TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       La Baipa

       Letos pliažai saulėti

       „Letos pliažai saulėti“ – tai trečioji A. Sprauniaus knyga. Perskaityti vienu ypu šios poezijos neįmanoma – reikia ilgėlesnio laiko „suvirškinti“ subtilybes, susigyventi su keistu, bet įdomiu Arūno pasauliu. Kita vertus, skaityti A. Sprauniaus „Letos pliažus saulėtus“ yra smagu. Taip pat smagu, kaip ir grybauti. Todėl neatsitiktinai pirmasis knygos eilėraštis „Grybavimo ypatumai“ atskiriamas nuo kitų eilėraščių ir įdedamas į pradžią. Taip poetui (arba skaitytojui) leidžiama nuklysti į „lankas“. Autorius iš karto pareiškia: „gal ir teisinga/ viskas yra/ nes kam jam/ dar šitas motyvas“. Žodžiu, bet kokiu atveju Arūnas lieka teisus. Grybaudamas ar negrybaudamas.
       Jau pats rinkinio pavadinimas negali nekelti šypsenos. Leta – upė Hado karalystėje, kurią turėdavo perplaukti mirusieji, o čia staiga – pliažai. Ir dar saulėti! Beveik B. Sruogos „pajūrio kurortas“ „Dievų miške“. Tiesiog maudykis, poilsiauk ar grybauk prie mirties upės į sveikatą! Arūnas tarsi meta iššūkį mirčiai: teigiama nuo seniausių laikų, kad ji juoda, o čia še tau, boba, devintinės, – saulėta ir šviesi!
       Ką jau ką, o paradoksus A. Spraunius tikrai mėgsta. Štai vienur vandens paukštelius palei tvenkinį gainioja Edmundas Munkas („Šauksmas“), kitur skraido šuo („Skraidantis šuva“), gatve plaukia gulbė baltoji („Provincija“), opeliukas darko vargšą tryliktąjį troleibusą („Opeliuko pasakojimas“), voverė žudikė sklendžia nuo šakos ant šakos, ieškodama aukų („Voverė žudikė“), ateiviai kėsinasi į gamtą („Ateivių kėslai“), iš jūros lenda juokingas animacinis slibinas („Animacinis slibinas“), moteris prie bankomato perkanda sakalėliui gerklę („Moteris vampyrė“), iš stalčiaus nosį kaišioja supermarketo maišelis („Maišelio mirtis“)... Apskritai A. Sprauniaus pasaulyje nėra laiko ir erdvės ribų, pasaulis transformuojamas kiekvieną akimirką, viskas sunarpliojama taip, kad sunku rasti kelią iš Arūno klaidaus labirinto. Viską komplikuoja jau tai, kad A. Spraunius, tarsi šaipydamasis iš visų, „Įvadą“ įdeda į knygos pabaigą. Šaiposi šelmis, žaidžia, – ir ką tu jam?..
       O šaiposi Arūnas iš visko. Iš savęs, iš absurdiškos žmogaus situacijos moderniame pasaulyje, iš tradicijų, mitų, šiandieninės kultūros ir madų... Štai, pvz., Nausikają ir Odisėją Homero laikais siejęs susižavėjimo ryšys, A. Sprauniaus eilėraštyje „Nausikaja ir Odisėjas“ virsta paprasčiausiu kūnišku geiduliu. O štai jeigu romantinis žmogus prieš kokį gerą amžių taikė į žmogaus centrą – širdį, tai padūkėlis Arūnas, kaip ir kiekvienas (atsiprašau, beveik kiekvienas) šiuolaikinis vyras taiko į... vaginą („Kulka į vaginą“), jeigu vaikams tėvai perka saldainius, tai Arūno žmogus perka vaikui invalido vežimėlį („Vertybių sklaida“). O štai eilėraštyje „Kultūrai susidaužus su gamta pažyra plunksnos ir pasklinda kibirkštys“ karvelis smagiai žiebia diplomatui, einančiam gatve, kakton... Žiebia ir nuskrenda. Ir ką tu jam?.. Pagauk, kad gudrus. Šypseną kelia ir tai, jog A. Spraunius parenka dar aštuonis smagius vardus karveliui pavadinti: balandis, burkuolis, burklys, uldukas, uliulis, vartiklis, purplelis, kūlvartas. Aišku, tokia vardų gausa didina karvelio pranašumą prieš diplomatą.
       Gerai neįsigilinus į A. Sprauniaus kūrybą, gali susidaryti įspūdis, jog autorius tik pokštauja, žaidžia ir tiek, tačiau iš tikrųjų ironija ir sarkazmas atskleidžia didelio Sprauniaus pasaulio dideles problemas: gamtos ir žmogaus konfliktą („Skraidantis šuva“, „Šunys ir jų šeimininkai“, „Agresyvią gamtą pažabot nelengva, bet reikia“, „Voverė žudikė“), greitą pasaulio modernėjimą, kuris griauna žmogiškąsias vertybes, priverčia skubėti („Žmogus keliauja liftu“, „Animacinis slibinas“, „Lediniuotasis“, „Daugiau poezijos“), beribę reklamų gausą žmogaus gyvenime („Mylintieji“, „Laikais vikrių energingų“, „Nostalgija“), žmogaus fiziologinių potraukių pranašumą prieš vertybes („Nausikaja ir Odisėjas“, „Lolita“, „Kaip šlaunys viską pagerina“), žmonių suvienodėjimą („Vip“). Tokiame skubančiame pasaulyje, nors žmogus yra tarp žmonių, jis, anot Sprauniaus, yra vienas ir vienišas („Džiaugsmingai“, „Nostalgija“).
       Juokdamasis ir ironizuodamas A. Spraunius vis dėlto išlieka žmogiškas ir jautrus. Jis gaili kruvino žmogaus, gulinčio ant šaligatvio („Gulintis ant šaligatvio“), išgyvena dėl moters, raudančios ant kapelių („Palaiminta praeitis“). Jis lyg oratorius skelbia žmogiškąsias vertybes ir apskritai ragina imtis naudingų, gerų darbų, pvz., eilėraštyje „Techno“: išmok nors ką nors, būk naudingas, pabučiuok savo moterį, ką nors pabučiuok, išlik demokratiškas, siek tikslo... Arūnas eilėraščiuose dažnai klausia: „Kaip manai,/ aš esu/ Engras/ ar vengras?“ („Mažasis princas“), „...ar nebūti?“ („Hamletas“), „– Kaip manai, ar daug/ žolės reikia tai avelei?“ („Sesuo metonimija“). Klausdamas jis bando suprasti žmogiškąją būtį, surasti prasmę absurdiškame žmogaus pasaulyje, pažinti save, atskleisti žmogaus sielos paslaptis, „įlįsti“ i žmogaus/ skaitytojo sąžinę. Labiausiai A. Spraunius žavi tuo, jog nors į jo pasaulį skverbiasi modernėjanti technika, reklama ir kiti daiktai, jis didelį dėmesį skiria gamtai. Gamta jo eilėraščiuose yra prigimties reiškėja, turbūt vienintelė vieta, kurioje dar egzistuoja vertybės. Cikle „Tiesiog“ visų eilėraščių pagrindinė dominantė yra gamta. Sprauniaus žmogus tokioje gamtoje yra, deja, tik stebėtojas („tiesiog“, „pavasario“, „tykiai“). Iš to išplaukia lengvas patosas, vos pastebima nostalgija. Iš ciklo „Tiesiog“ eilėraščių pavadinimų susideda dar vienas „sprauniškas“ eilėraštis:

tolumoje
pusbalsiu
baisiausiai tykiai
žalsvas
žemuogė pavasario
beveik nėr aukštamiškyje
mažõs juodõs
tiesiog

arba:

tolumoje
pusbalsiu
baisiausiai tykiai
žalsvas
žemuogė
pavasario beveik nėr
aukštamiškyje mãžos juodos
tiesiog

       Taigi A. Spraunius žaidžia, dėlioja žodžius lyg kaladėles, konstruoja savo pasaulį, stebi, griauna, vėl konstruoja... Ir taip be pabaigos.
       Žaismingai ir įdėmiai interpretuojama net mirtis. Mirtis analizuojama iš mirusio žmogaus pozicijų. Vienas mirusysis paskambina žmonai iš skaistyklos, kad nebelauktų jo grįžtant („Materia divina II“), kitas pasakoja savo mirties istoriją („Nunešti“). Mirtis Sprauniaus pasaulyje yra labai paprasta („stotelėje/ ant suolo su maišeliu/ tarpukojyje taip ir/ nepabunda“ – „Dalyviai“), praradusi savo pakilumą, nes ji „tėra tas pats kitas etapas“ („Religinis“).
       O gyventi vis tiek reikia. A. Spraunius gyvena. Jis sako „gyvenimas čia/ neatpažįstamai kinta/ su metų laikais“ („Lediniuotasis“). Taigi, Arūnas gyvena ir skuba. Nuo ironijos ir komiškumo staiga pereina prie nostalgijos ir sentimentalumo, iš Renesanso staiga peršoka į XXI amžių, tautosaką pritaiko modernizmui, modernius daiktus įkomponuoja į pirmapradę gamtą, vaizduotę supina su tikrove ir skaitytoją įsupa į tokį savojo pasaulio būties chaosą, jog gali visiškai pamesti galvą ir pradėti „grybauti“. Šiaip ar taip, Arūnas labai smagiai žaidžia. Jo žaidimas yra kūryba, bet jo kūryba nėra tik žaidimas.

       rasyk. lt, 2004-11-29

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt