BRIGITA SPEIČYTĖ

       Grajausko pamokos

       Naujo Gintaro Grajausko poezijos rinkinio pavadinimas skamba didaktiškai ir pabrėžtinai nenaujai: „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“. Net jei atmesime asociaciją su J. Erlicko „History of Lithuania“, rinkinio skyrių epigrafai apie herojinės istorijos paribius, nematomą istoriją kaip tikrąjį istorinio pažinimo objektą, apie vienintelės Istorijos nebuvimą („Istorijos nėra. Yra tik istorijos“), istorijos pabaiga dvelkia gerokai senstelėjusia ir, regis, visokeriopai iškalbėta akademine tiesa. Net jeigu jos šaltiniai – Plutarchas, Cervantesas ir anoniminis pokalbis, o ne F. Fukuyama, M. Foucault ar S. Greenblattas. Akademiškumo sugadintą sąmonę čia persmelkia įtarimas, kad šiuo atveju poezija ne užbėga už akių teoriniam mąstymui apie žmogaus buvimą pasaulyje, jog galėtų jį provokuoti (plg. jaunojo V. Kavolio dėmesį „bežemių“ poezijai), o seka iš paskos. Žinoma, autorius siekiasi pirminių šaltinių, bet jie jau gerokai išpustyti teorinio mąstymo. Tačiau tai yra neatsitiktinė poetinio mąstymo strategija, atmetanti linijinį mąstymo modelį, būdingą ir Istorijai, brėžiantį hierarchinį skirtumą tarp „priekyje“ ir „iš paskos“. Poeto atsidavimas pasikartojimo neišvengiamybei ir reikšmės nebuvimui: „apie ką visa tai? <...>/ir, žinoma, kaip visada: tūkstantį, / tūkstantįkart apie nieką“ (p. 7).
       Tokia poetinio nihilizmo užuomina (reikšmės nebuvimo pripažinimas) pirmajame rinkinio eilėraštyje suintriguoja – kaip suksis toliau poetas po šio žingsnio? Apie senelių egzistencialistų kadaise siūlytą savižudybės ar laisvo pasirinkimo patetiką nėra ko ir galvoti – kiti laikai. Ir jau pažįstamam G. Grajausko poezijos žaidybiškumui tai svetima. Melancholija – taip pat. Dar lieka banalybė. G. Grajauskui banalybė – tam tikra askezės forma, ir poezijos „aš“ laikysenos, ir mąstymo pagrindas. „Atostogaujantis atsiskyrėlis“ („Atsiskyrėlio atostogos“, 1993) tapo banalybės asketu, šiuolaikiniu „švento Augustino sužadėtiniu“, mokančiu naujausių laikų istorijos, kur blogas skonis – apsiverkti iš grožio, nes jo nėra. Ką gi, tokie laikai, pažvelkime į jų pamokas G. Grajausko poezijos žvilgsniu.
       Pirmoji pamoka – banaliam pasaulyje neieškoti sąjungininkų, netrokšti artumos, neprieiti per arti žmonių ir daiktų, jų neprisileisti. Artimumas ir intymumas pasaulyje tėra arba pavirsta prievarta („šalimais kaimynas, apkūnus, / riebiasprandis, visą kelią grūda ir / grūda mane šlaunimi į kampą“ – „jau temsta, o aš vis dar tebevažiuoju“, p. 8), klastingu noru užvaldyti („prilindo, užspaudė į kampą prie jūrų / muziejaus, eina artyn išsišiepę, nelyg/ per kūrybos vakarą, kiša ranką / jei ne paspaust, tai paglostyt, o akys // tik blizga: buriukas, buriukas – na kurgi / jau ne: šitaip norisi pabūti giliu ir dvasingu, poetų draugu, briedžių / viešpačiu, vyriausiuoju broliu“ – „Briedžiuko autorinis“, p. 20), mirties gašlumu („žinoma, post coitum ne kas, netgi labai / ne kas: eini į darbą, ir nueini, ir sėdi, tebe – / mirguliuoja geltoni lapai, šnervėse nuodė – / mingas grybienos kvapas, pušų ir trūnėsių: / gašlu kaip mirtis“ – „Pano pėdsakais“, p. 111). Išsilaikyti banalybės paviršiuje, melagingai nemaskuoti savo svetimumo žmonėms ir pasauliui. Pasinaudoti poetizmais tik tam, kad atgrėstum nuo savęs padorios distancijos nesilaikantį riebiasprandį kaimyną: „temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / „Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų“ („jau temsta, o aš vis dar tebevažiuoju“, p. 8). Arba dar geriau – sakyti arba veikti be užuolankų: „o briedžiukas kad ir mažas, bet teisingai / išauklėtas: parodė, kaip elgtis su sentimentaliais / plėšrūnais: prisileidęs arčiau, kanopėle / tik pyst! ir pasibaigė balius“ („Briedžiuko autorinis“, p. 20); „ir įeina kaži koks bendradarbis, ir klausia, / ar neturi cigaretės, klausia, – ne, sakau, neturiu – / tai kodėl neturi, sako jis bandydamas / pažvelgt į akis, – sakau, kad nereikia, / nereikia man, ir verčiau negudrauk: // nieko tau neišdegs: dirbu vienas“ („Pano pėdsakais“, p. 111). Taip išsklaidžius vadinamąsias „humanistines miglas“, laimima vienatvės erdvė ir atstumas savam žvilgsniui. Žvilgsnio malonumas, išlaikantis distanciją, šioje poezijoje yra dominuojanti patyrimo juslė. Intymų priartėjimą ženklinantys garsai, kvapai ir lytėjimai yra klastingi, klaidinantys, neadekvatūs, geriausiu atveju – komiški, atskleidžiantys tikrovės absurdą, kaip, pavyzdžiui, eilėraštyje „Hanzos miestas. 1999“ (p. 9):

       Antroji pamoka – nežiūrėti tiesiai, nespoksoti išpūtus akis. Tiesus žvilgsnis susijęs su tariamai objektyvaus pažinimo prievarta (nusavinimu) arba naivumu (dvi priešingybės, susiliečiančios). Geriau turėti vieną kiklopo akį nei dvi – vištytės: „Nesisupk ant kėdės, / verčiau pasiklausyk apie kiklopą. / Kiklopas turėjo vieną akį./ Mes turime vilties, kad. // Gerai. Dabar paklausyk apie vištytę. /Vištytė turėjo abi akeles. / Mes nebeturime vilties, kad“. – „Ką reikia žinoti apie gyvenimą“, p. 37). Jei žiūrėti – tai akies krašteliu („einu besišypsodamas“, p. 94), nudūrus akis („Jau tikrai bus kokie penkiolika laipsnių šalčio, ne mažiau“, p. 26). Žvilgsnis, kad ir toks asketiškai disciplinuotas, yra paskutinis ryšys su pasauliu, už jo – beprotybės slenkstis („Nieko nematau!“, p. 23). Nuo jos poezijoje saugo tik neįpareigotas banalios tikrovės stebėjimas įkypu žvilgsniu. Atviromis akimis galima žiūrėti tik į atspindį, atvaizdą (taip pat technologinį), žiūrėti vaiko žvilgsniu, bet drauge susidvejinus, tuo pat metu suvokiant ironišką vaizdo iliuzoriškumą („Literatūros vyksmas“, p. 15; „Kineskopas“, p. 63; „Vaikystėje buvo liguistai ramus, toks prasižiojęs...“, p. 32). Poetinio nihilizmo pamoka – jei atsiduoti, tai iliuzijai, suvokiant, kad tai – iliuzija. Visa kita – truputis karnavalo („Karnavalas“, p. 58), truputis absurdo su kruopelyte siaubo („Mikrobangos“, p. 57; „Pratimas karmai pagerinti“, p. 72 ir kt.)...
       Dar viena pamoka, iškylanti iš pirmųjų – nebūti išrinktuoju („Trisdešimt treji“, p. 31). Nepasiduoti savinančiam kieno nors žvilgsniui. Individuali banalybė, niekam neatstovaujanti (net jei tai iliuzija) geriau nei kolektyvinė. Nors ir vienos, ir antros tas pats galas – mirtis („Kažkoks kafka“, p. 35; „Autodafė“, p. 86). Savarankiškai iš banalybės galima pasidaryti šiokią tokią pramogą, sužaisti iš jos absurdišką vienatvės žaidimą („Homewood Suites, room 741“, p. 70). Kolektyvinė banalybė yra vulgari: „šalimais toks miškelis, tai ten / dar baisiau: kuosų kolonija // valgo, miega, peri vaikus, triedžia / ant visų, tąso žarnigalius, / nudžiautus iš mėsinės – kas per / linksmybės, koks įvykis, kiek / triukšmo, karkimo ir strykčiojimo“ („Kažkoks kafka“, p. 35). Joje prarasi ir ironiško šypsnio privilegiją. Apims žvilgsnio godumas, banalybės vartotojo aistra, dalyvavimo potraukis, sunaikinsiantis visus atstumus, taigi ir tave patį: „žiūrėjau žiūrėjau pro langą / žiūrėjau žiūrėjau // – ir kad imsiu šokinėti bėgioti šen / ir ten vaipytis ir maivytis oriai / kosčioti vartyti akis linguoti galva / sakyti „be abejo be abejo“ verstis kūlio / bučiuoti rankas uždirbti pinigus ir / leisti pinigus valytis batus, keiktis / fotografuotis pildyti anketas rašyti / curriculum vitae siuntinėti atvirukus“ ir t. t. (p. 49). „Aš“ yra be klasikinio „subjektyvaus turinio“, pats savaime yra niekas, tačiau matuojamas atstumais nuo Kito. Taškelis, suvokiantis save atsitiktinėje iliuzijos konfigūracijoje: „taigi jei pamatysi ką nors / baisaus – nesigąsdink, nesiduok / apgaunamas // nėra ten nei džiunglių, nei potvynių / anei zombių su zeimeriais // bet aš nesakau, kad nieko nėra / (kaip kad sako tamsybininkai) // yra begalinė daugybė // taškelių“ („Kineskopas“, p. 63). Pamatyti banalybę kaip banalybę, iliuziją kaip iliuziją – tai pasitvirtinti savo buvimą, nors ir atsitiktinį, kitų pasmerkiamą kaip svetimą; drauge – išnykimo akistatą, kaip asketo laukiamą malonę, artimą religinio nuskaidrėjimo, nuskaistėjimo būsenai:

       Vienintelė žinia iš „anapus“, Dievo vardas – banalus pasikartojimas, išsakomas E. Poe varno ar kinematografinio angelo lūpomis: „...ar jau išskaitei Dievo vardą ant / sniego – sakyk man“ // (varnas skubiai apsidairo ir / sako: nevermore, kad tave, / one more time nevermore.)“ („Prie užkandinės 64-ajame autostrados Klaipėda–Vilnius kilometre valgydamas mėsainį su sūriu sutikau mokytą varną“, p. 13); iš pokalbio su angelu: „...tai ką man toliau daryti“ / „ar tau dar neaišku, grajauskai: / tą patį, ką iki šiol“ / „o varge, ir kada visa tai pasibaigs“ / „kai Dievas pabaigs, ką sumanęs“ („Kinematografinė poema“, p. 114). Banalybės sakralizacija, kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų, yra paskutinė rinkinio pamoka.
       Vis dėlto, išėjus tokį naujausių laikų istorijos G. Grajausko poezijoje kursą, kyla abejonė, ar jis neturėtų vadintis „vadovėlis nepradedantiesiems“? Ar ne paradoksalu, kad tokios poetinės askezės pamokos, iki banalybės susiaurėjęs vertybinis horizontas, nihilistinė nuostata, svetimumo ir vienatvės, nebuvimo kartu patirtys adresuojamos skaitančiųjų kolektyvui kaip vadovėlis? Ko čia galima išmokti? Pažvelgus įkypu žvilgsniu – labai galimas daiktas, kad poezija, poetiniai tekstai siūlomi kaip tas pats iliuzijos ekranas, kuriuo galima ironiškai tikėti, žvilgsnis iš atstumo, susitikimas nesusipažįstant, padorus artumas, neužspaudžiant šlaunimi į kampą – tai, kam šiame poezijos rinkinyje, mano supratimu, teikiama vertė. Kuklu, bet, deja, tiek paguodos istorijoje, kurios nėra už teksto, kaip žinoma, tik pasakojime, siužete, tegul ir popsinio komikso žanro (viršelio sugestija). Ne daugiau, kad ir kaip norėtųsi:

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt