<< Atgal ParaSidas
Apsimeskime kvailiukais, nei kada
girdėjusiais Aido Marčėno vardo ir pavardės, nei jį patį mačiusiais, o dar geriau
nei kada nors skaičiusiais šio moderniosios lietuvių poezijos grando,
pripažinčiausio iš pripažinčiausiųjų kūrybos. Tiesiog atsidurkime pirmąsyk akis
į akį su (jau aštuntąja) jo lyrikos knyga ,,Pasauliai, šiemet išleista Lietuvos
rašytojų sąjungos leidyklos. Suskaičiavę penkis akmenukus knygos viršelyje ir
įsidėmėję vieną kaštoną, panašų į neatmenamų laikų senumo kuoką,
prismaigstytą aštrių dyglių (visai tikėtina, jog kuoka skirta pirmajam, kas atvertė
šią knygą), pasiduokime dailininko Romo Oranto fantazijai ir, niekada negirdėję poeto
vardo, perskaitykime ranka išraitytą Marčėno vardą: Sidas. Minimalistinis, bet
minties gilumą liuobiantis dailininko užmanymas atitinka Sido užmojį išsvaidyti tuos
penkis akmenėlius į balą, kad jie šokčiotų vandens paviršiumi lyg kokie
prieštvaniniai laumžirgiai, sulaužydami ajerus į penkis Sido knygos skyrius.
Tada skaitytojui esmingai parūpsta, kaip
atrodo toji galva ant pečių (,,Kodėl ne po pažastimi? galėtų paklausti
modernusis Stasys Eidrigevičius), nors kai kurių duomenų, netgi ir ne itin malonių,
pateikta jau antrajame knygos eilėraštyje Kartais abejoju autoryste. Kaip
dailininkai randa vietos savo inicialams kūrinyje, taip opusą pasirašo ir Sidas, kad
būtų išsklaidytos bet kokios abejonės autoryste: aidas marčėnas. Šitas[i]
Pirmojo pasaulio lyrinis Sido herojus dukslus ir netgi gerokai praskydęs (eilėraštyje Rasos jis nori ištrinti seną save, taip save / nuo savęs nusiplaut, nusivalyt lyg aktorius po spektaklio grimą, bet rauna už krūmelio ir ten brazginasi dar ir kitame eilėraštyje Tiltelis). Dieve čia aš, nebūdingas gyvajai gamtai, reziumuoja Sidas. Anot V. Sventicko, galima ir pasiginčyti su savimi, nors Sidui į ginčus tveriant pirmąjį pasaulį jau nusišvilpt. Jis klūpėdamas vakarinėje maldoje bando subalansuoti skaidulomis savo paties tvėrimo maniera į nebesuvaldomus jutulius išbalansuotą lyrinį herojų:
Antrajam pasauliui sutverti dailininkas Romas Orantas perskelia kaštoną, į kurio kevalą Sidas susūdo voveruškom atsiduodantį Vakarą su kurmiarausiu. Šiame sūdyme yra visko iki soties. Jį patartina ragauti klausantis to paties Šarlio Aznavūro Je bois (Geriu). Geras sūdymas tinka ir Pagirių misterijai, ir Alyviniams trieiliams iš plenero, primenantiems į senų seniausiai išeksploatuotus eksperimentus pasinešusį senstantį Andrejų Voznesenskį (geriau jau šias novacijas Sidas paliktų kad ir Dariui Pocevičiui), ir Gintarui Grajauskui dedikuotoms eilėms Saugau akis, ir pokvailei Medžiuškių pastoralei, ir egocentriškam Na ir ką, (taip, su kableliu). Tai nedarnos pasaulis, tikras kurmiarausynas. Skaitytojas, strykčiodamas nuo vienos poetiniu virpuliu paėjusios eilutės ant kitos, gali džiaugtis sveikas išnešęs kailį. Sido prakilnumu Vakare su kurmiarausiu nė nedvelkia:
Pasaulyje Vakaras su kurmiarausiu Sidas ne tik barškina kaulais. Jis ironizuoja, pagiringai tyčiojasi, tėkšteli Tikrą eilėraštį (bene tikriausią šio pasaulio potyrį), kai ką perpasakoja iš nežinomo sugėrovo, iš durnyno, iš A. Šlepiko (Sakmė apie žūtį šamukų), Iš dugno. Vakaras su kurmiarausiu stipriausia visos knygos rišamoji medžiaga; žinoma, anot Sido, Kokioje šviesoje pažiūrėsi (v kakom sviete predstaviš). Tačiau ką ten žiūrėsi į baltosios karštligės angelus, apžlibt gali:
Angelų, šventosios dvasios (net
daugiskaitoje), Dievo Sido pasauliuose knibždėte knibžda. Tai ne ,,rišamoji
medžiaga, o pavadėlis pačiam Sidui, neleidžiančiam pernelyg laigyti dausose
nutolus nuo lietuvių poezijos konteksto. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Sidas
atsidėjęs skaptuoja žodį, kaip Šepka skaptavo medį. Vienas ir kitas tą patį
autoportretinį angelą su išverstomis iš nuostabos akimis. Taip Sido žodis ,,Vakare su
kurmiarausiu nusigrumdo iki pat Strazdelio gelmių. Kartais strimgalviais, kartais
su šypsenėle.
Pasaulyje Nubudęs kėkštas Sido lyrinis herojus dažniausiai bando apsimesti atsainiai švilpaujančiu praeiviu. Nors:
Pasaulį Pakankamai blogas poetas
Sidas pradeda tverti pakankamai prastu eilėraščiu Ketinimai. Kaip ir kitais,
kurių aidas seniai išdulkėjęs iš daugybės poetų knygų, bet užtat Sidui
tinkančiais rišamajai medžiagai. Matrica, Vieniša tryliktoji
eilutė, Tarptautinis forumas, Gardelis... Apie lyrinį h irgi ne
kokie miražai, ne kokie vaizdiniai. Tai greičiau probėgšmomis sukurtas pasaulis,
pakankamai atsainiai, nors ir pakankamai talentingai. Tai greičiau kopėčios (vėlgi
dailininko Romo Oranto įnašas) į penktąjį Sido pasaulį Metrikai. Nemunas, 2005 08 18, nr. 32 (69510) tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |