TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Mindaugas Kvietkauskas

       IŠ GELDELIŲ GYVENIMO

       Gintaras Grajauskas. ATSISKYRĖLIO ATOSTOGOS. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

       Poezijos ir istorijos bičiulystė yra artimesnė, nei gali atrodyti. Istorija nė neatsiklaususi nuolat pasiglemžia poetus, kad iš jų atsiskyrėliškų, net autsaideriškų figūrų savo vadovėliams sukurtų paradoksą – istorinius mitus. Antra vertus, tikriausiai nėra poetų, rimtai pasipriešinusių šiam istorinės kvalifikacijos glėbiui. Vis dėlto kankiniško, dažnai nenuoširdaus teiginio „rašau tik sau“ reinkarnacija įvyksta kiekvienoje poetų kartoje. Atsiskyrėliška kūryba – keistas literatūros posluoksnis, kuriame su kaupu galima rasti grafomanijos, pozų ar tiesiog savotiško dvasinio mazochizmo. Tad Gintaras Grajauskas, savo antrojoje knygoje „Atsiskyrėlio atostogos“ užimdamas lyg ir marginalines pozicijas „didžiosios literatūros“ atžvilgiu, atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Mat labai lengva patį autorių apkaltinti atsiskyrėliškos kūrybos ydomis – paviršutiniškumu, nereiklumu savo kūriniui, nepritapimu prie kultūrinio konteksto. Taip suprantant G. Grajausko kūrybą, jo knyga gali būti interpretuojama kaip dar vieno literatūros autsaiderio manifestacija. Pernelyg lengvos poeto eilės, atmesti tam tikri kultūriniai archetipai – ir G. Grajauską jau galima būtų pavadinti tiesiog diletantu.
       Viena kritiko priedermių – skaityti ne tik tarp teksto eilučių, bet ir už jų. Knygoje G. Grajausko tekstus lydinčiose Andriaus Jankausko iliustracijose – vis tas pats veikėjas, liūdnojo vaizdo riteris juokdario kepuraite. Ir piešiniuose, ir Santaliučijos vardu parašytuose eilėraščiuose veikia daugmaž savarankiškas personažas su gan aiškia charakteristika. Besikartojančios iliustracijos tarytum iškelia kiekvieno eilėraščio subjektą iš teksto neregimybės. Visa knyga pasirodo kaip portretas vieno liūdinčio, besimylinčio, girto, kvaištelėjusio žmogučio, kuris, šėliodamas iliustracijose, eilėraščiams suteikia tam tikrų vientiso pasakojimo jungčių. Jei knygoje veikia iš puslapio puslapin persikūnijantis savarankiškas personažas, autoriaus distancija nuo teksto yra gana didelė. Nėra jokio preteksto šį personažą vadinti autoriaus alter ego. Veiklusis knygos subjektas – tiesiog idealus autsaideris, nepritapėlis, uždaruolis, o knygos eilėraščiai – tik jo pasaulis. Todėl juose neverta nė ieškoti kultūrinio konteksto, įsipareigojimo tvirtosioms kultūros vertybėms (juk lengva ranka užrašoma – Dzen Kichotas). Gintaro Grajausko knyga uždara literatūros kontekstui todėl, kad joje sukurtas savas uždaras, fiktyvus vieno personažo pasaulis. Keista, tai tarsi antrinė fikcija pirminiame – literatūros fikcijų – kontekste.
       Įdomu, kad knygoje pasirodantys kultūros įvaizdžiai (vyrauja gamtiškieji) neretai susiję su prievarta, jėga ar karu. Idiliškame eilėraščio „Taip tyčia“ peizaže iškyla patys abstrakčiausi kultūros atributai – ir juos tuoj pat lydi jėgos įvaizdžiai:

auksinė papurusi vėliava už
                                      žaliojo kauburio
ją išvydę saulės kariai sužvangina
                                                         skydais
(p. 23)

       Kitame eilėraštyje pasirodžius erdvės vertikalei, supriešinus dangaus ir žemės pradus, taip pat atsiranda prievartos tema:

pasižiūriu aukštyn
ir ką gi aš ten pamatau
ogi dangaus kariauną
atžaižaruojant

(„Santaliučijai trenkia per galvą“)

       Atrodo, tartum kultūros pasaulis nuolat demonstruotų savo galią ir valdžią. Potencialios iš jo kylančios grėsmės nuojauta – net paprasčiausiame eilėraščio rimų sąskambyje – ašmenys/rašmenys („...M“). Tad nenuostabu, kad knygoje dažni gamtiški ir idiliški, galbūt H. Radausko stilistikos eilėraščiai, o komiškasis Santaliučija dažnai slepiasi ar ginasi nuo nematomų agresyvių jėgų („nemuškit per galvą sakau / tiktai nemuškit per galvą“, p. 37). Matyt, ta aiškiai nesuformuluota kultūros ir transcendencijos grėsmė yra viena tapimo atsiskyrėliu priežasčių.
       Knygos personažas, žvelgdamas į savąjį pasaulį, mato jame veikiantį aklą būties mechanizmą. Neracionali čia ne tik lemtis, bet visi, net buitiški žmogaus veiksmai. Dažname eilėraštyje kartojasi schema – pasirodo nebylus stebėtojas, visame, kas vyksta, įžiūrintis beprasmiškus mechanizmo judesius: „kiloja mane lig lubų kad būtų iš ko pasijuokt / lyg būtų visi įtaisyti tik tam kad kilotų“ („Dieduko gimtadienis“). Tačiau ir pažvelgęs į save, šis stebėtojas išvysta tik kvailoką jausmų ir proto mašinėlę, galvoj besisukančius ratukus (p. 27). G. Grajausko personažas, susimąstęs apie buitį, išgirsta ne kokią nors nežemišką muziką, o nesutepto mechanizmo girgždesį – „zmzmzm“. Tad ir dievams jo pasaulyje pavyksta pasirodyti tik absurdišku deus ex machina principu. Pirmajame iš dviejų eilėraščių, kurių pavadinimai kartu sudėjus sudaro šventąjį skiemenį OM (p. 55, 59), girgžda tas pats mechanizmas, įsukdamas savin ir kai kuriuos biblinius įvaizdžius:

o vis dėlto jinai sukasi
jinai sukasi jinai sukasi
jinai sukasi aplink erškėtį
penktą valandą ryto

(p – 55)

       Dieviška valia ir lemtis egzistuoja didžiajame istorijos, karo, kultūros pasaulyje. Tačiau fiktyviame atsiskyrėlio pasaulėlyje „visuotinė istorija pameta visuotinumą“. Su tokiu pasauliu tapatinama mitinė Itakė, kurion grįžęs istorijos ir karo herojus Odisėjas jaučiasi sutrikęs ir supykęs („Odisėjo sugrįžimas“). Mat Itakėje veikia nebe lemtis, o atsitiktinumai, nes čia – ne istorijos, o buities ir žaidimų pasaulis. Jame likimas ir dievai, religija ir ištikimybė atrodo lyg bereikšmiai kaži kokio mechanizmo ratukai. Tame pat eilėraštyje Itakė virsta Disneilendu – nuolat šalia istorijos besisukančios buities karuselės ir jos neįpareigojančių jokioms vertybėms žaidimų metafora. Tragikomiškasis G. Grajausko personažas pirmajame knygos eilėraštyje skelbia išeinąs atostogų. Žinia, šventieji ir atsiskyrėliai, kiek pagyvenę mums įprastoje aplinkoje, vis pabėgdavo į kalnus ar dykumas. Knygos personažo atostogos taip pat primena rytiečių vienišiaus nuskaidrėjimo metą. Pirmojo eilėraščio tezė „į viską Viešpats prisakė geromis akimis žiūrėti“ pagrindžia subjekto, kaip bešališko stebėtojo, poziciją, besikartojančią daugelyje eilėraščių. Pabrėžtinai objektyviu, nesuinteresuotu žvilgsniu stebina gamta, lyg dzeno menininkas stebėtojas susitelktų vien į estetinį mėgavimąsi. Įdomus šios knygos paradoksas – taip parašomi eilėraščiai, kuriuose nejunti jokio intereso rašyti tikrą poeziją. Tai tartum eilėraščiai patys sau, objektyvus grožis dėl paties grožio, nesukeliantis net įspūdžio („Žiema, ilgakojis šuo“, „Vidudienis“). Rytietiška autoriaus nuostata kurti eiles be jokio intereso naikina ir skaitytojo susidomėjimą, norą skaityti šiuos kūrinius. Lyg nuspėjęs tai, autorius savo sumanymą kiek deklaratyviai aiškina eilėraštyje „Yra prasmė“:

prasmė yra
mieganti bangžuvė
sapnuojanti
kad ji yra mieganti bangžuvė

(p – 21)

       Prasmė egzistuoja tik sau ir savyje, ją atskleisti, sutrukdyti jos miegą neįmanoma. Prasmė uždara, todėl uždari ir Gintaro Grajausko eilėraščiai. Jo poezija nesistengia komunikuoti su skaitytoju ar veikti kultūros kontekste – juk nėra prasmės, tiksliau, ji miega netrukdomu mitiniu miegu. Tai ir savotiškas perspėjimas interpretatoriui: G. Grajausko eilėraščiuose neverta ieškoti gilių egzistencinių poteksčių. Kitas perspėjimas, eilėraštyje asociatyviai susijęs su Kristaus pamokslų retorika, savaip pabrėžia ir knygos subjekto atsisakymą komunikuoti: „aš nekalbėjau jums! Ką jūs išgirdot / yra tik tai ką patys norėjot išgirsti“ (p. 67). Kai kurie šios knygos kūriniai – lyg tuščioje erdvėje išsiraizgę įvaizdžių labirintai – nėra net kaip įeiti. Uždarą šių eilėraščių kalbą skaitytojui išties belieka suprasti tik taip, kaip jis pats nori išgirsti. Ši stilistika G. Grajausko kūrinius daro paradoksaliai panašius į dzenbudizme naudojamus absurdiškus koan klausimus apie viską ir nieką kartu. Tikroji šių klausimų prasmė – visiškai slapta, uždara. Nors knygoje dominuoja eilėraštis kaip pokalbis ar laiškas, ši komunikacija taip pat vyksta tartum uždaroje erdvėje. Intymiai bendrauja nežinomas adresantas ir adresatas, Santaliučija ir jo bičiulis, tačiau pašalinis asmuo, t.y. skaitytojas, jaučiasi taip, tarytum klausytųsi svetimo pokalbio. Tuo tarpu šiose intymiose, atsiskyrėliškose situacijose knygos personažas pamiršta ir istoriją, ir neapibrėžtą transcendencijos grėsmę, rodos, čia nutilsta ir nepaliaujamas gyvenimo mašinėlės ūžimas. Atsiskyrėliškų atostogų erdvė visiškai uždara, iš jos galima saugiai stebėti ir stebėtis, žiūrėti į viską „geromis akimis“, nes nei lemties, nei buities mechanizmai tavęs paties nebepasiekia. G. Grajausko atsiskyrėlio nirvana nėra budistinė: ji pasiekiama atsiribojus ir užsidarius nuo mechaniškos, inertiškos aplinkos. Ši nuostata ir paskutinėje knygos eilutėje, jos žodžių sąskambyje, keistame rytietiškame koan:

belieka pasakyti tai, kas liko
nepasakyta
sakau: upinių geldučių geldutės

(„Paskutinis Santaliučijos laiškas“)

       Maksimaliai uždaras pasaulėlis tarsi susitraukusi vidun geldelė – toks šios knygos personažo gyvenimas. Gal todėl ir jo paskutinis laiškas rašomas iš beprotnamio? Kad ir kaip ten būtų, G. Grajausko knyga tikrai nepatartina sergantiems literatūros klaustrofobija ar ieškantiems plačių kultūros horizontų.

       Metai, 1996 Nr. 11–12 (lapkritis–gruodis)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt