TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       DONATA MITAITĖ

       „...antenos retransliuoja vienatvę...“

       Norint suprasti eilėraščius, visai nebūtina gilintis į kitus, nepoetinius konkretaus autoriaus tekstus. Kai kas gal kategoriškai pasakytų, kad to daryti netgi nereikia, bet man paprastai tiesiog įdomi poeto tekstų visuma. O Alvydo Šlepiko atsakymai į Liudviko Jakimavičiaus klausimus „Su tylos artėjančiu“ („7 meno dienos“, 2003 m. gegužės 30 d.) įdomūs dvigubai, nes jie – tiesioginis mano recenzuojamos knygos autokomentaras. A. Šlepikas, poetas, aktorius ir režisierius, pasirodo besąs nepaprastai autentiškas, vaidybą tikriausiai paliekantis teatro spektakliams: „Tu sakai, kad tradicija eilėraštyje kalbėti apie tėvą ir motiną. Bet tai lemia pats gyvenimas. Visi turi tėvus ir dažniausiai turi juos palaidoti. Kiekvienas, kuris turi sąžinę, turi ir stiprų emocinį ryšį su tėvais. Dėkis kur nori, bet jie tave aplanko sapnuos, tu nuvažiuoji prie jų kapų (meldiesi ar nesimeldi – kiekvieno intymus reikalas), tačiau jie yra šalia tavęs. Poezija juk kyla iš giluminių žmogaus gyvenimo klodų, kuriuose jo tėvai yra įspaudę savo pėdsaką. Ir tu niekaip to negali apeiti“. Arba: „Nieko nenoriu priblokšti draskydamas ir drabstydamas kalbą, panašiai kaip hipopotamas drabsto savo mėšlą žymėdamas teritoriją, neva, jam priklausančią. Poetinė teritorija yra bendra, kaip bendra lietuviams lietuvių kalba, ir šitoje teritorijoje vietos užteks visiems, kurie turi savo individualų, asmenišką balsą“.
       Individualų balsą A. Šlepikas, be abejo, turi; jis pakankamai ryškus buvo jau pirmojoje poeto knygoje „Taika tavo kraujui“, išleistoje 1997 metais. Nuo to laiko praėjo šešeri metai, tačiau pats sau griežtas autorius, matyt, priekabiai atrinkinėjo eilėraščius antrajai knygai, ji plonytė, vos keturiasdešimt vienas eilėraštis.
       Naujosios A. Šlepiko knygos pavadinimas „Tylos artėjantis“ mįslingas, bet ir pritampantis prie kitų pastaraisiais metais išleistų lietuvių poezijos rinkinių, pavyzdžiui, „Atrakinta“, „Medinė“, „Dėvėti“ ir pan. Savotišką žiedinę knygos kompoziciją kuria du trumpi eilėraščiai, abu pavadinti „Prieš audrą“ („vėjas pilnas / tamsiausios / tylos“) knygos pradžioje ir pabaigoje („tylos / artėjantis / griausmas / pripildo / varpus“). Du eilėraščius jungia vidinis „audros“ ir „tylos“ sąskambis. Beje, citavimas šiuo atveju sugriauna subtilią eilėraščių grafiką. A. Šlepikas mėgsta grafiškai išryškintas pauzes eilutėje, netgi žodžio viduryje, kartais pauzė tiesiog kuria naują, netikėtą prasmę:

tolimas griaustinis
atsiveria                                              rudenėjantys
dievo                                                   p        laukai
laikas                                                   akligatviai
          snaudulys vos kvėpuojantis
                              vaikas

       Teatras, aktoriaus karjera yra palikusi knygoje šiokių tokių ženklų, joje esama ir teatralizuotų, jeigu taip galima pasakyti, eilėraščių, bet tada iš karto būna aiškios poeto „žaidimo taisyklės“, kaukė A. Šlepiko eilėraščiuose nepriauga prie veido. Eilėraštyje „Prakeiksmas (Poeto Žmonos monologas)“ prirašyta net remarka, kuri greta „monologo“ aiški nuoroda į spektaklį:

girtas ir dvokiantis
ko stovi kaip leninas
kirmėle, save graužianti?
Trauk tave velniai ir rupūžės visos
ar nors dviratį
sūnui pagaliau nupirkai
svoločiau?
 
(Numodama ranka ir nusisukdama.)
Užmušt tave maža.

       Eilėraštyje „Jeigu būtum beprotis“ tiesiog siūlomi galimi variantai, įmanomi vaidmenys („Įsivaizduok, kas būtų, jeigu mokėtum dainuot“, „Įsivaizduok, jeigu tu būtum užsienietis“, „Įsivaizduok, kas būtų tada, jeigu taptum beprotis“) ir galiausiai nė vienas iš jų nepriimamas: „Nes tu man patinki toks, koks dabar“.
       A. Šlepiko poetinė kalba svyruoja tarp pabrėžtinio „Poeto Žmonos monologo“ grubumo ir elegiško „Lopšinės motinai“ lyrizmo. Lietuvių poezijos fone jo eilėraščių pasaulis gana egzotiškas, ko vertas jau vien Gerardui Beltranui skirtas „Užkalbėjimas“:

viskas tegrįžta atgal – Zorro tegul pareina
viskas tegrįžta atgal – tegul jis sėdi už stalo
viskas tegrįžta atgal – lyžteli druską nuo rankos
viskas tegrįžta atgal – pasiimki ligas gyvate
viskas tegrįžta atgal – nuovargį vore išgydyk
viskas tegrįžta atgal – kate paimk silpnumą
viskas tegrįžta atgal – grife atryk sveikatą

       Jokiu savosios poetinės „misijos“ išskirtinumu A. Šlepiko eilėraščiuose nekvepia, jo vaizduojamas poetas greičiau panašus į prancūzų „prakeiktuosius“ poetus, o ne galutinę tiesą žinantį pranašą ir mokytoją. Gyvenimas griūva ant žmogaus, neiškilmingas, džeržgiantis, alkanas, pilantis ant galvos pamazgas, bet vis tiek kategoriškai reikalaujantis „Do be, do be, do...“. Miestas, jei tik neįvardytas tiesiogiai („Karoliniškių elegija“), be atpažinimo ženklų, bet su egzotikos priemaiša: „pavargęs akmeninis žmogus / skilęs marmuro postamentas / karveliai ir dviratininkai <...> pro stiklą pro akinius / ultramarinas ištirpdytas ultramarinas“ .
       Gėrimas eilėraštyje darosi savotiška pavargusia pažinimo metafora („Prisilakęs poezijos / (su visomis drumzlėmis)“, „gerti! pigų / spirituotą senamiesčio lietų“), suvokiant, kad „turėtų juk būti kažkas daugiau – / koks nors drėgnas ir šiltas, dar gyvas / nesusintetintas elementas“. Apskritai manyčiau, kad A. Šlepiko knyga ryškiai atspindi vertybių krizės epochoje gyvenančio, tačiau su ja nesutampančio, iš vidaus jai besipriešinančio žmogaus pasaulėjautą. Nebėra esminių dalykų: Kalėdų dangus tuščias (žmogus be Dievo? eilėraštis, pavadintas „Malda“, labai trumpas ir mįslingas: „pirmoj šalnoj / pražydo topinambai – / vesk“), „nebeliko tėvynės“, „antenos / retransliuoja vienatvę“, „o kitas žmogus, susisiautęs į tavo / gyvenimą drėgną – skolintą lietpaltį / ilgisi meilės, kuri jį užmuštų“. Įsitikinta, kad „laikas teka pro šalį“ ir „zizizizizi / dainuoja pusgirtis / uodas / prisisiurbęs / pavargusios mano / sielos“.
       Skaudus ir autentiški A. Šlepiko eilėraščiai, kuriuose vienaip ar kitaip prisimenami artimieji: motina („Blunkanti freska“, „Lopšinė motinai“), tėvas („Mano tėvas žūsta“), brolis („Better you / than me / brother Death“). Vaikystės pasaulis eilėraščiuose iškyla taip pat fragmentiškai kaip ir ši diena, jis nėra idiliškas, tačiau iš ten kylančios prisiminimų, regėjimų atplaišos turi dramos, paslapties, bet ne beprasmybės atspalvį (gandralizdis, fantazijoje realizavęsis regėjimas, kad įžeistas gandras gali atnešti nuodingą gyvatę; „dzvanykas“ Jakubėnas „nuėjęs kartu su gausmu / putojančiom tuopų viršūnėm“, „tolimo kaimo bažnyčioj / prie kenčiančio pranašo lūpų“ prišąlantis sopranas ir pan.). Laikas sluoksniuojasi, praeitis nedingsta, bet primena save netikėtu laiku ir neįprastais vaizdais: smėlio karjere „kregždžių kulkos / suvarpytas dangus / aidinti žvyro dykynė, liepa“. Destruktyvusis pasaulis visą laiką greta („ataidi motociklų riaumojimas – / kentaurai mano draugai / ieško mirties; // matau save nebegyvą po sunkiu, dar vaitojančiu / žvėrimi“), tačiau greta ir apsauga, tik žmogus nebemoka (ar dar nemoka) jos prašyti:

prisimerkęs Kristus iš apsilupusios freskos
norėtų man kažką pasakyti

aš klupau užvertęs galvą
ir nesimeldžiu

(p. 13)

       Prisiminimus, vizijas žadina mirties suvokimas, bandymas ją įsisąmoninti. Žodis, stebinęs savo senoviška netikėta prasme („Aukštaitijoje forma žūti – / ne mirti / žūti – žvejoti, gaudyt žuvis / mano tėvas žūsta / sakiau / eina žūti (ar žūsti?)“), laikinai lyg ir atgauna negailestingą vienprasmiškumą, tačiau kartu ir sujungia žemiškąjį mirties ir dangiškąjį gyvybės pasaulį:

mano tėvas žūsta
mano tėvas žūsta

verkiau
netikėdamas
anapusio upėmis

kai parvežė jį namo
kaži kodėl
sprogo vandentiekis
bridom
prieš ledinę srovę
sunkiai vilkdami prisiminimų kupras

didžiuliai juodi šapalai
lėtai nardė
tamsiuos dangaus
duburiuos

(p. 32)

       Toks audros nuojautos, laukimo, artėjimo kupinas yra antrosios A. Šlepiko eilėraščių knygos pasaulis. Audros semantika ir realybėje, ir poezijoje nėra vienprasmė. Audra gali būti ir naikinanti, griaunanti, ir išsklaidanti tamsą, tvankumą. Kaip grąžinančią pasauliui spalvas ją suvokė B. Pasternakas. A. Šlepikas – kito laiko ir kitos pasaulėjautos poetas, tačiau ir jo eilėraščiai žadina permainų viltį.

       Metai, 2004 sausis (1)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt