Audinga Peluritytė

       Dioniso sodų pasaulis

       Trys pagrindinės problemos, su kuriomis susidūriau, skaitydama naująją Viktoro Rudžiansko poezijos knygą: 1) mažų miestelių topografinė realybė, kurios nepažįstu; 2) mažų miestelių, kurie gal kiek panašūs į didelius kaimelius, buities patirtys, kurių irgi nepažįstu; 3) užuomina į virtualybę, kuri knygos pavadinime nurodyta ženkleliu lt: ,,Miesteliai.lt“ (ir kurią pažįstu, kaip ir mes visi, tik sąlygiškai, nes tai sąlygiška realybė). Ši užuomina, be jokios abejonės, tapo man Ariadnės siūlu, kuris dydvyrį Tesėją išvedė iš Kretos Labirinto. Ariadnės siūlas šiandien yra tapęs visiems lengvai atpažįstamu išeities iš sunkios padėties archetipu, lygiai kaip Labirintas – sunkumų. Šias graikų mito reikšmes noriu pabrėžti, nes atsidūrusi ties kūrybos paslaptimi ir stverdama tą siūlą tikrai nesijaučiu didvyriu Tesėju, kuris nukovęs pabaisą Minotaurą dar sugebėjo prakiurdinti visus Kretos laivus ir kartu su Ariadne, Kretaus karaliaus dukra, pabėgti nuo įžeisto Minojo. Greičiau šiokius tokius Tesėjo charakterio bruožus (polinkį į avantiūrą bei netikėtą humoro jausmą) galima būtų įžvelgti knygos autoriaus V. Rudžiansko asmenyje.
       Labirintu šiame trumpametražiniame recenzijos vaidinime galėtų pabūti mįslingos pačios poezijos reikšmės, kurias įminti susiviliojęs Tesėjas dar suvilioja ir Ariadnę. Ir jeigu tikėsime graikų mitu, viskas Ariadnei klojasi neblogai, bet tik iki tam tikro momento: pasprukusi nuo savo tėvo ir plaukdama Tesėjo laivu, Ariadnė ir negalvoja, kad pateks kur nors kitur, o ne į Atėnų menes Tesėjo tėvo rūmuose. Nors graikų mitas to neaprašo, bet galime pamėginti suvokti, ką jaučia ir įsivaizduoja Tesėjo laive Ariadnė: marmuro arkos, dievų ir deivių statulos, patarnaujantis personalas: ,,Jums ambrozijos, ponia“? Aulininkė groja fleita, kitarininkės – kitaromis, o arfininkės – arfomis. Tačiau ar tai ne puikus klasikinio moteriško ir naivaus patiklumo pavyzdys? Ariadnė į tas menes nepatenka! Lygiai pusiaukelėje, kuomet šaunusis didvyris su palyda išlipa pailsėti į Nakso salą, jis užmiega, o pabudęs keičia savo planus: nesulaukęs, kol prabus Ariadnė, pakelia laivo bures ir išplaukia. Pažeisti modernybės sąmoningumo, mes galėtume apkaltinti Tesėją Ariadnės suvedžiojimu ir suversti jam visą atsakomybę, o graikų mitas žvelgia į tai paprasčiau: taip panorėjo dievai! Dievas Dionisas per sapną įsakė Tesėjui palikti Ariadnę tuščioje Nakso pakrantėje, mat jis pats sumanė ją vesti. Ir nors graikų mitas yra nebylus individualaus pobūdžio moteriškajai problematikai atskleisti, vis dėlto pasitelkę šiuolaikinės literatūros išlavintą vaizduotę galėtume matyti, kaip sutrinka viena tuščioj pakrantėje atsibudusi Ariadnė: žvilgt į kairę – nėra Tesėjo, žvilgt į dešinę – nėra laivo, prieš akis, kiek akys užmato, – Egėjo jūros bangos, o pažvelgus į viršų veriasi neaprėpiami dangūs! Kur aulininkė su fleita, kur kitarininkė ir arfininkė? Ir čia dar, lyg būtų maža, vietoje išsvajotojo uošvio, su triukšminga palyda prieš akis išnyra liūtų ir meškų kailiais apsisiautęs, vynuogių šakelėmis apsipynęs, šokančių bakchančių, ožkų ir jaučių lydimas vyno ir vaisingumo dievas Dionisas.
       Graikų mitas visai neatidus vidiniams Ariadnės išgyvenimams. Konstatuojama tik tai, kad deive tapo Ariadnė, didžiojo Dioniso žmona, ir kad ją džiugiai sveikino Dioniso palydovai. Bet mes galėtume paklausti – o kas jai beliko? Ar tuščioje Nakso pakrantėje ji turėjo kitą pasirinkimą? Juk puikiai įsivaizduojame Ariadnę, bailiai tariančią ,,taip“ smarkiam Dionisui bakchančių, ožkų ir jaučių akivaizdoje. Tie siaučia ir bliauna, šviečia saulė, ir nėra daugiau į ką kreiptis pagalbos. Bent man tai įsivaizduoti lengva, nes suviliotai V. Rudžiansko knygos ir žengusiai į ,,Miesteliai.lt“ laivą, vos įpusėjus kelionei, vietoje išsvajotų marmurinių menių mane iš tiesų pasitiko mažo miestelio realybė – su trobomis, tvoromis ir savitais gyventojais. Kaip ir Tesėjas graikų mite, V. Rudžianskas paliko mane, iš nuostabos nespėjusią atsipeikėti, ir miestelių floros ir faunos akivaizdoje – rūgštynių, vabzdžių, karvių, kiaulių ir vištų apsuptyje. Tariau ,,taip“ šios knygos lyriniam subjektui, savo prigimtimi artimam Dionisui, nes jis ištiesė ranką. Vyno vietoje gavau išgerti ,,stiklą alaus / pagardinto / kuosos kiaušiniu“ (,,Kaminkrėtys“), ir nuo šito momento galėjau kaip tinkama klasifikuoti savo literatūrinėje atmintyje užfiksuotą gamtos bei gyvulių ūkio pasaulį. Ar lietuviškame miestelyje nerastume kokio fortepijono ar bent klavesino, galinčio palengvinti Ariadnės adaptacijos procesą? Žvelgdami į puikias knygą iliustruojančias nuotraukas – nerastume, nebent seną smuiką ir smičių. Viskas čia paprasta, rupu ir tikra. Bet koks dirbtinis kultūros įsikišimas gali sugriauti natūralaus pasaulio įspūdį ir įnešti egzaltacijos bei sentimento pretenziją. O tokios pretenzijos V. Rudžianskas akivaizdžiai vengia.
       Knygoje ,,Miesteliai.lt“ dominuoja netikėtas, paradoksalus juokas, kurį sunku būtų įsprausti net ir į ironijos apibrėžimą, nors kartais ironijos sąvoka tiktų netikėtam poeto juokui įvardyti. Tačiau, ko gero, šis juokas V. Rudžianskui išsprūsta drauge su Dioniso pokštais, virsdamas šmaikščiais poetiniais pasakojimais, komedijomis ar bent anekdotais apie neišvengiamus gamtos pasaulio dėsnius: ,,Veterinaro vištos – / žieduotos! Laktų neranda... / Veterinaras / apeina kaimynus / ir kasvakar / išsiperka savo pulkelį. / Už du kiaušinius. / O sutupdytos / stebisi vištos: / – Tas šeimininkas... Perniek / kiaušiniai! Nesusipranta / gaidį nupirkti!“ (,,Veterinaro vištos“). Rafinuota didmiesčio kultūra tokių anekdotų vengtų (Kretos karaliaus rūmuose tokiomis temomis apskritai nejuokaujama), bet derliaus dievas Dionisas nevengia, nes iš visų dievų šioje srityje jis kompetentingiausias, o ,,Miestelio.lt“ daržai ir sodai yra jo valdos. Gimties ir gyvybės tvermės mįslės šiose valdose svarbiausios, jas galima minti bet kur: ties suprastėjusių kopūstų lysve, varnalėšose, net ties karvašūdžiu: ,,nesupratau / ir niekada nesuprasiu / kodėl išlindę iš karvašūdžio / vabalai blizga“ (,,Hamletukas, nežinantis, kad jis Hamletukas“). Menama mįslė nebūtinai išsviedžia į metafizinių būties apmąstymų sritį, bet gyvybės laikinumo nerimo suteikia, o tai svarbiausia: ,,tikėt į Dievą / geriau vėliau – / pakaušį kasosi mužikas – // pats netikiu bet pradedu / tikėti pradedu tikėti pats / netikiu bet pradedu // negu niekad – atitaria / mužikas ir nusivalo lūpas / į rankovę – tai bent į gyvį ar tikėjai?“ (,,Miestelyje be Magdeburgo teisių“). Mažuose miesteliuose niekas ir nežinotų, kur tokias metafizines sritis galima rasti, o konkrečias gyvenimo dovanas šlovinantis Dionisas abstrakčių būties teorijų tikrai nepripažįsta. Ne dėl to į sodų ir daržų pasaulį jis yra kviestas. Atvirkščiai, jis čia kviestas gyvybės svaiguliui patirti, ir kitus tai patirti kviečia, o tokio svaigulio, ir stipraus, V. Rudžiansko knygoje taip pat esama.
       Ir tai bene labiausiai netikėta. Apie meilę šioje knygoje nešnekama, o jei šnekama, tai tik pro šypseną, tačiau vis dėlto pasakoma daugiau nei iš pokšto ar anekdoto galima tikėtis: „Kai pamatau – / Akys – į žemę: nedrįstu / Moters, kurią l. myliu... // Užtat su kitom, / Ir visom – / Nors į pragarą“ („Kai pamatau“). Frazė sustabdoma ties drama, bet šioje dramoje išvengiama romantinei lyrikai įprastos egzaltacijos ir tragizmo: „laiškas be pabaigos – vis nėra kada / susitikti: šią žiemą / ji ketvirtąsyk ištekėjo – pirmieji trys vyrai / mirė / iš laimės – o jam amžinai prasilenkti“ („Prasilenkęs“). Juoku virstanti šypsena palieka vietos ir paslapčiai, o ši būdinga vien geram poezijos tekstui. Su paslapties turiniu, beje, į šį tekstą patenka ir kiti svarbūs dalykai, fiksuojami neabejotinai subtilaus žvilgsnio į kitus žmones ir supantį daiktų pasaulį – pastabumas detalei, mažmožiui, spalvai, formai, niuansui. Šalia Jono Meko, V. Rudžianskas pretenduotų į to paties lietuviško postrealizmo tėkmę ne tik dėl dažnai pasitaikančių mėšlavežio, purvo ir šakių, bet ir dėl sugebėjimo iki maksimumo priartinti žvilgsnį, siaurinti ir plėsti perspektyvą, ir daryti tai kone kinematografiškai – nuo skruzdėlių ir žiedadulkių iki horizonto, su griežlės epicentru, nurodančiu pasaulio vidurį: „Yra laukai. Apvalūs, tyvuliuojantys, / Rūgštim rūgštynių aptaškyti. / O tuos laukuos – nelyg širdis / Žmogaus krūtinėje – grakšti griežlė – / Kaskart sopulingiau“ („Vaizdas nuo vandens bokšto“). Nežinau, gal tai programiškai susišaukia su Donaldo Kajoko karvėmis, bet karvių V. Rudžiansko knygoje taip pat daug, ir būtent šituose eilėraščiuose, nors gal taip tik man atrodo, kažkaip keistai, per arti priartėjama prie D. Kajoko: „tarp tešmens / ir dobiliuko galvutės // saulė – plykst blykst – // o tamsybe!“ („Ant piliakalnio“). Nors gal ir norėta priartėti. Tai būdinga visai poetinei Kauno mokyklai.
       Grįžtant į vidinį (poetinį, sąlygiškąjį) „Miestelių.lt“ gyvenimą, verta atkreipti dėmesį, kad jis virte verda, įsukdamas stiprių įtampų zonas. Tik žvelgiant iš tolo mažų miestelių gyvenimas atrodo vangus ir mieguistas, o iš arti – čia taip visko tiršta, kad tik spėk gyventi. Kiekvieno pokšto ar beveik anekdoto pabaigoje grįžtama prie žmogaus ir visų gyvų būtybių gyvastingumo klausimo. Net ir žuvų gyvastingumo klausimas yra neapeitinas V. Rudžiansko dionisiškoje pasaulio sanklodoje, nes jis užkabina linksmų ir ironiškų šios knygos klausimų šerdį – atgręžia į pačią tyvuliuojančių laukų, su griežle per vidurį, paslaptingą egzistenciją: „Girdėjau, žuvys nemiršta... / Tai ką, įdomu, jos veikia?“ („Ką veikia žuvys?“).
       Paradoksalaus juoko srautas knygoje „Miesteliai.lt“ išsaugo subtilų autoriaus žvilgsnį, kuris kartais įgyja žaismės, o kartais visai netikėtos ir rimtos elegancijos (kone visi knygelės trieiliai yra tikrai elegantiški). Sąlygiškame rinkinio pasaulyje subtilumas ir elegancija išsaugo estetinę poezijos struktūrų pusiausvyrą. Vien tik griausmingas juokas gal ir galėtų būti būdingas Fransua Rablė pasekėjo balsui, bet tai juk būtų proza. Kita vertus, juokas – dalykas rimtas, nes atgręžia mus į žmogaus prigimties tyrinėjimų ištakas, į renesansą, kuris šiuolaikinėje lietuvių poezijoje nauju pavidalu vis stipriau veržiasi pro modernybės nuvargintus vaizduotės patamsių pasaulius. Šiuolaikinė postmoderni poezija jau lyg ir pavargo nuo šių patamsių, pasąmonės užkaborių, kliedesių ir, kaip V. Rudžiansko Dionisas, veržiasi į dienos šviesą. Lietuvių poezija grįžta prie realybės, kuri vertinga pati savaime. Todėl į klausimą, ar lietuviškame miestelyje nerastume kokio fortepijono ar bent klavesino, galinčio palengvinti Ariadnės adaptacijos procesą? – galima atsakyti tik klausimu: ar reikia? Jei Ariadnė tuščioje Nakso pakrantėje būtų įkyrėjusi Dionisui savo naiviais prašymais keisti muzikos stilių, vargu ar jis būtų pakvietęs ją į tikrąją savo rezidenciją, Lemno salą, kur ji pažino už Kretos rūmų plytintį gyvybės pilną pasaulį bei sutiko priimti jo rūpesčius. Taip ir man. Jei ne V. Rudžiansko knyga, taip ir nebūčiau pažinusi gyvybės perpildytų poezijos miestelių.

       Nemunas, 2005 11 10, nr. 44 (81–522)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt