Marijus Jonaitis

       KAS BIJO ELEKTRINIŲ EILĖRAŠČIŲ?

       Tomas Arūnas Rudokas. ŽŪT BŪT. „Vaga“, Vilnius, 1988.

       Debiutuodamas T. A. Rudokas skambiai atsisveikino su naktimi („Labanaktis, naktie“), tačiau skirtis su „aistringa metafizika košmaro“ neskubėjo. Jausdamas nemažos bendraamžių dalies solidarumą, jis jautė ir košmariškų džiazo improvizacijų svaigulį, pagundą siekti tamsos absoliuto rytmečio kaife. Būsena išties nepavydėtina: „kaip šlakas vandens ant įkaitusio lakšto skardos / garuos tavo noras gyventi numirus šioj žemėj“ („Nuosprendis“). Antrojoje knygoje šis motyvas varijuojamas jau kitaip: „Jis grįžo negyvas. Bet reikia gyventi. / Bet reikia gyventi. Žūt būt“ („Baladė apie kareivį“). Nelyginant iš ekspresionistų paveikslų ataidi šaižus gyvybės klyksmas („Aš gyvas, gyvenime, gyvas!“), nenutylantis per visą rinkinį. Žūties–būties dramos gyvenimiškas aštrumas reikalauja kategoriškų sprendimų. Piktokos desperacijos gestuose nesunku atpažinti dar vienos „prarastosios kartos“ sindromą, šeštojo dešimtmečio bitnikus ir „įtūžusius jaunuolius“, o taip pat masinės kultūros sąskaitas su nemasine. „Baladė apie kareivį“ gali ir visai neliteratūriškai priminti tuos, kas grįžta ar negrįžta iš Afganistano – balades apie jų likimą jau skaitome spaudoje („Панджширская баллада“. – „Литературная газета“, 1988, liepos 27).
       Šiandieną skaitytoją labiausiai kaitina ne poezija, tačiau karšta ir poetams. Vienų eilėraščiai drąsiai veržiasi į Sąjūdžio tribūną, kitų (prikimę) laukia garsiakalbio ir pirmininkaujančio senosiose tribūnose, tretieji kaip ir anksčiau nelinkę stumdytis mitinguose ir kantriai vienišauja amžių nustatytuose rimties bei išminties rėmuose. Aptariamo rinkinio pavadinimas žada apsisprendimą ir atitinkamus visuomeninius moralinius įsipareigojimus. Netrukus pajunti ir slaptesnį, grynai asmenišką azartą. Pavyzdžiui, eilėraštis „Poetas asketas ir jo mylimoji“ teikia galimybę demokratiškai stebėti, kaip „rašomoji mašinėlė į mane švinu alsuoja“ ir kartu su poetu asketu laisvai kursuoti tarp įkvėpimo ir apsėdimo. Pastarąjį žūtbūtinumo aspektą savo rizika pavadinčiau jauno jaunojo poeto ambicija žūtbūtinai patvirtinti rašytojo profesionalo kvalifikacijas. Šis nusistatymas jau dėl savo retumo pagirtinas, tačiau kartais profesionalo intencijos tampa beviltiškai rimtos. Antai perskaičius „Aš kalbu, nes myliu. / Aš kalbu, nes skauda. / Koks kvailys klausia, / ką autorius nori pasakyti?“ („Gyvenimo gatvė“, 2) kyla kipšiška pagunda užduoti būtent kvailio klausimą. Tas pat ir su eilėraščiu „Niutonas“. Tuo tarpu „Kvailučio Ailučio (turinyje Alučio – M. J.) meilės dainelė“ verčia suklusti šviežia ironijos ir nuoširdumo derme. Įsikalbėtą poetinį egocentrizmą įveikti sunku, bet įmanoma.
       Pirmasis rinkinio eilėraštis „Instrukcija“ siūlo neatsargiam skaitytojui guminį skafandrą, nes teks turėti reikalą su „elektriniais eilėraščiais“. Blykčioja ironiški žaibai, girdisi sarkastiškas grumėjimas. Bus audra, tik nežinai, ar su lietumi, ar be. Baugiai verti kitą puslapį, ir terkšteli nejuokais – „Ateinantis genijus“. Kadangi į genijų paieškas „Vakarinėse naujienose“ atsiliepdamas poetas sakosi ateinąs iš Ateities (futurum – M. J.), pakvimpa kažkuo futuristišku, gal I. Severianino tipo egofuturizmu. Žaibiškai dingteli, jog F. Marinetis, skelbdamasis genijumi, savo futurizmą dar pavadindavo elektriškumu. Smagiai atgimsta ir lietuvių avangardizmo pranašai, kurie 1921 m. apie save rašė: „Griežtu ir staigiu žodžio žybtelėjimu jie minčių dinamiką stumtelėja į posakių elektringą tėkmę. Ir smegenų pistonu sudilginus jausmo paraką, poetinės ekstazės kūrinys ima lėkti ir veikti kulipkos šoviningumu“. Šitaip sudilgintas S. Šemerys skandavo: „Bravo, Saly! Valio, Šemery!“ ir grasino paraku kvepiančiais (T. A. Rudokas pasakytų teroristiniais) ketinimais: „Aš būsiu sprogstanti širdies eksplozija“. T. A. Rudoko sprogimai gerokai muzikalesni (plg. eilėraštį „Sprogimas“), o širdis godojama ir tausojama kaip poetinės ir gyvenimiškos esmės slaptavietė: „... Tiesa yra širdis – ne etiketė / ant kūno – tuščio butelio“ („Pokalbis su buteliu“). Lietuviškoje dirvoje atkastume ir daugiau smarkaus charakterio šaknelių. Sakysim, J. Žengė savo „Anykščių šilelyje“ rašė: „Kaip eržilas / žvengia mano širdis / ir šokinėja minties stebulės“. T. A. Rudoko poetinis variklis turį ne mažiau arklio jėgų: „Veržlių ir varžtų nevaržomas / veržiuosi kaip kruvinas eržilas“ („Kentauras“). Vis dėlto poetas orientuojasi ne į S. Šemerį ar J. Žengę, o į V. Majakovskį. Matome, kaip rudokiškas velnias labai majakovskiškai „žvaigždėmis prasidegino kelnes“ (p. 23), ne mažiau majakovskiškai veržias pro lūpas „Stiprus tartum spiritas – žodis“ (p. 73; plg. V. Majakovskio: „stiprūs mes / kaip spiritas, / išvaromas Poltavoj“), o kur dar ryškios tiesioginės užuominos. Esama dialogo su šiandieniniais pankais ir metalistais. Šiuo požiūriu metalistus galėtų sudominti T. Tilvyčio „Išpardavimo dūšios“ eilutės: „pavirsk, širdie, į metalinę prizmę“, o pankus (jei nusiviltų T. A. Rudoko pozicija eilėraštyje „Pankas“) gal suintriguotų B. Railos 1930 m. rinkinėlis „Barbaras rėkia“. Jeigu kartais pankas, kilęs iš dailininkų šeimos, šoktų į akis, jog, tarkim, E. Noldė taip pat save vadino barbaru, tegu įsiterpia tas riboto proto subjektas, kuris jau pradėjo uždavinėti klausimus – kiekvienas menininkas truputį barbaras (nes žiauriai kankina save), bet ne kiekvienas barbaras – menininkas. Svaigus sąlytis su Vakarų ir Rytų avangardu gimdo ne tik malonumus, bet ir modernias ligas, nuo kurių neapsaugoja mokykliniai skiepai. Todėl galima suprasti bobutę, kuri piktai kudakuoja ir kosčioja, „pajutus / Rudoko / būdą majakovskišką“ – susidūrusi su priešakiniais poetais ji nebesusigaudo, kur baigiasi kultūra ir prasideda socialiniai–biologiniai žaidimai bei susirgimai.
       Kaip žinia, ekspresionizmas (o įkandin jo ir T. A. Rudokui įdomūs dadaizmas, siurrealizmas etc.), atmetęs simbolistinį pasaulio sudvejinimą į šiapus ir anapus, panaikino ir aiškią šviesos–tamsos, grožio–bjaurasties, gėrio–blogio takoskyrą. Šitokį sujauktą pasaulį ir žmogų „Žūt būt“ autorius fiksuoja charakteringai („Chaosas“), gerai imituoja „džiazą, sergantį džiova“, ir „žarnų roką“. Įtaigiai skamba „Brakedanse macabre“ ketureilis, kalbantis už tuos bendraamžius, kurie jau „prisikelt kaip Lozorius nemoka“:

       Vis dėlto kai eilėraštis sugeria ne tik neviltį, bet ir jos paranojinį foną, jis darosi pavojingas – ne kaip elektrinis, o kaip elektrokorozinis. Autorius tarytum ieško tokiai būsenai sveikos, vyriškos alternatyvos, tačiau pasirinktoji stilistika dažnai neduoda efekto. Į viena suplakta maištingas protestas ir ironiškas skepsis, globaliniai žmonijos gelbėjimo užmojai ir biologiniai instinktai. Tame pačiame eilėraštyje pinasi Prometėjo ir Narcizo balsai („Šiaurės saulė“). Pašūkavęs ir pasišaipęs, eilėraščio lyrinis valdytojas gali monumentaliai suaugti su alegoriškomis abstraktybėmis arba reikšmingai išlydėti save „ten, kur ugniniai paukštukai“ („Ugniniai paukštukai“). Triukšmingai stojama už žmogaus vidinį autentiškumą, o čia pat tą autentiškumą stelbia bendros frazės („O aš – tik ŽMOGUS“), išoriniai įspūdžiai ir afektai. Plačiai diegiamo nonkonformizmo dvasia ir šauktukais paremti plakatai su Tiesos, Laisvės ir panašiomis emblemomis pastebimai nesutampa su tuo, kas šiandien tvyro ore. Vyrukai iš Sąjūdžio šias idėjas jau senokai verčia kūnu. Kol lyrinis herojus „Gyvenimo gatvės“ centre kimiu balsu dainuoja maišto ir laisvės dainą, pro miglą netikėtai prasimuša „Sietyno“ (jaunųjų kultūros mėnraštis) spindulys, nustumiantis ne vieną vakarykštį maištininką į skersgatvį. Žinoma, stoję akistaton prieš klausimą „Ar gyveni iš tikro tu, žmogau? („Tarp musmirių nėra ko uogaut“), kiekvienas nutvertumėm save nelabai gražiose situacijose, kai sandėriukus su sąžine teisinome lietuviška prigimtimi. Vis dėlto kaip patikėti laisve ir maištu, jei jauti, jog poetas dar aiškiai nerašo pilna jėga, „iš tikro“? Pjauna vidinis cenzorius? Tuomet gal susitelkti į vidų, užuot kraujavus ant ešafotų? Nepajėgiau suprasti, kodėl tokiu keistu auto–nekro–Don Rudoko stiliumi prireikė šiandien kalbėti apie tėvynę („Autonekrologas“). Nejauku jai šalia vyno, keiksmų (kad ir cenzūriškų), meilės šventraščių ir juodraščių. Rašoma didžiąja raide, o kaip gigantiškai ištuštėjusi ji tiek eilėraščio tekste, tiek peršamoje potekstėje. Pasakėčios žanras tolimas autoriaus prigimčiai, tuo tarpu Ezopo kalbos daugoka („Rytinio bedarbio daina“, „Erodas“, „Žmogus yra (čiulbanti) dulkė“).
       Būties motyvas rutuliojamas gana pompastiškai ir paviršutiniškai („Žinokit: aš. Žmogus, geriu už Būtį!“). O žūtis pirmiausia pribloškia kraujo praliejimo būdų įvairove – dvikova, gladiatorių arena, charakiris, autodafė, ešafotas. Dažnokai matydamas kančios iškreiptą veidą („Aktorius iš sudegusio teatro“), pasiilgsti gailestingumo šypsenos. Įveikusi kerštą ir pagiežą, ji galėtų suteikti eilėraščiui tauraus orumo. Daug kalbama apie meilę, aukštus humanizmo idealus, tačiau susitaikymo ir atleidimo gaidų nesigirdi. Matyt, tai laikoma dvasininkų ir moteriškos lyrikos užsiėmimu. Ir atsitinka žinomas paradoksas – kuo prikišamiau rodomos žaizdos, tuo labiau abejoji jų tikrumu ir traukiesi atgal, didindamas literatūrinį nuotolį. Tai, kas rodoma, apmaudžiai nesutampa su tuo, kas matoma. Toks įspūdis, tarsi santykis su poezija autoriui rūpėtų labiau nei pati poezija, tasai santykiavimas įkyrokas ir ne itin švankiai mistifikuojamas („Še, paimk penkiakapeikį, Po“). Poza dvelkteli sufiziologinta poetika, grubokas mirties, mylimosios erotizavimas. Apskritai požiūris į silpnąją lytį delikatumu nepasižymi. Perskaičius, tarkim, eilėraštį „Prerijos“, lyrinį subjektą gali neteisingai suprasti ne tik ambicingesnės mokytojos, bet ir šiaip moteriškės, nesusipažinusios su futuristų manifestais. Eilėraštis laimi, kai pakylama virš asmeninių sąskaitų, poetinė situacija modeliuojama žaismingiau, neforsuojama potekstė („Elegancija“). Šiaip jau nepretenzingo ir nuoširdaus eilėraščio pasiilgsti. Tramdydamas išdavikiškai kintančią tikrovę autorius jau nebeturi energijos pastebėti, jog meninė tikrovė gali būti gerokai savarankiškesnė ir išdidesnė.
       Kaip ir daugumos avangardistų, T. A. Rudoko radikalumas nėra nuoseklus. Perfrazuojant J. Jevtušenkos žodžius apie bitnikus, autorius žino, ko nenori, bet nežino, ko nori. „Sukurti dievišką harmoniją“ juk visi nori. Akivaizdi bendroji kairumo tendencija, ekspresionizmui būdinga stilistika („skandalo“ poetika, groteskiški civilizacijos ydų vaizdai, pacifistinės vizijos). Santykis su visuomene pažymėtas minuso ženklu (ryškus poeto – minios konfliktas), nors autorius pasilieka viltį kada nors sugiedoti žmonėms „hosanna“ („Harmonija“). Kaip ir reikėjo laukti, kliūva visuomeninei moralei, o žaismingai simpatizuojama „chamų ir poetų“ būdui (beje, V. Majakovskio pirmieji eilėraščiai išspausdinti rinkinyje „Antausis visuomeniniam skoniui“). T. A. Rudokas antausių neskaldo, tik informuoja: „Aš sulaužiau socialinių žaidimų taisykles“ („Stagarai“). Kai ateina laikas sukonkretinti socialinį nepasitenkinimą, žvilgsnis metamas į erdves, kur „Virš socialinių problemų / virš muilo burbulų, / virš smogo – / štai – skrenda gyvas paukštis!“, kuris besąs ir gyva idėja, ir vaikas. Kosminių abstrakcijų vėsoje išsisprendžia visos problemos. Tad kalbant apie laisvę, tiesą, ateitį vėl praverčia „žvaigždapalaikių simbolizmo“ ir „aukštastiebio estetizmo“ (keturvėjininkų terminai) žodynas („Regėjimas, rugsėjis, requiem“, „Kosminis“, „Ateitija“). Žinia, menininkui socialinės ir moralinės programos nėra privalomos – pakanka meno. Apie pirmąsias galvoti provokuoja pats autorius, minėdamas Revoliuciją, dainuodamas ir kraujuodamas „tavo ateičiai“.
       Prisiminus V. Majakovskio „Eilėraštį apie skonių skirtumą“, derėtų liautis priekabiavus ir įsivaizduoti tuos, kurie sveikina T. A. Rudoko antidogmatinį nusiteikimą, vertina sugebėjimą pažaisti žodžiu (ritmu dar ne), paimprovizuoti aliteracijomis bei asonansais, o majakovskišką poeto stotą sieja su tolesniu lyrikos vyriškėjimu (gal tik nebūtina keiktis kaip Majakovskis, žr. p. 112). Kaip matėme, su šių eilėraščių žmogumi nuobodžiauti netenka. T. A. Rudokas – vienas iš aktyvesnių „išsišokėlių“ (po G. Patacko), fizinio bei dvasinio brendimo sopulius malšinęs dar stovinčio vandens (stagnum) gadynėje. Tokį gyvenimo vandenį nelengva paversti meno vynu. Dabar vanduo jau drumsčiasi, o vyno... Poetui dabar toks amžius, apie kurį V. Majakovskis (piktnaudžiauju jo citatomis, bet tai ne mano skonio poetas) rašė: „Sudrebinęs pasaulį balso stygomis, / žygiuoju – gražus, / dvidešimtdvimetis“. Būtų gera, jei pasaulį drebintų tiktai poezija, laisvų diskusijų ietys ir kumščiai į taikių derybų stalą. O kas šitokio triukšmo jau išsigando – tegu sau dreba į sveikatą.

       Pergalė 1988 Nr. 11

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt