TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Nida Gaidauskienė

       DANGAUS NEGATYVAS TRUPANČIOS SIENOS VISATOJE

       Kukulas V. JUDAS TAIPOGI DANGUJ. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

       Taip jau sutapo, kad pirmąkart Valdemaro Kukulo eilėraščių knygą „Judas taipogi danguj“ paėmiau į rankas maždaug tuo pat metu, kai „Šiaurės Atėnai“ (2005.X.22) perspausdino „Da Vinčio kodo“ registru aidintį Stephano Reuterio straipsnį „Dvasinis Judo palikimas“. Jame buvo teigiama, kad neaiškiomis ir kiek detektyvinėmis aplinkybėmis atsirado dokumentų ryšulys, kuriame tarp kitų apokrifinių tekstų, verstų į koptų kalbą, esanti ir Judo Iskarijoto evangelija, neva atskleisianti tikruosius išdavystės motyvus ir padėsianti papildyti „neryškų krikščionybės vaizdą II amžiuje“.

       V.Kukulo kūrybos subjektas regi savo gyvenimą kaip gemalo poza susirietusį pergamentą, kuriame Evangelija įsikomponuoja savaip. Ko gero, šis teiginys nebūtų neteisingas ir kalbant apie patį tekstų autorių. Kasdiena verčia jį justi savo giminystę su infernalinių F.Dostojevskio personažų kompleksais. Faktus rūšiuojanti sąmonė įtraukia save į Kirilovo, Ivano Karamazovo, Smerdiakovo orbitą. Ji brėžiasi teocentrinėje ar heliocentrinėje sistemoje, pereinančioje į egocentrinę („Esu vienas. Ir nieko nematau. Išskyrus save“, p. 10; „Sugriuvus žmogui, ir pasaulis griūva“, „O sergančiam labai pasaulis serga“, p. 100; „Sakysit – šitaip niekad nebūna, / Kad žmogus pats sau dėtų karūną / Arba kaip Dievas pats save išganytų. / Bet būna: be daktarų išgyta, / Ir pačiam nesuvokiant ne kartą / Pasiskandinta ar pasikarta“, p. 18). Tarp išgyta ir pasikarta blaškosi vakarykštis maištininkas, nūnai į krūtinę sau mušantis „pūstelninkas“ („Kieno gyvenimą aš gyvenu, už ką aš atgailauju?“ – „Atgailos baladė“, p. 110), kuris net atgailaudamas neatsistatydina iš savo visatos judintojo pareigų.

       Džudeka poetinės teologijos sistemoje. „Aštuonių gėlų vakarų“ (1999) skaitytojas pamena ciklą „Poeto teologija“, tik patvirtinantį kuriančiojo egocentrizmą. Naujojoje knygoje teologija plėtojama. „Visos kelionės / Į dangų ar pragarą baigias vienodai – / Be teisės sugrįžti atgal (...) Teologija rados / Įrodyt, kad Judas taipogi danguj“ (p. 5), – skaitome pirmajame įžanginiame knygos eilėraštyje. Tas „taipogi danguj“, nors atrodytų, kad skleidžia gerąją – gailestingumo, malonės – žinią, turi ir kitą, daug kasdieniškesnę informaciją – Judo taip pat nėra tarp gyvųjų. Jis, kaip ir visi kiti, išėjo negrįžti. Tuoj po „vizitinio“ einančiame tekste randame laisvai pakoreguotą, tiksliau – supaprastintą, Dante’s kosminę struktūrą. Jei gerai supratau, ši korekcija reikštų, jog mūsų buvimo čia vieta yra septintasis skaistyklos ratas – Žemės „rojus“, iš kurio regime štai ką: „Ir laiptai į dangų seniai / Atremti ne į žemę. Jie veda / Iš pirmo dangaus į devintą, / Jie nelūžta (...) / Nes niekas seniai nepakyla / Net lig pirmo dangaus“ (p. 8). Apie pragarą nėra nė žodžio. Bet kur tada, logiškai mąstant, dėtis, jei susisiekimas su dangumi toks komplikuotas: liftas veikia tik dangaus devynaukščio viduje? Ir vėl žvilgsnis į pačią knygos pradžią: „Visos kelionės / Į dangų ar pragarą baigias vienodai...“ Be teisės grįžti atgal. Užburtas ratas, į kurį būta aiškių užuominų jau dviejuose ankstesniuose rinkiniuose. Biologinis augmenijos virsmas labiau guodžia: amžina cikliškoji gyvybė glūdi brandinamoje sėkloje arba šaknyse:

Asiūkliai patys pasisėja,
Žliūgė pati save užglosto,
Ir barstosi žolė pavėjui
Pati, parimus sau ant bluosto.
(...)
Į savo lają remias medžiai,
Pelėsis auga iš pelėsio –
Aukštyn gelmėn, į dangų skradžiai,
Kuriam, deja, nesiilsėsim.

„Metų apgiedojimas“, p. 77

       Žmogus ištremiamas iš šito ciklo („Juk be šaknų akmens paminklai. / Ir be šaknų anapus metai“, p. 77). Dangaus ir gelmės kryptys apsiverčia. Tad kur dangus, kurio atmatuota ir Judui? Savotiška išeitis iš tos aklavietės būtų vienas Kukulo prasitarimas: „Literatūra, deja, kad ir kaip pyktų dvasininkai, yra savotiška religija: ji modeliuoja pasaulį, kurio aplink mus nėra ir niekada nebus, ir skaitydami mes kuriamės savąjį „antrąjį dangų“ („Nemunas“, 2004, spalio 21–27, p. 6).

       O laido dauno. Savo negalėjimu atsiplėšti nuo didžiojo pasakojimo, biblinių sąvokų vartojimu Kukulas labai artimas Vaidotui Dauniui, kuriam šiame rinkinyje yra skiriamas ne vienas eilėraštis, jau nekalbant apie ciklą „Metų laikai“, pavadintą taip pat, kaip pirmoji bičiulio knyga. Daunio biografija, atsižvelgiant ir į jos užsklandą, yra tobulas Kukulo sumodeliuotos Poeto lemties išsipildymas („Negerai per ilgai gyventi...“, p. 9), neatsitiktinai išreiškiamas jautriais, bet ir savaip entuziastingais atminimo tekstais (kurių Kukulo bibliografijoje yra apsčiai). Jau į gyvenimo pabaigą rašydamas esė apie Vincą Mykolaitį, Daunys kaip organišką savastį kartojo rimą „Putinas / būtinas“, nenurodydamas, o gal net neprisimindamas pirminio šaltinio – jam pačiam dedikuotos elegiškos Kukulo dainos („Žalioje vėtros šakoje“, 1984, p. 51). Pacituosiu jos pabaigą: „Nes dangus vandeny – tarsi stabdomas – / Vis pilnesnis, pilnesnis gyvenimo. / Tai su juo netikėtai sutapdamas, / Liūdnas putinas griūva į Nemuną“. Sutapimas – gyvenimo, dangaus, gelmės ir stebinčiojo – buvo ir yra eilėraščio autoriaus dramatiškas, nes gal tik akimirksnį įmanomas, siekinys. Naujojoje poezijos knygoje eilėraštis „Vaidoto Daunio kapas“ (tai šiam rinkiniui itin būdingi toponimai) nepalieka jokios sutapimo iliuzijos. Nemunas tebefigūruoja, bet jis teka lėtai už reikšmių lauko. Susitikimo vieta galėtų būti antkapio tekstas – V.Daunio ciklo „300 spartiečių“ fragmentas („Tėvyne mano, ar manęs užteks, / aš paskutinis, tau nesudainuotas...“), bet komentaru („Raidės tėvynei kažkokiai“, p. 38) darsyk duodama nuoroda į tą, kurio karalystė – ne šio pasaulio. Šitaip sau pasiimamas iki pabaigos abejojančio Judo žvilgsnis. Bet ir apraudančio. Jau kitu tekstu:

Tavo nugara kryžiui pritaikyta. Kūnai bejėgiai,
Kol kančia jais sugroja melodiją – trumpą, bet skaudžią.
Tavo kryžiui čia medžio nėra. Kur ieškot jo pabėgai?
Ten tau lyja lietus, ir apsiaustas nuo nugaros šliaužia, –
Laisio gailio – tolybėje – o laido dauno...

„Laisio gailio baladė“, p. 108

       Laisio gailio refrenas perimtas iš „Palangos Juzės“ vestuvinės „rėdos“ (beje, Kupiškio „parakvijoje“) aprašo. Laido dauno susikurtas pagal tuos pačius raudos žodžių radimosi dėsnius. Valančiaus aprašyta jungtuvių situacija, kai apgailima ištekančioji, Kukulo „Laisio gailio baladėje“ virsta laidotuvių rauda. Bet vis tiek lieka kažin koks „ištekėjimas“ (per upės, lietaus įvaizdžius) kitan gyveniman. Cituojamame tekste nuskamba keli Judo temai būdingi motyvai – išdavystės ir sunkaus kaltinimo savavališku pasitraukimu:

Neišduotas, nenuvestas neina ant kryžiaus. Per miegą
Savo sielą matai nulinčiuotą, o pats jai – jos graudžią
Giesmę giedi, priklaupęs ant kelių. Pabėgai? Pabėgai –
Ten tau lyja lietus, ir apsiaustas nuo nugaros šliaužia...

       Stipriai ir beviltiškai pasakyta apie tėvynę, kurioje tiesiai į kaulus tekši drėgmė. Jos vardas irgi galėtų būti lietuva. Pabėgimo idėją įteigia Daunio eilėraštis, kaip manoma, vienas paskučiausių: „Štai aš! Skiemuo iš pabėgėlių krašto“. Būtina nepamiršt „antrojo dangaus“ dėsnių reliatyvumo. („Laisio gailio baladė“ – viena geriausių iš šiaip jau blausoko, paremto refrenų kartojimu, šio žanro ciklo naujojoje knygoje. Baladžių ciklais užbaigiami bemaž visi Kukulo eilėraščių rinkiniai.)

       Savižudybės tema nekanoniškai interpretuota Kukulo poemoje „Gyvenimas žemėje“ („Prašau atminties“, 1989), parašytoje lyg ir modernizuojant Kahlilį Gibraną („Jėzus, žmogaus sūnus“). Ten ir Jėzus, kaip žmogus, bet ne dievažmogis, ir Judas pasirenka savižudybę. Tik pirmojo mirtis draudžia vėlesnę kitų savižudybę, o antrasis aukojasi prisiimdamas žmogžudžio kaltę, kad būtų įvykdytas anas kilnus savęs išsižadėjimas iki mirties. Knygoje „Judas taipogi danguj“ už akipločio ribų veik nepasitraukia užmigusieji „kilpoj ant tręštančio nuoskaudų balkio“ (p. 95). Projektuojama viešo pasikorimo paradoksali situacija, susirinkus visiems artimiesiems („Kas išdrįs nuimti šį pakaruoklį...“, p. 71). Savižudybė traktuojama kaip apsėdimas, idée fixe, gal net kaip genetinis paveldas („Virvių kalnas vis auga ir auga“, p. 42; „Dabar jau žinau, kad galiu atpažinti / Iš veido savižudį. Net jei jis drįstų / Paskelbti sau nuosprendį tik po daugybės / Dešimtmečių. Veidas jo pilnas jau šiandien / Mirties. Kuo daugiau akyse susitvenkę / Gyvenimo, tuo ten seklesnė gyvybė“, p. 23). Žmogus, apsirgęs ta mintim, pats jau yra legionas, t.y. jį apnikęs ne vienas demonas, o visa jų armija. Anot Morkaus evangelijos, toks, dar gyvas būdamas, jau gyvena kapuose (5,1 – 13). Dipticho „Legionas“ antra dalis skiriama iš kilpos išimto brolio atminimui, nors iš esmės 42–47 puslapių tekstai kilę iš tos pačios netekties. Iš susimąstymo apie gyvenimą susvetimėjimo kulminacijoje, kai net karstui „nešėjų nėra, nes nėra“ (p. 46). Šitai patirčiai vargiai randasi distancija (tai išduoda eilučių kokybė). Poeto teologinėje sistemoje broliui pakanka malonės, nepaisant to, kad jos suteikėjas patiria šizofrenišką susiskaldymą („Niekada netikėk, mano broli, manim, niekada, / Jau įkurdina pasauly, kuriame viešpatauja teisėtas Šeimininkas: „Mano brolis, man mirus, bus Tavo pasauly / paskutinis žmogus tokia pavarde. Tokiom akim. / Ir balsu...“ (p. 47). Bet jei brolis bus „paskutinis tokia pavarde“, vadinasi, eilėraščio kalbantysis bus kitur. Per kūrybą kompensuojama ir aukojamasi, išsižadama geresnės dalies. Tai inspiruoja didžiulis kaltės jausmas („kaltas, be galo / Kaltas, kad gyvenu, kad gyvas...“, p. 11). Ir paradoksalus suvokimas: „Likimo tikrai neturėčiau, jei jie dar gyventų“ (p. 97) Kitame eilėraštyje brolių galynėjimosi motyvas turi metafizinės kovos atspalvį: vaikystėje ir vynuogių (nevalgomų) vogti einama, nes knieti paspoksoti, kaip pliekiasi du broliai – provincijos režisierius ir aktorius, p. 48). Iš esmės tokia kova su rūgščių vynuogių (jas išspaudus – actas?) dekoracija įmanoma pačiame maištingos asmenybės viduje: „esu visų gyvenimas, kurs žaidžia / Visais ir visada. Todėl ir niekuo. Niekuo, taigi – savimi“, – „Atgailos baladė“, p. 110).

       Kūrybos procesas, Kukulo supratimu, siurbia iš gyvenimo geriausius syvus. Menas moka savižudybės kaina. Vietoj taikaus, nekonfliktiško sambūvio su artimaisiais, santarvės su savimi menininkas renkasi skausmingą patirtį, šitaip intensyvindamas savistabą ir kaltę perkūnydamas į tekstus: „Deja, lygus, perdėm padorus gyvenimas yra gyvenimas be prisiminimų, o be prisiminimų nėra ką atsinešti į pragaro, skaistyklos, rojaus prieangį. Taigi, ir į kūrybos prieangį“ („Metai“, 2004, Nr.10, p. 157). Prieangyje ilgai medituojamas taip aistringai krautas, o pažiūrėti – tik skurdus monotoniškas kelionės bagažas. Vigilijoje, tarsi vėl nuslystant į įbrėžtą plokštelės takelį, kartojama šekspyriška užuomina: naktinis budėjimas „Privalomas, nors ir nebūtinas“, nieko „Lig šiol iš mirties nepabudinęs“, nuovoka – esi „pats sau čia budelis“, ir, kur tik pažvelgsi, „ant kelio voliojas / Vien amžinas duobkasio butelis“ (p. 13).

       Pokalbiuose plėtodamas parabolę apie slydimą šlaitu ir nuolatinį kopimą į keterą (be galimybės ten užsikabaroti), Kukulas tarsi iš naujo skiepija Sizifo mitą mūsų kultūros kamienan. Apskritai jam labai artimas A.Camus egzistencializmas („Pradėti mąstyti – reiškia pradėti save pribaiginėti“, – Camus A. „Rinktinės esė“, 2002, p. 114). Tik, ko gero, pernelyg tiesmukai suprastas pasakymas, jog savižudybė „bręsta tylomis širdyje kaip ir reikšmingas kūrinys“ (ten pat, pabraukta cituojant). Tai turi kaip nors sublimuotis. Mat nesaikingas kalbėjimas šita tema (taip pat ir katastrofizmo tiražavimas, daugybinės refleksijos mirusiojo požiūriu) nelaiduoja kūrinio reikšmingumo. Kita vertus, bezmėnu (98 p. vartotas žodis) nepasversi, kas išgyvenama ir ar piktnaudžiaujama ta patirtim. Intensyvią pragaro patirtį ankstyvoje jaunystėje sau išprovokavo Leonidas Andrejevas, atsiguldamas tarp bėgių artėjant traukiniui. Šiam liovusis trankytis virš galvos, pakilo lyg ir pakirdęs iš depresijos, bet įgijęs širdies, kuri galėjo plakti kelis dešimtmečius ilgiau, ydą. Vis dėlto tai neišgelbėjo jo nuo vėlesnio suicidinio priepuolio, nei nuo dekadentiškos Judo temos, kurią psichologiškai įtaigiai įveikė ambicijos ir talento dėka.

       Šventorius, jo prieigos. Rinkinyje esama kai ko, kas primena „Valandų knygą“. Ne stilistika, ne nesamų maldų motyvais. Bendra pajauta (tampant ciferblato veidu, ant kurio perrašyta: „Kiekviena valanda žeidžia. / O paskutinė nužudo“, p. 54). Akyse yrantis daiktiškumas – vidinio nykimo metafora:

Trupanti siena. Plytos,
Gulančios viena ant kitos:
Išsilaikyti: aukštai ir vienai
Sienai, netekus visų kitų.
(...)

Jaučiantis esu aš. Matantis,
Kaip tikėjimo dulkės raudonos
Virsta vėl tikėjimo plytom, vėl
Plūsta kraujo šukėm ant grindinio.

p. 24, 25

       Ankstesnėje redakcijoje tikėjimo dulkės virsta žinojimo plytom. Bet Kukulo poetinė sistema, kur širdis spengia vietoj galvos (p. 33), neleidžia tokio nenuoseklumo. Užtat įtraukia daiktų kalbinimo galimybę (p. 92). (Panašus buvo Rilke’s žvilgsnis į erdvių užuominas visų akiai atvertoj vidinėj sienoj. Atmintimi jis restauravo gyvenimą.) Kitame eilėraštyje stovėjimas prieš tėvo išmūrytą sieną yra neįveikiamos užkardos ir savo „sienų“ nestabilumo, netvarumo meditacija: „Masonai moka / Savo šimtmečiams sienas iškelti. / Mano sienos iš niekur į niekur. // Kiek stačiau jų, jos griuvo, virto / Ant manęs, ant kitų. (...) / Mano rankos nepakelia plytos, / Sužalotos eilėraščių blokų“ (p. 70).

       Iš niekur į niekur suvokimą stiprina benamystė (anonimui lengva mirti), klaidžiojimas daugiabučių katakombomis, „Namuose. Kurie protėvių dvasioms, vaiduokliams nerūpi. / Iš gūdžios beprasmybės gyvenimas randas be tikslo“ (p. 95). Tikrumo nebuvimas akina ieškoti atramos kalboje, kuri atkurtų gimtąją erdvę ( „Tie namai, pastatyti seniai, įpusėjus gyvenimą, ėjo / Link manęs, bet pusiaukelėj sudegė. Žodžiais pavirto“, – pabraukta cituojant, p. 95). Ketvirtojo skyriaus pirmojo eilėraščio „Žinoma, viską galima grąžinti į savo vietas...“ kalba prikeliami vaikystės namai „sėlių miestelyje“. Atkurtoji, iš laiko nuotolio pamatyta erdvė atsisuka dviem tarsi iš anksto nulemtomis perspektyvomis: „Pro didįjį langą / Slenka kelias į kapines. O pro galinį, pro mažąjį, / ranką ištiesęs, gali pasiskinti agrastų“ (p. 89). Visa ko centre – masyvus, neišardomas rašomasis stalas, pelių apgyventas, „Ne rankraščių pilnas, o draiskanų, skiaučių ir šiukšlių“ (p. 89).

       Menine kalba išsiskiriančiame ciklo „Bažnyčių bibliotekos“ eilėraštyje gyvenimo estafetės atkarpa nužymima dar konkrečiau: nuo bažnyčios ligi kapinių, „nuo vyno iki džiovos“ (p. 52), per sausą dulkantį sniegą vaikiškomis rogutėmis stumiant šventoriuje pasivogtas knygas.

Keista tai nuodėmė – knygynus kupoliauti
Sužydusiam giesmių, raudų šventoriuj
Girtam, neapsiskaičiusiam ir, aišku,
Nežinančiam, ką reiškia girtas žodis
Nuskilusiai palaimintojo ausiai.

„Šventorius“, p. 50

       Dar viena aplinkybė: pavogusysis yra „Kalbos ir rašto nepatyręs“. Tai, ką reikėtų perskaityti, pasirodo esanti raudona plytų skalda, šventoriaus trupmena. Perskaitymas tolygus nebesančios šventyklos atstatymui. Savyje („raudonų sienų klaidūs labirintai, / ligi dangaus išmūrytos lentynos“, p. 50). Bet dalis teksto jau išbarstyta, sumokėta už degtinę bažnyčios pašonėj, turgaus užkandinėj. Metafiziškai temsta, akys anka. Ir tik paklydėliui rūpi šventoriuje po teisiųjų automobilių ratais traiškomo teksto likimas. Tik bepročiui leista iš krematoriumo kiemo išgelbėti Bibliją apanglėjusiais kraštais („Bažnyčių bibliotekos“, p. 58). Kukulas kalba ne tik apie bažnyčios knygos, bet ir apie „knygų bažnyčios“ (p. 58) išniekinimą – tiražuojamas nieko nekainuojančias tiesas, simbolines knygų kauges, kur „Marksas užgulęs Platoną, o Kantą / Slegia Leninas“ (p. 58), taigi, kur idealizmas kapituliuoja prieš materializmo sunkiąją artileriją. Plūstanti informacijos lavina prislegia skaitytoją „šio amžiaus bibliotekų tamsoje“ („Vienuolija“, p. 55). Nespėjantys jos perprasti negali laisvai mąstyti patys , „Prisirakinti, (...) / Prie knygų, prie savęs lyg prie uolos, / Lyg prie tylos akmens“ (p. 56). (Yra ir visiškai atviros didaktikos tekstas su Kukulo neapleidžiančia baltos ir juodos antinomija, kur knyga lyg „maskuojanti kalkių kreida“ prisidengia tauriu pavidalu, skleisdama juodą tiesą, p. 37.)

       Tyla. Laimingais atvejais į tylą iškrintama iš rūpesčių, skubos kaip į nuskaidrėjimo būseną (triptichas „Pauzė“, ypač pirmasis eilėraštis, p. 14–15). Kukulo lyrizmas, kurio jis pats drovisi, iš tiesų yra toks senamadiškas (savo kalbine raiška), bet sykiu pavydėtinai vaiskus, tikrai susijęs su gėla. Apskritai rišlumo ilgesį atspindi visa Kukulo sintaksė. Eilėraščių grafinis vaizdas nepakitęs nuo tų laikų, kai pats būsimasis poetas juos dar tik skaitė savo mokyklos vadovėliuose (nedrąsios išimtys: eilėraštis „Kris kaip vyno taurė...“, p. 94, kur žodžiai užrašyti pagal sąskambį artimomis triadomis, tarsi ieškant tinkamo; ir ne visai tikslingas telegramos diktanto eksperimentas „Greičiau atvažiuok...“, p. 42). Įsiminė eilėraštis „Liepa“ su verdančiuose medžiuose švokščiančiais, inkščiančiais paukščiais. Klasikinė forma nebūtinai paralyžiuoja mintį. Tai liudija jau cituoti fragmentai, tekstas apie Verbą, parodantis pavardės ir uždaro kiemo Žvėryne keleriopą semantiką (p. 39), finalinis eilėraštis, posmai apie ištremto amžiaus tylą (p. 93).

       Tyla gali būti ir kurčia, destruktyvi (p. 56). Neretai ausis užgula pats eilėraščio nebylumas, publicistiniai pasažai poezijos knygoje („Mes buvome laimingi vien todėl. Kad nelaimingi / Išmokom būt...“, p. 102; arba: „Kokia migla užstoja / Dabar mus, kūkčiojančius nuovargio estradoj?“, p. 105). Jokie rimų sąskambiai nestebina (liūdniau, kai baisiai nuvilia jų banalumas: „Lyg savyje girdėčiau / Liepsnojant meilės bylą – / Taip skaisčiai akys šviečia, / Bet viskas rimsta, tyla“ , p. 73).

       Yra ir dar vienas Kukulo anachronizmas, susijęs su anksčiau gyvavusiu tikėjimu poeto ir visuomenės sinergeze, analogiška ankstyvojo Maironio Lietuvai. Dabar jis virtęs opozicija. Ir šiandien Kukulo kalboje išsprūsta andainykštis gestas, primenantis pirštų judesį neriant sagutę į sutanos kietos apykaklės kilpą: „Dabar jau niekam nerūpi / Ramios malonios vasaros naktys“ (p. 8). Blogiau, kai trintis su minios inercija virsta eiliuotu pamfletu. Tada jau Maironio-Brazdžionio poza dėstomos politinės problemos (pavyzdžiui, apie ES, p. 82–84; apie valdovų rūmus be valdovų, p. 98–99; apie išsigimstančią tautą, p. 40). Nesinori jų cituoti. O net ir cituodama ką nors gražaus, dažnai be didelio gailesčio ištraukiu tas eilutes iš teksto. Mat teksto, kaip nedalomos visumos, atvejų ne taip jau daug (trupančios sienos fenomenas).

       Kukulo eilėraščių subjektas tariasi turįs pranašystės charizmą („Bet nenušvinta mano akys tylinčios – jos mato: / Tas bus nušautas, tas išaukštintas, tą mylimoji / Išduos...“, p. 91), graso savo juostančiu pirštu („Ir mūsų patirtam rytojuj mūs vaikai bus nelaimingi“ – „Patirto rytojaus baladė“, p. 102). Jis yra nusilpęs pontifix, jau nebestatantis tiltų, lieptų (svarbių savo poezijos ženklų: „Pavargau jau, jėgų neturiu būti rudenio tiltu...“), o tik besilaikantis tvirtai įsitvėręs tilto turėklų (liaudies karinės dainos atbalsis: „Už tilto / Turėklų laikykis / Lyg perėją / Saugantis rikis. / Ant likusio / Savo rėkalnio Turėkis, / Turėkis, turėkis“, p. 19). Knygoje skelbiami nebaigtų ciklų ir nebaigtos poemos fragmentai, tarsi nebesitikint jų užbaigti. Tas netikėjimas persekioja poetą gal jau penkiolika metų. Radimosi iš akmens, neužbaigtumo estetikos puoselėtojui O.Rodinui nebuvo leista baigti savo „Pragaro vartų“. Galbūt Kukulas aukoja Nebaigtuosius ciklus, kad pavyktų užbaigti savuosius „Bohemos vartus“, tikėtina, gerą knygą opia tema, apie paties patirtą prakeikimo kančią.

       Sąmoningai ar nesąmoningai Kukulas įjautrina save kaip negatyvo plokštelę (tai pagauta ir knygos apipavidalintojo R.Oranto – tikrai juodi juodraščiai). Kokia šviesa ją reikia peršviesti, kad išvystume tikrąjį vaizdą? Nujaučiu galimą poeto atsakymą: „žydrąja vytimo šviesa“ (p. 93), šviesa, „kada mūsų nebus...“:

Ir galbūt tik tada pirmąkart
Susitiksim nustėrę, kad ėjom
Viens kitam vieno žodžio ištart.
Ta kalba, kur nė viens nemokėjom.

„Kada nors, kai manęs nebebus...“, p. 111

       Literatūra ir menas, 2006 02 10, nr. 3082

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt