<< Atgal LITERATŪRIŠKUMO FENOMENAS Dalia Bozytė. Violončelės pamokos. V.: Dienovidis, 1997. Kritikai atėjo geri laikai lietuvių poezija
stabilizavosi, kaip pasakytų ekspremjeras Š. (nors Lietuvos kontekste tai labiau
panašu į eksčempioną). Galima rūšiuoti, skirstyti, ne tik diagnozuoti, bet ir
gydyti. (Kas ir kur numirėlį pagydys.) Tik kritikos nelabai girdisi. Ką parašo
poetai apie poetus S. Geda vykusiai pavadino atsiliepimais. Kolegos neišvengia
tempimo ant savojo kurpalio, nesigėdija skaityti kitų poetų kūrybą pro savosios
programos didinamuosius stiklus nors tokie rašiniai dažnai įdomesni, nei
beveidės objektyvios recenzijos. Bet kurgi kritika? Jeigu žmogus raštingas, moka
eiliuoti, vykusiai surimuoja tuoj pat palenkiama galva ir aksominiu balsu ištariama
gražus jaunatviškas maksimalizmas ar kas nors panašaus. Iš tiesų gal tik
maksimalizmas ir tegali nustebinti šiais laikais, nes tematika, poetika (plačiausia
prasme), patriotinė drastika (jau turime Tėvynę surimuotą su š...yne), įvairiausios
vyrų ir moterų būsenos (sąmonė, užsąmonė, pasąmonė, priešsąmonė,
šizofrenija, alkoholizmas, pagirios, nėštumas) išanalizuotos ir toliau sėkmingai
analizuojamos, žodžiu, triukšmas, tiksliau, bruzdesys lietuvių poetiniuose
kuluaruose gali kelti tik nuostabą. Kas dar galėjo atsitikti?
Pasaulio tobulumui priešinama jaučianti,
kenčianti, mylinti, klystanti, kurianti moteris. Manifestacinis tonas primena kitą
svarbią mūsų literatūros istorijoje formulę, kurios autorius Eduardas Mieželaitis,
nors jo ideologijos pobūdis buvo partinis ir, be abejo, tobulas: aš komunistas,
/aš žmogus.
Ten, kur D. Bozytė laikosi savo programos (aš moteris), ji iš tiesų yra ir natūrali, ir stipri, pagaliau, ir originali, nors stipriausiuose tokio pobūdžio eilėraščiuose aiški Nijolės Miliauskaitės eilių įtaka, pavyzdžiui, kaip eilėraštyje Gimtadienis turtingame ir subtiliai skausmingame eilėraštyje fiksuojamas moteriškasis laikas arba išskaičiuojami žolynai, augmenijos spektras (čia pateikiama tik ištrauka):
Tačiau minėtame V. Sventicko
Violončelės pamokų pristatyme yra teiginys, su kuriuo tenka negailestingai
ginčytis (citata): bylojimas poezijos kalba Daliai Bozytei yra pats tas kalbėjimas,
tikrasis, ji taip kalba savaime, gal tik žinodama, kad ir daugiau yra taip
kalbančiųjų, padrąsindama save pirmtakų esimu ir įsidėmėtais jų balsais. Ir
dar kritikas pabrėžia, kad jos eilės liejasi laisvai, nepatirdamos jokių
literatūrinių prievartų.
Visa ši laivų, burių, žuvėdrų ir rėjų romantinė poetika yra taip nudėvėta lietuvių eiliavimo tradicijos, kad jokie mikrofonai čia nebepadės, o apie natūralų kalbėjimą negalima net užsiminti. Kai D. Bozytė mėgina jausmą ar mintį (ypač daug problemų su neva filosofiniais teiginiais, tokiais kaip Todėl, kad teigiame visada neigdami. / Todėl, kad neigiame teigdami) suvaldyti griežtesne struktūra klasikiniu ketureiliu, jos balsas skamba visai nenatūraliai ir dažniausiai dėl skurdžios poetikos kaltės:
Rimčiausiu veidu deklamuojamos visiškos banalybės, o valkatos genijai, karalių vasalai pradžioje cituotų jos eilėraščių Gimtadienis , Skulptūrėlė kontekste skamba kaip nešvankybės. Tiesa, nors poezijai (ypač lyrikai) ir leista nepaisyti normalios logikos taisyklių, tačiau nesąmonės turėtų būti pateisinamos bendru eilėraščio kontekstu. Šių dviejų eilučių (tokių eilučių rasčiau daug daugiau) pateisinimo nesuradau:
Kokį ryšį turi laibumas (arba pilnumas)
su saugumu? Jeigu mėnuo kukuoja, kodėl jis meta ragus? Juolab kad įvaizdžio
mėnuobriedis motyvacijos cikle Kukuojantis mėnulis nesuradau. Gal čia
slaptas posakio nei velnias, nei gegutė įvaizdis? Tuomet šis posakis tinka ir
visam ciklui. Beje, kukavimas poetei patinka, bet kitame eilėraštyje minimas kukuojantis
gaidys jau klausos neturėjimas ir tiesiogine, ir poetine prasme.
Šios metamorfozės uždrausti negali jokia kritika, jokie skeptikai kolegos, nes šis virsmas yra didžiulė palaima tam, kuris jį patiria. Pirmiausia pačiam sau, o ne literatūrai. Šiaurės Atėnai, 1998. II. 14, Nr. 6(400) tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |