|
<< Atgal
Valdemaras Kukulas
EILĖRAŠČIO NAMAI (V.Daunio Metų
laikai).
<...>
Gyvenantiems autokatastrofų ir gausių savižudybių
dešimtmečiais tiesiog valingas atrodo gyvenimo kaip savaime suprantamos vertybės
teigimas: ,,Mes sukurti dienos paveikslui, ir todėl kiekvienas slenkstis mūsų
žingsnio laukia (p. 29) *. Taigi mes sukurti, mes paskirti,
mes pasirinkti: tai pradžia, daug ką paaiškinanti ir nulemianti. V. Daunys nesvarsto
žmogaus gyvybės reikšmingumo, gyvenimo vertingumo klausimų. Tiesa, A. Balbierius jų
taip pat nesvarsto, jis priima atsakymus kaip duotybę, bet jo kūryboje nėra žinojimo,
iš kur ir vardan ko visa tai. V. Daunio eilėraštį tas žinojimas persmelkia iki
menkiausios vaizdinės ląstelės. Jo poezija iškart prasideda nuo gyvenimo įprasminimo
ir dvasios tobulinimo programos: Tu, kurs esi, šią akimirką žingsniais papuoški
(p. 13), ir jau čia prasideda sąmoningas dvasinis judesys: ...dvasia gyva, /
Gyvendama ji laukia sutikimo, / Žydėjimo, spalvų prisikėlimo (p. 37). Pasauliui
žmogaus tėra tik tiek, ir jeigu išpildyta būtiniausioji sąlyga (dvasia gyva),
visa kita vien klausimas, kiek žmogui savęs atiduoda pasaulis, kiek jam atsiveria
Dievas: Vardu, kuriuo aš vadinuos, / Diena man savo daiktus tiesia. /.../ / Manin
daiktai užmigę renkas / Ir juos paslėpusi dvasia (p. 11). Beje, šioje citatoje
svarbu, kad daiktai užmigę, bet apie tai toliau. Kol kas užtenka akcentuoti,
kad vienatvei mano nupiešta žiema (p. 12), kad upių kiras, / Ir tas yra mano
sielai (p. 20). Šitas supratimas, kiek daug žmogui duota gamtos, Dievo, mokėjimas
visu tuo džiaugtis ir yra svarbiausioji sąlyga, leidžianti ištarti: Mes esame
vienas glėbys (p. 24). Šia citata iš esmės etiudą reikėtų užbaigti, jei motyvo
pagrindimas nebūtų aktualesnis ir problemiškesnis už jį patį. Vis dėlto atvirumas
pasauliui dar nieko nepaaiškina. Kūrybos psichologijos prasme atsivėrimas yra vienas,
tačiau jo metu vieni į save įsileidžia pasaulio disharmoniją ir triukšmus, o kiti,
kaip V. Daunio lyrikos žmogus, jo gaivinančias spalvas ir raminantį grožį. Pati
poezija tai sprendžia paprastai poeto pasaulėjautos ženklas yra jo intonacija, ir
labiau pakylėtos dvasingumo melodijos šiandieninėje poezijoje turbūt nedaug
teužtiksime. Tačiau ta dvasinga melodija išniūniuojamos gana racionaliai motyvuotos
maksimos:
Lietau, kai tu supi pasaulį,
Jis visas glaudžias manyje,
Gyvybės permatoma sauja
Esu, ir tu eini į ją.Šventoji |
Apsisprendimo judesys, atlaikantis
aukščiausius etinius kriterijus: gyventi gamta, būtimi ir drauge gamtai, būčiai,
atsižadant kasdienio savęs ir buities; gyvenimas tevertas tiek, kiek jis teisingas
kultūros požiūriu, pagaliau kiek jis vertingas tautai, pasauliui, nes šiuo požiūriu
Dievas ir žmogiškoji etika tapatūs: Kelionė neprasideda, o tik / Tave paliečia,
budina, pašaukia (p. 37). Žiūrėjimas žemyn, po savo kojom, ar žiūrėjimas atgal
į praeitį su jos nuoskaudom ir netektim, visa tai tik atitraukia nuo
svarbiausių, gyvybiškai būtinų klausimų. Žmogus yra atminties
s u r a k i n t a s , nes visa,
ką apglėbia mintis, / tą išlaisvina sapnas (p. 17). Sapnas čia kaip ir vėjas,
šviesa V. Daunio eilėraščiuose tai, kas visuotina, bendra. Mintis jau
apribojimas, nes tikėjimas, kaip minėta, nekvestionuojamas: Čia ir prisimintini anie
užmigę daiktai: tai ta pati atmintis, materija, ant kurios gula mūsų buities ir
atminimų dulkės. Svarbiausiajam atodūsiui motyvuoti (mes esame vienas glėbys)
per visą rinkinį varijuojami vėjo, rudens įvaizdžiai. Jei vėjas būtis,
vienijanti ne tik mus visus, bet ir daiktus, gamtą su mumis, tai ruduo, be vienijančios
reikšmės, turi dar ir kitą prasmę: tai tobulėjančios dvasios tikslas, žmogaus ir
gamtos rimtis, branda. Šiuo įvaizdžiu nusakoma ir poezijos paskirtis: Poezija
rudens užburtas laivas, / Boluojantis kalbos sietuvoje (p. 44). Ir oponuojama, kai
šiai nuostatai oponuojama, visų pirma gyvenimiškąja prasme, sakysim, kad ir dėl tokio
atodūsio:
Užmirštu kaip savo gyvenimą
Senovinėje graviūroje.
Visa, kas lydi mane,
Čia pat ir palieka.Kelionė vieškeliu. Vasara |
Einama prieš mūsų poezijoje
nusistovėjusią lyrinės situacijos sampratą: mano gyvenimas yra didžiausia mano
vertybė, ir, tik aktualindamas jį, galiu pasitikėti skelbiama tiesa. Čia tos tiesos
gyvenimas neparemia, jis tik trukdo. Tenka arba pasitikėti autoriaus koncepcija, arba
ją atmesti, bet žinant metafizinį eilėraščio išeities tašką, atmetimo argumentai
taptų panašūs į vulgariojo ateizmo dogmas. Juoba kad tos koncepcijos esmė iš tiesų
viliojanti:
Upių kiras,
Ir tas yra mano sielai.
Jo judesys išduoda pasaulį,
Pasaulį, skaudų akims.Virpa mano gyvenimas,
Jo yra tiek mažai,
Kai randa many save
Visa tai.
Upė |
Gyvenimo pilnatvės pojūtis paremia
svarbiausias, iškalbingiausias V. Daunio poezijos eilutes: ,,Jau vėjas plaiksto
tūkstantmetį naują, / Įkvėpk mane (p. 12). Arba: Tėvyne mano, ar manęs
užteks, / Aš paskutinis tau nesudainuotas (p. 33). Metų laikuose dažniausiai
ir kreipiamasi į Dievą ir tėvynę, vienintelius, galinčius paliudyti gyvenimo vertę
ir prasmę. Beje, rinkinio tu figūra gana mįslinga, ir paaiškėja ji, tik
įpusėjus knygą (naujausiose publikacijose jau aiškiai skiriama Tu ir tu).
Dievas ir tėvynė tvirtina poeto tariamą žodį. Toks teiginys atrodytų šiek tiek
forsuotas, jei svarbiausiose vietose abu adresatai nesutaptų.
Keista, bet norint nusistatyti santykį su
laimingų poetų kūryba, į nuobodžią analizę tenka leistis gerokai dažniau
negu kitais atvejais. Būtent dėl siekių universalumo, dėl nedviprasmiško Dievo ir
tėvynės budėjimo jų kūryboje viskas labiau užmaskuota, užštrichuota negu kitos
tipologijos poetų eilėraščiuose. Todėl čia ir kalbėjau tik apie V. Daunio meninės
koncepcijos stogą. Stogą sakau ne atsitiktinai. Poetinio rūmo sienų
statyba net ir V. Daunį sieja su visais jo kartos poetais. Nes iš tiesų atrodo, kad V.
Daunys pastatė ne rūmą (kuriame gali, žinoma, gyventi ir vien dvasia), bet savotišką
statinį be sienų, kur stogą remia vien kelios etinių atramų kolonos. Atsakymas į
šį klausimą, be abejonės, taip pat įeitų į autorinės prasmės aiškinimą, bet
čia jau galima įjungti ir subjektyvių abejonių. Beje, tas abejones gana tiksliai
išreiškia viena ciklo 300 spartiečių strofa:
Išbandymas, artėjanti riba,
Kuri tau niekada neišsipildys,
Gyvenimas išsklaido ją arba
Joje bemiegei tavo klausai girdis.Ankstyvas rytas... |
Visada su šiek tiek atsargiu pavydu
žiūriu į poetus, kuriančius tokį meninį pasaulį (ar tokią pažiūrų sistemą),
kuriuo būtų galima ne tik pačiam remtis, bet ir siūlyti kitiems kaip tam tikrą
išeitį, kaip daugiau ar mažiau tobulą gyvenimo modelį. Tas pasaulis baugina jau vien
todėl, kad susikurtas: kiek buvo sugalvota išbaigtų meninių ir filosofinių sistemų,
ir visos jos pasirodė besančios utopijos ar vėlesnių epochų intelektualinio žaidimo
figūros, ženklai, liudijantys vieną iš daugelio pasaulio pažinimo ar patyrimo
galimybių. Kita vertus, tas pasaulis vilioja, nes padeda bent pačiam kūrėjui
susitaikyti su tuo, jog gyvenimas priimtinas b e t
k o k s . Tu klaidžioji visais klampiausiais pasaulio šunkeliais,
išbandydamas visas devynias pasaulio nuodėmes, o sudvasintos intelektualinės
distancijos protas visa tai gali stebėti lyg iš viršaus ir įvardyti. Tu nusivili
savimi ir visu pasauliu, o ano tipo kūrėjas gyvenimo labirintuose mato kelią ir eina
juo, bent įsivaizduodamas, kad tai išeitis. Čia nekalbu apie daugeliui jau amžinai
prarastą Dievą, bet kaip retai be jo anų dviejų tipų kūrėjai susitinka ir
paspaudžia vienas kitam ranką. Ir vis dėlto, jei nebūtų anų, intelektualinės
distancijos įkvėptų poetų, ko vertas būtų devynių nuodėmių pažinimas, jis
neskatintų sielvarto ir kito gyvenimo ilgesio, neskatintų troškulio pažinti ir
pažinimu visa tai nugalėti. Poezijos požiūriu ir vienas, ir kitas atvejis tėra vien
pasirinkimas, ir jau vien todėl ribotumas. Bet kūryboje jis būtinas.
Kad ir kokia graži, patraukli būtų aktyvaus
dvasios gyvenimo koncepcija V. Daunio eilėraščiuose, realizuojama ji šiame
prieštaravimų ir disonansų draskomame pasaulyje. Žiūrint iš devynių nuodėmių
išpažinėjo pozicijų, ta samprata atrodo mobilizuojanti, tačiau vis viena riba,
kuri tau niekada neišsipildys. Tiesa, V. Daunio lyrika neapeina šios problemos, ji
tik sako: Kaip žydėjimas vyšnios / Mūsų langai ir slenksčiai, ir tame rūme
mes puotaudami liūdesį švenčiam (p. 16). Beje, ši nuostata į dar neaptartas
erdves galėtų išvesti ir A. Balbieriaus liūdesį. Mūsų namai trapūs, laikini,
nors ir apšviesti nėriškojo klasiškumo spindesio. Ne tie yra laimingi, / Kas
kartoja labirinto vingį (p. 30), bet ir laimingi, ir nelaimingi vis dėlto gyvena
tuose pačiuose laikinuose namuose. Čia galbūt jau yra vidinis V. Daunio kūrybos
dramatizmas, galintis patraukti ir priešingos prigimties poetą, bet jis už knygos,
už jos konteksto. Tad kiek vis dėlto veikli ir veiksni yra kultūrinė pasaulio
interpretacija, ypač poezijoje, kuri dar neišsėmė iki galo Fausto ir Mefistofelio
konflikto? Juk ties tuo žydėjimu vyšnios, šiaip ar taip, vėl susitinka
nuskaidrėjusios sielos intelektualas ir devynių nuodėmių išpažinėjas. Susitinka ir,
atrodo, lenkiasi, jei šalikelėj tėra vien stogas, bet nėra trobos, kur galėtum
užeiti ir pasišnekėti. Ne kaip mokytojui su mokiniu, o kaip žmogui su žmogum. Tad
mūsų poezijos alternatyvus dialogas tęsiasi, nors ir ne itin aktyviai palaikomas
laimingųjų menininkų...
_________________
*Daunys V. Metų laikai.
V., 1984. Toliau puslapis nurodomas tekste. (Atgal>>>)
Kukulas, Valdemaras.
Eilėraščio namai: Esė apie poezijos šiandieną. Vilnius: Vaga, 1992.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|