RIMANTAS KMITA

       Dabar, kai jau ėmiau nieko...

       Elena Karnauskaitė. Tiltas iš pelenų. – V.: Vaga, 2000.

       ... nebesuprasti „apie poeziją“, o ir niekada, matyt, net nebuvau pradėjęs to daryti, štai dabar skaitau Elenos Karnauskaitės „Tiltą iš pelenų“ ir kaskart jis mane įveikia, priverčia kapituliuoti, nuleisti vėliavas etc.
       Nors tai nėra aukščiausios prabos poezija, nors joje daugybė silpnų vietų, kurias kaip tokias sutiktų pripažinti daugelis, gal net pati autorė, mane įveikia ir tos silpnos vietos. Galima jai prikišti senų temų ir motyvų eksploatavimą, monotoniją. Nors jei pradėsi rašyti apie Europos Sąjungą, ar tai bus nauja tema? Kita vertus, tarkim, ta pati monotonija, kurios perteklių kritikai yra prikaišioję ir S. Jonauskui, kartu yra neišvengiama, organiška knygos dalis, be kurios reikėtų keisti labai daug ką – nuo tos pačios tematikos iki sintaksės. Poezijos ydos dažnai pasirodo esančios reliatyvios. Todėl ne apie klaidas čia.
       Tai moteriška poezija gerąja to žodžio prasme. Ir tas moteriškumas nėra specialiai demonstruojamas, dirbtinai akcentuojamas, sureikšminamas, tai tiesiog matymo pagrindas, subtiliai pasireiškiantis kuriamame poetiniame pasaulyje. Tai moteris, kuriai visada daugiau rizikos „virsti į kas rytą prisukamą žaislą“, į belytę, lakstančią būtybę, zujančią po namus, po miestą. Ir tik atokvėpio valandėlę (eil. „Atokvėpis“) vėl grįžta moteris.
       Turbūt tik moteris galėtų parašyti tokią buitiškai archetipišką eilutę: „valyti amžinas nenuvalomas dulkes“. Priartėja prie banalybės, tačiau jos neperžengia. Sustoja ties amžinumo ir laikinumo (dulkių ir jas valančiosios) riba, nebaksnodama pirštu: štai, dulkė esi, dulke pavirsi. Epitetas „amžinas“ vos vos pastūmėja biblinės semantikos link, o visos knygos kontekste eilėraščio „aš“ atrodo kaip pats silpniausias ir greičiausiai praeinantis tarp visų jį supančių daiktų šiame pasaulyje.
       Buitiniame lygmenyje poetė sugeba pasiekti didžiulio apibendrinimo... dažnai nieko neapibendrindama, nevartodama per daug „aukštos“ leksikos, mieliau rinkdamasi kasdienišką vaizdą negu emocingą išsisakymą ar intelektualinius išvedžiojimus („jausmai neblėsta jie persikūnija į daiktus“). Nesileisdama suviliojama gražių žodžių („ko verti / gražūs pagalvoti žodžiai“), ji gana vykusiai siekia pusiausvyros tarp atviro jausmingumo ir visiško emocijų bei išgyvenimų atrofavimosi. Tad skaitydamas E. Karnauskaitės eilėraščius tikrai nepasakysi: „'Žodžiai, žodžiai, žodžiai...“ Greičiau gali jų pasigesti. Gali palaikyti tai trūkumu – eilėraščio gyvybės gysla pulsuoja perdėm giliai, negali apčiuopti, negali jos pajausti. Bet tai jau daug gražiau negu raumeningas ir spalvingas cirko artistas. To E. Karnauskaitė niekada sau neleistų. Neleistų meluoti, rašyti gražiais, „poetiškais“ žodžiais, jos eilėraščių pasaulis tiesiog persisunkęs kasdienybe, buitimi, nuovargiu, rutina.
       Buitinis archetipas – turėtų būti ir toks. Turėtų būti mitas apie pirmą niekuo neišsiskiriančią dieną. Tai ne sekmadienis, ne tikras poilsis, o tiesiog diena kaip ir visos kitos, tiesiog rutina. Tupinėjant namų ūkyje sekmadienis tik išprovokuoja norą ištrūkti iš „namų kalėjimo“, atrodo, tereikėtų „paprasčiausiai / atsistoti ir išeiti paprasčiausiai / nusijuokti“, tačiau puikiai suvokiama, kad įkalinta čia iki gyvos galvos, ir visos iliuzijos žlunga:

       Buityje poetei svarbus daiktai, į kuriuos galima atsiremti, nes „iliuzijų bokštai negali atplėšti nuo / kasdienybės“. Tad priešnuodžių kasdienybei ieškoma čia pat, daiktuose. Eilėraščio žmogus juos stebi, mokosi iš jų sunkaus buvimo, ištikimybės, nes „ilgai gyvenau pasitikėdama daiktais / ne žmonėmis“. Daiktai gali būti kažkas objektyvaus, neiškraipyti žmogiškų silpnybių, vienodi „ir Vilniuje ir Palangoj“, todėl teisingi bei svarbūs.
       Tačiau tuo pat metu daiktai tampa savotišku kalėjimu, įkalindami savo pasaulyje, užkariaudami žmogaus laisvę, tas pačias emocijas, „tačiau net aštriai išgaląsti peiliai alsuoja / ištikimybe“. Kai kur santykis su daiktais įgauna nejaukios baimės. Taip ir turėtų būti žmogui, kuris sąžiningai stoja akistaton su daiktu, kuris visuomet išlieka neperprantamas, neaiškus. Lygiai toks pat paslaptingas kaip ir „klasikinės“ paslaptys: Dievas, Būtis, Amžinybė. Tokia pati arbūzo sėklelės paslaptis:

       Drėgmė dažname eilėraštyje juntama kone metafiziškai, tačiau pirmiausia svarbus tokio jausmo fizinis pagrindas. Ji persmelkia kasdienybę, griaužia joje tarpus, ardo grynai daiktišką ir daiktų pasitikėjimu paremtą pasaulį („atrodo visi daiktai savo / vietose bet vis tiek kažko trūksta“):

       E. Karnauskaitės poezijoje niekada nepalieka laikinumo jausmas. Kad ir į ką atsiremtum, viskas netvaru, viskas nyksta, dingsta. Gal todėl čia dažnas baimės jausmas, žinia, būdingas ne vien moterims, bet jų teritorijoje dažniau pasitaikantis, dažniau prisipažįstamas. O tai (paradoksaliai) galėtų būti ir tam tikro tvirtumo įrodymas.
       Vienišam ir įkalintam „namų kalėjime“ baimę ima kelti visa: tie patys namai, kvapai, garsiai dūžtantys žodžiai, gatvių šlavėjai, vienišųjų vietos viešajame transporte, bet kokia aplinka ir aplinkiniai, kurių, beje, E. Karnauskaitė nesmerkia, nekritikuoja, nesijaučia teisesnė už juos. Norisi tai pavadinti prijaukintos katytės sindromu, ypač tada, kai aptinki ir gali palyginti su bename:

       Pavydu. Benamė katė verta dar vieno epiteto su priešdėliu be–: bebaimė. Namai ir baimė atrodo šioje knygoje neišskiriami. Iš namų kalėjimo pabėgti neįmanoma, kartu neįmanoma nusikratyti ir baimių. Todėl tokia susigūžusi ir tyli poezija. Gražu, kad čia nešūkaujama, o tik žiūrima, stebima. Ir apskritai knygą galima pavadinti pasteline, kur nėra pernelyg ryškių, dirbtinių spalvų, atvirų emocijų, „audros ir veržimosi“. Tai pilka poezija. Nėra čia lūžio, revoliucijų etc., nes noras keisti gyvenimą stipresnis už pokyčių baimę. Skaitydamas Laozi vis galvodavau, kad nors ir gražus yra noras keisti nieko nekeičiant, valdyti nevaldant ir panašiai, bet per daug jau kažkoks teoriškas ir išgalvotas, kad „taip nebūna“, o štai ši, nieko nekeičianti knyga, pilka, „iš pelenų“, ji būtent tai daro, bent jau mano asmeniui.
       Šalia baimės jausmo labai svarbus ir liūdesys:

       „Peleninio mūsų gyvenimo liūdesio“ – frazė, kurioje susijungia dvi turbūt pagrindinės knygos pasaulėjautos, poetinio mąstymo atramos: liūdesys ir gyvenimo „peleniškumas“, efemeriškumas, trapumas, pastelinės kasdienybės spalvos. Dar tylus (ir skaudus) susitaikymas ir ši poezija savo temperamentu, jausena priartėja prie rytiečių poetikos. Kad ir tokioje eilėraščio pabaigoje:

       Liūdesys, baimė, efemeriškumas ir nykimas pinasi pagrindinėje – peleno (dulkių) – metaforoje. Ir ne tik semantikoje, bet ir knygos kompozicijoje, kuri, kaip ir atskiri tekstai, per dešimt metų, praėjusių nuo debiuto, nusėdusi, natūraliai sugulusi lyg „amžinų nenuvalomų dulkių“ sluoksnis: po rutinos, kuri dominavo pirmajame skyriuje, po šeimos skausmo, dramų, kurios sudarė antrojo skyriaus branduolį, trečiajame pagrindinę vietą užima intymus „tu“ – galima užuovėja, ramybės sala mažmožių šurmulyje. Išlikti gali tik gražūs dalykai, kad ir vėliavos virš Danės, kad ir gražūs žmonės, kaip tas intymusis „tu“. Deja, viskas pavaldu pelenui: „plėnimis ir pelenais apsineša mylimųjų veidai“. Galų gale lieki vienišas ir tuščias, pilnas „peleninio mūsų gyvenimo liūdesio“.
       Noras ištrūkti iš namų kalėjimo, iš daiktų priklausomybės, iš baimių, ištrūkti į kokį amžiną sekmadienį baigiasi paradoksaliai – išgelbėjimas randamas toje pačioje tuštybėje, banalybėje, jos akimirkos žavesyje:

       Užburtas ratas, gyvenama pasauly, kuris „atrodo truputėlį / užburtas“, kur ‚viskas yra užburta viskas pasmerkta / būti taip o ne kitaip“. Jau į knygos pabaigą imama gal kiek ryžtingiau ieškoti išeities, stebėti nykimo kryptį, siekti anksčiau minėto tikėjimo, vilties, sakralumo ir aptinkamas paprastas, kasdieniškas... sakralumas:

       Tokia buitinio archetipo ironija, tokios mažos mažų gyvenimų katastrofos (eil. „Užkeikimas“).
       Niekaip negalėjau ir dabar negaliu suprasti, kas mane patraukė E. Karnauskaitės poezijoje, poezijoje, kurioje nieko naujo, kuri kalba apie praeinantį gyvenimą, kur ieškoma grožio, kur siekiama išteisinti savo buvimą. Apie visa tai jau rašė krūvos poetų. O vis tiek vadinu tai teisinga poezija, liūdna ir teisinga, kaip tekanti upė per rudenio miestą. Nieko naujo, o ji teka, ir mes žiūrime.
       Kokių tik gudrių žodžių, literatūrologinių sąvokų irgi terminų šitoje vietoje galima būtų pažerti. Gal net reikėtų. Tik niekas nuo jų nesikeičia, ir aš to nedarau. Nors tokia mano profesija. Kvepia išdavyste.

       Šiaurės Atėnai, 2001m. vasario24 d. Nr. 8 (546)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt