TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Vytautas Kubilius

       XX AMŽIAUS LITERATŪRA

       A I D A S  M A R Č Ė N A S  (g. 1960), studijavęs Lietuvos konservatorijoje, dirbęs botanikos sode, priklauso jauniausiajai poetų kartai, debiutavusiai paskutiniaisiais sovietinės valdžios metais ir įžengusiai „su žodžio ostija burnoj“ į nepriklausomą Lietuvą.
       Antikonformistinė laikysena, stūmusi aštuntojo dešimtmečio jaunuosius poetus į maištingą neviltį ir psichologinę destrukciją, išveda Marčėną į pozityvų veiksmą: „reikia kantriai pamatą ręsti“ ir statyti namus. Jo eilėraščių rinkiniuose Šulinys (1988), Angelas (1991), Dulkės (1993) vyrauja pasaulio visumos ir būties pilnaties jutimas, kaip ir D. Kajoko lyrikoje. Jis braižo plonytes haiku linijas, palikdamas tylos pauzėse neįvardintą begalybės perspektyvą. Kala aforistines būties vientisumo formules („ir su mumis alsuoja visata / vienu ritmu“). Bet mirties suvokimas – neatslūgstantis ir neužtrenkiamas („Jau pirmu sakiniu / autorius pradeda kalbėti apie Mirtį“) – nepasiduoda užglostomas pirmapradės ramybės ir harmonijos. Eilėraštį formuoja aštrus vidinis judesys, supintas iš dilgsinčio nerimo, gėlos, šauksmo, protarpiais pakartojantis A. Mackaus valingą retorinę sintaksę ir kapotą ritmiką, o ne kontempliacija, pakylanti virš aš ribų: „ir aš nenoriu mokytis / mirusio vandens kalbos / aš nenoriu nenoriu mokytis / kalbos mirusios sielos / gyvame artimo kūne“.
       Marčėnas – pirmasis iš jauniausios poetų kartos, puolęs ieškoti Dievo, kaip būties tvarumo priežasties ir formos, prabilęs apie sielos nemirtingumą. „Baisus yra netikėlio pasaulis / Be Dievo sosto vidury širdies“. Mirštančiam ateistui tik Gagarinas pamoja iš aukštybių „raudona vėliavėle“, ir jo sielos neateina pasiimti „nei velnias, / nei angelai“. Poetas šaukiasi tikėjimo, nes žmogus – „žemės indas / sklidinas kosminio vėjo“ – negali pasilikti tuštumoje. Jis laukia stebuklingo ženklo – „akimirka – ir krūmas suliepsnos“. Kartais jaučia: Dievas stovi čia pat, „žinau: esu taip arti / kad jeigu staiga atsigręžčiau / apakčiau nuo to / ką mačiau (žinau: / kada nors atsigręšiu“). Eilutės ištrykšta kaip malda: „Būk gailestingas man ir mano genčiai“.
       Atgyja J. Baltrušaičio, A. Jasmanto, L. Andriekaus, A. Puišytės samprata: poezija – žmogaus kalba, kylanti į dieviškumo sferą. Poetas žino ir laukia: kažkas turi jį paliesti „nematomu sparnu“. Angelas jį vedasi į tankmes, kur „dar niekas nedrįso įžengti“. Iš gilumų ataidi šnabždesiai, kuriuos tik jis tegirdi ir negali jų nei nutildyti, nei pakeisti. „aš nubundu galvoj man žydi medis / ir suokia paukščių kerintys pulkai“. Jei dabartinės civilizacijos triukšme mirs poezija, tai „iširs slaptieji pasaulio ryšiai“, visata „nustos savo prasmės“, „tai bus ženklas / kad Dievo nėra“.
       Marčėnas kuria aukšto dvasinio polėkio lyriką („dievaitis bunda manyje“). Bet ją žūtbūtinai stengiasi pajungti paprastumo estetikai – šnekamojo tono sakinys, nutraukta frazė, permušantys prozaizmai, mažybinių žodelių ironija („mergikės vištų akimis / raibom plunksnikėm / papūgėlės / jos trokšta tapt gražiausiom mis / lietuvėm“). Konkretus vaizdas jam yra pirminis eilėraščio branduolys, kuris staiga atsiveria ir impulsyviais šuoliais plėtojasi per visą kūrinį kaip vientisas emocinis įvykis. Eilėraštis įgauna ašinę vyksmo liniją, užuomazgą ir atomazgą, kaip ir Just. Marcinkevičiaus ar J. Strielkūno lyrikoje. Viršum ežero mėnulis, o vyrai guli po velėnom; tu pasakoji kažką baisaus, o man ir taip baisu patamsy, nes „vyrai guli po velėnom“ (eil. „Naktigonė vaikystėje“). Melodingumo srautas, laisvai besiliejantis iš vidaus, kaip ir A. A. Jonyno eilėraščiuose, pagauna žodžius ir suglaudžia į veržlų mostą.

       tu man kažką sakai aš negirdžiu
       nes tavo balsą atkartoja paukščiai
       nes tampa neaprėpiamu žodžiu
       vienu metu ir giluma ir aukštis

       Marčėno eilėraščiai, išaugę ant tradicinių lyrikos pamatų, yra persmelkti nuolat kintančios poetiškumo pajautos, kuri neleidžia jiems suvienodėti. Poezijai, atgavusiai viltį ir prasmę („aš regiu ir tikiu / ir į gaudžiantį rytą keliuos“), reikalingas, pasak autoriaus, nuolatinis kitėjimas, „sielos akrobatika“ („Pavydžiu odą keičiančioms gyvatėms“).

       Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: Alma litera, 1996.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt