Valdemaras Kukulas

       Ne tiek daug juodumos

       Atrodo, kad Stasys Stacevičius itin darniai įsiterpia į vis gausėjančią „pirmosios knygos poetų“ gretą: 1990 m. pasirodžiusi Vienkiemio valanda iki pat šiais metais išleistos Juodosios („Vaga“) buvo vienintelė iki galo baigta šio poeto knyga. Tiesa, tuomet – moderno ir įsibėgėjančio postmoderno kontekste – įspūdį darė ne lyrikos sampratos konceptualumas ar meninės patirties unikalumas. Įspūdį darė pati drąsa – rašyti taip, kaip rašė Sergejus Jeseninas ar Paulius Širvys, rašyti tais laikais, kai net žodis „ašara“ eilėraštyje kritikų buvo laikomas keiksmažodžiu. Ir nesubanalėti. Dabar įspūdį daro jau kelių poetikų, kelių stilistikų sintezė, vis dėlto tampanti paties S. Stacevičiaus poetika ir stilistika.
       Kita vertus, žinant, kad visos penkios ankstesnės knygos parašytos itin skirtingais, tarpusavy tiesiog nesuderinamais stiliais, niekas negali garantuoti, kad ir Juodoji netaps vienintele tokios stilistikos ir tokios sėkmės knyga. Sakydamas – penkios ankstesnės knygos, taip pat nesu visai tikslus: jau vien priešpaskutinė knyga Luktels ūkaujančių Bedugnis talpina tris itin skirtingus rinkinius, ir jei ne Juodoji, būtų sunku suprasti, kodėl anoje knygoje mano pasižymėti (turiu bjaurią savybę ne tik braukyti, bet ir lankstyti patikusių eilėraščių puslapius) tik tokie eilėraščiai kaip „Veidrodinio akmens gelmėje“, „Dar iki jaunystės / laukų atokybėj“, „Ieškome, viešpatie, bet nesurandame“, „Netobulai aš klaupiuos“ ir kiti panašios struktūros tekstai. Pabrėžiu – struktūros, nes struktūra S. Stacevičiaus eilėraščiuose čia apskritai pasirodo pirmąkart. Tad ir šiuo požiūriu tie eilėraščiai yra Juodosios pranašai. Ypač kai greta skelbiama gausybė poetinių draikalų, kuriuos nesunkiai galėtume išbarstyti po kolektyvinės moteriškosios poezijos rinkinius, ir niekas net nepastebėtų.
       Tiesa, išvardytuose eilėraščiuose poetinė ir kalbos logika dar neatsiskyrusios; poetinės minties logika čia dar įsakmiai vadovauja poetinio vaizdo logikai, o šis diktuoja ir eilėraščio struktūrą, ir intonacinį eilėraščio piešinį. Juodojoje viskas jau bus kitaip: kalba išsprūsta ne tik iš bendrosios, bet ir poetinės kalbos rėmų, ima kurti pati save, ir, blogiausiu atveju, tepasako tiek, kiek pasako semantinės žodžių reikšmės, o geriausiu – byloja tai, ko pats poetas kaip asmuo, kaip asmenybė niekada nesugalvotų ir nepasakytų. Kalba tūkstantmečiais senesnė ir išmintingesnė už žmogų, ji visada pasako daug daugiau, nei pasakytų talentingiausias poetas. Šis sakinys reikalingas vien tam, kad Juodojoje nesitikėtumėte surasti kokių nors paradoksu išreikštų intelekto ar išminties atverčių, dar nematytų sumišusios sielos juodumų ir bedugnių. Čia yra visai kas kita. Poezija, gimdanti save ir mintanti savimi. Bet poezija. Ne apie daugelį knygų šiandien galima taip pasakyti.
       Jei reikėtų nusakyti, iš kur randasi S. Stacevičiaus eilėraštis, į nepatogią padėtį tektų statyti patį poetą. Iš nieko, kaip ir visa poezija. Eilėraštis „Nutvilkins“ rašomas lyjant lietui ir griaudžiant perkūnijai, „Laukinė stotelė“ atsirado paplūdimyje, tiesiog neturint ką veikti, o „Šviesele, grubiam švytury...“ recituojamas aplankius pajūrio švyturį. Eilėraštis „Rašau naktyje“ padiktuotas paties eilėraščio rašymo vidurnaktį, o „Potylės moterys“ bent jau sugalvotas stovint ant tilto, tiltelio per upę ar upeliūkštį. Tokios elementarios nuorodos įmanomos po visais eilėraščiais. Tai būtų pirmasis, elementarusis S. Stacevičiaus stiliaus aspektas.
       Antrasis aspektas – jau labiau poetikos – verstų kalbėti apie pačią kalbinę eilėraščio sąrangą, bet ir ją apibrėžti nesunku keturiomis kraštinėmis: Vlado Braziūno „poetinės kalbos saviraida“ ir žodžio beprasmybės vertimas poetine prasme, Albino Žukausko epika, pateisinanti net rizikingiausius žodžio darybos eksperimentus, šių eilučių autoriaus Aštuonių gėlų vakarų eilėraščio ritminis, intonacinis piešinys (nors, turiu pripažinti, daug kur tobulesnis: ne atsitiktinai šalia lyrinio herojaus nuolat budi dailininkė) ir žemiečio, taip pat dzūko, Ramūno Kasparavičiaus proza. Būtent ja aiškintinas ir S. Stacevičiaus fenomenas: niekas be šių autorių dar nesugebėjo sukurti „žavaus daugiažodiškumo“ arba „daugiažodžio žavesio“. Dabar. Anksčiau šiuo požiūriu nepralenkiamas meistras buvo A. Žukauskas, ir jo treniruotės, kai kur labiau, kai kur mažiau pavykusios, vertingos pirmiausia dėl paties dzūkiškojo mentaliteto ir dėl to, kad A. Žukauską mūsų poezija baigia visai pamiršti, o S. Stacevičiaus eilėraštis jį įsakmiai primena: „naktis baigiasi priešrausviai, užrausviai... Lyg suabejoju, / ar eiti į priešjuodį prieangį“; „atspalviai [...], užspalviai, priešspalviai, viršspalviai – sielą ištinka“ („Plieskia“); „debesys [...] viršmiestį siekia, / o pomiestį siekia tyla“ („Praerdvėja riba“); „virš sielovaizdžių senmedžiai kyla“ („Virš sielovaizdžių...“) ir panašiai. Tiesa, kur nors greta reikėtų minėti ir Antaną Kalanavičių, bet, viena, eilėraštis, skirtas šiam poetui, paskelbtas ankstesniame rinkinyje, antra, be akmens, medžio, tekančio vandens įvaizdžių, šių poetų daugiau lyg ir niekas nesieja. Bet A. Kalanavičiaus gyvenimo būdo trauka aiškiai juntama.
       Tad vis dėlto kaip „daromas“ tas paprastas ir drauge nepaprastas S. Stacevičiaus eilėraštis? Jei taip lengvai galima nusakyti bendriausiąją eilėraščio situaciją, nurodyti poetikos šaltinius, gal išvis ten neverta ko nors daugiau ieškoti? Čia recenzentas neišvengiamai susidurs su nemalonia problema, nes konceptualiausi dalykai eilėraštyje paprastai būna ir meniškai silpniausi, bet, norint apibrėžti poeto tapatybę, jie parankiausi (būtent todėl moksliniuose tekstuose cituojami patys blogiausi klasikų eilėraščiai; geriausi tiesiog nepasiduoda analizei). Dar kebliau pasakyti, kad S. Stacevičiaus savitumo esmė yra savitas erdvės ir laiko išgyvenimas bei modeliavimas.
       Visi poetai iš esmės daro tą patį. Jei pasakysiu, kad rinkinyje nuolat šmėsčioja giminės, genealogijos medžio motyvas, tuoj pat bus galima atšauti: tai sugeria laiko kategorija. Ir vis dėlto tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šios poeto knygos trūkumas (intelektualumo, refleksijos, autorefleksijos stoka), pasirodo besąs didžiausias jos pranašumas: prasminis eilėraščio centras atsiranda netyčia, taikantis prie vidinės poetinės kalbos tėkmės, šiaip sau šmėstelėjus banaliai minčiai ar paprasčiausiai dėl ritmo, rimo. Ir nei laikas, nei erdvė S. Stacevičiaus eilėraštyje dėl to netampa banalūs. Atrodytų, nieko nauja – knygos „apie laiką po laiko ir laiką prieš laiką“ („Dovanoju tau...“). Nieko nenustebins ir „ankstyvo brangumas, vėlyvo brandumas“ („Laukinė stotelė“). Nieko naujo – tarti „sudie“ „juodai tėkmei sraunios giminės“. Naujau gal tik tiek, kad tėkmė juoda, o giminė – srauni... Mįslės („Ar aš mįslę užminęs? O gal tik užmynęs?“, eil. „Dovanoju tau“) prasideda nuo valandinės rodyklės – ji „labai lėtai slinkus prieš tai ir po to...“ („Nušvytėjo skaidriausiai“) Šitie tai, taaaiii, „po a. ir prieš a. a.“ gerokai išplečia ir sukomplikuoja S. Stacevičiaus erdvės ir laiko sampratas, nors per visą knygą jie lieka didžiausia mįslė. Aiškus lieka vien a. a., nes tai kanonizuota. Kita vertus, kanonizuoti dalykai Juodojoje sėkmingai „dekanonizuojami“, ir tai dar viena šio rinkinio savitumo žymių.
       Bet vis dėlto... Nesinori tikėti, kad rimtas poetas maivosi, „išsidirbinėja“, po „a“ slėpdamas elementarią amžinybę. O kai dar prisideda nemotyvuoti jungtukai, prielinksniai, dalelytės su daugtaškiais... Knygos kontekstas, ypač atidžiam skaitytojui, turėtų atskleisti jų prasmę, naudojimo, vartojimo intencijas, bet net perskaičius knygą šis „žaidimas“ lieka neaiškus. Nebent jei autorius nori intonaciškai pabrėžti eilėraščio ritminio piešinio nervingumą, nenuoseklumą. Ten, kur „vienraidės abstrakcijos“ atsiduria natūralaus kalbėjimo apsuptyje, net ir vienos raidės diktatas nebėra joks diktatas: „Pragiedrėjusi tartum pernykščiam rytojuj, / retai pasimatom prie bendro pažįstamo / a. a. duobės, atskirti jos dvejojam: / ar likt, kur esi, ar kiton pusėn grįžti“ („Pragiedrėjusi“; beje, čia atkreiptinas dėmesys vėl ne į citatą, o į pačią citavimo problemą: tai, kas, išplėšus iš konteksto, skamba anachroniškai, S. Stacevičiaus stilistikos aplinkoje atrodo visai natūraliai). Tad net savičiausioje poetikoje vis dėlto būtina normos ir moderno, eksperimento pusiausvyra. Kartais knygoje to pristinga. Ar S. Stacevičius tiesiog programiškai „iš prieblandos prieblandon slenka“ („Nušvytėjo skaidriausiai“)? Bet tada gali kilti kita šventvagiška mintis: gal savo „intelektualinėje prieblandoje“ poetas slepia ir savo intelektualinį, filosofinį nebrandumą? Juk didieji pasaulio modernistai buvo ir didieji XX a. intelektualai, estetinių programų kūrėjai.
       Ir vis dėlto atrodo, kad S. Stacevičiui gana to, ką jis turi. Jo kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma, dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu. Vis dėlto S. Stacevičiaus atveju turbūt nebus konceptualiai neteisinga frazė: „tylos paribiai susiliejo / Su tylos užribiais...“ („Aitrėjo tyla“). Tai būtų šio poeto erdvės vertikalė. Horizontalė jau motyvuojama ir savimi, savo gyvenimu, nors neišvengiama abstraktaus kalbėjimo: „trumpyn tų ilgiausių naktų ilguma ir ilgyn lyguma“ („Ilgiausioj nakty“). Itin įdomios šitų lydimųjų laiko ir erdvės sąvokų sankabos, permetančios mus jau į giminės, genealogijos erdves: „Du skrupulai tėvo žemės, trys – rytmečio oro, / devyni vandens, antra tiek – šaltos gruodžio šviesos“ („Skrupulingoji“; beje, tai pats „įtartiniausias“ visos knygos eilėraštis: jei jis pagrįstas vien tarmine „skrupulo“ lytimi, neteiktina visai Lietuvai vien jau fonetinė, foneminė šio žodžio sklaida). Žemė, oras, vanduo, šviesa. Ir net visai temą „nužeminus“, „ten“ dimensija neišnyksta: „Lyg muitinė – tarp šio pasaulio ir ne – ūžauja tėvonija“ („Aitryn trūkstamiausių balsai“).
       Antroji S. Stacevičiaus tėvonija, tėviškė – literatūra, knygos. Kartais net suabejoji, ar ji nebus pirmesnė už gimtuosius namus – vien jau todėl, kad žaidimas tikrais ir tariamais knygų pavadinimais (kaip įvaizdžiais) kartais ima varginti, o žymiausių menininkų pavardės tekste (nusižiūrėta iš Jono Strielkūno) atsiranda visai ne vietoj. Įdomiau ten, kur knyga metaforiškai jungiama apskritai su informaciniu triukšmu, nes tai tarsi iš vidaus motyvuoja ir pačios knygos nesiliaujamą kalbinį triukšmą:

       Jau minėjau, kad S. Stacevičiaus eilėraščio prasmė imasi, randasi tarsi visai netyčia, tad ir knygos motyvas Juodojoje labiausiai intriguoja ten, kur jis labiausiai „išduoda“ patį S. Stacevičių:

       Manau, kad pastabos Juodajai negausios ir labai atsargios, kaip ir dera pagarbos nusipelniusios knygos atveju. Nerimą kelia tik viena: knygos priešistorė. Iki šiol visi S. Stacevičiaus eilėraščių rinkiniai buvo vienkartiniai – kaip vienkartinės servetėlės ar švirkštai. Dabar, suradus „poetinės kalbos gyslą“ ir išmokus ties ja susikaupti, nebederėtų trauktis. Nesinorėtų, kad Juodoji baltų ar bent pilkėtų. Juoba kad už kampo tyko dar vienas, pats baisiausias – vidutinybės pavojus: leisti knygas kas trejus, net dvejus metus yra pavojinga, tai paliudijo visi didieji ir dar gyvieji mūsų poezijos grafomanai. Tad ir šis – vidutinybės, net grafomanijos – pavojus S. Stacevičiui iki šiol turėtų būti aktualus. Bet tik pavojus. Nes gyvenama ne kultūros apsuptyje.

       literatura.lt, 2006 07 20

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt