Indrė Žakevičienė

       Pašiauštos būties misterija

       Vis greičiau ateina Kalėdos, akimirksniu užgriūva kitas pirmadienis, vasaros visai nepastebimos... Nespėjam. Verta pamėginti sau padėti: aliuzijos, svajonės, asociacijos – lengvai pasiekiamos galimybės keisti laiką, gal ne plėsti, ne stabdyti, o gilinti; būsim toliau nuo paviršiaus, vadinasi, mažiau pasiduosime tėkmei. Tokiai terapijai neabejotinai tiks Valdo Daškevičiaus „Misterija“, 133 puslapių poezijos knyga¹, kurią verta imti į rankas ne vien dėl tokio pragmatinio tikslo (pasigydyti nuo skubos), bet norint pajusti skaitymo malonumą, poetinio žodžio įvairovės žavesį.

       Tiesa, sunku atsiginti klausimo, kaip turi skaityti žmogus, mėginantis apibūdinti naują knygą? Kiek pavydu klausytis rašančiųjų mąstymų apie kūrybos misterijos teikiamas privilegijas: „Menininko atsakomybė reikalauja pažvelgti į savo, vadinasi, ir į visos žmonijos prigimties prarają. Todėl tik nedaugelis ryžtasi nusileisti tenai, kur gimsta slogiausi košmarai ir gražiausi sapnai“². Menininkas pažvelgia, pamato ir perteikia, o skaitantysis šį pamatymą perima, bet nebūtinai pamato tai, ką stebėjo žvelgusysis. Išeitų, kad rašymas apie knygą – atrastos tiesos iškraipymas. Ar skaitančiajam privalu ieškoti kodų, raktų į tikrąją tiesą, ar pakanka savosios „giluminės tapatybės“³ pajautų, atgaivintų eilėraščiais? Kad būtų ramiau, norėtųsi laikytis pastarosios nuostatos; tada lieki laisvas manipuliuoti savo emocijomis ir mintimis, nebijodamas iškraipyti kūrėjo pamatyto tikrumo, o V. Daškevičiaus tikrumą tiksliai atkoduoti būtų sunku – jo tekstų raštai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo greitai perprantami. Įspūdis perskaičius išties stiprus, todėl iškart norisi formuluoti nujaučiamas, išbudintas subjektyvias tiesas.

       Pirmas pojūtis – aštrumas. Gal dėl to kalti „kalendoriaus ašmenys“ (taip pavadintas pirmas knygos skyrius), iškart keliantys aliuzijas į laiko pjūvį, praeinamybės kirtį, kuris gali būti ne tik skausmingas, bet ir žadinantis: neapsidairysi, nepastebėsi, tai ir prarasi, nepatirsi, jau praradai… Veidas, „prikaltas ilga vinimi“ (p. 10), „vyzdys raudonas“, gręžiantis galvą (p. 15), „mano esybę“ skrodžiantis „nematomas kirtis“ (p. 99), ranką perveriantis žemėn krintantis kaštonas (p. 127) asocijuojasi su muziliška zvimbiančia strėle, kiekvieną akimirką galinčia priartinti prie esminio kasdienybės pažinimo. Prismeigtas aš nėra laisvas, bet tikrai gyvas, nemeluojantis, besiklausantis ir girdintis. V. Daškevičiaus eilėraščiuose uždaryta būtis pašiaušusi pojūčius, nutolusi ir padalijusi pusiau (p. 99); tokia pašiaušta būtis suponuoja neįprastą situaciją: čia pat yra alternatyva, žinojimas, jog gali būti kitaip, nuojauta, jog galėjai (gali) būti kitoks, nuostaba, kad vis dėlto esi, nors ir toks… Kokia šios situacijos įsisąmoninimo prasmė? Ogi visai paprasta: leidi sau būti netobulam ir laisvėji.

       Skaitydamas V. Daškevičių laisvėji, nors ir pajunti nugulusias savigraužos nuosėdas. Gali pamėginti ironizuoti ir sizifiškai įveikti nepatikusio buvimo absurdą, bet ironija taip ir lieka galugerklyje, tik ir žiūri, kad nepaspringtum…

       Antras pojūtis išsivadavus iš ašmenų, tiksliau, apsigydžius jų paliktas žymes, – savita skaidri bendrystė: ir visybės, ir atskirties pajauta vienu metu, kasdienio buvimo misterija, suvokiant žemės nuomininko situaciją, nes „ši žemė yra žolės / sraigių, pelių, drugelių. / Ši žemė – putpelių, kurmių, / krūmokšnių, pievagrybių, kiškių“ („Nuosavybės teisė“). Esi šioj spalvingoj mozaikoj – šalia lūšių, lynų, žąsų, skerdžiamų paršų, kadugių, iliuzionistų, sanitarų, ilgaplaukių senučių – ir gali įminti šio sumaniai supinto margumyno mįslę, jeigu susitaikysi su nepaneigiamu dualumu, koduojančiu pilnatvę: kiekviena akimirka, situacija, veiksmas provokuoja atsaką, suponuoja cikliškumą, gimdantį dėsningumus. Požemiai ir padangės, panirusi plūdė ar širdis ir kylanti žąsis, lynas ir krytį imituojantis iliuzionistas („Dvyniai“, „Skimbteli valas“, „Išskyrus iliuzionistą“) – numanomos būties tvarkos liudytojai, bylojantys ne apie disonansus, o apie didžiąją priklausomybę, apie nulemtą „atsitiktinumą“, kuriuo grįstas visas buvimas. Įsisąmoninus šią nujaučiamą taisyklę, priėmus pašiauštos būties duotybę kaip neišvengiamą, vis dėlto galima patirti kasdienybės šventę, raukšlėto ir kreivo buvimo ekstazę. „Sekmadienio žmonių“ (p. 82) piešinys ypač gražiai atspindi šią galimybę; kažkodėl norisi prisiminti transpersonalistų vartojamą „savitranscendencijos“ sąvoką, žyminčią žmogaus gebėjimą persikūnyti į kokį nors įspūdingą objektą, peizažo elementą, išprovokavusį netikėtą būseną, sukėlusį susižavėjimą ar net pagarbią baimę. Pavyzdžiui, „maloniai leidi laiką vaikštinėdamas gamtoje, esi atsipalaidavęs ir atviras viskam, žiūri į gražų kalną – ir pats esi kalnas. Tavęs jau nėra čia, žvelgiančio štai ten, į kalną. Yra tik tasai kalnas, atrodo, kad jis mato save, arba atrodo, kad tu jį matai iš vidaus. (…) Vidus ir išorė – visa tai jau nebetenka jokios prasmės. Tu vis dar nedvejodamas gali pasakyti, kur baigiasi tavo kūnas, kur prasideda aplinka – tai ne patologinis susidvejinimas... Tai tavo paties aukštesnysis aš, pasiekęs atitinkamą lygmenį...“⁴ Menami „Sekmadienio žmonių“ subjektai to lygmens nepasiekia, bet tekstas provokuoja mintis apie anapusybę, kuri gali būti patirta kada panorėjus. ,,Sekmadienio žmonių“ slėnis, tiesiantis aliuzijas į kažkur egzistuojantį, bet ne visada randamą iliuzorinės ramybės prieglobstį, hipnotizuoja liudydamas apie čia pat slypintį stabilumą – atspirties garantą, mįslingos būties tarpininką. Tik šiai įtaigai nepasiduodama, nors „viename jo žvilgsnyje telpa / visi, bent kartą palietę / jį savo pėdomis ar akies krašteliu…“ (p. 82). Perkeista ,,savitranscendencija“ ištinka slėnį, o ne žmones:

       Gal ir gerai, nes lieka viltis įsitvirtinti slėnio žvilgsnyje, neįstrigus amžiname sekmadienyje.

       Skaitydamas V. Daškevičių, esi priverstas mąstyti, nors emociškai stiprūs įvaizdžiai dažnai nugena į tolimų asociacijų lankas.

       Trečias neabejotinas pojūtis – iliuzija, jog žiūri, stebi, o ne skaitai. Aštrios spalvos, ryškūs „tipažai“, konkrečiais, aiškiai nujaučiamais emociniais krūviais „įkrauti“ įvaizdžiai sukelia vizualinius potyrius, leidžia mėgautis išryškėjusių vaizdinių neįprastumu ir originalumu („Smegduobė“, „Užstalės bažnyčia“, „Pokylis“, „Spanguolių pieva“, „Palaukite kopėčių“, „Statulos“ ir kt.). Kartais vaizdinys šokiruoja („...Spanguolių pievoje / atsitiktiniai uogautojai / netyčia aptinka / kaukolę kupiną / uogų...“ (p. 70), kartais įsuka į metafizikos ir lengvos ironijos gijomis ataustos mistikos klostes („Būriuojasi statulos, / puošiasi aureolėmis, / nišas dalinasi, svarsto / kuri turės pasirodyti / išrinktiesiems su kraujo ašara...“ (p. 75), kartais kafkiškai pribloškia („Man skyrė kabinetą bei pižamą / ir prižiūrėtoją – vaškinę damą, / sėdėjau aš prie rašomojo stalo, / nelyginant muliažas, laukiau galo...“ (p. 15). Skaitant šias eilutes norisi likti menamojoje erdvėje ne mąstant, analizuojant, vertinant, o tik jaučiant, emociškai reaguojant, žavintis arba stebintis.

       Skaitydamas V. Daškevičių nenuobodžiausi – poezija gali būti ir intriguojanti.

       Štai tokios vieno skaitytojo atrastos subjektyvios tiesos. Yra jų ir daugiau, visų neišdėstysi... Gal jos visai nepanašios į kūrėjo pamatytą tikrumą, tada dar geriau – kuo daugiau prasmių koduoja tekstas, tuo daugiau šansų jį paskelbti tikra literatūros vertybe. Beje, kaip teigė „Misterijos“ autorius, „beatodairiška drąsa (...) vilioja dar neišbandytais aštriais žaidimais, dirgina, šokiruoja, bet ar veda į apsivalymą ir nuskaidrėjimą? Jeigu taip – viskas gerai“.⁵

       Skaitant šią knygą, galima apsivalyti ir nuskaidrėti (nugrimzti giliau, kur būna tamsiau, bet dažnai švariau...), vadinasi, viskas gerai.

       ***

       1. Daškevičius V. Misterija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. (Atgal>>>)

       2. Kūrybinė drąsa ir baimė: Vladas Daškevičius, in http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,articlesView.print:id,1734 (žiūrėta 2007 01 03); perkelta iš Nemunas, 2006 10 28. (Atgal>>>)

       3. Ten pat. (Atgal>>>)

       4. Wilber K. Brief History of Everything, Shambhala, p. 202–204. (Atgal>>>)

       5. Kūrybinė drąsa ir baimė: Vladas Daškevičius, in http://www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,articlesView.print:id,1734 (žiūrėta 2007 01 03); perkelta iš Nemunas, 2006 10 28. (Atgal>>>)

       Nemunas, 2007 01 25, nr.4 (138–579)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt