SIGITAS PARULSKIS

       Elegiškas autentiškumas prarasti

       Liudvikas Jakimavičius. Medinė/Wooden. Eilėraščiai/poems. – V.: LRS leidykla, 2001.

       Jeigu tiesa, jog popierius gali pakelti viską, popieriaus protėvis medis – tikrai ne. Vien jau dėl tos priežasties, jog medyje (arba ant medžio) sunku rašyti, rašymo technikai (pjaustinėjimui) reikia daug pastangų, o ir telpa kur kas mažiau, – eilėraščių knygai reikėtų viso vežimo lentų, apie romaną nė kalbėti neverta.
       Tiesa ir tai, jog Jonas Mekas Niujorke yra „išleidęs“ knygą, „Reminiscencijas“ su nuotraukomis, tikro medžio viršeliais, dvi neobliuotos lentos sugniaužusios popierių su nostalgiškais prisiminimais. L. Jakimavičius pasitenkino fotografuotomis lentomis, nors fizinė knygos medžiaga jam gal ir ne pats svarbiausias argumentas pavadinti ją „Medinė/Wooden“ (su vertimais į anglų kalbą). Šis pavadinimas galėtų būti siejamas su L. Jakimavičiaus poezijoje naudojama medžiaga – su laiku, ir ne todėl, jog laikas galėtų būti siejamas su medžiu, bet visų pirma – su daiktu, daiktiškumu.

       Elegiškai besibaigiantis laikas – ši tema būdinga kone visiems geresniesiems (be abejo, yra ir blogesnių) eilėraščiams, ir svarbiausia, jog tai ne astronominis, ne kalendorinis laikas, tai asmeninis laikas: akimirksnį sumirgėjęs spindulys sako, jog mano laikas šiai vyno taurei jau baigėsi, arba atvirkščiai – vyno taurei baigėsi mano laikas, mes tuojau išsiskirsime ir nebesusitiksime niekad, nes tai bus jau kitos vyno taurės laikas, kitam, kitokiam man; vasarai baigėsi paviljono laikas – apverstos kėdės – neatšaukiamas įrodymas, ir netgi jei jas kas nors nukeltų, pastatytų ant žemės, tai būtų jau pasibaigus laikui, dirbtina, nesąžininga. O mirtis, kurią, prieštaraudamas gramatinėms, bet ne poetinėms taisyklėms, nuobodžiauja ruduo, yra ir asmeninio, ir visų kitų laikų pabaiga. Ko ieškojo poetas ar juo apsimetęs lyrinis subjektas – ne taip jau svarbu, nes kad ir ko ieškotum, visuomet randi tik atsisveikinimo su laiku ir pačiu savimi pėdsakus. Tai asmeniška, šis asmeniškumas galėtų būti pavadintas autentiškumu, elegišku L. J. autentiškumu.
       Daug konkrečiau apie laiko daiktiškumą galima kalbėti cituojant trumpą poeto eilėraštį be pavadinimo:

       Stilistinis L. Jakimavičiaus eilių išskirtinumas yra visiškas jų nemetaforiškumas, tam tikra prasme – nepoetiškumas. Cituojamame eilėraštyje – jokių nuoga akimi matomų tropų, tik batai ir lapai. Žinoma, pasitelkę kiek vaizduotės, mes pamatysime valstietiško tipo trobą (nes devynaukščiai neturi gonkų), apstotą klevų ar bent jau su vienu klevu; galime nusipiešti ir takelį ar daržą, aukštą nepjautą žolę, o gal netoliese tekantį upelį (kažkur juk turėjo tie batai vaikščioti, kad sušlaptų, o vėliau būtų palikti džiūti). Galima būtų ir toliau didinti šį labai taupų vaizdą, o vėliau naiviai šūktelti – štai kaip žmogaus mikrokosmas atspindi visatą, bet dabar ne apie tai. Keletas šių eilučių suspaustos metonimijos principu, bet drauge atsiskleidžia ir kitas L. Jakimavičiaus poezijos bruožas – giluminė metafora: gerai įsižiūrėję pamatysime, jog batai ir lapai pamažu supanašėja, sueina į vienį, susilieja, o jų susiraitęs panašumas dar gali būti patvirtinamas ir to paties daiktiškojo laiko: šių batų, kaip ir šių lapų laikas žmogui jau baigėsi, taip, beje, ir gyvenimas pamažu sudžiūva, susiraito ir galop pajuosta negrįžtamai (plg. eilėraščio „Vakaras prie užuolaidos“ pabaigą: „tykant vaizdinio – /numintų batų ant kelio, / atsuktų sugrįžimo pusėn“.
       Dar vienas aspektas, kurį norėtųsi priskirti L. Jakimavičiaus poezijai – nebrutalus panteizmas, nevulgarūs antropomorfizmai, pavyzdžiui:

       Kas tas, metantis tinklus? Dievas? Ruduo? (Beje, rudenį poetas dažniausiai mėgsta sužmoginti.) Laikas? Gamta? Jeigu būtų atsakymas, eilėraštis netektų prasmės, bet dabar tekstas persunktas buvimo čia prasme vien jau dėl to, jog yra dar kažkas, švelniai apraizgantis banaliai sakraliu gyvybės (ar dvasios) voratinkliu griuvimo, nykimo, laikinumo (sudriskęs žemėlapis, sugriautas malūnas) akivaizdoje.
       Eilėraštyje „Vėjo narkotikai“ žmogaus apskritai beveik nėra, tarsi galėtume tapti „gamtos savyje“ fenomeno liudytojais:

       Iš esmės – elementaraus gamtos reiškinio „tyla prieš audrą“ aprašymas, bet vaizdinio erdvumas – vėją suvaryti į aguonų galvutes – daro jį poetišką. Negana to, vėjo nurimimas paradoksalus – jis nurimsta paveiktas narkotizuojančių aguonų savybių. Ir šiame eilėraštyje nematyti tiesioginių tropų, paviršinės, prikišamos metaforos, bet gilumoje vėjo sužmoginimas, slaptas lyginimas, be abejo, slypi. Tik vėjas, atvirkščiai nei žmogus, prisiėdęs narkotikų, nurimsta daužyt langines, o ne atvirkščiai.
       Liudviko Jakimavičiaus poezijai labai tiktų A. Bretono mintis, kai jis šiek tiek nustebęs, šiek tiek suglumęs ir šiek tiek žinodamas atsakymą į savo klausimą klausia: „Ar tiesa, kad anapus, visas anapus yra šiame gyvenime?“ L. Jakimavičiaus poezijos buvimą anapus arba šiapus slegiančio literatūriškumo galėtų simbolizuoti iš 78 ir 81 puslapių tarpo tyčia išplėštas lapas – gali manyti, jog tai priminimas, kad eilėraščio neįmanoma uždaryti knygoje, o dar gali manyti ką tik nori.

       Šiaurės Atėnai, 2001m. gegužės 26 d. Nr. 21(559)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt