Liudvikas Jakimavičius

       KAŽKAS PASIBAIGĖ. NIEKAS NEPRASIDEDA
       (G. Grajausko Kaulinė dūdelė 1999)

       Astronomai nemano, kad antrasis tūkstantmetis, taigi ir XX a., jau baigėsi – jiem trūks plyš reikia dar vienos šventės po metų. Istorikai ir literatūros tyrinėtojai, matyt, skaičiuos kitaip – pernykštė literatūra buvo ano šimtmečio, o šiemetinė – jau naujojo. Taigi ir į knygas, išėjusias pernai, galime žvelgti jau su kito šimtmečio ir tūkstantmečio veido išraiška. Kai galvoje pinasi tokie didingi skaičiai, smulkūs literatūriniai įvykiai, plonos eilių knygelės ne vienam gal pasirodys it smiltys tarp masyvių girnų amžių malūne. Tačiau neskubėkime atžagaria ranka braukti visko nuo stalo, kas pasirodys mums ne per daug grandioziško formato. O paskutinė Gintaro Grajausko eilių knyga „Kaulinė dūdelė“ labiausiai ir nepasižymi didingumu. Taupi Viktorijos Daniliauskaitės viršelio grafika ir skyrių pavadinimų šriftai lyg ir kviečia mus gana tyliam pokalbiui, kur nebus rėkiama, draskomasi, per daug keikiamasi, vaidinama ir meluojama. Kas be ko, esama knygelėje ir to, tačiau saikingai. Turėdami tai galvoje, porą gražių žodžių galėtume pasakyti ir apie literatūros kritikus bei šiaip savo malonumui poeziją skaitančius asmenis. Šis nerėksmingas eilių rinkinys ir vienų, ir kitų kaipmat buvo pastebėtas ir pamėgintas įvertinti. Matyt, nedaug trūko jaunesnių vertintojų RS komisijoje, kad metų knyga būtų paskelbta ne Valdemaro Kukulo „Aštuoni gėli vakarai“, o „Kaulinė dūdelė“. Bet pradėkim nuo pradžių, mėgindami atsakyti į kiekvienai poezijai esminį klausimą – iš kur ji atsiranda, kas yra atsitikę tam eilėraščio asmeniui, kad jam kažką dar norisi pasakyti – ir ne šiaip sau, o eilėmis?
       Aiškumo ir šviesos toli ieškoti nereikia, mat G. Grajausko eilėraščių personažas nėra didelis slapukas, nesidangsto metaforomis ar kitais literatūriniais tropais, neužšifruoja savęs komplikuodamas kalbą. Jo kalbėjimas aiškus ir paprastas, kartais net tyčia kiek prislopintas, painkrustuotas kasdienės kalbos intonacijomis ir leksika, tačiau sykiu ir poetiškas, tik tas poetiškumas imasi ne iš intonavimo. Eilėraštis „Svečias“ parašytas imituojant paprastą dviejų asmenų dialogą. Situacija be galo paprasta – tokios nutinka vos ne kasdien. Svečias pamato kambaryje kaži ko labai nuliūdusi ir galvą nunėrusį eilėraščio subjektą – šeimininką ir mėgina išklausti, kas gi yra nutikę:

       Ši ilgoka eilėraščio citata įdomi keliais leitmotyviniais aspektais. Visų pirma egzistencine subjekto nuostata, kurią galėtume trumpai redukuoti į tokią formulę – „man skauda, kad nieko neskauda“. Nepoetui šis paradoksas gali būti sunkokai įkandamas kalambūras, tačiau poetui nejautra yra pražūtinga dvasios būsena – gal net baisesnė už mirtį. Šis eilėraštis – gan reta atvirumo akimirka, kai poetas lyg ir nekalbėdamas apie skaudėjimą vis dėlto apie jį kalba. Apskritai gana dažno eilėraščio išeities situacija yra atsivėrusi dvasios tuštuma, drama, kurioje nėra veiksmo ir vyksmo. Subjektas reflektuoja save kaip kokios absurdo pjesės „Belaukiant Godo“ antiherojų. Jis lyg patekęs į užkerėtą laiko akivarą, kur: „Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda. / Kas rytą nuo devintos treniruotės. / Mokomės negyventi. Mokytojas turi / juodą diržą. Absoliutus lavonas. // Skraidom lėktuvais. Einame pasivaikščioti. / Susitinkame panašių į save. Vangiai dauginamės. / Teiraujamės: kas ten? tai aš, tavo mylimoji. / Kas, kas? ten jau nieko nebėr, brangusis“ (p. 99). Kaip matome, prieš eilėraščio asmenį žiojasi vėl ta pati tuštuma, ir jis net nemaištauja, o apsišarvuoja kierkegoriška ironija, ir tas savęs bei pasaulio matymas truputėlį iš šono tai tuštumai suteikia spalvą – jei ne prasmę, tai žavumą. Bent jau eilėraščių tragikomiškas situacijas tiksliau būtų vadinti liūdnai komitragiškomis. Viename eilėraštyje, pavadintame „Kaip viskas buvo“, eilėraščio subjektas vaikštinėja sau be jokio konkretaus tikslo miesto gatvėmis ir, savaime suprantama, patenka policininkų akiratin:

       Nėra čia nei didelės tragedijos, anei didelio juoko, tačiau yra kaži kokio tikslaus savęs pastebėjimo kasdienybės banalybėje. Kitame eilėraštyje šį fenomeną poetas aiškina labai paprastai: „dabar jau visai nesvarbu, koks oras už lango, / veikiau atvirkščiai. Taip regintis tampa akylas“ (p. 72). Taigi įsižiūrima ne iš prievolės ar įsipareigojimo, nesistengiant ir neprakaituojant, o paprasčiausiai nuobodžiaujant, atliekant kažkokius veiksmus tarytum mašinaliai ir pagaunant akimirką čia ir dabar lyg dabarties aidėjimą – džiazo trelę. O toksai buvimas laisvai tekančio laiko srovėje tiesiog sufleruoja apie Rytų poetikos patirtį. Suprantama, maga jaunam poetui save išbandyti trieilio ar dvieilio kosmosu. Beje, ir pavyksta visai neblogai. Taip suręstas vienas iš knygos skyrių (registrų) „vox coelestis“. Tiesa, autentiškumo jame gal ir mažoka, tačiau vienas kitas blyksnis išduoda, kad kalba ne koks kinų lama, japonų budistas ar sintoistas, o mūsų jau šiek tiek apšnekėtas Gintaras Grajauskas. Na kad ir toks eilėraštis apie odą – „Nuogas prieš veidrodį“:

       Sakytum toks baisiai gabiai atliktas poetinis etiudas – dailininko eskizas žymintis vieną tašką žmogaus senėjimo trajektorijoje. Kitame taške – vaikystė, mažasis kojos pirštelis panardintas į tvenkinį ir keliantis ratilus per visą tvenkinį arba besijuokdamas bėgantis medžių viršūnėmis. O jau kitame trajektorijos taške – vienas iš dažniausių rinkinio leitmotyvų – kaulai kauleliai. Jie tušti, jie švilpia, kaukolių akiduobėm groja vėjas, o tobuliausia:

       Ir apskritai vertėtų čia tarti keletą žodžių apie įdomų dar nedaug apšnekėtą dalyką. Vieniems poetams geriau sekasi įelektrinti, energetiškai pakrauti metaforas, kitiems – metonimijas, vieniems – žemę ir požemį, kitiems – orą, dangų ir visa, kas plazda, vieniems – mėšlą, kitiems – mirą ir auksą. Galėtume skaldyti taip pasaulį iki begalybės, bet man rūpėjo pasakyti, ką pastebėjau. G. Grajauskui labiausiai sekasi įelektrinti smulkius daiktus, kurie, žiūrėk, ima ir padaro eilėraštį:

       Ne vienoje poetiškai keblesnėje situacijoje poetą gelbsti minimalizmas, muzikalumas ir supratimas, kas yra tvarka poezijoje. Tačiau kartais jis ima per daug pasitikėti mokėjimu, rašo visai ne savo eilėraštį, inspiruotas antikinio motyvo (kartais net hegzametru su slankiojančia cezūra), užsimiršęs, kad nei Homeru, nei Radausku, nei Marčėnu Lietuvoje nebūsi. Grajauskai, būk Grajausku – grok!

       Metai, 2000 kovas (3)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt