopiai gręžia dangų (1988)
deklaratyviai atsisveikino su ezopiniu kalbėjimu: Iš tarties ezopinės / iš
gyvatės išnarų / aš su savo sopėmis / nedvejopai išneriu. // Jau reikės iš naujo /
skiemenuoti mokytis (138). Sąjūdžio aktualijų inspiruota knyga Užkalbėti
juodą sraują (1989). Savęs ir visuomenės apmąstymai matyti rinkiniuose Alkanoji
linksniuotė (1993) bei ilgai leidyklose užsigulėjusiame Ant balto dugno
(1999; čia sudėti 19941996 m. eilėraščiai). Viena svarbiausių figūrų Braziūno
poezijoje paukštis (gandras, suopis, strazdas, vanagas), išreiškiąs ir senovišką
baltiškąją, ir šiuolaikinę kasdienio žmogaus pasaulėjautą, susiejąs su
literatūrine tradicija: nuo folkloro, Kristijono Donelaičio iki žygeivių dainų
(vėjas nupūtė lizdą / vanago aštrianagėlio // nebus vanagiukų, sese / eiki
kavoliuosna žirklių / pakirpk tą aukso sidabro / dagtį, kol neužgeso, Ant balto
dugno, 29).
Stipriausias aptariamojo laikotarpio rinkinys,
aiškiausiai atveriantis poeto savitumą Užkalinėti (1998, iš tiesų
1999). Braziūno poezijai būdingas Šiaurės Lietuvos kultūros įspaudas (molis esu
ir ąsotis Lėvenio vandeniui nešti, Ant balto dugno, 76). Baltų kultūros
rekonstrukcija, užsimezgusi kartos debiutų laiku kartu su etnografinių judėjimų mada,
su istorinės temos išpopuliarėjimu prozoje ir poezijoje, pamažu tampa Braziūno
kūrybinių ieškojimų centru. Buityje užčiuopiamos pagoniškų (jaučio aukojimas) ir
krikščioniškų (Velyknaktis) ritualų atplaišos, gamta personifikuojama laikantis
pasakos, sakmės, mito tradicijos (vėjų močia, suklupus šalnoj, šnabžda
šermukšnių rožančių /<...>// vėjų močia, pakėlusi kuodą, beuodžia// lyg
baltą, lyg pilką kažką, tik nežino / druską ar rūgštį, sniegą ar šviną /
šerkšną ar šarmą, šilką ar peleną, 13).
Baltų kultūros gyvybės labiausiai ieškoma kalboje
(aičvarai užsiširdijo, miltus pridergė, nebevemia / aukso sidabro dainų
deimantinian aruodan / pelės tik trinas ant aukšto, 18). Žodis suvokiamas
filologiškai, kaip reikšminių dalių (priešdėlių, šaknų, priesagų) junginys, ir
poetiškai, kaip ošiantis, gyvas (arba jau nukirstas) kalbos medis (kamienas, šaknis,
šakos): pasakyk savo šaknį išgirsiu kamieną kirsiu / galūnę dirbdinsiu lopšį
lai ošia <...> / <...> dulkės nugula spurdantį / jau tik spurdėjusį
kraują šaknim ir kamienu jau rauja kelmą / nuo kalno rita skaldo pjausto jau neria
plaustą per upę kelia (14). Būtent kalbos archeologijoje Braziūnas suranda
saviraiškos erdvę. Poetas individualus tuo, kad jo poezijoje išlaikoma kalbos
komplikavimo pastanga. Eilėraštyje slepiama temos slinktis, varijuojama keliais
siužetais. Atsisakoma tiesaus minties formulavimo, išbaigto pasakymo. Sakinyje
pritrūksta tai vienos, tai kitos jo dalies, arba ji nutolusi taip, kad sunku atsekti
ryšius, arba nepaisoma linksnių valdymo dėsnių. Tai ne sakinio, o žodžio (jo
fonetinių, etimologinių galimybių) poezija. Ieškoma senųjų žodžio formų
(g i e s m ė s
g l i e j a s ,
m o l i s r a u d a s ,
p l ū k s n a ,
d r i e ž l a s ,
s u l p t i ), įtvirtinama nepilnoji įvardžiuotinė forma
(i š p l a s n o j u s i e
b r o l i a i ).
Braziūnas kalbos dailidė ( Užkalinėti,
138). Ypač pasineriama į žodžio skambėjimą. Jo poezijos sąskambiai nėra sklandūs,
melodingi, nesilieja per visą eilėraštį, o vartomi kaip sunkūs grumstai. Panašiai
skambantys žodžiai susiejami daug anksčiau, nei pristatomas turiningasis siejimo
pagrindas (žodžiai rieda, o žodžiai tik priedanga, 81). Eilėraščiai kuriami
kaip rebusai, minklės, mįslės. Eilėraštis rašomas kruopščiai, kaip kruopščiai
mezgamas mezginys, kur privalu sukabinti kiekvieną akį, kad gautume ir raštą, ir
visumą. Nuoroda į tokį eilėraščio numezgimą yra šio rinkinio iliustracijos.
Daugelio poetikos principų veikimas: sąskambiai, sakinio karpymas, metaforos,
paslėptas minties tekėjimas, išorinio siužeto komplikavimas apsunkina kūrinio
vientisumo įspūdį. Kalbos komplikacijomis Braziūnas tęsia devintojo dešimtmečio
(ikisąjūdinio laiko) poetinių ieškojimų kryptį. Čia atradęs savo poezijos žemę,
jis yra priešingybė tiems, kurie kuria skaidraus vaizdo, išgryninto žodyno
eilėraštį.
Avangardiniai (menantys XX a. pradžios dadaizmą)
kalbos eksperimentai poeto eilėse derinami su archajišką kalbėseną imituojančia
intonacija. Kalba poeto eilėraštyje iškyla kaip savarankiška kultūros būtis: kaip
dainos frazė, kalambūras, priežodis (duris atidaro // berankis, vaikeli, gulk ne
pasieny / ne katės pieni, negulk prie krašto / ant Dievo rašto, lig dienai /pačiam
vidury, alaus kubily, 125). Žodinės kultūros girdėjimas yra svarbi eilėraščio
prielaida ir jo šerdis. Su žodžio archeologija siejasi ir žodžio, kalbos bei rašymo
tema.
Rinkinys lėmeilėmeilė (2001) žavi ypač
vientisu poetiniu jodleriavimu.
Stasys Jonauskas (g. 1948) kaip stiprus
savitas poetas iškyla būtent pastaruoju dešimtmečiu. Rinkiniuose Spaliai
(1986), Šiuolaikiniai rugiai (1990) pasiūlęs netikėto žvilgsnio galimybę,
nuosekliai jos laikosi ir rinkinyje Širdis plaka delčią (1998).
Gamtos reiškinių apmąstymas čia turi intenciją
apmąstyti žmogaus būtį: ko gali ar negali, ką žino ar nežino gamta arba žmogus.
Iš skirtumų pasimato gamtos ir žmogaus bendrumas, bendra būtis, buvimas kartu. Gamtos
reiškiniai nesubendrinami iki visuotinių jos egzistavimo dėsningumų, atvirkščiai, į
kiekvieną reiškinį (į birželio gaisus, į durpynų vandenį) įdėmiai įsižiūrima.
Sukuriama netikėta žvilgsnio pozicija. Į gamtą žiūrima akcentuojant sąmonės
dimensiją: gamtos gyvenimas matomas žmogaus, visuomenės gyvenimo dėsnių požiūriu
(Šokinėjo žiogai iš idėjos / Niekas jiems nemokėjo už tai, 11; Tai ir
buvo birželio ugnis, / Kuri degė gyvenimą savo, 8). Žvilgsnis į gamtą yra iš
esmės veidrodinis: kaip žiūrėdami į veidrodį matome ne veidrodį, o save jame, taip
gamtos veidrodyje atsispindi į ją žiūrinti sąmonė. Žvilgsnis per gamtą į žmonių
pasaulį yra lyg antrinis, išvestinis, atsirandąs skaitytojo supratimo lygmenyje. Gamta
ne psichologinama, kaip buvo įprasta lietuvių poezijoje, o tiesiog veikia gamtos
dėsnių ir sąmonės reflektuojamų klausimų sankryžoje (birželis yra žalias, nes
neturi kitos išeities; Krinta lapai, kur dėsis, 61). Gamta laisva ir nuo
socialinių determinizmų, ir nuo prasmės rūpesčio, jos būtis yra kitoniška
(Laikas lėkė pro šalį, ir vėjas / Neturėjo jokios reikšmės, 27). Bet gamta
nėra laisva nuo ją apmąstančio žmogaus sąmonės.
Kita vertus, nei sąmonė, nei kalbantysis nėra
nukreipti į save. Pati sąmonė redukuojama tiek, kad gamtišką būtį pajuntame tarsi
iš vidaus, kaip pačią savaime: į gamtos reiškinius žiūrima ne iš išorės, o tarsi
įeinama į jų vidų (Medžiai vėl ėmė sukti metus/Apie šerdis, 29; Kas
galėjo, supuvo save, 65). Šviesa ne apšviečia daiktus, o laša iš jų pačių, ne
laikrodį dulkės apkrinta, o laikrodis tiksi po dulkę. Bandoma pajusti gamtiškosios
būties, gaivalų absoliutų gryną buvimą be žmogaus. Tačiau sąmonė nuolat budi
klausdama: iš kur visa imasi? Kaip gyvoji gamta yra? Kas teikia jai gyvybės, kaip
prasideda ir baigiasi gamtos gaivalų būtis? Ar ji turi kitus gyvavimo dėsnius?
(Lauke skaisti mėnesiena / Pati iš savęs // Byra per amžius į kiemą, 10). Ar
ji siejasi su žmogaus būtimi, ar tik mums taip atrodo? Ar įmanoma gamta be žmogaus
sąmonės apskritai? Substancija bandoma atskirti nuo daiktų, kuriais ji reiškiasi,
bandoma klausti, kaip ji yra tokia, kokia yra savaime: iš kur randasi laikas, kaip jis
eina, kaip jis eina be laikrodžių, ar jis darosi geresnis, ar taip galvojam tik mes, ar
laikas turi savo esmę, ar ją jam sukuriame mes, kur laikas nueina, kai jis praeina, kur
dingsta likimas, kai gyvenimas dega kaip šiaudas, ar supranta pats, kur veda žmogų, ką
jis duoda gyvenimui (Ką jis duoda gyvenimui tavo, / Neturėdamas nieko patsai, 79)
ir t. t. Tariamai naivūs klausimai netikėtai pristabdo inertiškos sąmonės
automatizmą, išskleidžiamas sąmonės intencionalumas. Rutuliojama klausimų,
teiginių, dėsnių aiškinimo poetika išskleidusi poeto savitumą jau ir ankstesniuose
rinkiniuose (metai: Ar jie eina po vieną pro žmones, / Ar tik žmonės pulkais
pro juos?, Šiuolaikiniai rugiai, 77).
Jonausko poetinio pasaulio gamtiškumas tarsi
savaime aiškus, bet kartu ir netikėtai keistas, egzotiškas: reiškiniai tai priartėja
prie žmogaus būties dėsnių, tai į juos netelpa, tai primena žmogui jo paties būtį.
Tariamai mimetiško, gamtiško eilėraščio rėmuose sukurtas netikėtas nusprūdimas iš
vieno egzistencijos lygmens į kitą, tam tikra žmogiškojo ir gamtiškojo pasaulių
sandūros nelogika kaip tik ir leidžia rastis poezijai. Niekas šiuo požiūriu
nėra jokia modernybės kategorija, o pirmapradis gaivalas, sukurtojo pasaulio lyg ir
dalis, lyg ir antipodas.
Tradicinė eilėraščio forma penki šeši
ketureiliai kiek užtęsia netikėtą klausimą, nutolina įžvalgą. Nustembančioji
instancija nukonkuruojama išmintingosios instancijos. Tik naivus paradoksalus
klausimas, išsilukštenantis iš gamtos stebėjimų, leidžia atpažinti originaliai
mąstantį autorių žemės, žolės, šaknų, pelkių, miškų poetą; metafiziką
jam natūraliai iškalba gamtos daiktai.
Rimavimo, eiliavimo ir intonacijų monotoniją
kompensuoja ir netikėta žodžio būvio įžvalga. Kaip gamtai neleidžiama likti vien
jos susikurtoje būtyje, taip ir kalbai neleidžiama likti įkaustytai į nejudrias frazes
automatizuoto suvokimo frazėje perprasminamas kuris nors ją sudarantis žodis
(Gyvenimas ėjo ten būti, / Beeidamas ir praėjo, 22; Bėgo šiurpas per nendres
į pelkes, 58). S. Jonauskas savaip tęsia mūsų poezijoje įsitvirtinančią
tendenciją filosofuoti iš naivuolio ir iš kalbos pozicijų.
Eglė Juodvalkė (g. 1950) iki epochos
pervartų mažai pažinta Lietuvoje. JAV išleidusi kelis rinkinius, poetė gyvai
įsilieja į Lietuvos literatūrinį gyvenimą. Lietuvoje išėjo eilėraščių rinkinys Mnemosinės
vėrinys (1996), autobiografinė knyga Cukraus kalnas (2000) bei dvikalbė
(lietuvių ir anglų) poezijos knyga Veidrodis ir tuštuma / The mirror and the void
(2002).
Poezijoje postuluojamas moteriškumo matmuo
susiliečia su J. Vaičiūnaitės poezija (identiškavimasis su Kasandra, cirko
vaizdinys), Degutytės ar Liūnės Sutemos lyrikos temomis (Antigonės tema, laidojamų
brolių ar mylimojo motyvas, išdavystės prisiėmimas, meilės ir neapykantos
kontroversijos), Miliauskaitės eilėm (senelių portretavimas, genties atminties tema,
iš moters buities detalių sukuriamas gyvenimas). Žodžio ir pasakojimo rupumas,
pasakojime atsiveriančio paradokso jėga perimama iš Martinaičio.
Stipriausia lyrikoje (rink. Mnemosinės vėrinys)
estetine forma išreikšta autentiška patirtis, moteriškumo raiška: nuo
paauglystės kompleksų (nenešiojimą apatinio už nepasirinkimą tikybos / už
nykščio čiulpimą už nemokėjimą tylėti už kitų / tyčiojimąsi už slaptą savęs
nekentimą, 7) iki sudėtingų moters patirčių ir išgyvenimų. Atvirai
išskleidžiama kūno, kūniškos patirties tema, fiziškumo matmuo. Kalbančiosios
autoironijoje ir negatyviame savęs suvokime (aš esu / nepastovi / ir
netinkanti, 99) slypi linksmas valiūkavimas ir koketavimas. Panašus šiuo požiūriu
būtų Birutės Pūkelevičiūtės 1952 m. Kanadoje išleistas eilių rinkinys Metūgės.
Jutiminė patirtis išsakoma netiesiai (tarsi
atsitiktiniais kelionės įspūdžiais, pasakos nuotrupomis, baleto judesių fragmentais),
dažnai priešgyniaujant, nuneigiant: baltoje saulės tyloje / senelio pirštai
skaičiuoja / ant plonos grandinės suvertas / likusias vasaras // jis niekada nebuvo
jaunas /negeidė ir nemylėjo (45). Patirčiai nusakyti įtraukiami mito ir apeigų
likučiai (vaikštau per tavo nebuvimą / šaukiu ir šnabždu / tavo vardą / nešioju
tavo marškinius // tavo odos spalvos tyloje / perstatinėju totemus / pasirinktom kryptim
/ ar rasi kelią / į namus, 24). Asmeniškas moteriškumas bandomas suvokti pasaulio
mituose ir archetipuose.
Juodvalkės poezija sutvirtina daiktiškosios
poetinės stilistikos pakraipą. Bendrasis santykis su aplinka, likimas nusakomi itin
konkrečiomis situacijomis, daiktiškai (baimė įsigijo mane / nusipirko parišo ant
virvutės vedė / pasivaikščioti šėrė mane prausė mane / gydė apdrabstė mėšlu
išromijo padarė / nevaisinga, 8); arba atvirkščiai, jutiminis santykis nusakomas
jutiminio matmens neturinčiais matematiniais metodais: skaičiuoju nusivylimus //
sudedu riešutus ir laukimo minutes / padaliju iš dviejų seserų ir valkatos su gitara /
padauginu iš plieninių stygų spiegimo / begalinio garsų skaičiaus / beprotės
krykštavimo / atimu save, 78). Saviraiška derinama su atvirumą pridengiančiu
abstrahavimu.
Į viršų
Intelektualioji kultūros ir sąmonės
vaizdinių poezija
Ši poezijos kryptis orientuojasi ne į matomą,
atpažįstamą, o į sąmonės lauke esančią tikrovę (literatūra, filosofija, Europos
ir pasaulio kultūra). Ji formavosi devintuoju dešimtmečiu, kaip jau minėta, jai
įtaką darė Venclovos vertimai. Prasidėjusi dar devintajame dešimtmetyje Patacko,
Jonyno, Rubavičiaus, Rastenio, o kiek vėliau ir Platelio, Daunio poezijoje, ji turi
tąsą dešimtajame dešimtmetyje.
Devintojo dešimtmečio nuostata ieškoti poetinio
kalbėjimo matmenų kultūros kontekstuose (nuo antikos hegzametrų iki XX a. moderniųjų
Vakarų poetų) akivaizdžiausia Kornelijaus Platelio (g. 1951) poezijoje.
Debiutavęs 1980 m. rinkiniu Žodžiai ir dienos kaip ryškus, itin savarankiškai
iš daugelio kultūrinių kontekstų poetinį pasaulėvaizdį ir kalbėjimą formuojąs
autorius, poetas mažai keičia savo pozicijas ir rinkiniuose Namai ant tilto
(1984), Pinklės vėjui (1987), Luoto kevalas (1990). Jo poezijos pagrindas
literatūrinė, kultūrinė vaizduotė. Platelis laikomas klasicistu, artimu Venclovos
pozicijoms. Labiausiai jis gilinasi į antiką, renesansą, klasicizmą; iš jų perima
saiko, skonio, grožio sampratą, siužetus. Recenzijoje Sigitas Geda2 užsimena apie Platelio dėmesį renesanso tapybai ir
skulptūrai; jaunojo poeto kūryboje mato klasicistinės estetikos principus: gamtos ar
senųjų autorių kūrybos imitavimą; griežtą eilėraščio architektoniką. Plateliui
svarbi racionali vaizdų struktūra, situacijos gilumas ir simbolinanti galia. Poeto
santykis su kultūriniais, literatūriniais kontekstais labai įvairus (turinio
fragmentas, formos pavyzdys, naratoriaus kaukės).
Poezijos rinktinė Prakalbos upei (1995)
sukomponuota labai konstruktyviai. Erotinė tema (skyrius Himnai) pridengiama
antikos, senųjų epų ar lietuvių mitologijos vardais bei išplėtotais siužetų
fragmentais (Ir giliai širdyje pulsuoja kraujas / Tavo žingsnių ritmu, Kaliope,
8). Skyriuje Namai ant tilto vyrauja idilės, pastoralės vizijos, senovinių
graviūrų siužetai, romantiniai moteriškumo vaizdiniai. Erotikos užuominos išsakomos
pavasario kodu (Tą dieną pabunda upės / Po storu gyslų ledu / Ir drovia žaluma
užsiplieskia žemė, 104) arba pridengiamos gamtos vaisingumo idėjomis.
Plateliui labai svarbus vaizdo estetiškumas,
pasakojimo tarpiškumas. Kalbantysis prisiima mirusio Lozoriaus, liūtų narve sudraskyto
pirmojo krikščionio vaidmenį. Rašymu iš mirusiųjų pozicijos, bandymu pažadinti
gyvybę, vandens mitologizavimu ir vaisinimo idėjomis (netgi teksto pabaigoje esančiais
paaiškinimais, sudarančiais antrąjį tekstą) Platelis yra labiausiai
prisitraukęs Elioto kūrybą. Skyriaus pavadinimo Mitologizmai grafinis
pavidalas leidžia atspėti dvi svarbiausias Platelio poezijos savybes: polinkį į mitų
(ir epų) kontekstus ir į loginę kūrinio konstrukciją. Kita vertus, išlaikomas (ypač
skyriuje Pinklės vėjui) lyrinio subjekto asmeniškumas, jo buvimas be kaukės, jo
klausimai (Staiga paklausiau: / Kur tavo gyvybė, vidudieni?, 174).
Epochų pervartos metu Platelis Lietuvos istoriją
bei politines realijas apmąsto pasitelkdamas baltų kultūros istoriją, legendą apie
argonautų kelionę laivu parsivežti aukso vilnos, Šventojo Rašto kodus. Poezijoje
ryški miesto kultūros tema.
Ši vakarietiška kryptis atpažįstama ir
pomirtinėje Vaidoto Daunio (19581995) rinktinėje Kelio ženklai (1999).
Eilėse (tai pirmas rinkinys Metų laikai, 1985) Daunys prisistatė kaip miesto
jausenos poetas, bandęs pateikti Vilnių kaip kultūros ir kaip grožio erdvę. Jo
miestas pilnas Antonijaus Vivaldi'o muzikos, spalio šviesos, mėnesienos; augalų,
gatvių ir aikščių linijų. Fiksuojama po miestą klajojančio romantiškos prigimties
žmogaus savijauta: nesvarumo būsena, idealų kupina jaunystė (Skridau per upę
paukščiu ir sustojau dangaus vidury, 74). Poetas demonstruoja ir kultūrinės
atminties dimensiją aktualina tuomet dar primirštus vardus: Oskarą Milašių,
Vytautą Mačernį ir jų reprezentuotą poetinį filosofavimą.
Šviesi dvasia išsakoma užtamsintu
kalbėjimu. Tolimais nuo vidujybės vaizdiniais pagal objektyvaus koreliato principą
dėliojamą vidinės būsenos mozaika. Poetinė kalba sudėtingo muzikalumo,
tapybiška. Vėjo figūra susieja šiapusybę ir transcendenciją, dabartį ir istoriją,
vidujiškumą ir išoriškumą. Vėjas yra neišsakomumo, jungčių, visumos, harmoningo
pasaulio metafora. Apskritai Daunio metafora yra abstraktoka, nevizuali, kone bekūnė.
Poezija atkakliai ezoteriška, nebuitiška.
Po pirmos knygos nuo intensyvaus poezijos rašymo
Daunys nutolsta; verčia, rašo esė ( Vilnius: vardas ir žodis, 1993; Šeštoji
diena, 1995). Prie poezijos sugrįžta 1988 m. rugsėjį. Nuo šiol prie kiekvieno
eilėraščio pažymimas parašymo laikas ir vieta, pakinta kalbėjimo intonacija: randasi
gyvybės, psichologiškumo, išbandoma kanoninio ketureilio sintaksė ir metroritmika.
Edmondas Kelmickas (g. 1954) taip pat
priskirtinas šiai pakraipai. Rinkinyje Smėlis ant slenksčio (1987) poetas
koliažo ar montažo principu dėlioja poetinės vaizduotės atplaišas. Kūriniuose
vyrauja kultūrinė vaizduotė: dailės kūriniai, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis,
Balys Sruoga, nežinomas dailininkas, Adomas Mickevičius, Milašius, Mačernis. Akivaizdi
kalbančiojo laikysena: ramus galvojimas, vertybinis požiūris.
Rinkinys Žiemos parafonija (1997) itin
vieningas. Tai sonetų vainikas su motto iš šv. Augustino Išpažinimų.
Vilnius Šiaurės Jeruzalė iškyla kaip žydų kultūros miestas.
Pagrindiniai žmogaus egzistencijos ženklai yra kasdienybė ir Biblijos tiesos. Viena
vertus, poetinis kalbėjimas gana konkretus; atpažįstame Vilniaus miesto kultūrinį
reljefą (Pilies gatvelė, pavargėliai, sergančios sielos, Kazimiero karūna,
Sapieginė, Krasnucha). Kita vertus, Biblijos matmuo suteikia vaizdui parabolės
galimybių (Damaskas praeity anapus kalno, / bet raginantis grįžt naktinis
slengas / byloja apie išmuštus iš balno, 13). Kelmickas, galima sakyti,
programiškai tęsia miesto poezijos tradiciją, kuri lietuvių literatūroje nėra labai
gausi (B. Sruoga, J. Tysliava, K. Binkis, K. Bradūnas, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova, G.
Patackas, A. A. Jonynas, V. Daunys); suteikia jai biblinės parabolės matmenų.
Rolandas Rastauskas (g. 1954) savąjį poeto
amplua pradeda ir pabaigia dešimtajame dešimtmetyje, per kurį išleidžia tris
knygas: Albumas (1987), Tinginio raudos (1992), Aktorius pasitraukia
(1996). Vertėjas, dramaturgas, kultūrinių ryšių žmogus išbando save poeto
vaidmenyje. Poetas rašo iš kultūrinės aplinkos (teatro, baleto). Yra atvirai
literatūriškas, kaip albume atpažįstame Boriso Pasternako, Paulio Celano,
Constantino Cavafy'o ir kt. poetiką, italų renesanso, antikos asociacijas, Franzo
Kafkos, Jorge's Luiso Borgeso kūrybos užuominas. Rastauskas originalus gana įžūlia
avantiūra, rinkinėlius jis leidžia a la Maironis Pavasario balsus.
Antrame gana solidaus storio eilėraščių rinkinyje jis pakartoja 24 (t. y.beveik visus)
pirmojo plonučio rinkinio eilėraščius (ir prideda 35 naujus). Ar todėl rinkinį
pavadina Tinginio raudomis? Nors rezonanso ši avantiūra nesukėlė, autorius ir
į trečiąjį rinkinį įdėjo pirmojo eilėraščių, likdamas ištikimas savo
vaidmeniui... ir pasitraukė.
Būtų galima teigti, kad vaisingiausiai
vakarietišką eilėraštį adaptavo devintojo dešimtmečio jaunieji poetai. Šiuo metu
atrodo, kad XX a. pirmosios pusės vakarietiškasis eilėraštis nustoja buvęs mūsų
poezijos aukso kasykla. Ar išties jau visas poezijos auksas šioje kasykloje
iškastas?..
Kiek kitokia kultūrine vaizduote grindžiama Gražinos
Cieškaitės (g. 1951) poezija. Poetė, pirmuosius žingsnius žengusi su savo karta,
aptariamuoju dešimtmečiu nuo jos ryškiai atsiskiria. Cieškaitės poezija apibūdintina
kaip filosofinėreliginėezoterinė meilės poezija. Pas mus ji beveik neturi
tradicijos, poetė eina simbolistiniu Jurgio Baltrušaičio, bet labiausiai... Johanno
Ch. F. Holderlino ir Milašiaus keliu. Jos poezija vizijų, abstrakčių metaforų,
užtamsintos kalbos poezija. Poetė nusigręžia nuo šiapusybės, nuo žemės peizažų
ir reikalų, nekalba apie gamtiškąjį gyvenimą. Ją pakerėjusi antgamtės šviesa.
Būtis mąstoma kosminiais vaizdiniais, dangaus peizažais, Dievo siužetais.
Kosminėmis, religinėmis meditacijomis išsakoma metafizinė dvasios patirtis. Poetė
nuosekliai kuria poetinę kosmoso, Dievo ir būties filosofiją. Šią laikyseną matome
rinkiniuose: Skrendu virš labirinto (1989), Auka žvaigždžių vainikui
(1991), Tarp laiko ir amžinybės (1997), Antgamtėje klajojanti šviesa
(2002). Naują Cieškaitės poetinę programą pastebi literatūrologas Ramutis
Karmalavičras. Jis kalba apie poetės metafizinio skrydžio ir vaizduotės
substancinį pajėgumą ir teigia, kad nujausti filosofinį
pasaulį, išgyventi ji kaip skausmą tampa vieninteliu poetinės refleksijos
imperatyvu3.
Cieškaitės poezija įtemptos minties,
intelektualios vaizduotės poezija. Svarbiausia joje Visatos ir Dievo meditacija,
mąstymai apie jo sukurtąjį žmogų. Išsakomos būties esmė Dievo jutimas ir
meilė.
Meditacija yra pagrindinė kalbančiosios būsena,
susiejanti vakarietišką racionalųjį ir rytietišką intuityvųjį pažinimą. Poetine
programa galima laikyti šias eilutes: medituoju visatą / jos astralinį ritmą / ir
žvaigždėtą tylėjimo balsą ( Antgamtėje klajojanti šviesa, 188) arba,
kaip kitur pasakyta, jos dvasinį būvį ( ten pat, 140). Mąstoma apie
amžiną daiktų būtį (iš Dievo daiktų amžinoji būtis prasikalus, Tarp
laiko ir amžinybės, 9) ir apie žmogiškojo proto ribas. Labiausiai vertinama
pastanga suvokti, suprasti. Mąstymas ir kalbėjimas laikomas būtinuoju egzistencijos
pagrindu: Regim Dievą savy mes mylėdami dievišką protą ( ten pat,
21); Pajudėjus alcheminiam gaivalaui, protas ramybės netenka / ir lekia
tarytum drugys suliepsnot nuo idėjos ( ten pat, 15). Minties gyvybė ir
poezijos kalba siejamos su pranašų kalba, jų žodžius lemtis tik išverčia į
savo kalbą...
Iš antikos mitų, krikščioniškosios Vakarų
kultūros, Rytų religijų, gamtos religijų kuriama vientisa mąstymo erdvė, kurioje
pagrindinės figūros yra akmuo, alchemija, formų magija, daikto priežastis, labirintas,
sodas, pragaro tarnai, Majos šydas, žvaigždė, visata, kosminės marios, kosminis
medis, Kūrėjas, angelai. Prisiimama viduramžių alchemijos vaizduotė ir simbolių
poetika (šviesaugnisgėlėrožėmarijažvaigždė). Simboliai, poetinės
metaforos virsta sąvokomis (daiktų pradžia, tikrovėj paslėptoji, amžinybės gemalas,
laiko veidrodis, visatos kryžkelės). Sąvokomis tampa
d a i k t a s ,
k ū n a s , s i e l a .
Poetei rūpi visatos daiktų buvimo būdas. Rinkinyje
Tarp laiko ir amžinybės medituojama judėjimo idėja (kosmoso, gamtos, gyvybės,
minčių, mechaninis ir t. t. judėjimas): O skriejame! Visatos delno sugniaužti
grūdai. Kas Dievo akyse? tai mes į purpurinę dirvą (52). Judėjimo
požiūriu medituojama paslaptis (Koks Dievo pradas klaidžioja tavy?, 54),
vienatvė, būties našta....
Poetei artima gamtos religijos (ir Hölderlino)
idėja, jog gamta ne tik materija, bet ir dievų pavidalai; artimos ir Friedricho
Nietzsche's mintys apie Dievo mirtį ir žmogaus vienatvę (Esi fatališkas gyvenimo
vaidmuo, saldus ir svetimas, ir baigtas kūnas, pažadintas nuogybės judesys, protingai
žaidžiantis su Dievo pelenais, 61). Vis dėlto kalbančioji jaučiasi Dievo sukurto
kosmoso dalis (Mes išeisim švieson tiktai savo buvimą įrodę / ir sustosim
tenai, kur dievybė atsakymą sako..., 21),
Pagrindinis klausimas, kylantis rinkinyje Antgamtėje
klajojanti šviesa medituojant kosminę sąrangą, sukurtojo daikto ir Kūrėjo
santykis: Kūrėjas likęs ar nelikęs daiktuose? ar daiktai be sielų, be
Kūrėjo? Apmąstomas metafizinis ir fizinis laikas (tyliai skleidžiasi žvaigždės /
metafizinės žvakės / begalybė įeina į daiktus, 188). Metafiziniu požiūriu
žvelgiant, niekas niekur nedingsta; nei Visatoje sukauptas gėris, nei sukauptas blogis
(Nešvarios budelių mintys, išplaukusios į visatos paviršių. /<...>/Tarp
dangaus ir žemės sklando negimusių genijų vėlės, 217). Bet pats sukurtasis
pasaulis yra laikinas, laikiškas, jo metafizika tapusi fizika (angelai apakinti,
nukirstais sparnais... / kalėjimuos, lavoninėse, beprotnamiuos, 218). Vizijomis
išgyvenamas besibaigiančio pasaulio šiurpas, atveriama žlugimo, užterštumo
atmosfera, žmonijos egzistencijos negatyvioji pusė. Ją čia pat atsveria šviesioji
atstovaujama Kūrėjo, Betliejaus kūdikio, Marijos.
Kosmoso, Dievo ir žmogaus būties filosofijos
kontekste keliamos žmogaus vienatvės, meilės, mirties temos. Problemiškiausiai
išgyvenama širdies ir proto, materijos ir dvasios (kūno ir sielos) dermėnedermė
(puolusio angelo mitologema). Kalbančioji medituoja žmogaus gelmes vienuoliškai
žydintį sodą ( Tarp laiko ir amžinybės, 12). Kosminės, metafizinės
šviesos turi meilės tema. Meilės išgyvenimui ieškoma vietos krikščioniškojoje
filosofijoje (Esi danguj akla žvaigždė bekūnė, / o tavo spinduliai lemtingai
skrieja / į meilės aidą ir šventoj viršūnėj / sutampa su Dievybe sutvertieji, Antgamtėje
klajojanti šviesa, 42).
Kartu su pasaulio sukūrimo idėja, visatos
egzistavimo vaizdinija apmąstoma ir krikščionybės istorija. Labiausiai pritraukiami
krikščioniškieji viduramžiai (viduramžių mistikų, disputų, regėjimų, giesmių,
filosofinių traktatų, misterijų kontekstai). Jų vaizdiniai prieštaringiausiai
išreiškia ir krikščionybę, ir pasaulio sandarą.
Cieškaitės poetinis kalbėjimas sudėtingas;
sakinys ilgas, asociacijos komplikuotos. Kas neaišku vienoje pastraipojeposme. dar
labiau sukomplikuojama antroje, o nauju pavidalu išnyra trečioje. Kosminių, biblinių
fantazijų tirštumoje iššokantys klausimai yra raktas visam eilėraščiui.
Į viršų
Daikto estetikos poetai
Greta intelektualiosios, abstrakčiosios poezijos,
kuriai svarbu minties takas, pastaruoju dešimtmečiu išryškėja kita kryptis: artimų
daiktų meilės ir išminties tako poezija. Ties daikto estetika, ties trumpu rytietiškos
manieros eilėraščiu susikoncentruoja Kajokas, Miliauskaitė. Kajokas fiksuoja dabartį,
esamybę, šiapusybę. Būtis skleidžiasi dabar, šią akimirką. Dabarties pilnatvė yra
Kajoko pasaulėjautos centras. Miliauskaitė savo poetinį pasaulį kuria iš praeities:
iš dabar išgyvenamos atminties ir vaizduotės.
Donaldas Kajokas (g. 1953) yra gana vientisas
poetas. Svarbiausi rinkiniai Tylinčiojo aidas (1988), Žuvusi avis (1991), Drabužėliais
baltais (1994), rinktinė Meditacijos (1997) išaugę iš gilinimosi į Rytų
filosofinius, poetinius tekstus. Paskutinis rinkinys Mirti reikia rudenį (2000)
rodo naujas tendencijas. Centrinė knyga rinktinė Meditacijos.
Rytų kultūroje Kajokas randa mūsų poezijai
neįprastų pasaulio suvokimo būdų, įveda į literatūrinę tradiciją parabolinių
vaizdų, atėjusių iš Giesmių giesmės, Rabindranatho Tagore's ir kitų
rytietiškos poezijos. Poetinės prozos etiude Svečias perteikiama Rytų karaliaus
soduose viešinčio svečio minčių tėkmė, kurioje atpažįstame žemiškosios žmogaus
karalystės idėją, suformuotą klausimu: Kieno aš svečias šiuose
nesibaigiančiuose soduose? <...> / Laukiu, gal pasirodys tasai, kurio valia buvau
sutiktas su karališkom iškilmėm, širdį džiugina tolumoje skendinčios marmurinės
dievų skulptūros, kadais jų sapnuose meldžiau, kad tik suteiktų man tą džiaugsmą,
dabar prašau: tik neatimkit iš manęs šio džiaugsmo, kieno svečias esu šiuose
nesibaigiančiuose soduose? ( Meditacijos, 85). Vėlesniuose rinkiniuose
skaitome rytietiškos išminties nušviestus trumpus eilėraščius, poetas sukuria savą
eilėraščio modelį. Įtraukia krikščioniškosios kultūros ženklų.
Kajoko poezijoje nėra savo problemas
demonstruojančio, savimi užsiėmusio subjekto. Kalbantysis piligrimas,
atsiskyrėlis, vyno pilstytojas, fleitininkas, sūnus palaidūnas ir t. t. Adresatas, į
kurį kreipiamasi, yra ir kažkas, ir tam tikra savęs projekcija. Eilėraštį
sudaro sąlygiškas, paraboliškas vaizdas ir jo pagrindu kildinamas klausimas.
Eilėraščio Artėjame, ir vandeniu skaidriu paskutinė eilutė neprimygtinai
primena, jog sukurtasis vaizdas (vandens paviršiumi slystanti valtis) yra gelmės ir
paviršiaus, esančiųjų ir atsispindinčiųjų parabolė. Svarbiausia tokio pobūdžio
eilėraščiuose naujas santykis su būtimi gyvenimo išminties atradimas,
įžvelgimas.
Kajoko poezija yra ne tik giliai įsismelkusi į
pačią Rytų išmintį, bet ir perėmusi meditacijos mokymosi struktūrą Mokytojo ir
Mokinio pokalbius. Ir pačią tų pokalbių esmę, tai yra mokymąsi stebėti gyvenimą
įsižiūrint į tarsi nereikšmingus, atsitiktinius dalykus: įsižiūrėk į
šviečiantį šiaudą, į krūmą lietuje, surask, kuo jie atsitiktiniai, nesvarbūs, kuo
svarbūs, kaip susiję su kitų būtimi, kaip per juos įmanoma
paaiškinti būties dėsningumus... Įsiskaitymas į
Rytų poeziją leidžia išsiugdyti meditatyvų nuotolį, susikaupimą ties smulkmena. Iš
smulkmenos pastebėjimo kyląs galvojimas nėra ištęstas (kaip būdinga vakarietiškai
kultūrai), jis tik trumpai švystelėjusi mintis.
Kajokas pakoreguoja iki tol kiek kitaip
funkcionavusias lietuvių poezijoje
s i e l o sk ū n o ,
s v a r b a u sn e s v a r b a u s ,
ž i n o j i m on e ž i n o j i m o
opozicijas.
S v a r b a u sn e s v a r b a u s
antinomija ryškina žmogiškosios būties kertinius dalykus. Eilėraštyje ši antinomija
ir išskleidžiama, ir panaikinama. Dažnai mintį palaiko gramatinė konstrukcija
nieko, tik... Totaliame nesvarbume maža smulkmena, truputis reikšmės ir
reikšmingumo likutis pasirodo esąs pats svarbiausias dalykas. Visa žmogaus būtis
nuausta iš tokių reikšmingai nereikšmingų dalykų. Nežinojimas yra ne trūkumas, ne
opozicija žinojimui, o tam tikra būties forma, nematomais ryšiais susiejanti su
būtimi, suteikianti pilnybę (lakštingala / vėl išgiedojo / naktį//kaip lengva
miegoti/ šito/nežinant, 211). Mirties nežinojimas, nepastebėjimas sukuria patį
gyvenimą (...Klegėdami išniro jie iš vėjo / priėjo / girgždančius mirties
vartus / praėjo / ir / o dangau! / to net nepastebėję nuklegėjo, 218).
Kajokas ryškina ir kitus Rytų poezijai (kinų,
japonų) būdingus principus: estetika kaip gyvenimo būdas ir vaizdo estetika kaip
poetinės kūrybos principas. Grožio požiūriu stebima gamta, matomas moters kūnas,
daiktų formos ir spalvos, judesys, jausmai. Nereikšmingas judesys (vėstantis puodelis
rankoje), buities detalė (karvė lietuje...), metų laikų pasisukimas (pralėkusių
rogių vėžėj /sublyksi vanduo..., 152) yra svarbūs žvilgsnio estetikos požiūriu.
Eilėraštyje Žiemos baladė paberiamos kelios nežinia kieno matomos detalės:
varganas žmogelis ašarotom blakstienom, nušleivotais batais girtas, miręs?, rainos
žuvies akys, matančios, kaip vėjas neša to nušleivoto bato raištelį link girios,
kol šis užstringa už kankorėžio, kaip keliu eina aklasis ir kaip
t y l i a i
p a s a k i š k a i
s n i n g a. Batų raištelis detalė, kuri matoma kelių
akių: kalbančiojo, žuvies ir neregio. Sukuriama matymonematymo opozicija, kuri iš
tiesų neturi prasmės. Ir batų raištelis, ir tylus pasakiškas sniego kritimas yra
tikrovės estetikos dalis. Žvilgsnis sugauna reiškinius grožio matmeniu. Raiškus
estetiškas vaizdas yra kartu ir paraboliškas socialiniu, psichologiniu, ontologiniu
požiūriu. Vaizde suglaudžiamos, išlyginamos, suderinamos įvairios priešpriešos:
negrožis (nušleivotas batas) ir grožis; nelaimė ir įstabi akimirka; varganumas ir
nieko nepaisantis pasakiškas sniego kritimas; laikina žmogaus buitis ir amžina gamta;
nematymas ir matymas (žuvies akys ir neregys). Estetišku vaizdu projektuojami
žvilgsniai į būties paslaptį. Esė knygoje Dykinėjimai poetas yra sakęs:
pats vieną dieną nustebau, kad pasaulis ne išreiškiamas, o išvystamas. Net
sėkmingiausios pastangos išreikšti tai, ką pamatei, reiškia, kad pamatei dar ne
tai (34).
Eilėraščio šerdį paprastai sudaro vienas
vaizdas, situacija, detalė: prieš audrą atsitiktinai pakliuvęs į valtį šiaudas
(toks giedras, auksinis <...> // toks Dievo žmogelis, / pamiršęs
sutemt, 198). Grakštus ir taupus vaizdas, visada labai konkretus tarsi koks piešinio
brūkšnelis, nėra vienareikšmis, nesuvedamas į teiginį. Itin preciziška
eilėraščio kompozicija.
Rinkinyje Mirti reikia rudenį (2000) daugėja
dramatizmo, laiko refleksijų. Kinta poetika: greta tariamo pokalbio Kajoko eilėse matyti
ir bendra dešimtojo dešimtmečio poetikos tendencija (ateinanti iš klasikinio
modernizmo ir jo skleidėjų Gedos, Venclovos poetinių eksperimentų) reiškinių
sąrašas. Šią poetiką motyvuoja Kajoko pasaulėjauta: žmogus paliečiamas visa ko,
kas aplink svarbu ar nesvarbu, gražu ar negražu; taip matomas ir lentpjūvėje
apsilankęs kaimynas angelas, pavargėlis, apkritęs pjuvenom, žvaigždynais,
erkėm (101).
Nijolės Miliauskaitės (19502002) poezija
dešimtajame dešimtmetyje įsitvirtina tyliai ir užima svarbiausias pozicijas
(eilėraščių rinkiniai Namai, kuriuose negyvensim, 1988; Uždraustas įeiti
kambarys, 1995; rinktinė su dideliu pluoštu naujų eilėraščių Sielos
labirintas, 1999). Ji atveria mergaitiškumo, tyliojo moteriškumo matmenį, kurio
mūsų poezijoje labiausiai trūko. Eilėse neatsimetama nuo sunkios, tamsios patirties,
bet atsimetama nuo sielos sumaišties ir tamsumo. Miliauskaitės poezijai tinka
žodžiai nuskaidrėjimas, išskaidrinimas: jausmų, aplinkos daiktų, vertinimų, paties
poetinio sakymo. Jos poezija tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Šiame
kalbėjime atsisakoma paradoksų, prasminių ir stilistinių sandūrų, koliažo. Viena
vertus, išlaikomas pirminis, autentiškas sąlytis su aplinka, ji matoma labai reali,
konkreti. Kita vertus, santykis su aplinka turi daug estetinės, literatūrinės
distancijos: grožio išryškinimo, stambaus plano, subtilių kontūrų, kultūrinių
nuorodų. Praeities daiktai, judesiai, žodžiai, intonacijos, išgryninti atsiminimų,
turi tokio nepaprasto estetiškumo, kokį turi daikto atspindys veidrodyje.
Didžiosios dalies eilėraščių turinį sudaro
klaidžiojimas atminty, sapnai, vizijos. Tai ne destrukcijos ženklai, o giliausia
sielos būsena. Stengiamasi aprašyti tai, kas nuolat persekioja, spraudžiasi į
atmintį.
Pagrindinė obsesija namų prisiminimai ir namų
įsivaizdavimai (matau tuos namus, vos užmerkiu akis, nors niekad /nebuvau įėjus
/<...> //ne namo namai, net nesvajoju / tokių turėti, žinau, neįmanoma, tai
kodėl tada / vis matau juos, vos tik užmerkiu akis, gal tai obsesija, Sielos
labirintas, 279280). Vaizduotėje iškyla įvairiausi namų pavidalai: turtingi
dvareliai, apleisti ir nunykę namai, skurdūs namai, svetimi namai; įvairi ir jų
aplinka (takeliai, pavėsinės, parkai, sūpuoklės), ir vidus (tuščios didžiulės
erdvės, laiptai, durys su masyvia rankena, raktų ryšulys, paveikslai, nertinė
staltiesė, šaukštelis, vaistažolės, komoda), žmonės (motina, lyginanti skalbinius,
kelionė su senele pas gimines, nuotraukų žiūrinėjimas). Svarbūs perduodami iš
kartos į kartą daiktai (žiedas, nosinaitė).
Įsivaizduotam pasauliui disonuoja prieglaudos
paauglystė, nepaprastas artimųjų šilumos trūkumas. Kalbama iš benamystės
situacijos. Ieškoma tėvo, motinos tėviškių. Jų vietoje randami aerodromai,
tranšėjos, apleisti kapai, nykstanti tarmė. Taip būdu išsakoma ir pokario drama
(išvežimų, atimtų namų, apleistų namų, glaudimosi pas svetimus). Psichoanalizė
leistų perskaityti poeziją kaip giliai užslėptą, pakeistą poetiniais vaizdais
traumą.
Kalbančiosios nepalieka moterų, turėjusių namus,
paveikslai, gražaus gyvenimo vizija, troškimas padėti, globoti. Eilėraščio centre
moteris (prieš veidrodį, sodo alėjoje, siuvinėjanti, skaitanti). Ji atidi savo
pasauliui; rami ir išdidi. Gestuose, veide atpažįstama ramybė arba užguitumas, arba
rūpestis, elgesio modeliai. Nuolat bandoma peržengti asmens ribas, išeiti už savęs į
kitų moterų patirtis. Kalbančioji savyje nešiojasi daugybę moterų patirčių,
pavidalų: suvargusi prieglaudos mergytė, dvaro panelė, XIX a. jauna moteris (o Pano
fleita! pažadini mane / devynioliktojo amžiaus / vidury, 224), žolininkė,
įsimylėjusioji, sukilėlių globėja, sesuo, sužadėtinė, negraži paauglė...
Atidžiai sekama moteriškumo kaita ir formos. Susapnuotoji, sufantazuotoji tikrovė /
staiga atsivėrus (263) turi romantinės literatūros, XIX a. pabaigosXX a.
pradžios mene įsispaudusius pavidalus: iš Adomo Mickevičiaus, Jono Kazimiero
Vilčinskio kūrinių... Juose traukia tylus ir trapus moteriškumas, pasitikėjimas
gyvenimu, mokėjimas saugoti tai, kas asmeniškai svarbu. Moterų figūrose ir įvairiose
moteriškumo formose randama atrama ir stiprybė (Džeinė Eir, močiutė). Vertybė yra
kuklus gyvenimas, dėmesys paprastiems dalykams.
Tuo pačiu požiūriu Miliauskaitės poezijoje labai
svarbus vaikystės laikas: vaikystė turėjo namus (ir nenoriu užaugt, / ir nenoriu
nubusti, 182). Namai neatsiejami nuo kūdikystės. Jie ir matuojami tik vienu matu
ar tinkami tyliam kūdikio miegui. Ši poezija atveria gilią vaikystės traumą.
Vaikystės patirčių įspaudai (skonis, kvapas, pamesta pirštinė slidinėjant, sunkus
kauptuko kotas, kelias iš mokyklos...) yra pagrindas rastis eilėraščiui. Obsesinio
pobūdžio vaizdai renkami, gryninami, nuvalomi nuo laiko apnašų. Poetė siekia
rekonstruoti vaikišką pasaulėjautą (atvirumą pasauliui, dėmesį detalei, pastangai
viską įsidėmėti), vaiko žvilgsnį, kuriam visos palėpės ir užkaboriai turėjo savo
paslaptį. Vaikystė iškyla kaip ryškiausius pėdsakus sąmonėje paliekantis laikas,
kaip svarbi žmogaus tapsmo pradžia. Vaikiškumas suvokiamas ir kaip harmoningos
pasaulėjautos indas (gal tik vaikas / galėtų sutaikinti / su pasauliu,
286).
Klaidžiojimas namų alėjomis, tuščiais
kambariais, žiūrėjimas į veidrodį, balsai, girdimi mintyse ar per sapną, pokalbių
prisiminimai yra figūratyviai išsakytas intensyvus dvasios veiksmas, sąmonės
veidrodis. Moteris tuščiuose kambariuose, balta moteriškė / apleistuos apkasuos,
užmirštuos kapuos / nugriautuos namuos (105) suprastina ir kaip vėlė vaiduoklė,
negalinti išeiti dvasia, nerandanti išėjimo iš praeities sąmonė.
Pasakos (slaptasis kambarys, uždraustas įeiti
kambarys, labirintas, veidrodis, našlaitystė), uždaro, iš išorės neprieinamo
pasaulio apibrėžtys yra ir metafora, metapasaulis, kuriuo kalbama apie vidines patirtis,
moters galias, asmeniškojo tylaus gyvenimo svarbą. Ši susikurtoji ir stropiai saugoma
erdvė pati ima saugoti (šviesus/ uždaras mano pasaulis, 225). Troškimas atgauti
prarastą laiką, poetiniais paveikslais dovanoti jam amžinybę artimas Marcelio Prousto
ir Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos pastangai.
Miliauskaitės lyrikoje ne atviraujama, nekalbama
apie savo jausmus, o kalbama apie patirtis. Kalbama netiesiai, ne apie save. Daiktų
gyvenimas tarsi pirminis, o stebinčioji instancija save suvokia per juos. Daiktai
žmogaus pasaulio dalis, sauganti šias patirtis. Į sielos labirintą žvelgiama
labai susikaupus. Epizodas pasakojamas smulkmeniškai, detaliai. Kalbama kreipiantis tarsi
į save, tarsi į kitą asmenį; vienas ant kito užslenka dabarties ir praeities laikai,
viena kitą keičia Aš ir Tu figūros (Aš vidiniu regėjimu žvelgia į save, vaikišką
tu, kuri savo ruožtu žiūri į senelių sodybą, 321). Žiūrėjimas tarsi į
kitą, kalbėjimas apie kitą sukuria atstumą emocijai, kuri (kaip ir
atpažinimas betgi tai aš..., 295) atsiveria pabaigoje... Tiesus išsisakymas
nutolintas, atidėtas į eilėraščio pabaigą. Eilėraštis turi aiškų modelį,
pagrįstą stebėjimo, pasakojimotrumpo išpažinimo, išsprūdusio atodūsio balansu.
Tai švaraus vaizdo, regėjimo ir tylių intonacijų poezija. Intonacijų skalė
neplati, bet itin gyva. Saikingas intonavimas, tylus, ramus kalbėjimas Miliauskaitės
estetinė programa. Žodžio barjero nejusti tarsi pro skaidrų stiklą žvelgtum į
kruopščiai saugomą šviesų pasaulį. Paskutiniuose eilėraščiuose daugėja Rytų
kultūros realijų.
Į viršų
***
Aptartoji karta lemia bendrą šiandieninės
poezijos vaizdą. Autorių kūryboje pastebimas akivaizdžiai sustiprėjęs dėmesys
turinio dalykams. Postuluojama asmeninio pasaulio, vidinės erdvės svarba, individualaus
suvokimo galia. Jų poezija teigia mintį, jog pasaulis yra toks, kokį sugebame pamatyti.
Reflektuojamas gyvenamas gyvenimas, svarbi iš patirties kylanti mintis (išmintis).
Įreikšminami paprasti, bet asmeniškam likimui
svarbūs dalykai. Aplinkos daiktuose įžvelgiami grožio ir prasmės kontūrai. Karta
teikia didelę reikšmę žmogaus įsigyventai erdvei. Tiesiai ar netiesiai šių
kūrėjų poezijoje skleidžiama būtent ši vaikystės patirtis, išsaugojusi smalsumą
senienoms, giminės relikvijoms, bendrai kultūrinei regiono tradicijai.
Gyva ir intelektuali mintis pritraukia Vakarų
kultūros kontekstus, Rytų meditacines patirtis, giliąją žodžio praeitį bei
gamtiškąjį naivumo matmenį. Kultūriniai kontekstai nebedemonstruojami kaip
mokytumo ženklai, o yra mąstymo, savivokos būdas.
Dešimtojo dešimtmečio vidurinioji karta patvirtina
mintį, kad geriausioji poezija kyla iš vienatvės patirties; ar tai būtų fizinė
vienatvė Dzūkijos ar Žemaitijos pakrašty, ar metafizinė.
____________________________
1 Valdas Kukulas, Eilėraščio
namai, Vilnius: Vaga 1992, 8283. (Atgal>>>)
2 Sigitas Geda, Iš ten,
iš kur nelaukiame, Literatūra ir menas, 1980 lapkričio 15. (Atgal>>>)
3 Ramutis Karmalavičius,
Mus myli tai, Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1993, 8586. (Atgal>>>)
Naujausioji lietuvių
literatūra (19882002) / Sudarytojas Giedrius Viliūnas. Vilnius:Alma littera, 2003
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|