TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Karolis Baublys

       Ar dera buteliauti šiukšlynuose ir vairuoti svetimą linkolną?

       Pasak Claude'o Levi-Strausso, seksas padeda mąstyti. Kiek šis teiginys atspindi A. Sprauniaus kūrybos tendencijas? Šį rašytoją su jo nauja poezijos knyga „Letos pliažai saulėti“ priskirčiau prie tų postmodernizmo atstovų, kurie savo kūryboje demonstruoja besikeičiantį literatūrinės kalbos etiketą, kūno geidulių laisvę. Nyksta draudimo linija, nepraleidusi į viešąją apyvartą nešvankių žodžių, gausios fiziologijos. Kaip teigė literatūrologas V. Kubilius straipsnyje „Bjaurumo estetikos paribiuose“ („Metai“, 2002, Nr.12), jei menas nusigręžia nuo bjaurumo, kaip grožio priešybės, jis atsisako visumos suvokimo ir konfliktiškumo – būties dėsnio. Meno objektas yra visa, kas gera ir bloga, kas gražu ir bjauru, kas gyva ir negyva, visa, ką apima žmogaus protas, jausmai ir vaizduotė. Kitas klausimas – kiek obsceniška leksika, kiek fiziologijos dominantės motyvuotos? Ar tai nėra vien noras šokiruoti, demonstruoti menkai motyvuotą paauglišką maištą?
       A. Sprauniaus eilėraščių rinkinį „Letos pliažai saulėti“ savotiškai gelbsti įžanginis tekstas – „Grybavimo sezonas“, viena vertus, perspėjantis apie daugiau ar mažiau vykusius ekskursus, kita vertus, pradedantis intriguojančią falocentrizmo temą (ši tema prisitraukiama per falą primenančią grybo formą). Tik ar ne per daug „nusigrybauta“?
       Dėmesys kūnui, ypač ryškus eilėraščiuose „Mados“, „Čiaudulys“, „Rytas“ ir kt., rodo, jog A. Spraunius neabejingas pornografinei vaizduotei. (Kartais tai atsiskleidžia jau eilėraščio pavadinime, pvz., „Kulka į vaginą“.) Vitalinė energija – svarbiausia trumpalaikės egzistencijos vertybė. Sielos amžinybė – apgaulinga iliuzija; vienintelis dalykas, kuriuo gali pasikliauti žmogus, yra geismas. Jau S. Freudas teigė, jog polinkis į jutiminį pasitenkinimą yra galutinė tiesa apie žmogų – gamtos kūrinį. Vienas iš geriausių pornografinės vaizduotės pavyzdžių (toli gražu nedemonstruojantis aukštos meninės vertės) – eilėraštis „Nausikaja ir Odisėjas“: „Jis (...) atsargiai delnan / paėmė savąjį daiktą / ir darbo ėmėsi“; „Ji (...) desperatiškai / rijo seiles regėdama / tokį didelį". (Kursyvas – K.B.) Homero „Odisėjos“ intertekstas byloja, jog seksas egzistavo visose epochose, tad ar protinga negailestingai apeiti šią temą? Antai pornografiniame aštuonioliktojo amžiaus bestseleryje „Teresė filosofė“ (1748 m.) vujarizmas ir masturbacija, nušluodami nuo kelio skambias religines frazes, padeda Teresei (romano herojei ir pasakotojai) tapti... filosofe. Šis siekis nesvetimas ir A. Sprauniaus eilėraščių lyriniam subjektui.
       Aptariamam poetui būdingas vulgarus braižas. Bjaurumo estetikos detalių rastume ne viename tekste. Pvz., „nepapisi tokia / valia viešpaties“; „moteris kviečianti / tave iš balkono / (...) – „pasidulkinti nori?“. Antroji citata paimta iš eilėraščio „Moteris kviečianti“, kurį tegalėjo parašyti vyras. Vyras, norintis įtvirtinti mitą apie moters gašlumą, pasiryžimą priklausyti bet kuriam, kuris tik pasotins jos geidulius.
       Robertas Darntonas straipsnyje „Seksas pamąstymui“ („Baltos lankos“, Nr. 7) pažymi, jog ankstyvosios modernios pornografijos personažai, kaip ir daugelio besivystančių šalių aborigenai, dievino kūno lašinius, riebumą apskritai ir tam tikrų vietų riebumą: pavyzdžiui, rankų ir juosmens. Riebioje nugaroje labiausiai buvo vertinamos duobutės chute de reins – tai strėnų išgaubime esanti jausminga vietelė virš užpakalio, ją įamžino Boucher, piešdamas savo garsiąją pozuotoją madmuazelę O'Murphy. Veikaluose, kurie senojo režimo laikais uždraustų knygų rinkoje buvo tapę bestseleriais, teigiama, jog vyrus atstumia „bjaurus liesumas“. Krūtys ir užpakalis viliojo juos, tačiau tik standžiai „prikimšti“: kuo daugiau mėsos, tuo geriau, nors Boucher stiliaus apkūnumas jiems patikdavo labiau nei rubensiškas nutukimas. XVIII a. romano „Rujojančios Veneros“ herojė kuo puikiausiai atitiko jų idealą, apibūdindama save kaip „mažytį riebalų kamuoliuką“. Eilėraštyje „Mados“ A. Spraunius taip pat didelį dėmesį skiria kūno riebumui:

solidus pilvo
gabalas poodinis
riebalų sluoksnis
tarp griežtai
išlygintų gelumbės
kelnių akinamai
juodų ir baltutėlės
tarsi gulbė ant
sienos nėriniuotos
bliuzelės

       Ar ne per drąsus žingsnis – organizmo šalinimo funkcijų stebėjimas eilėraštyje „Šikanti“ tampa savotiška sarkazmu atmiešta meditacija:

ir štai ji
stabteli tokia
balta akinanti
išdidžiai išriestu
kaklu sustingsta
akimirką nesikaso ir
pliumpteli vandenin
toks juodas išbaigtos
formos materia divina
lydinukas po visko
dar uodegą pamaskatuoja
įdomu – kuriam galui

       Šie tekstai aktyvina skaitytojų svarstymus, ar šiandieninėje literatūroje egzistuoja riba, skirianti tai, apie ką atvirai kalbama, nuo to, ką įprasta slėpti, kas asmeniška ir intymu. A. Spraunius šios ribos nejaučia, nepaiso ar tiesiog nesugeba išlaikyti erotizmo rafinuoto pojūčio (jis ir suteiktų tekstams didesnę meninę vertę).
       Stiprius eilėraščių rinkinio „Letos pliažai saulėti“ bruožas – daugybė intertekstų. Tai rodo jau knygos pavadinime fiksuojama Leta – graikų mitologijoje vėlių karalystės upė, kurios vandenį gerdami mirusieji užmiršta savo žemiškąjį gyvenimą. Intertekstualumas A. Sprauniaus tekstuose apima ne tik literatūrą (W. Shakespeare'o „Hamletas“, „Makbetas“; V. Nabokovo „Lolita“; Homero „Odisėja“), bet ir dailę (E. Muncho „Šauksmas“), kitus menus.
       Eilėraščiams „Pabudimas“, „Materia divina I“ trūksta konkretumo. Skaitytojas pasiklysta abstrakčiose, tiksliai neapibrėžtose sąvokose, kurios dažnai yra beprasmės. Pvz., eilėraštyje „Pabudimas“ teigiama: „regėjo daugel / dalykų“ (kas tie dalykai?), „viskas / keičiasi“ (kas tas „viskas“?).
       Šiame rinkinyje daugiausia abejonių kelia minėta gausybė pornografinių elementų. A. Sprauniui nepavyksta savo tekstais demonstruoti rafinuotos erotikos, matyti vien infantilus seksualinio gyvenimo fantazijų reprezentavimas. Lengvabūdiška bravūra, sarkazmas virsta atvirai demonstruojamu obsceniškumu. Ar pornografinių elementų tikslas nėra vien seksualinis sužadinimas, prieštaraujantis trapiam, nešališkam tikrojo meno poveikiui? Šis klausimas lieka atviras, tačiau eilėraščių rinkinio „Letos pliažai saulėti“ meninė vertė dėl to nepadidėja.

       Literatūra ir menas, 2004 05 14, nr. 3001

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt