|
<< Atgal
Sigitas Geda
APIE JOS GYVENIMĄ, PERSEFONES, POEZIJĄ
Tekstai iš knygos MOTERIS SU LAUKO GĖLĖMIS
Grįžimas prie eilių
Liga
Pabaigai šiek tiek mistikos
su jazminais ir... rupūžėmis
Ne vieną sykį esu apie ją rašęs ir kalbėjęs
(kai buvo dar gyva), niekad nepagalvodavau, kad reikės rašyti po mirties (jinai buvo
septynetą metų jaunesnė).
Kas dėjosi prieš 35-erius metus? Tai, ką rašiau
1968 (apie jos pirmąją publikaciją Moksleivyje), seniai pasimiršo, o apie ją
pačią, kaip studentę, lituanistę, kuriančią eiles, daugiau pasakojo Vytautas Bložė
1970-ųjų vasarą. Tada jis prisišnekino mane pakeliauti po Dzūkiją (turėjo
Volgą, kas anuomet buvo šiokia tokia, o gal netgi didelė prabanga). Buvo geras
vairuotojas. Tikslai irgi buvo, net du. Vienas nuvežti pas gimines į Ratnyčią jo
ligotą motiną, kitas surasti kur nors Dzūkijoje žmones, kur pats Vytautas galėtų
pavasaroti (šitas žodis jau beveik išėjo iš gyvosios kalbos). Motiną palikome
Ratnyčioje, mudu apvažiavome Pietų Lietuvą, aplankėme mano tėviškę ir gimines
iš motinos ir tėvo pusės. Bugiedoje (už Gerdašių) Vytautas pasiliko pas Emiliją ir
Vaclovą Gedus. Vaclovas buvo mano tėvo pusbrolis. Iš tos vasaros, iš to apleisto
krašto, kur Baltoji Ančia įteka į Nemuną prisiklausęs begalę istorijų Vytautas
sukūrė poemą Girių motina. Bet ne apie tai. Kažkuriam girių kely išsipasakojo
susirašinėjąs su Nijole. O, girdi, Nijolė turinti draugę, kuri labai vertinanti Gedos
poeziją. Tai buvo Gražina, su kuria mes irgi susirašinėjome.
Nijolė ir Gražina, regis, buvo geriausios draugės
visą gyvenimą, iš Gražinos gaudavau perskaityti beveik viską, ką tuomet rašė
Nijolė. Pasakydavau, kas gerai, o kas nelabai. Nežinau, ar visos mano liaupsės ir
kritika būdavo perduodama. Tatai gal irgi nelabai svarbu.
Aš pats nuo 1967-ųjų, o ypač 1969-ųjų, buvau
pakliuvęs į valdžios, KGB ir anuometinės Rašytojų sąjungos nemalonę, Vytautas
turėjo keistuolio reputaciją, todėl ir susidraugavome.
Jis glaudėsi prie jaunesnių (vyresnieji traukdavo
per dantį ir jį, ir jo eiles), mes gi turėdavom daug bendrų šnekų apie poeziją,
keisdavomės pogrindine literatūra.
Vytauto ir Nijolės ryšiai pašlijo po to, kai
susirašinėjimą užtiko Nijolės motina (bibliotekininkė iš profesijos), toliau (jo
pasakojimu) buvę taip: vieną dieną į buto duris Vilniaus centre, kaip sakydavom
viršum Petro Cvirkos salono (ten buvo dailės dirbinių parduotuvė, o kartais
vykdavo netgi parodos) paskambino nepažįstama moteris, t. y. Nijolės motina su
laiškais... Reikėjo juk gelbėti dukrą!
Tai Vytautui kainavo daug nervų,
susirašinėjimas nutrūko. Jauna poetė čia patyrė tikrą salomėjišką dramą.
To meto ir jausmų peripetijos aprašytos jos pačios dienoraščiuose. Niekas, tiesą
sakant, dabar jau ir nežino, kiek sąsiuvinių būta. Teko skaityti paskutiniuosius iš
18 likusių... gal kada nors bus išleisti?
Kol baigė universitetą, o ir po to buvo jauna ir
daug žadanti poetė. Priklausė Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, lankydavosi
Kompozitorių sąjungos vakaruose, kur turėjo jai simpatizuojančių muzikos kūrėjų,
vasaromis (viena, Nidoje tikrai vaizdingai aprašyta) būdavo anuo metu
populiariose kūrybinio jaunimo stovyklose.
Lemtinga, atrodo, jos gyvenime buvo Vytauto Bložės
sveikata, kuri ypač pašlijo 1972 metais (tuomet po atmintino trijų poetų
triuškinimo buvo išbarstyti jau surinkti ir Naujose knygose reklamuoti V. B.
Preliudai). Vytautas atguldavo tai į vieną, tai į kitą nervų ligoninę.
Galutinis jo apsisprendimas skirtis su operos
dainininke Irena J., regis, subrendo 19751976...
Iš tų skyrybų yra išlikęs labai ilgas
pasiteisinantis Vytauto laiškas.
Ir Nijolė, ir Vytautas yra rašę, kad juodu iš
bendro gyvenimo Druskininkuose susijungti stumtelėjęs Geda... Pirmą sykį tai
perskaitęs, išraudau. Tiesa, kad Vytautas, ligotas ir pasimetęs, kelis sykius yra
klausęs, ką jam daryti... Tačiau koks iš manęs patarėjas? Be to, užteko savų
gyvenimo dramų. Kuomet Nijolė, po didelių nusivylimų, per Gražiną teiravosi, ką
apie tai galvoja Sigitas, patariau tik aplankyti jį Druskininkų sanatorijoj, nuvežti
rožę ir tiek... Jeigu anas nenorįs net kalbėtis.
Nijolės situacija irgi buvo nepavydėtina: baigė
universitetą, darbo nėr (arba labai svetimas), gyventi kur nėr, kokių nors šansų
įsigyti butą nėr... Jos dienoraščiuose tasai apsisprendimas išrašytas smulkiai.
Maždaug: būsiu slaugė, medicinos sesuo, pasiaukosiu žmogui, kurį mylėjau nuo
mokyklos dienų.
Jeigu kokia nors iš mano frazių galėjo būti
lemtinga, tai nebent pritarimas Vytautui, kad Nijolė iki gyvenimo galo mylės
tik tave ir aukosis dėl tavęs. Daugiau ji nieko neturi.
Taip ir išgyveno iki mirties, tempdama, kaip sakoma,
visą gyvenimo naštą ir už save, ir už jį.
Imtis kokio nors valdiško darbo, žinoma, ji
negalėjo. Neatmenu laikotarpio, kad Vytautas kada nors būtų buvęs sveikas.
Tiesa, būdavo metų, kai jis jausdavosi geriau, bet rūpintis juo reikėdavo nuolatos.
Taigi nebus per daug pasakyta, kad Nijolė įgijo kokią 10 profesijų. Pirmiausia,
žinoma, žmona (čia ne profesija), paskui tarnaitė, slaugė, virėja, skalbėja, vyro
rankraščių perrašinėtoja (kartais tų pačių po penkis kartus), vaiksčiotoja po
leidyklas ir redakcijas, namų valdybas, vykdomuosius komitetus, vaistines ir ligonines,
įvairiausių pareiškimų, prašymų rašytoja, žoliautoja, grybautoja... I jaučio odą
jos rūpesčių ir pareigų nesurašyti.
Kartais tų paslaugų būdavę tokių keistų, kad
tie, kurie nepažinojo Vytauto iš arčiau, galėjo ir nesuprasti. Pavyzdžiui, Nidoje,
kada V. gydėsi bėgiojimu ir jūrų maudynėmis, iš ryto Nijolės pareigos būdavo:
kol V. bėgioja, nutempti iki jūros krepšį su
rankšluosčiais, rūbais, mineraliniu vandeniu etc. (geras kilometras per mišką, kas
atsimena), laukti, kol V. išsimaudys ir sausai jį nutrinti, tada anajam vėl bėgant
girių takais labai sparčiai pirma jo parlėkti į Urbo kalno kambarį, prileisti
vonią vandens... Nei per karsto, nei per šalto.
Kas nors pagalvos, kad tokių dalykų nereikia
rašyti. Aš atsakysiu, kad tokių įgeidžių V. yra turėjęs šimtus. Kasmet, o kartais
ir kelis kartus į metus, jis kardinaliai keisdavo savo nuostatas, gydymosi būdus,
vaistus: šokdavo nuo stipriausių tablečių prie žemuogių arba daigintų kviečių,
nuo šviežio karvės pieno prie destiliuoto vandens, su poetišku fanatizmu
įtikinėdamas, kad taip reikia gyventi, taip gydytis, taip kvėpuoti, taip
vaikščioti... Tuo tikėti, tuo netikėti. Žodžiu, senovės orakulas.
Tie, kurie jį gerai pažinojo, beveik nekreipdavo
dėmesio, svečiai klausydavosi ištempę kaklus...
Nijolei būdavę sunkiau. Ji pati dažnai persiimdavo
visom tom papildom. Galbūt sunkiausias jų gyvenimo periodas buvo 1980-ieji.
Keista, bet būtent tada, kai Druskininkuose jiems jau nereikėjo keltis iš vieno
bendrabučio į kitą, iš vieno nuomojamo buto į kitą. Pasistatė savą kooperatinį.
Nemanau, kad čia viską reikia dėstyti, bet blūdas buvo stiprus. Kas skaitys to
laikotarpio ir jo, ir jos eiles, atras daugybę pėdsakų. Rimti gydytojai, kuriuos surado
juos globojęs poetas ir vertėjas, kurį vadinome Maestro, kelis sykius mums prasitarė,
esą Nijolė labiau indukuota negu Vytautas... Tai yra, paveikta psichologiškai
(Vytautas per savo vaizduotę, o ir iš visų ligoninių užsikrėsdavo anuo metu
populiariom utopijom, teorijom ir fantasmagorijom. O vyro žmona juk privalo klausyti!
Ypač jeigu jis smarkiai vyresnis ir toks įtaigus).
Ties Lazdijais, šaltą žiemos naktį, regis, buvo
perėję net į Lenkiją... Kas matė kino kadrus, kur jiedu, tamsios žmogystos,
susiglaudusios, apsiašarojusios klampoja per pustomas Nidos kopas, gal net nepagalvoja,
jog abiems tada, kaip dabar su jumoru pasakome, buvo pasislinkę... Nijolė po
daugelio metų taip ir sakydavo: 1980, kai buvome (...)
Į viršų
Grįžimas prie eilių
Vienas kitas štrichas iš jų gyvenimo čia
reikalingas dar ir tam, kad Nijolė keliolika metų nerašė, arba labai mažai rašė,
arba labai keitėsi ir keitė savo kūrybos stilių.
Pirmoji jos eilėraščių knyga išėjo tik 1985
metais Uršulės S. portretas.
Uršulė, tai, žinoma, mūsų dukra. Ji pati labai
norėjo turėti savo vaikų. Vaikščiojo pas gydytojus, tarėsi. Tie sakydavę, kad esama
rizikos dėl Vytauto persirgtų ligų. Tada buvo sugalvoję įsivaikinti. Ir labai rimtai.
Nijolė važinėdavo į vaikų namus. Žinau, kad vieną mergaitę buvo jau išsirinkusi
Panevėžyje. Veždavo jai dovanų, siūdavo lėles. Paskui V. sveikata vėl pašlijo ir
viskas nuėjo vėjais. Lėles (nukrypsiu į šalį) ji siūdavo fantastiškas. Turėjo
daug lenkiškų knygų su įvairių laikų ir šalių lėlėmis. Drabužių sijonų,
bliuzelių, kykų, batelių, striukių, paltų, paltelių pavyzdžiais.
Dzūkijoje išmoko uogauti, grybauti, virti
įvairiausias uogienes. Viską darydavo gal netgi kruopščiau ir atkakliau, nei
lengvesnio sukirpimo dzūkės. Pavyzdžiui, apsitūlojusi pirštinėm pjaudavo
dilgėles, iš kurių paskui spausdavo geležį... Vienu metu pusė lietuvių
gydėsi šaltalankių aliejumi. Užsikrėtė tais gyduoliais ir jinai. Neduokdie, koks
darbelis! Tie krūmai spygliuoti, spygliai aštresni nei erškėčių. Visos jos
rankos būdavo subadytos. Pusė namų visados būdavo užkrauta vaistais, žolėmis,
uogienėmis, grikiais, grybais... džiaugsmas pelėms!
Iš šito jos gyvenimo didžiosios patirtys. Kai
nusipirko sodybą Švendubrėje, ėmėsi sunkiausių daržininkystės, sodininkystės
darbų. Be juoko. Plėšė dirvoną sode su kastuvu, genėjo senas obelis. Pati smulki ir
liesutė. Dažė sienas, baldus, grindis. Švedišku pjūkleliu genėjo medžius.
Poezijai likdavo vakarai virtuvėje. Vytautas yra
paliudijęs, kad rašydavusi beveik slapta. Jeigu vyras prieidavo, ranka uždengdavo ką
parašiusi.
Tokia (norėjau parašyti sovietmečio) moters,
lituanistės, poetės dalia. Po to išleido dar porą rinkinių, galop rinktinė su
naujausių eilėraščių priedu Eilėraščiai Persefonės palydai.
Jau sirgo. Visas tas ūkis, nepriteklius, žemės
darbai, visas, mano galva, per gilus lindimas į žemę, slaptos širdgėlos ją
pagraužė.
Į viršų
Liga
Liga buvo ta, apie kurią dabar jau atviriau
pašnekama. Kitados žmonės ją slėpdavo, bet ką čia beslėpsi, jeigu krūties vėžys
buvo jau išsiplėtęs ketvirtoji stadija. Niekam ji nesiskundė, gal ir pati tikėjo
pagysianti. Ar pasigydysianti. Juk tiek visokių vaistų žinojo!
Paskui jau, deja, teko ieškoti būdų, kaip
atsigulti į ligoninę. Druskininkuose gydytoja išrašė nukreipimą į Santariškes.
Kaip bedarbei... Visi mūsų rašytojai (ir ne tik rašytojai) neturi jokių socialinių
garantijų. Laimė, kad nesodina į kalėjimą, kaip veltėdžių (J. Brodskio atvejis
andainykštėję Sovietų Sąjungoje).
Kurį laiką Nijolė savo ligą slėpė ir nuo
Vytauto. Važinėdavo į Vilnių, Santariškių ligoninėje jai suleisdavo labai stiprių
antivėžinių. Kiek pailsėjusi pas seserį, sėsdavo į autobusą ir grįždavo į
Druskininkus. Tai tęsėsi kankinamai ilgai, kol atsisakė viena ranka...
Už visą jos gyvenimo kūrybą (knyga Sielos
labirintas, 1999) pavyko išrūpinti Nacionalinę premiją. Išrūpinti gal
ne tas žodis, bet (nebijau prasitarti) prieš slaptą balsavimą Nacionalinių premijų
komiteto nariai žinojo, kad ji beveik nepagydomai serga.
Nuo visų švitinimų nuslinko plaukai . Premijos
atsiimti vežėme jau su dailiu peruku... Su tuo pačiu peruku ji dar suspėjo vasaros
pradžioje nuskristi į Čikagą (sykiu su Vytautu), kur išeivijos buvo kviesti skaityti
eilių.
Kodėl Nijolė, kai gyveno pas mus, iš ryto buvo
apsirišusi galvą skarele? Gal priklausė kuriai... vienuolijai? klausė mane po
metų žmonės, pas kuriuos jiedu buvo apsistoję.
Ne, sakau, matyt, tuo metu jinai būdavo
be peruko.
Taigi, ir tenai viešėdama, regis, savo negandų
negarsino. Yra išlikę fotografijų, kur ji tarsi atjaunėjusi, šviesi, tik akys
liūdnos. Tai vis toji liga, tie naujieji plaukai.
Jau po mirties girdėjau mokytus žmones kalbant,
girdi, nenorėjusi gydytis, pabėgusi iš ligoninės ir dar, ir dar. Gydymas buvo klaikus,
nėr ko pasakot. Keletą kartų mes patys ją vežėme čia į vieną, čia į kitą
pusę, kai ką girdėję iš jos pačios lūpų. Be to, gali paliudyti ir ne vienas, tuo
metu jai padėjęs, žmogus.
Paskui ji jau nepajėgė važinėti tais visais
autobusais, žiemą, parišta ranka. Ištvėrė gal pusantrų metų, t. y. išgyveno.
Gal paskutinį kartą ploną ir lūžinėjantį jos
balsą išgirdau trys mėnesiai prieš mirtį. Paskambino telefonu ir ėmė berti
užsikirsdama (mikčiojo ir užsikirsdavo iš vaikystės):
Sigitai, aš noriu atsiųsti vieną trumpą
vertimuką iš Dominiako. Jis serga vėžiu, gydytojai paleido iš visų ligoninių.
Gyventi jam liko gal mėnuo. Eilėraštis skirtas jo dukrytei...
Zbigniewas? Toks aristokratiškas lenkas?
Simpatiškas žmogus, puikus poetas... miršta?
(Pauzė)
Siųsk greičiau. Bent tiek galime atsišaukti.
(Z. Dominiakas būdavo kasmetinis Druskininkų
poetinio rudens svečias. Vytautas buvo gražiai išvertęs jo suimprovizuotus tariamus
Marilės laiškus Adomui Mickevičiui).
Netrukus sužinojome apie jo mirtį.
Nijolė tuo tarpu dar sėdėjo (kol galėjo sėdėti)
ir viena ranka perrašinėjo Vytauto rankraščius. Mašinėlė jai jau buvo per
sunki, Kornelijus Platelis padovanojo savo pirmąjį kompiuterį.
Vasario vidury jos lankyti išvažiavo Gražina,
iškvietė seserį Benitą. Buvo ir dar pasiaukojusių moterų, kurios stengėsi
palengvinti paskutiniąsias jos gyvenimo dienas.
Mirė kovo gale.
Bet apie tai galima pasiskaityti nekrologuose.
Į viršų
Pabaigai šiek tiek mistikos su jazminais
ir... rupūžėmis
Jiedu (Nijolė ir Vytautas) ne sykį lankėsi pas
mus, mes pas juos. Važiuodavom uogauti, maudytis arba tiesiog kur nors,
pavyzdžiui, pasėdėti ant Liškiavos piliakalnio, prie Nemuno.
Vienais metais buvau užsivedęs apie... rupūžes.
Lietingomis vasaromis jos lįsdavo iš visur. Daugiausia iš po pamatų. Jeigu prieangio
durys praviros, eidavo ir į trobą. Mūsų šunelis jas apuostinėdavo ir nedrįsdavo net
nagu krepštelėt. Nematyta, baugu, kur jau čia.
Ėmiau pasakoti, kad 195859 metais, kai su tėvu
statėme savo namus, pradėdami nuo duobės kasimo, t. y. rūsio, esu matęs rupūžių,
gyvenusių 23 metrų gylyje. Kasi, kasi, ūmai kažkas sujuda. Smėliuota požemių
karalienė, žemės angelas.
Su tais žemės paukšteliais susijusi
paskutiniojo laikotarpio Nijolės poezija Eilėraščiai Persefonės palydai.
Mat Švendubrėje jie susidūrė su jomis irgi akis į akį.
Vėlgi ne apie tai. Ji labai norėjo pasisodinti
saldymedžių (suvalkiečiai tuos krūmus su melsvai rausvomis uogomis vadina
medleva iš N. ir išgirdau). Pasodinome Švendubrėje medlevos. Mes labai
norėjome jazminų. Koks kiemas be jazmino? Atsivežėm iš Švendubrės rudenį, Nijolės
su Gražina iškastų. Prigijo, pavasarį, jau po mirties, darinėjau kieme kuojas, kurias
Nemune sumeškeriojo Česius. Jeigu miršta artimi žmonės, tai nėr lengva atsisakyti
minčių apie juos. Jie dar čia pat, su jais dar kalbiesi. O čia priedo tie jazminų
krūmeliai. Pagalvojau, kad reikia juos palaistyti. Aš augęs prie ežerų. Ten buvo
prietaras, kad medeliai labai auga, jeigu papili vandens, kuriame mirko žuvys... Kaži
kaip baugščiai pakėliau pilną bliūdą vandens su kuojų žvynais ir... supyliau
ant N. jazmino... kažkas ėmė krutėti, judėti, smėlis visai pasišiaušė... Sprukau
šalin, paskui smalsumo genamas vėl sugrįžau. Kaip koks nusidėjėlis.
Laimingai peržiemojusi iš po smėliuko, iš po
krūmų šaknų ropštėsi vidutinio dydžio žemės paukštytė. Žemės angelas,
Persefonė, karalaitė, tikra lietuviška rupūžė, visa aplipusi auksiniais smilčių ir
sidabriniais kuojų žvyneliais. Tarsi klaustų:
Kodėl taip padarei? Aš juk miegojau! Čia juk
mano namai.
Ir dar tokia minklė: atvažiavo ji tada sykiu su
medeliu iš savo namų, iš jos sodo, ar... Ar čia jau paslaptis, mistika, priminimas
man, kuris visad su įtarimu klausėsi kalbų apie reinkarnacijas, persikūnijimus,
tariamas ir tikras sielų keliones, spiritizmą, mirtį bei prisikėlimą.
Aš tau įrodysiu, jog visa tai ne juokai,
rodos, būtų kalbėjusi ji be jokio balso.
Tūkstančiai vyrų ir moterų vargsta, kamuojasi
rašydami eiles. Kai kam ima ir pasiseka. Galima būtų tarti, kad Nijolei
pasisekė.
Tokia kaina, apie kurią aš čia tenorėjau puse
lūpų prasitarti.
Parašiau, kad jos gyvenimas buvo sunkus, netgi
šiurpus, tragiškas, tačiau jame buvo ir kasdienių džiaugsmų. Iš kasdienybės
praregėjimų ji sukūrė savo eiles.
Nuo mažumos ji norėjo tapti poete. Ir ja tapo. Tad
čia išsipildė tai, ką yra sakęs dar didysis J. W. Goethe:
Bijokite savo jaunystės svajonių, nes jos
išsipildo.
Apie kokią nors kainą Goethe neužsimena.
Nenorėjau pasakyti, kad jinai buvo nelaiminga. Kas
kokios laimės nori.
Moteris su laiko
gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai / sudarė ir
parengė Gražina Ramoškaitėi-Gedienė. Vilnius: LRS leidykla, 2003.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|