TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Sigitas Parulskis

       LITERATŪRIŠKUMO FENOMENAS

       Dalia Bozytė. Violončelės pamokos. – V.: Dienovidis, 1997.

       Kritikai atėjo geri laikai – lietuvių poezija „stabilizavosi“, kaip pasakytų ekspremjeras Š. (nors Lietuvos kontekste tai labiau panašu į eksčempioną). Galima rūšiuoti, skirstyti, ne tik diagnozuoti, bet ir gydyti. („Kas ir kur numirėlį pagydys.“) Tik kritikos nelabai girdisi. Ką parašo poetai apie poetus – S. Geda vykusiai pavadino atsiliepimais. Kolegos neišvengia „tempimo“ ant savojo kurpalio, nesigėdija skaityti kitų poetų kūrybą pro savosios „programos“ didinamuosius stiklus – nors tokie rašiniai dažnai įdomesni, nei beveidės „objektyvios“ recenzijos. Bet kurgi kritika? Jeigu žmogus raštingas, moka eiliuoti, vykusiai surimuoja – tuoj pat palenkiama galva ir aksominiu balsu ištariama „gražus jaunatviškas maksimalizmas“ ar kas nors panašaus. Iš tiesų gal tik maksimalizmas ir tegali nustebinti šiais laikais, nes tematika, poetika (plačiausia prasme), patriotinė drastika (jau turime Tėvynę surimuotą su š...yne), įvairiausios vyrų ir moterų būsenos (sąmonė, užsąmonė, pasąmonė, priešsąmonė, šizofrenija, alkoholizmas, pagirios, nėštumas) išanalizuotos ir toliau sėkmingai analizuojamos, – žodžiu, triukšmas, tiksliau, bruzdesys lietuvių poetiniuose kuluaruose gali kelti tik nuostabą. Kas dar galėjo atsitikti?
       Ši įžanga skirta Dalios Bozytės antrosios eilėraščių knygos „Violončelės pamokos“ pasirodymui, o gal – jos sukeltam šurmuliui. Šurmulys (išoriniame) literatų gyvenime sveikas ir sveikintinas dalykas. Tačiau tokio reiškinio priežastimi tapusiam autoriui ir jo knygai neišvengiamai kyla ir šalutinių, nebūtinai malonių poveikių grėsmė.
       Valentinas Sventickas, „7 meno dienose“ pristatydamas „Violončelės pamokas“, D. Bozytę vadina mažai kam žinoma jauna profesionale, profesionaliai rašančia poete. Ir tuojau pat patikslina, kad „jos savitas balsas tik ryškėjantis“. Niekas nepatikės, kad poetas gali gyventi tik iš savo profesijos, vadinasi, šia prasme Lietuvoje nėra poetų profesionalų. Profesionaliai rašyti – kas kita, tačiau jeigu savitas balsas dar tik ryškėjantis – ką reiškia profesionalumas? Lietuvių kalbos mokėjimą? Atskirti rimą nuo ritmo? Ir jeigu 1960 metų gimimo poetė labai jauna, ką daryti A. Ališauskui, R. Stankevičiui, L. Katkui ar N. Abrutytei? Jaunumo ir profesionalumo „medaliai“ dalijami labai lengva ranka, bet taip tik dauginami jokios reikšmės neturintys superliatyvai, nes kalbant apie brandžią poeziją kuriančius poetus jau nebegalima sakyti „rašo profesionaliai“. Pagaliau, ką reiškia poezijoje profesionalumo sąvoka?
       Atrodo, kad pati D. Bozytė tokių pretenzijų ir neturi. Jos programa pakankamai aiški:

elnias yra tobulas
heliotropas yra tobulas
driežas yra tobulas...

Na, ir puiku,
Aš nesu tobula.
Aš – moteris.

       Pasaulio tobulumui priešinama jaučianti, kenčianti, mylinti, klystanti, kurianti moteris. Manifestacinis tonas primena kitą svarbią mūsų literatūros istorijoje formulę, kurios autorius Eduardas Mieželaitis, nors jo ideologijos pobūdis buvo partinis ir, be abejo, tobulas: „aš – komunistas, /aš – žmogus“.
       Žinoma, D. Bozytės nedera priskirti feministinės poezijos kūrėjų grupei, nes jos moteris neniekina moteriškumo, neatmeta specifinių moters silpnybių, nors jas lengvai ir pašiepia:

Venų žemėlapiai šlaunyse,
išvaduojantys nuo trumpų
sijonėlių.
Taip, mano pone, aš jūsų
tarnaitė
baltutėlė.

Ir toliau – to paties eilėraščio „Skulptūrėlė“ pabaiga:

skaičiuoju: cukrus, kakavos milteliai,
vanilė,
pusė kepalo duonos, skalbiniai,
gęstantis geismas,
druska šnervėse, druska ant plaukų
šaknų,
baltai švytinčios
sruogos,
atsitrenkiu netyčia į naktį, rankioju
savo duženas, supilu ant palangės,
parblokšta vieninteliu smūgiu.

       Ten, kur D. Bozytė laikosi savo programos („aš – moteris“), ji iš tiesų yra ir natūrali, ir stipri, pagaliau, ir originali, nors stipriausiuose tokio pobūdžio eilėraščiuose aiški Nijolės Miliauskaitės eilių įtaka, pavyzdžiui, kaip eilėraštyje „Gimtadienis“ – turtingame ir subtiliai skausmingame eilėraštyje – fiksuojamas „moteriškasis laikas“ arba išskaičiuojami žolynai, augmenijos spektras (čia pateikiama tik ištrauka):

Beprotybė netyčia užgimt liepos mėnesį,
kai žydi viskas, kas gyva,
o tu jau baigi
nužydėti,
kai metai po metų nusirengi pumpurus,
po to jau lapus ir vėliau keiti
vien tik
žievę,
kuri drimba, randėja, raukšlėjasi –
tūkstančių tūkstančiai moterų,
nejaunų, jau per trisdešimt,
išeina iš namų liepos mėnesį,
per patį medunešį,
keldamos gatvėse neregėtą žiedadulkių
audrą.
Jų kūnai, jų oda iki paskutinės ląstelės
dvelkia ruduojančiais žiedlapiais –
vyšnių, obelų, gudobelių,
šviežiai fermentuotų jazminų, erškėčių,
liepų, akacijų, persikų, raudonėlių
žiedynais,
pabertais tamsiam kambary
ant pageltusio
laikraščio.

       Tačiau minėtame V. Sventicko „Violončelės pamokų“ pristatyme yra teiginys, su kuriuo tenka negailestingai ginčytis (citata): „bylojimas poezijos kalba Daliai Bozytei yra pats tas kalbėjimas, tikrasis, ji taip kalba savaime, gal tik žinodama, kad ir daugiau yra taip kalbančiųjų, padrąsindama save pirmtakų esimu ir įsidėmėtais jų balsais“. Ir dar kritikas pabrėžia, kad jos eilės liejasi laisvai, nepatirdamos jokių literatūrinių prievartų.
       Jokiu būdu nenoriu peikti V. Sventicko literatūrinio skonio, bet turbūt D. Bozytės kūryba yra savitas fenomenas, parodantis, kas atsitiko lietuvių poezijai. Iš tiesų – lietuviai jau taip išmoko eiliuoti, ir literatūrinė klausa yra taip atbukinta vidutiniškos poezijos, kad jau viskas atrodo gerai. Nes jeigu kam nors negerai, vadinasi, jis pavydi, bijo, kad jo vietą literatūroje kažkas tuojau pat užims. Bet argi galima bijoti tokių moksleiviškų, tokių „natūralių“ kaip pats kalbėjimas eiliavimų:

Kai raudonos žuvėdros,
išlesę akis leviatanui,
pasikels iš gelmės ir apkartusią
jūrą nusiaubs,
iš dejuojančių irklų
sukursim vamzdyną fontanui,
mikrofoną iš rėjos
ir burių plakimo vėsaus.

       Visa ši laivų, burių, žuvėdrų ir rėjų romantinė poetika yra taip nudėvėta lietuvių eiliavimo tradicijos, kad jokie mikrofonai čia nebepadės, o apie natūralų kalbėjimą negalima net užsiminti. Kai D. Bozytė mėgina jausmą ar mintį (ypač daug problemų su neva filosofiniais teiginiais, tokiais kaip „Todėl, kad teigiame visada neigdami. / Todėl, kad neigiame teigdami“) suvaldyti griežtesne struktūra – klasikiniu ketureiliu, – jos balsas skamba visai nenatūraliai ir dažniausiai – dėl skurdžios poetikos kaltės:

Tu stovėk išdraskytomis įsčiomis –
laumė iš grotos.
Kas mums davė materiją –
kevalą blėstančiai sielai –
Kad skambėtų monetos, kad valkatos
genijai grotų,
per jų kūnus žygiuotų žvaigždėti
karalių vasalai?

       Rimčiausiu veidu deklamuojamos visiškos banalybės, o „valkatos genijai“, „karalių vasalai“ pradžioje cituotų jos eilėraščių „Gimtadienis“ , „Skulptūrėlė“ kontekste skamba kaip nešvankybės. Tiesa, nors poezijai (ypač lyrikai) ir leista nepaisyti normalios logikos taisyklių, tačiau „nesąmonės“ turėtų būti pateisinamos bendru eilėraščio kontekstu. Šių dviejų eilučių (tokių eilučių rasčiau daug daugiau) pateisinimo nesuradau:

O virš planetos laibas, bet saugus
kukuoja mėnuo, metantis ragus.

       Kokį ryšį turi laibumas (arba pilnumas) su saugumu? Jeigu mėnuo kukuoja, kodėl jis meta ragus? Juolab kad įvaizdžio „mėnuo–briedis“ motyvacijos cikle „Kukuojantis mėnulis“ nesuradau. Gal čia slaptas posakio „nei velnias, nei gegutė“ įvaizdis? Tuomet šis posakis tinka ir visam ciklui. Beje, kukavimas poetei patinka, bet kitame eilėraštyje minimas kukuojantis gaidys –jau klausos neturėjimas ir tiesiogine, ir poetine prasme.
       Nuosprendžio nebus, tik triukšmas pasirodė esąs perdėtas. Didžiausia D. Bozytės problema, kad ji nelabai dar suvokia, kur jos stiprybė, o kur tik tuščias laiko švaistymas, literatūros imitavimas. Profesionaliai rašantis poetas neišvengiamai turi susikurti savo įvaizdžių, savo žodyno tinklą, kontūrus, kurie jo eilėraščiams neleistų išskysti į beveidę literatūriškumo dėmę. Niekas negali surasti žodžių ar įvaizdžių, kurie dar nebūtų vartoti. Bet jų kombinacijos, jų junginiai, jų intonavimas, valdymo principas turėtų būti su asmeniniu copyrighto ženklu.
       Pabaigoje dar viena citata:

reikia galbūt
išsinerti iš odos
kaip neriasi driežas
pradėti nuo pirštų
kurie rašo tik priebalses
dar ne eilėraštis
bet jau
nes man tai yra
vienintelė metamorfozė

       Šios metamorfozės uždrausti negali jokia kritika, jokie skeptikai kolegos, nes šis virsmas yra didžiulė palaima tam, kuris jį patiria. Pirmiausia – pačiam sau, o ne literatūrai.

       Šiaurės Atėnai, 1998. II. 14, Nr. 6(400)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt