TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Audinga Peluritytė

       Marčėnas krentantis

       „Taip / tikriausiai smagu / būtų tverti pasaulius“, – pirmosios eilėraščio „Taip“ eilutės (iš „Angelo“, 1991), ir jos nusako Aido Marčėno poezijos esmę. Šio eilėraščio idėja labai paprasta, jame kalbama apie vaizduotės ir žodžio sutapimą kūryboje. „Taip“ yra ne tik sutikimas meilei, kuri yra kūrybos sąlyga, bet ir nežinojimui, kuris yra kūrybos sąlyga taip pat. Pagal A. Marčėną pozityvaus nusiteikimo rašyti eilėraščius poezijai neužtenka, net atvirkščiai – tikrai poezijai toks nusiteikimas iš principo pavojingas. Įkvėpimas, sujaudinimas, vaizduotės sužadinimas yra tik gamtos suteiktas pretekstas pradėti ką nors veikti, – žiopsoti, svajoti, vaikščioti, mėginti eiti ropom aplink stalo koją, kaip kūdikystėj, ar pabandyti rašyti eilėraščius. Bet nebūtinai tiesiog eilėraščių rašymas savaime turėtų virsti poezija: „Jei tu įsilipai / į medį ankstyvą pavasarį, – eilėraštyje „Įkvėpimas“ sako poetas, – ir iš nuostabos išsižiojęs / grožiesi apylinkėmis tai dar / nereiškia kad paukštis / įskris tau į burną / palaikęs tave inkilėliu“. Jei tik galėtų, A. Marčėnas bevelytų neišsižioti, įsilipęs į medį, bet jam nepavyksta. Rinktinė „Eilinė“ byloja, kad į medį lipta ne kartą, o atsiveriančių panoramų keliamą nuostabą mėgindamas gniaužti, A. Marčėnas kas kartą krisdavo, ir iki šiol krenta (Jurbarko forume šį išpažinimą pavertė konferencijos pranešimu) – į savo vaizduotės šulinį, pro tamsos slenkstį, į sapną. Jei reikėtų apibrėžti šios poezijos turinį pačiomis bendriausiomis kategorijomis, kurias atpažįsta visi, atpažįstantieji tikrą poeziją, kalbant apie A. Marčėną tiktų įkvėpimo antipodas – iškvėpimas. A. Marčėno pasaulėvaizdyje šis iškvėpimas ženklintų kūrybinio įkvėpimo atoslūgį, kada vaizduotės vandenynas, pasiekęs lūžtančios bangos ribą, pradeda grįžti pats į save, atidengdamas tą kažką, kas rinktinės paskutiniajame viršelyje autoriaus pavadinta sekluma.
       Kritimo į šulinį, į tamsą, į nežinią judesys yra paženklinęs poeto eilėraščių pasaulį. Ne svaigus kilimas į viršų, plasnojimas padebesiais, virstantis poetinės gražbylystės pynėmis, – o jomis iš įpročio ir kažkokio vidinio tingumo daug kas ir laiko poeziją, – bet kritimas žemyn, nežinant kur krentama ir nesitikint jokios kitos jėgos iš aukščiau, galinčios įsiterpti į šitą kritimą, pakeisti kryptį ar sulėtinti greitį. Išskyrus kalbą. Kalba vienintelė turi galią sukibti su tuo nesuvokiamu vaizduotės vandeniu, kurio potvynių ir atoslūgių ciklai virsta poezijos bangavimu. Kalbos nesutikusi vaizduotė tėra kosminiai vandenys, tik viena kitą vejančios mintys ar vienas kitą keičiantys kvantai. Viename įspūdingiausių eilėraščių, „Aš sėdėjau prie knygos“ (iš rinkinio „Angelas“), kuriame autorius skaitytojams suteikia galimybę patirti tokį kritimo į vaizduotės šulinį svaigulį ir siaubą, išryškėja šio šulinio dugne glūdinti išsiasmeninimo, pražūties ir susilietimo su pirmaprade kūrybos medžiaga idėja: „Ten giliausia gelmė ir sekliausia tenai sekluma... / Žemės, oro, ugnies ir vandens vienalytė ekstazė“. Nesusiliesdamas su šia idėja, vaizduotės pasaulis neturėtų ko perduoti eilėraščiui, nes būtent ties ja subręsta visi mūsų „aš“ branduoliai, virstantys simboliais ir archetipais. Sapnas ir rojaus sodai, mirties ir šviesos vaizdiniai šioje lyrikoje ženklina kraštutinį „aš“ suvokimo etapą, peržengiamą tik ribinės patirties momentais: „Pažiūrėkit giliau: ten pro medžių lapus pamačiau / baltą kerintį sodą, paukščius nuostabius, vienaragį... / Jei pakaktų drąsos ir šiek tiek nusileistum arčiau, / pamatytum mergelę – ją šypsančią mirštantys regi“. Poezija A. Marčėnui yra ribinė patirtis, į kurią nesiveržiama pametus galvą. Kita vertus, visai tos galvos nepametus, galima ir niekur neišsiveržti. Dramatiška poezijos įtampa mezgasi būtent archetipinės sodų, keliančių nuostabą ir užliejančių šviesa, ir kalbos, kuri yra sunki prievolė bei pareiga, priešpriešoje. Skirtingai nei sapnų ir archetipų teikiama laisvė, kalba A. Marčėnui yra asmeninės laisvės sutramdymas.
       Vieni keisčiausių rinktinėje – eilėraščiai apie kalbą, kuri yra ne tik neištveriama kūrybos kančia, pastangos įžodinti bežodę patirtį, bet ir ypatingas išsilaisvinimas, peržengiantis vieno žmogaus patyrimą. Kalbos, kaip kūrybos kančios, fenomenas poezijoje apskritai nėra jokia naujiena, tačiau lietuvių poezijoje kalbos ir kančios problema pasirodo jau po kalbos ženklo ir eksperimento bandymų, po avangardinio žaidimo (žaidžiamo skubiai, gal net pernelyg skubotai), drauge su kalbos įsipareigojimais skelbti istorines tiesas ir išsakyti iš jos pačios esmės bei pašaukimo nekylančias (tautines, religines, filosofines) idėjas. Visa XX a. lietuvių lyrika ragina kalbėti ir džiaugtis žodžiu, ir Justino Marcinkevičiaus ar Janinos Degutytės poezijoje šis džiaugsmas įgyja solidžią poetinio meistriškumo kompetenciją bei paliudijamas savita pasaulėžiūra. O kalbos kaip kančios, eksperimento ir rizikos etapas prasideda nuo Sigito Gedos, Tomo Venclovos ir Marcelijaus Martinaičio pirmųjų knygų. A. Marčėno eilėraštį tokia kalbos samprata pasiekia ne be S. Gedos ar T. Venclovos kalbos programų refleksijos. Negalėčiau tvirtinti, kad ši kalbos programa būtų virtusi labai išgrynintu teoriniu diskursu, bet kartais (pokalbiuose ar esė) A. Marčėnas netyčia suformuluoja kokias nors ištarmes apie Liudvigą Vitgensteiną, Josifą Brodskį ar Arvydą Šliogerį, sutvirtinančias poezijoje formuluojamą kalbos programą. A. Marčėno poezijoje (kūrybinėje visumoje, ne atskirame tekste ar tekstuose) kalbos programa yra esminė jo tveriamų pasaulių prigimčiai suvokti ir aprėpia visas pasaulėvaizdžio struktūras, įkūnydama autentišką ir išbaigtą mąstymo sistemą. Eilėraštis „Taip“ iš knygos „Angelas“ nurodo tokios sistemos pamatus – pasauliai tveriami iš žodžių myliu ir nežinau: „štai paprastai žodis tėvas / ir žodis motina nesusimąstant štai / iš jų dar viena visata / apibendrink / jei nori tačiau / žodis nežinau ir žodis myliu“. Skirtingai nei galėtume tikėtis lietuvių poezijoje, iš mylinčio ir įsipareigojančio žodžio, ugdyto romantinio polėkio, virtusio dažnai tiesiog pakylėto plepėjimo įpročiu, A. Marčėno poezijoje už žodį myliu kur kas svarbesnis žodis nežinau, nors be myliu jis neturėtų kūrybos energijos.
       Iš žodžio myliu A. Marčėno poezijoje, kaip ir visoje su žodynais nesipykstančioje literatūroje, kylama į viršų – ir pasaulėvaizdžio, ir savo vidinio „aš“. Šitas kilimas vaizdinėje A. Marčėno sistemoje ir yra kopimo į medžio, žvelgimo į horizontą ir stebėjimosi veikla, kuriai poezijos subjektas neatsispiria, ir nors kiek kartų būtų nupuolęs, lipa kas kartą iš naujo. Vaizduotės vandenynas ir patirties šuliniai su žvaigždėmis jų gelmėje jo poezijoje paprastai atsiveria pro medžių lapus ir šakas – pro empirikos tankmę, kuriai patirti nebūtinai ir reikalingi žodžiai. Žeidžiančios realybės plotai, nesvarbu kas tai būtų, – vaikystės traumos, pirmieji įsimylėjimai ar antrieji, tretieji, ir visa kita, – kursto paslapties jausmą, perša mintį, kad už viso to, kas taip žeidžia, turi dar kažkas būti. Kažkas, kas viską saugo ir laiko. Paprastoje kasdienybėje šito taip paprastai nepamatysi, todėl kur buvęs, kur nebuvęs poetas lipa į viršų ir pro lapų bei šakų tankmę žvelgia iš medžio, iš aukštesnės perspektyvos, žvilgsniu aprėpdamas ir smulkią detalę, ir visą horizontą. Jei tik galėtų, iš savo lapų ir šakų perspektyvos A. Marčėno subjektas bevelytų stebėti sau patylomis, bet kuo labiau patylomis jis stebi, mėgaudamasis tyla, atotrūkiu nuo kasdienybės šurmulio, tuo stipresnė nuostaba ištinka. O kaip ji galėtų neištikti, jei ta vaizduotės jūra, – kartu su šuliniais, drauge su horizontu, – praveria šį tą daugiau, nei aprėpia kasdienybės žvilgsnis – slaptųjų pasaulio ryšių, gamtos ir alchemijos dėsnių regėjimus. Ir kuo stipresnė nuostaba ištinka lyrinį subjektą, tuo aiškiau atsiskleidžia už žvilgsnio ir kasdienybės glūdinti tokių regėjimų (jie ir yra A. Marčėno sapnai) vaizdiniai – realybės ir vaizduotės sąlytyje, tyloje, dar prieš patiriant kalbą. Iš gyvenimo šurmulio ir triukšmo traukiamasi iki ribos, už kurios prasideda ir tamsūs mirties, ir šviesūs kerinčių sodų plotai. Pripažindamas sau tokios nuostabos keliamą tikrai prieštaringą įspūdį, A. Marčėnas iš tiesų pripažįsta, kad žodis nežinau tinkamai apibūdina šią situaciją. Ir kiekvieną kartą šį nežinau pripažinęs, priverčia kristi savo lyrinius subjektus galva žemyn iš medžio į atsivėrusius vaizduotės vandenis.
       Įdomiausias A. Marčėno poezijoje man ir yra tas kritimas žemyn. Iš saugaus žinojimo į nežinią, kuri yra tikros poezijos sąlyga. Visa kita tėra jau žinomų tiesų kartojimas eilėmis, eiliakalystės variantai. „Yra šviesa neregima ji krenta / kas rudenį giliau į liūdną mano veidą / šešėliuos mirguliuojančių pasaulių / ji reiškiasi su regima šviesa / nušvietusia fatališką kritimą“ (eil. „Neregima šviesa“ iš rinkinio „Angelas“).
       Ir su kiekvienu rinkiniu poetas krenta vis pavojingiau. Būtų naivu tikėtis, kad taip jis išgyvena bekraštį laisvės ir laimės jausmą, nes net ir lyrinio subjekto kailyje poetas suvokia, kad iš bet kokio medžio kristi baisu ir pavojinga, dar nėra sukurta jokia teorija, kaip galima būtų teisingai tai padaryti. A. Marčėnas tokios teorijos kurti irgi nesiima, bet pasikliauja praktinėmis žiniomis apie gamtos dėsnius. Šių žinių kartoti nesirengiu, bet aišku viena: žinios nėra priežastis nepasiduoti nuostabos ir kūrybos veiksmui – nelipti į poezijos medį ir nekristi į vaizduotės stichiją. Būtina pastebėti, kad tokiu savo pomėgiu pats poetas nesižavi, nebent kiek guodžiasi ir graužiasi, labiau laikydamas save poetu iš žalingo įpročio. Nedaug rastume šiandien gausiai lietuviškai rašančių žmonių tarpe taip mąstančiųjų, nes paprastai poezija, rašymas mūsų krašte suvokiami tartum misijos ir misterijos kintantys variantai. Būti savo sapnų ir slaptųjų esmių išviešintoju lietuvių poezijoje iš principo yra garbė, ir ją turėtų paliudyti skaitytojų aplodismentai, o A. Marčėnui dėl šių esmių nejauku ir kažkaip net truputį gėda. Todėl jei ne pati nuostabos momentu atsiverianti gyvenimo ir mirties sąveika, jos teikiama prasmė, ateinanti į A. Marčėno gyvenimą iš poezijos, bet ne atvirkščiai, poetas tikriausiai netrokštų ir vėl patirti to svaiginančio kritimo: „Dėkui Dievui arba deja, poezija man nebeišvengiama. Lygiai taip nebegaliu išvengti gyvenimo bei mirties. Savo ar artimo. Arba meilės. Visų šių pamatinių dalykų, kurių kartais taip norėtųsi vengti“ (iš pranešimo Jurbarke).
       A. Marčėno poetinio talento paslaptis man glūdi nežinojimo ir kritimo momentu atsivėrusios pasaulių tvėrimo galios – vaizduotės ir kalbos – susitikime. Visiškai pripažindamas ir atpažindamas savyje žmogiškąjį bet kurio krintančiojo silpnumą, trokšdamas ir bijodamas žengti per slenkstį, per ribą į susitikimą su tuo kažkuo, esančiu už ribos, pačiu rizikingiausiu kritimo momentu A. Marčėnas staiga įveikia mirguliuojančio vaizdo inerciją ir pradeda kalbėti. Kiekvieną regėjimo sutiktą vaizdą apvilkdamas žodžio drabužiu, beribei vaizduotei jis suteikia kalbos pavidalą ir kūną: „Poezijos vyksmas yra – tapti: kūnu, žodžiu, skiemenų sąnariais. / Tas pats troškimas, tas pats / nuodėmingas troškimas – gyventi, / veržtis, putoti ir daugintis, – / verčiąs vėl atgimti – / dar kartą / bekraštėj kalbų įvairovėje. / Tokia yra poezijos karma ir ji / nepriklauso nuo rašančio karmos“ (eil. „Poezijos vyksmas“ iš „Dulkių“). Už žodžio griebiamasi tarsi už surfingo, autoriaus minimo knygos paskutiniajame viršelyje, ir štai tada iš tiesų jis pradeda sklęsti lietuvių poezijos erdvėje, gaudydamas savo paties vaizduotės sukeltą lūžtančią, energiją išlaisvinančią bangą. Išlaisvinta lūžtančios bangos energija poezijos erdvėje pratęsia ir nuostabos momentą – „aš“ susitikimą su paslaptimi. Angelu ar aidu, ar atspindžiu sklęsdamas virš savo poezijos miestų, aikščių ir parkų, su kerinčių sodų medžiais, A. Marčėnas iš tiesų tęsia vaizduotės pasiūlytą žaidimą, kuriame svarbiausias įvykis – patiriama laisvė. Noriu priminti, kad kalbos ir laisvės santykis šioje poezijoje kaip tik ir yra sudėtingas, nes būtent kalba įžodina vaizduotę, suteikdama ribos ir kentėjimo pojūtį. Kalba pažaboja laisvę, užnerdama kanono, tradicijos ir viso kultūros paveldo pasaitėlį (nebūtinai ant kaklo, gali ir ant kojos, kaip mylinti teta pančiojo Aidą kūdikystėje, – tai aprašyta „Eilinėje“). Tačiau tuo pat metu kanonas, tradicija ir visas kultūros paveldas ateina į pagalbą rašančiajam jo stipriausio nesvarumo būsenose. Iš čia kyla jokios ekscentrikos neturintis pasipriešinimas kalbos jėgai, svoriui ir naštai, iš čia džiaugsmingas sutikimas priimti prieglobstį rizikos akivaizdoje. Skylės, duobės ir properšos nuo rinkinio „Dėvėti“ (2001) yra neišvengiami dalykai vaizduotės stichijoje ir kūryboje, tačiau kaip tik kalba A. Marčėno poezijoje yra tai, kas gelbsti netikėčiausiais momentais, perimdama didžiųjų patirčių teikiamą atsakomybę, bet ne atvirkščiai.
       Mes be reikalo viltumės, kad A. Marčėno eilėraštis skelbtų kokias nors didžias tiesas, kurios nekyla iš vidinio pačios poezijos turinio. Savo ruožtu poetas netvirtina, kad jų tokių ir nėra: „jei mirs poezija vynas / taps vandeniu / ir niekada vanduo / vynu jei mirs poezija / tai bus ženklas / kad Dievo nėra / ženklas / kad niekados nesulauksime teismo“ (eil. „Jei mirs poezija“ iš rinkinio „Angelas“). Joks kitas poetas šiandien negalėtų taip pasakyti.

       Nemunas, 2006 11 02, nr.38 (126–567)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt