|
<< Atgal
RIMANTAS KMITA
Gražiai sau būti
POETINIS G. GRAJAUSKO PASAULIS
Gintaro Grajausko poetinė kilmė nėra
lengvai identifikuojama, tai puikiai matyti peržvelgus apie jį rašytas recenzijas
jo poezija ilgai buvo neatpažįstama ir sunkiai palyginama. Poetas kategoriškai
atsiriboja nuo įvairių literatūrinių judėjimų, sąjūdžių, manifestų ir jam tai
pavyksta ne tik deklaruoti, bet ir įgyvendinti savo kūryboje. Jis savitas ir sunkiai
prijaukinamas lietuvių literatūroje. Jei ir galima nujausti artimumą vienai ar kitai
tradicijai, tai sunku apibrėžti, įvardyti greičiau tai giluminis, o ne
paviršutinis ryšys. Apskritai poetas mėgsta remtis atskirais autoriais ar net tekstais.
Vienas iš raktų perskaityti G. Grajausko poeziją
gali būti bandymas apibrėžti ją imanentiškumo ir metonimiškumo sąvokų lauku.
Kalbėjimo būdas. Iš dalies poeto kūrybą
galima vadinti proziška, naratyvine. V. Kubilius pavadintų daiktavardėjančia
poezija. G. Grajausko poezijos epiškumą apibrėžia dažname eilėraštyje naudojama
metonimija. R. Jakobsonas savo straipsnyje Du kalbos aspektai ir du afizinių
sutrikimų tipai teigia, kad metonimija yra vyraujanti prozos ypatybė, o metafora
poezijos. G. Grajausko poetiniame kalbėjime labiau dominuoja metonimija nei metafora.
Metaforiškas kalbėjimas nuo pirmosios knygos keičiamas fiksavimu, japonų haiku žanrui
artimu įvykių gretinimu, epiniu pasakojimu. Lyginant su pirmąja knyga, dvi
paskutiniosios parašytos vengiant puošnesnių žodžių, pasakymų, vartojant žodžius
jų pirmine reikšme, apsiribojant denotatine raiška. Pats poetas
savo kalbėjimo manieros kitimą viename interviu apibūdina taip: Man tada pats
svarbiausias dalykas buvo pasakyti gražiai ir įdomiai. Dabar jau ne. Žinau,
paklausi, kas svarbu? Kiek įmanoma tikriau pasakyt1.
Tokio tikrumo siekio užuomazgų būta jau
Tatuiruotėje: praveriu duris / ir pamatau viską / taip kaip yra / viską ko aš
/ negalėsiu pakeist / nes taip reikia. Žinoma, matyti viską taip, kaip yra
taip pat nėra neginčytina nuostata. Kalba ir nekalbinė realybė gana skirtingos
prigimties ir viena adekvačiai perteikti kitu vargu ar įmanoma, tačiau galima judėti
šios nuostatos link. O labiausiai realizuoti ją pavyko tik Kataloge.
Tatuiruotėje poetinė kalba dar daroma gražia, o ne pati fiksuoja grožį.
Atsiskyrėlio atostogose atskiri eilėraščiai jau arčiau gryno fiksavimo, tačiau
šiame rinkinyje daug ironijos, žvilgsnis netampa grynu, kiaurai veriančiu. Žvilgsnio
objektas dažniau yra ne grožis, o ironišką atspalvį turintis žodis grožybės.
Laikui bėgant vis mažiau tokių poetizmų kaip miglų šalikai, marmurinis
dangus, mieguistos miglų letenėlės, buvusių Tatuiruotėje, mažiau
lengvų pokštų, kurių netrūko Atsiskyrėlio atostogose. Galų gale geriausiai
šią slinktį apibūdina eilėraštis Sriubytė iš Kaulinės dūdelės:
pasiėmiau šaukštą
sėdau sriubytės valgyti
visus žaidimus pabaigęstik žiūriu, kad visi mano
deminutyvai kažkur prapuola
taigi šaukštą, matai, per žioplumą
ne tą pasiėmiau: tą skylėtą,
virtiniams graibyti
štai tau ir etiketas:
kiekvienam ėdesiui
savas išvėpėlis |
Kataloge ir Kaulinėje
dūdelėje jau atsijoti nereikalingi gražumynai, artėjama prie šnekamosios
kalbos intonacijų, nors ritmika, instrumentuotė, kompozicija išlieka itin svarbios.
Poetinis meistriškumas G. Grajauskui tas pats, kas muzikantui mokėjimas groti
priemonė, bet ne tikslas. Vietoj metaforos G. Grajausko poezijoje atsiduria poetinis
įvykis, trumpas sujungimas (V. Kubilius), kuris labiau remiasi metoniminiu
gretinumu, o ne metaforišku, transformuojančiu perkėlimu ar tam tikru susitarimu,
kuriuo paremtas įprasto simbolio efektas.
Metonimijos principas dalis vietoj visumos
dažnai realizuojamas eilėraščio sintakse. Eilėraštis pradedamas mažąja raide,
toliau visiškai taisyklinga skyryba, o baigiamas be taško. Tai sukelia
fragmentiškumo įspūdį. Skaitytojas priverstas pats rekonstruoti tai, kas yra fragmento
pradžioje ir pabaigoje, kas lieka už teksto.
Taigi taip, kaip yra principas, atliepiantis
pastangas kuo tikriau pasakyti, G. Grajausko poezijoje dera su metonimijos keliamu realumo
efektu bei kitais proziškais elementais: depersonalizuotu pasakotoju, buitinio stiliaus
elementais. Pasakojimas (o ne lyrinio aš atviravimas) poetui leidžia siekti
distancijos, pažvelgti į viską objektyviomis pasakotojo akimis.
Buitinis stilius G. Grajausko poezijoje užima gal ir
kuklesnę vietą, tačiau suteikia jai nepakartojamą atspalvį, nukrypimą nuo normos,
kurį galima pavadinti grajauskišku ženklu. Tokie nukrypimai dažnai ir parodo netikėto
rakurso galimybę. G. Grajausko tekstams būdinga ir buitinio bendravimo situacija
šeima, gatvė, intymus pokalbis. Neatsitiktinai S. Parulskis, rašydamas recenziją apie
Kaulinę dūdelę, pasirenka intymaus laiško formą. Šnekamosios kalbos
intonacijos, frazeologija vartojama ir norint sukurti ironijos, lengvos šypsenos
atspalvį. Buitinis stilius mažina distanciją tarp adresato ir adresanto, didina
intymumą. S. Parulskis, rašydamas intymiąją recenziją, kaip tik
ir pabrėžia jo poezijos intymumą: Naujasis intymumas, gerai pasakyta. Rodos, jog
tavo eilėraščiuose tai ir yra svarbiausia pastanga kurti naująjį intymumą2.
Buitiškas stilius, buitiškas vaizdas gana
sąlygiškos sąvokos. Buitis ir būtis bendrašakniai žodžiai, nors šiandieninėje
vartosenoje dažnai tampa vos ne priešybėmis. G. Grajauskas mėgsta žodį
buvimas, kuris apima ir buitį, ir būtį šių dalykų nepriešindamas, o greičiau
sutaikydamas. Buities būtis, būtis buityje. Paprasčiausias vaikų žaidimas (eil.
Vaikų žaidimai) kryžiukais ir nuliukais virsta amžina kova tarp kryžiaus ir
rato (galimi vakarietiškos ir rytietiškos paradigmų simboliai). Buitis išauga iki
būties. Arba atvirkščiai būtis subuitinama, sukonkretinama.
Tokiomis priemonėmis realizuodamas principą
taip, kaip yra poetas siekia efekto, kurį galima nusakyti V. P. Bložės knygos
pavadinimu Visai ne apie tai. Žaidimas potekstėmis ir dviprasmybėmis, kartu
pasitelkiant labai paprastą, kasdienišką kalbą, svarbus G. Grajausko poetikos
bruožas. Lyg ir žaidžiama paviršiumi, kalbama iš pažiūros apie nerimtus dalykus,
ne apie tai, apie ką turėtų kalbėti poezija, kol tame paviršiaus raibuliavime
staiga švysteli tai, dėl ko ir buvo parašytas eilėraštis.
Poetinės pasaulėvokos bruožai. Savotišką
metonimijos principo panašumą galima aptikti ir G. Grajausko eilėraščio subjekto
pasaulėvokoje, kuri yra labiau imanentinio, uždaro, o ne transcendentinio pobūdžio.
Jai nebūdingas dualizmas tarp šio ir ano pasaulio, tarp gėrio ir blogio,
tarp gyvenimo ir mirties. Tuo ji yra artima budizmui, kur Dievas nėra būtinas
nuskaidrėjimui pasiekti, arba pagoniškoms, archajiškoms pasaulėvokoms, kur
Dievas nėra kažkur toli, o visai šalia, įsikūnijęs gamtos pavidaluose.
G. Grajausko poetinis žvilgsnis apsiriboja šia
horizonto puse, pasaulio kraštas jo žemėlapyje prasideda su horizonto linija, o kas yra
už jos, eilėraščio subjektas nesiima spręsti. Tarsi senovės geografas jis ten
apgyvendina seną liūtą dažytais karčiais.
Būties dualizmą naikina ir požiūris į mirtį,
kurią postmodernizmas keičia išnykimo sąvoka. Tiesiog išnykstama, ištirpstama be
jokių pėdsakų, kaip ir virtualioje realybėje atsirandama iš nieko ir į nieką
pavirstama: Paskui dingo, taip pat / tylomis. Niekas / negirdėjo, kad būtų
miręs. Kaulinėje dūdelėje dominuoja nykimo, dūlėjimo tema. Jau pačiame
pirmame knygos eilėraštyje Kaimo bažnyčių palėpės matome, kaip lupasi
šventųjų stovylų dažai, trupa jų rankos, nosys, viskas apgaubta tamsos ir dulkių.
Sukuriama netekties atmosfera: Mergelė Marija be kūdikėlio Jėzaus, iš kregždės
likę tik kauleliai. Tačiau tokia erdvė niekada nesuyra iki galo, nes pabaigos nėra,
nes ir taip viskas vyksta jau po pabaigos. Ir čia visada atsiranda tai, dėl ko verta
rašyti eilėraštį tarp dulkių ir trupančių šventųjų stovylų tik
žiūrėk, / bent kelios saulės stygos / nuo stogo iki grindų.
Dėl minėtos dualistinės priešpriešos sukeliamos
psichologinės įtampos nebuvimo G. Grajausko poezija gali pasirodyti nuobodi,
monotoniška, pasyvi, beaistrė, filosofiškai rezignuojanti. Visos šios savybės kyla
iš eilėraščio subjekto pasaulėvokos. Kas vienai filosofijai yra rezignacija, kitai
siektina būsena. Galima nujausti, kad tokia būsena yra natūralumo, archetipiško
santykio su pasauliu siekimas. Natūralumo siekimas ir dirbtinumo vengimas viena iš
pagrindinių G. Grajausko eilėraščio žmogaus požymių. Poeto
gyvenimas šiokiadieniškai paprastas, pilkas, be aukštybių aureolės ir moralinių
įsipareigojimų. Būti natūraliam, neapsimesti, nepertempti balso stygų. Pasilikti
kasdienybės rėmuose kartu su visais3, sako V.
Kubilius apie šiuolaikinę lietuvių poeziją. Taigi G. Grajausko eilėraščio subjektas
stengiasi nevaidinti, neapsimetinėti ir atsiskyrėliškai atostogauti. Jis
atsiribojantis, daugiau stebintis, negu pats dalyvaujantis. Tai pasaulėvoka, grįsta vita
contemplativa principu. Subjektas pasyvus, jis neturi jokių ambicijų pertvarkyti
pasaulio, romantikams būdingo šėlo (eil. Jei būčiau romantikas), neturi
jaunatviško optimizmo energijos. Kuriamas labiau seno žmogaus (eil. Senas) regimas
pasaulis. Jis šiek tiek nuilsęs, o gal tik aprimęs, supratęs
esminius gyvenimo principus, iš kurių vienas galėtų būti toks: Nesipriešinimas
būčiai, gebėjimas pajusti pasaulio vienovę lyg ir paprasti, tačiau iš tiesų
patys sudėtingiausi ir kartu gražiausi dalykai žmogiškam buvime4.
Šitaip G. Grajauskas kalba apie S. Jonausko poeziją, tačiau akivaizdu, kad ir jam
pačiam toks buvimas simpatiškas. Šios poezijos kontekste žodis buvimas labai
svarbus ir iškalbingas. Buvimas, pakeičiantis gyvenimą, aktyvų jo
pažinimą, užkariavimą, keitimą, šioje pasaulėvokoje artimesnis kontempliacijai,
savo egzistencijos suvokimo pastangoms. Nesipriešinimas būčiai, pasyvumas, vita
contemplativa gražus buvimas jokiu būdu nereiškia vidinės įtampos stygiaus.
Būti sau gražiai, stebėti ir fiksuoti, galų gale nesipriešinti, ko gero, yra
lygiai taip pat sunku, kaip ir galvą pametus pulti kažką veikti, imti pertvarkinėti
pasaulį. Tarp dviejų žodžių, baigiančių eilėraštį ką mes dar galim...,
tvyro didžiulė įtampa: nesipriešinti // neužsimerkti. Kadangi pagal
eilėraščio subjekto pasaulėvoką pasaulio pertvarkyti neįmanoma, o jis toli gražu
nėra tobulas, tai etinis ir estetinis imperatyvas būti sau gražiai kelia skausmą
ir įtampą. Nesipriešinimas taip pat reikalauja tam tikrų pastangų sutelktumo,
žiūrėjimo (neužsimerkti), siekimo pajusti pasaulio vienovę.
Kaip ir kiekviena pasaulėvoka, taip ir ši,
reguliuodama santykius su pasauliu, turėtų padėti įsikurti po saule. Tačiau kaip
kiekviena pasaulėvoka, taip ir ši, turi savo Achilo kulną.
<...>
dar pagalvokim dujas užsukai
šviesos išjungtos raktai pinigai
cigaretės kišenėj ar viskas ar
nieko nepamiršom gal ko nepastebėjom
ar praleidom gal tikrai ką praleidom
nes jei nieko daugiau nėra tai kam
visa tai |
Taip baigiasi eilėraštis Labas rytas
visiems iš Kaulinės dūdelės, kuriame pirmą kartą taip atvirai keliamas
prasmės klausimas. Keista G. Grajausko poezijoje išgirsti tokį klausimą, kuris
ankstesnėse knygose aiškiai ironizuojamas. Tačiau galima buvo nujausti, kaip kaupėsi
šis klausimas. Katalogo personažai vaikšto pirmyn ir atgal įsitempę, suirzę,
kiaurai jaučiantys savo laikinumą, žinantys, kad nieko kito nelieka, tik susitaikyti.
Bet jau tada toks žmogelis buvo tūžmasties sprogdinamas, / nuryjantis ir
išspjaunantis, / rėkiantis iš nevilties ir jau vėl / nutilęs, nudaužytais
krumpliais. Po tokių tūžmasčių eilėraščio finalas paprastai būdavo
susitaikymas su tuo, kaip yra.
Kaulinėje dūdelėje po cituoto eilėraščio
Labas rytas visiems skaitome kitą, kuriame skaudžiai nekultūringai pratrūkstama:
bet parėkt tai į dangų norėčiau,
kūrva, pasistiebdamas, savo šūdpievėj,
dantim tą žievę nuėsčiau, juodpirščiais
pakeliui, kūrva, kaip rėkčiau, kaip mirdamas |
Rašymas mažom raidelėm, mažai
maivantis nebegali patenkinti? Arba pasiekta tam tikra tuštumos, beaistrio buvimo
būsena reikalauja kažkuo save užpildyti, sutepti:
Būtų gerai žmogiškumas. Naivumas,
kaip būtų gerai naivumas. Arba
mokėjimas taikliai šaudyti. Ir koks
senas lėlių vežimėlis. Pratyboms. |
Jis norėtų supykti, bet nebėra dėl ko.
Jis pyksta tik dėl to, kad nėra dėl ko supykti. Jis nebeturi už ko pasislėpti,
ironija nebepadeda. /Tai jau išties /ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.
Trūksta svarbių, reikšmingų ar bent jau sureikšmintų dalykų, iliuzijų. Kartu
suvokiama, jog sąmoningai siekti iliuzijų neįmanoma. Jei religiją čia galėtų
atstoti grožis, dažnai tapdamas eilėraščio išeitimi, tai jis neteikia jokių
vilčių, iliuzijų.
Kaulinėje dūdelėje ryžtingiau nei kitose
knygose siekiama tikros, esminės žmogaus buvimo pajautos, skaudžiausiai išreikštos
kaulų vaizdiniu. Vienoje savo esė, jau po knygos pasirodymo,
kalbėdamas apie vilką lietuvių pasakose, G. Grajauskas užrašė reikšmingą sakinį:
Liko švariai nugraužti kaulai be socialinių ir kitokių apnašų5. Kaulų vaizdinys Kaulinėje dūdelėje siekia
archetipo, to, kas, poeto galva, yra esmingiausia žmogaus egzistencijoje:
<...> Sakyk, nes baugu man:
kas lieka po to, kai nelieka laivelių?
lieka putos ir žvynai, ir kaulų nuogumas. |
Kas lieka po tuo, kas yra laikina, netikra
apnašos? Eilėraščių subjektas tokių klausimų iki šiol sugebėdavo išvengti,
iš jų pasijuokti. Dabar jau jaučiama ir formuluojama egzistencinė baimė.
Nuo daiktų paviršiaus pradedama skverbtis į jų
gilumą, nes nepasitenkinama tik tuo, kas yra tokia yra Kaulinės
dūdelės kryptis. Šioje knygoje jau aiškiai išryškinti abu subjekto egzistencijos
poliai gražus (gražiai sau būti) bei skaudus, maudžiantis. Pasirodo,
gražiai sau būti kartu žavi ir kankina. Gražus buvimas kartu ir lengvas, ir
kankinantis: tiek įstabių dalykų ir tiek slegiančios rutinos, tiek egzistencinio
maudulio.
G. Grajausko poetinės pasaulėvokos nervo galima
ieškoti įtampos lauke, kuris susidaro tarp imanentiškos sąmonės bei jį įveikti
siekiančios pastangos. Nesuteikiant pasauliui jokių išankstinių metafizinių
reikšmių, atmetant apriorines tiesas, jas demistifikuojant, išeities tašku pasirenkant
absurdą, nepriežastingumą, ieškoma būdų, kaip pateisinti žmogaus buvimą, kaip
įveikti jo absurdiškumą. Panašus buvo ir A. Camus ieškojimas Sizifo mite.
Didžiausias tragizmas abiem atvejais ištinka tada, kai sąžiningai, nesislapstant už
ironijos šydo ar kitų iliuzijų, atsistojama prieš absurdą. Toks sąžiningumas G.
Grajausko kūryboje atsiranda nuo Katalogo. Jame jau lengva ranka nebesišvaistoma
prasmės bergždumu, nebesugebama taip lengvai ironizuoti, atsainiai nusigręžti nuo
prasmės klausimo. Toks tragizmas gal ir netelpa į budizmo ar postmodernizmo modelių
rėmus, bet čia kaip tik ir galima užčiuopti kitoniškumo pulsą. Sąžiningumas G.
Grajausko kūryboje labai svarbus, jis galėtų būti aptariamas ir kaip atskira tema.
Šiame kontekste galbūt reikia pridurti, kad kuriamame poetiniame pasaulyje sąžiningas
buvimas vienintelė galimybė gyventi absurdo akivaizdoje ir daugiau nieko negalima
padaryti. Sąžininga kalba, sąžiningi žodžiai daro temą nebesvarbią, svarbesnis
tampa pats kalbėjimo aktas, naujojo intymumo ieškojimas. Svarbu ne mokėti
kažką įdomaus, šį bei tą / žinoti, pasikalbėti svarbiau.
Galima išskirti du G. Grajausko eilėraščių
subjekto tipus arba du susidūrimo su absurdu atvejus. Pirmas kai ironiškai
žvelgiama į žmogaus mechaninę, iliuzijomis paremtą būtį, apsiribojančią
paviršiumi, vengiančią akistatos su klausimu jei nieko daugiau nėra tai kam / visa
tai. Tuomet pasaulio absurdiškumas iškyla kaip pasitenkinimas, savotiška laimė.
Vis dėlto būna ir taip, kad absurdo jausmas kyla iš laimės. Prisipažįstu,
jog viskas gerai, sako Edipas, ir tie jo žodžiai šventi. Jie atsiliepia aidu
nuožmiame ribotame žmogaus pasaulyje6.
Kitas atvejis, kai eilėraščio subjektas aiškiai
ir sąmoningai suvokia tokį ribotumą, kai absurdo akivaizdoje trokšta ir pavydi naivios
iliuzijos, suteikiančios universalią prasmę, žinojimą, kurį turi ironizuojami
personažai.
Reikia pasakyti, kad pirmasis tipas labiau dominavo
Atsiskyrėlio atostogose, o Kaulinėje dūdelėje jau dažniau sutinkamas
antrasis. Įdomi Katalogo situacija: pirmojo tipo pasaulėvoka jau nebepatenkinta, o
antrojo dar neprisileidžiama arčiau, dar pavydima iliuzijos, tik jau atsiribojus,
pasakotojo lygmenyje: niekas iš mūsų / nemokėjo taip smagintis / kaip jisai.
Kaulinėje dūdelėje tragizmo gaidos, visas jų registras jau suskamba pirmuoju
asmeniu kaip eilėraščio aš išgyvenimas.
Greta poetinės sąmonės imanentiškumo minėtinas
ir erdvėlaikio uždarumas. Erdvė ir laikas G. Grajausko poezijoje yra tie lakmuso
popierėliai, kurie parodo žmogaus santykį su pasauliu, jo pasaulėvoka. Galima sakyti
ir atvirkščiai tai individo pasaulėvoka diktuoja tam tikrą erdvės ir laiko
pajautą.
Reikšminga erdvė G. Grajausko eilėraštyje
baigiasi su horizonto linija. Apie tai, kas yra už tos linijos, kalbėti vengiama.
Santykis su transcendencija įmanomas tik per paradoksą, komišką, anekdotišką
situaciją (eil. Dievo dažnis yra 50 Hz) arba per miražą (eil. Miražas).
Erdvė yra tautologiška. Nei ji, nei daiktai neslepia savyje jokios gilesnės prasmės.
Mėnulio zuikis bėgioja mėnulio dykuma, kareiviai saliutuoja salvėmis, mieganti
bangžuvė sapnuoja, kad ji yra mieganti bangžuvė. Erdvė kaip žiojėjanti o
<...> globianti / glėbianti / gaubianti. Nei mažiau, nei daugiau upinių
geldučių geldutės.
Kadangi viskas yra prasmė tik sau, tokioje erdvėje
nėra jokio pagrindo veiksmui. Dažnas G. Grajausko eilėraščio fonas visiškai
nejudrus, tarsi užutekio ramybė, tarsi karštas asfaltas, kuriame kažkas palieka savo
pėdsakus amžiams. Čia nėra judesio, kintamumo požymių, slinkties, nesuteikiama
perspektyva, pasikeitimo viltis. Tai sustingęs inkliuzas, kurio pastovumas slegia visu
svoriu. Tokioje nekintamoje erdvėje galima stebėti beprasmę judesio mechaniką
pirmyn atgal, iš vienos vietos į kitą. Švelniai, lengvai, lėtai, apgirtus,
minkštais padais, nesibaigiančiais ratais.
Viskas pasibaigia tik pamišęs vandens
čiuožikas
suka ir suka ratus |
Judesys čia nieko nereiškia. Jis
monotoniškas, beprasmiškas. Netgi įvykiai, nuotykiai, turintys suteikti taip
stingančios įvairovės, G. Grajausko yra vadinami monotoniškais. Mūsų laikų erdvė
jau visa išžvalgyta, negalinti pasiūlyti nieko naujo. Viskas baigta, / apvalu,
nugyventa, žinoma, paprasta, todėl nėra geismo judėti erdvėje, nėra erdvės
trūkumo, kuris sukeltų tą geismą, viskas jau užlieta lygmalai lygmalai.
Transcendenciją, kitaip svarbius žmogui
dalykus, G. Grajausko eilėraštyje stengiamasi pastebėti čia pat, tarp netoliese
esančių daiktų, veiksmų. Arčiau esantis yra geriau pažįstamas, tikresnis,
intymesnis. Panašiai G. Grajausko poezijoje modeliuojamas ir laiko suvokimas, kurį
geriausiai apibūdina paskutinio Katalogo skyriaus pavadinimas Po pabaigos. Po
pabaigos jau nėra nei praeities, nei ateities tik dabartis. Nei pabaigos, nes
pabaiga jau įvykus. Po pabaigos tai vienodas laikas, laikas, susitraukęs iki
vienos, pačios paprasčiausios dienos. Čia išgyvenamas esamasis laikas.
Vienas iš pagrindinių postmodernizmo pasaulėvokos
momentų yra aiškios laiko pradžios ir pabaigos atmetimas. Turint tai omenyje, tampa
aiškus ir metaforos po pabaigos realumas. Po pabaigos būtent
dualistinio mąstymo, ryškesnių egzistencijos ribų atsisakymas suvokiant pasaulį kaip
nedalomą vienumą.
Stebina tai, kad G. Grajausko poezijoje, kurioje
žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip po pabaigos, kai jau vien amžini / dalykai
telieka, monotonijos, smingančios Begalybės (anot Baudelaire'o) sukelto skausmo
iki Kaulinės dūdelės, buvo ne tiek daug. Pirmose knygose tik švelni
melancholija, visa maskuojanti ironija, atsainus žvilgsnis, net sarkazmas. Tačiau
Kaulinėje dūdelėje ši distancija dažnai nebeišlaikoma, ironija
nebepadeda.
Tiksliau pasakius, kuo toliau, tuo labiau jam
pavyksta apčiuopti tą amžinybės arba būsenos po pabaigos momentą, tačiau
sykiu vis skaudžiau ir skaudžiau: nes jeigu nieko daugiau nėra tai kam/visa tai.
Eilėraštyje Misserere jau fiksuojama ribinė situacija, jau iš tiesų kreipiamasi
į tai, kas egzistuoja kitoje karalystėje.
Sąmoningai siekiama nurimti, susitaikyti,
nemaištauti, nes neįmanoma nieko pakeisti. Geriau bandyti iš viso negyventi: reikia
net nebandyti gyventi / dieną austi nakčia ardyti. Bet toks negyvenimas kaip tik ir
kelia didžiausią skausmą. Uždaras ratas.
Matome, kad absurdas G. Grajausko poezijoje iškyla
ne tik subjekto pasaulėvokos lygmeniu, bet modeliuoja ir erdvėlaikį. Erdvė uždara,
tautologiška, laikas be pradžios ar pabaigos. Šitai konstatavus, galima prisiminti J.
Lotmano teiginį, jog prasminga yra tik tai, kas baigiasi.
Tačiau toks erdvėlaikis yra tik pirminis išeities
taškas. Už beprasmybės judesio mechanikos, už banalybės slypi intensyvus tokios
prasmės nesibaigiančiame laike ieškojimas šalia erdvės imanentiškumo nujaučiama
kita, kitokia erdvė (galimybė): ten jūroje kažkas slepiasi/<...> tai stipriau
už mus/tai stipriau už viską. Egzistuoja kažkas ne čia, o ten, eilėraščio
subjektas apie jį daugiau nieko nežino, vengia apibrėžti, tik nujaučia, kad tai
stipriau už viską. Tačiau anapusybė ir šiapusybė egzistuoja tarsi nepriklausomai
viena nuo kitos.
Tokio erdvėlaikio ir eilėraščio subjekto
tarpusavio santykių kulminacija tampa savotiška egzistencine klaustrofobija, kuriai
nugalėti nerandama jokių priemonių. Kad ir pačių banaliausių:
anava, koksai smailas žvėriukas pušin įsikoręs:
įsibėga ploniausia šaka į pačią viršūnę
iki paties trapumo, aha, sakau, toliau
tai jau nebėra kur, gausi sustoti
įsikirtęs, įsibaiminęs, švytruoja
aukštyn žemyn, lyg ant siūlo užvertas
tarp dangaus ir žemės, vos besilaiko,
tik staiga kad šoks! Kaip skraidantis būtųai, neturiu aš
tokios uodegos
pūkinės, žioplas esu sutvėrimas,
apatinėm šakom karstausi, rupūčke,
žievę maumoju |
Eilėraštis ironiškas, sykiu tragiškas,
nes už ironijos jau nebesislapstoma. Dar lieka / akligatvių siaubas. Siaubas
absurdo akivaizdoje, egzistenciniame akligatvyje, nujaučiant, kad yra kita realybė,
ranka pasiekiama, kad tai galingiau už mus. Tada pasigirsta užspeisto žmogaus
klyksmas, keiksmas, malda.
Pasaulėvokos bei erdvės imanentiškumas ir
metonimiškumas susitinka, kai jų veikimas, funkcijos apribojamos viena ir ta pačia
erdve. Imanentiška sąmonė neturi ir neieško atramų transcendencijoje. Metonimija, lyginant ją su metafora, veikia panašiai: Metafora
veikia perkeldama vienos realybės plotmės savybes kitai, o metonimija asocijuoja tos
pačios plotmės reikšmes7 (išskirta R. K).
Taigi yra galimybė visą G. Grajausko poetinį
pasaulį apibendrinti metonimiškumoimanentiškumo lauku. Tačiau nereikėtų
užmiršti, kad čia negalime apsieiti be išimčių. Imanentinės erdvės uždarumą
dažnai įveikia tas akimirkos simbolis, blyksnis, trumpas sujungimas, be kurių
eilėraštis netaptų poezija. Metonimija taip pat nėra vienvaldė G. Grajausko poetinio
pasaulio reguliuotoja. Metafora pasitraukia tik iš paties elementariausio kalbos lygmens,
dingsta kaip puošybos elementas, tačiau neretai praverčia poetui tuomet, kai jis bando
nerti giliau (pvz., kaulų metafora Kaulinėje dūdelėje). Visgi metonimija
geriau atliepia kai kuriuos pasaulėvokos momentus. Metafora, priešingai nei metonimija,
yra įsiveržimas į pasaulį ir jo transformavimas. Su metafora žmogus užvaldo
aplinkinį pasaulį, primeta jam savo savybes, savo matymą, mąstymą. Metafora gamtai
suteikia žmogaus savybių, bando užkariauti ją. Metonimija išlieka nuošalėje,
nesikiša. Ji iš esmės nekeičia. Ji ne tokia ambicinga, ne tokia emocinga.
Pasitelkiant tą patį priešdėlį ir perfrazuojant
A. Mackų, G. Grajausko eilėraščių kalbą galima pavadinti deornamentuota. Ir šitoks
variantas, ko gero, būtų tikslesnis, nes jis apima ir patį visuose poeto rinkiniuose
sutinkamą deornamentavimo procesą. Tatuiruotėje dar buvo lengvo ir gražaus
estetizmo, Atsiskyrėlio atostogose ironijos, žaismės eilėraščio
paviršiumi. Nuo Katalogo poetinė kalba tampa sausesnė, labiau orientuota į
metonimiją, vietomis iškyla buitinio stiliaus elementai, šnekamosios kalbos
intonacijos. Panašia kryptimi einama ir Kaulinėje dūdelėje: eilėraščio
dikcija pasikeičia nedaug, šiek tiek atviresnis tampa eilėraščio aš.
G. Grajausko leksika poetiniame diskurse atrodo
stebėtinai paprasta, tikroviška, abstrakcijas keičia konkretybės, konotatą
denotatas. Toks prioriteto teikimas užteksčiui aiškintinas ne vien Rytų filosofijos
įtaka, bet ir absurdo žmogaus laikysena. Absurdo menininko
uždavinys pasiekti, kad mokėjimas gyventi pranoktų mokėjimą rašyti8. Todėl nėra prasmės dangstytis gražiu tekstu tai
būtų dar viena iliuzija. Įtikinamumą reikia pasiekti visų pirma tikro (gyvenimiško)
užgriebimu. Ir pats eilėraščių rašymas būtų iliuzija bei absurdas, jei juo
nebūtų bandoma ieškoti gyvenimiškųjų atramų.
Be kitų kalbos paprastinimo priemonių čia svarbus
metonimijos principas, kuris supaprastina kalbą, daro ją panašesnę į prozos,
projektuoja objektyvumo iliuziją. Bent jau kalbinio objektyvumo, nes vyrauja denotatinė,
o ne konotatinė raiška. Metonimija tiksliai atspindi eilėraščio žmogaus pasaulio
suvokimą, nes ji ne transformuoja, o sutelkia ties vienu dalyku. Ji, palyginus su
metafora, mažina ekspresiją, nuogą emocionalumą bei atstumą tarp žodžio ir daikto,
daro tekstą ne tokį puošnų, labiau asketišką, atsiskyrėlišką. Apskritai G.
Grajauskas vengia puošnių retorinių figūrų, poetinis efektas pasiekiamas minimaliomis
priemonėmis (panaši ir eilėraščio subjekto nuostata pasitenkinti minimumu).
Kartais teksto įpoetinimui užtenka perkelti žodį į tinkamą vietą.
Svarbiausias dalykas kaip denotatas vis dėlto
peržengia savo ribas ir virsta tomis vibracijomis, kurios vadinamos poezija. Be jokios
abejonės, čia labai svarbus skaitytojo patyrimas ir išankstinė nuostata. G. Grajauskas
vienas iš tų poetų, kurie tik užuomina nurodo, kur reikia ieškoti prasmės, o ne
aiškina ją ar deklaruoja.
G. Grajausko tekstuose matome, kaip staiga trūksta
postmodernizmo ironijos šarvai, dingsta paskutinė iliuzija, ir žmogus lieka beginklis
prieš gyvenimo absurdą. Jaučiamos pastangos sąžiningai ištverti šią būseną,
kurią dar ryškina savitai modeliuojamas erdvėlaikis. Šiandieninėje lietuvių
poezijoje toks tragizmas atrodo tikrai autentiškas. Poetas kuria uždarą poezijos
pasaulį, kuriame svarbūs maži, čia pat esantys dalykai, kur ieškoma naujojo
intymumo, galinčio pateisinti žmogaus buvimą absurdo akivaizdoje.
Visą G. Grajausko poetinį pasaulį galima
apibūdinti kaip įtampų tarp žodžio denotato, subjekto pasaulėvokos imanentiškumo ir
juos įveikti siekiančios pastangos lauką. Atskiruose eilėraščiuose šie įtampų
krūviai gali būti pasiskirstę labai įvairiai, bet visada išlieka tekstuose, kuriuose
žodis balansuoja tarp semantikos paviršiaus bei gelmės, o žmogaus buvimas tarp
lengvumo ir skausmo.
_____________________
1 B o č i u l y t ė
R . Gintaras Grajauskas: Atrasti žodį iš naujo // Klaipėda.
2000. Sausio 26. P. 19. (Atgal>>>)
2 P a r u l s k i s S
. Laiškas Gintarui į Arkadiją // Šiaurės Atėnai. 2000. Balandžio 15.
P. 9. (Atgal>>>)
3 K u b i l i u s V .
Daiktavardėjanti poezija // Metai. 2000. Nr. 3. P. 85. (Atgal>>>)
4 G r a j a u s k a s
G . Kur gyvena Jonauskas // Klaipėda. 1999. Vasario 10. P. 10.
(Atgal>>>)
5 G r a j a u s k a s
G . Apie vilkus, poetus, muzikantus bei velnius o taip pat šis bei tas
apie vištytę ir gaidelį // Nemunas. 2000. Nr. 78. P. 22. (Atgal>>>)
6 C a m u s A .
Sizifo mitas. V.: Baltos lankos, 1997. P. 99. (Atgal>>>)
7 F i s k e J .
Įvadas į komunikcijos studijas. V.: Baltos lankos, 1998. P. 114. (Atgal>>>)
8 C a m u s A .
Sizifo mitas. V.: Baltos lankos, 1997. P. 8283. (Atgal>>>)
Metai, 2002 sausis (1)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|