|
<< Atgal
BRIGITA SPEIČYTĖ
Drabužėliais dėvėtais
Vargšas jorikas aidas marčėnas iš
ankstesnio Aido Marčėno poezijos rinkinio toliau tęsia žaidimą su skaitytojais
kaip nuotykį, ištinkantį tarp taisyklės ir improvizacijos, kaip žaidimą su
skaitytoju-varžovu tame pačiame literatūros lauke, manipuliuodamas jo lūkesčiais,
išnaudodamas gerai pažįstamas poetines konvencijas ir netikėtais ėjimais jas
komplikuodamas bei griaudamas.
Rinkinio pavadinimas Dėvėti yra atsakas
skelbiamam požiūriui į Marčėną kaip parašytų tekstų varijuotoją, sukurtų
stilistikų skolininką. Rinkinyje ryški ars poetica tema: iškeliama dėvėtų
eilėraščių koncepcija. Vienas jos variantų ironiškas pasiaiškinimas,
pasiteisinimas eilėraštyje Second Hand:
negi dabar čia pradėsiu nuo sėjamo lino
negi tuoj imsiu ir Vaižganto kančią
išbūsiunegi auginsiu avis karšiu vilną ar
medvilnę rinksiu
kas pasakykite megzti ar austi dar moka
(p. 15) |
Pirmiausia atsisakoma natūrinio
poezijos sielos drabužėlių gamybos būdo t. y. kūrybos kaip asmens
saviraiškos iš tiesioginio santykio su tikrove, asmens subjektyvumo reprezentacijos
(lino Vaižganto kančios), organiškai orientuotos į bendruomenę: kūrybos kaip
žemdirbystės metafora nurodytų tokią visuotinio vartojimo poezijos logiką,
kurios poreikis nuo Maironio vienais ar kitais pavidalais praėjusį šimtmetį gyvavo
lietuvių literatūrinėje savimonėje.
Atsisakoma tuos drabužius gamintis ir kitais,
nelietuviškais žemdirbiškais būdais atmetama orientacija į Vakarų bei Rytų
kultūrų intelektualines, literatūrines tradicijas neturima nei angliškos
vilnos, nei kiniško šilko:
net jei ir audinį kokį nenaują turėčiau
rietimą angliškos vilnos prieš karą
senelio taupytą
net jei ir kinišką šilką kuris ir už liepsną
lengvesnis
net jei ir ką čia kalbu iš liepsnos vien tik
smalkės |
Taip atsisakoma kūrybos originalumo
reikalavimo, nuo romantizmo laikų įpareigojusio rašančiuosius:
ką gi jokių juk nėra galimybių pačiam
pasisiūti
talentų tai jau tikrai neturiu už naujus
sumokėti
tais kuriuos pirkotės brangiai ar gavot už
nieką
jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo
sielą |
Dėvėti, iš antrų rankų gauti drabužiai
sielą rašančiojo subjektyvumą uždengia, ne apnuogina. Be to, uždengdami
klaidina yra nesavi, neišduoda ne tik savininko gamybinių sugebėjimų, bet ir
turto (talentų). Tad pagal uždengimo pobūdį ir kokybę drabužėliai
nešioti gali būti perskaitomi kaip replika D. Kajoko metaforai drabužėliais
baltais, ženklinančiai tiesioginį santykį su tikrove (žr. Kartais taip, p.
1617).
Tačiau toliau eilėraštyje mintis ironiškai
susidvejina. Sielos dangstymas nėra visiškai efektyvus, nes ji drabužėlių
nešiotų nenori / nenori ir baigta verkšlendama spardos ir daužos / drabužiai ant
popieriaus gulas o ji toliau virpa. Viena vertus, pagal metaforos logiką nešioti
drabužėliai vis dėlto negali sielos visiškai uždengti, pro juos matyti jos nuogybė
ir nepridengtas virpėjimas. Kita vertus, ant popieriaus gula tik tie dėvėti drabužiai,
iš kurių tik netiesiogiai, pagal parinkimo būdą, galime spręsti apie sielos būklę
egzistencinį drebulį, eilėraštyje nužemintą iki vaikiško aikštijimosi, ir
pasipriešinimą tiems kostiumams. Savitai transformuojama ir tokios poezijos
bendruomeninė perspektyva autorinė pozicija susidvejina tarp aš ir jūs.
Tradicinis bendruomeninis mes sena retorinė įtikinimo, rašančiojo
viršenybės ir atsakomybės įtvirtinimo bei skaitančiųjų kolektyvo identifikacijos
priemonė čia ženklina ironiškai žaidiman deleguojamą bendraautorį.
Tokiu būdu, teigiant teksto reikšminių sluoksnių
netolydumą, pateikiamas atsakas originalumo lūkesčiams. Tasai vidinis konfliktas
tekste, ironiškas prasmės lūžis, kai teiginys implikuoja neiginį, apranga norą
nusirengti, yra viena įdomiausių šios poezijos skaitymo intrigų.
Vis dėlto poetinės konvencijos (kokio nors
autoriaus stiliaus momento, teksto variacijos etc.), kaip žaidimo objekto ir priemonės,
atpažinimas tekste nėra jau kažin kuo ypatingas nutikimas. Tačiau pateikti lengvai
atpažįstamą literatūrinę aliuziją nėra šio rinkinio eilėraščių tikslas ar
savaiminė jų vertė tai tik dėvėti drabužiai pasižiūri į etiketę
ant vidinės siūlės, ir tiek to džiaugsmo. Daug įdomiau yra sekti tos
besiaikštijančios sielos virpesius (tam tikras poetines izotopijas, persmelkiančias
šį rinkinį) ir pasipriešinimo dėvėtiems sielos apdangalams pėdsakus (ironišką
dėvimo teksto prasmės apvertimą, padėvėtos raiškos ir originalaus
turinio planų supriešinimą).
Stabtelėsiu prie vienos tų izotopijų tai
klasikinis laiko praeinamybės topas, turintis daugybę reprezentacijų literatūroje:
bet kur yra pernykštis sniegas (F. Villonas), visa ryjančio laiko nasrai (S.
Daukantas), išnyksiu kaip dūmas (Maironis), balti malūnai mala laiką (H.
Radauskas) ir t. t. Minėtinos dvi ryškiausios šio topo reprezentacijos Marčėno
eilėraščiuose: laiko nasrų dantys, kramtymas, virškinimas ir laiko malūnų
girnos.
Laiko dantys ir abejingas jo virškinimas, šalinimas
tuo stipresni, kuo silpnesni, karieso pagraužti žmogaus dantys. Ši dantų izotopija
transformuoja klasikinės literatūros įtvirtintą priešpriešą tarp laiko tėkmės ir
ją nutraukiančios bei priešinga linkme pasukančios žmogaus minties ir atminties
galios.
Viena vertus, išlaikoma bendra kitos krypties,
išlikimo semantika: dantys ir sugebėjimas kramtyti atitinka gyvybines žmogaus galias
jų reikšmė įtvirtinta pirminėse tradicinėse kultūrose (ritualiniai veiksmai,
kad kūdikio dantys nebūtų reti). Sugedę dantys Marčėno eilėraščiuose ženklina
sunykusią galią literatūriškai apdoroti tikrovės medžiagą kaip klasikinėse
epochose (suiręs Dante, dantenos kraujuotos, p. 7). Dantys lemia ir kalbos
tarties, artikuliacijos kokybę (kieno burna pradvisus / iškoš žodžius, kad laikas
sutvinksėtų, p. 8).
Kita vertus, dantų ir burnos vaizdinija (nesvarbu,
kad gal kiek padėvėta Marčėno kolegų) yra konkretesnė, jutimiškesnė ir
kasdieniškesnė laiko problematikos reprezentacija, leidžianti atsiriboti nuo
idealistinio minties/atminties patoso, leidžianti pasinaudoti bjaurumo bei banalumo
estetika. Tai tipiškas lūžis Marčėno eilėraščiuose: izotopijos elementai
antihierarchiškai perkloja prieštaringus reikšmės kontekstus idealųjį ir
konkretųjį, aukštąjį ir žemąjį, pozityvųjį ir negatyvųjį. Pavyzdžiui,
žmogaus patiriama tikrovė tilto dantys, sukandę du (laiko) upės krantus, gali
būti perskaitomi kaip tolima, kiek degraduota aliuzija į antikos grožio dievo Apolono,
sukandusio pelę bėgantį laiką vaizdinį (naujai aktualizuotą Mandelštamo
poezijoje). Tačiau pagal prieštaravimo logiką tie dantys yra ir kramtantys, valgantys,
virškinantys naikinimo priemonė. Pritraukiama alternatyvi biblinė valgymo
pažinimo/ mirties reikšmė. Už dantų stemplė ir skrandis (p. 9), už
poetinės formos skurdi esmė, kur juokiasi thanatos (p. 49).
Dviprasmiška ir tiems dantims tenkančio maisto
traktuotė. Tai ne tik rafinuoti pietūs (klasikinė literatūra, patirties aukštosios
akimirkos), bet ir atsitiktinė, ne itin patraukli užkanda ar banalus kramtalas
(tąsi poezijos guma). Laike, netekusiame charizmos (p. 50), suprantamas
anksčiau minėtas tragikomiškas sielos virpesys ir pasipriešinimas, nes sunykusi
ir chaotiškai sumišusi, metaforiškai tariant, maisto ir jo valgymo stiliaus
hierarchija. Baisieji Rilke's angelai yra tuo kraupesni, kad sau dainuoja rio ritą /
ir dar šiurpesnę love me do (p. 28).
Laiko temą papildo ir (laiko) malūnų vaizdinys,
pritraukiantis Don Kichoto figūrą: aš šoka iš guolio iš proto tarsi
idalgas, puolantis malūną (p. 43). Tačiau literatūrinės iliuzijos ir vaizduotės
galia, viduramžių (klasikos) riteriui suteikusi reikšmingos veiklos orientyrus, kovos
prasmę ir tikslą, išblėso (mūšio laukai jau buvę), o ironija, XVIXVII a.
rašytojui atvėrusi galimybę išrasti naują romano žanrą, vadinasi, atnaujinti
ir sustiprinti literatūrines tikrovės apdorojimo galias, stabdančias laiko dantračius,
nebeišgelbsti maldaujančių lūpų / senas riteris klūpo nė vienas malūnas
nepuola.
Marčėno poezija laiko traktuotės, kūrybinės
savimonės ir poetinės formos požiūriu galėtų būti gal kiek griozdiškai, bet, mano
manymu, parankiai apibrėžiama kaip poklasicistinė. Jai, kaip ir klasicizmo ar
neoklasicizmo poezijai, yra būdingas tas pats pavyzdinės literatūros ir jos formų
diktato pojūtis. Tačiau pavyzdžio ar jo fragmento pakartojimo, perrašymo aktas jau
nebeturi įsirašymo į kultūros šiapusinės amžinybės dievų panteoną
patoso, kuriam reikalinga tikrovės elementų hierarchija, Marčėno pasaulėvaizdyje,
kaip minėta, neegzistuojanti. Tasai perrašymas, pavyzdžiui, lietuvių poezijos
neoklasicistui T. Venclovai buvęs amžinųjų formų tęsinys, virsta kramtymu
instinktyviu veiksmu, organiniu maitinimosi, virškinimo ir šalinimo procesu.
Jau minėjau, kad dėvėtų eilėraščių
literatūrinė, t. y. įtikinimo, galia paradoksaliai kyla iš pasipriešinimo
literatūriniu instinktu (nebe civilizacine veikla) tapusioms formoms ir negalėjimo
kadangi tai instinktyvi veikla jos mesti. Ryškiausiai šis neatitikimas
atsiskleidžia Marčėno sonetuose. XX a. neoklasicizmas iš klasicizmo
aristokratiškos poetinės epochos ir mokyklos perėmė tam tikrą griežtos
literatūrinės formos ir etinės laikysenos stoicizmo tapatybę (lietuvių
literatūroje tai ryškiai liudija ir B. Krivickas, iš dalies V. Mačernis, minėtas T.
Venclova). Klasikinės poetinės formos disciplina tai stiliaus ir elegancijos
privalomybė kraštutinėse situacijose, kai norisi staugti į mėnulį juodą, anot
vienos poetės. Bet kadangi vertybinė padala tarp tų tikrovės kraštutinumų yra
išnykusi, kadangi visa, kas leista patirti liūdnokai linksma makalynė (p. 50)
klasicizmas Marčėno poezijoje lieka tik linksma, bet anaiptol neiškilminga mokykla;
dantys apdoroti tikrovės maistui.
Puikiai valdoma Marčėno eilėraščio forma šiuo
požiūriu tampa ironiška. Blyksinti meistriška žaisme, tačiau praradusi etinės
(užtekstinės ir tekstinės) disciplinos imperatyvą, kalbančiojo aš gebėjimą
ir poreikį susikurti savą pasaulėvaizdžio hierarchiją, ji kai kuriais atvejais darosi
eklektiškai imli, daugiažodė, krypstanti į savitikslį žaidimą. Jos tekstai pernelyg
lengvai skaitomi kramtoma tąsi poezijos guma, eilėraščio žodžiu tariant.
Be to, kartais ji turi irgi pagal klasicizmo logiką proginės poezijos bruožų:
eksploatuoja (kartais net ir su stiproka pagiežos doze) lietuvių poetų kasdienybės
realijas. Šitą nepakeliamą poezijos lengvybę atsveria tai, jog Marčėno
poezijos aš, kaip jau sakiau, tai suvokia ir žino ne be sielos virpesio
kaip cituotame eilėraštyje Second Hand. Autorius, kaip poklasicistas, gali
įtikinti nuopuolio ir tuštumos, kuri ištiko poezijos meną ir kuriai
antihierarchiškame pasaulyje nėra alternatyvų, refleksija ir pojūčiu.
Metai, 2001
rugpjūtisrugsėjis (89)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|