TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Marcelijus Martinaitis

       Aidas Marčėnas, kuris pats save sukūrė

       Šį rašinį apie Aido Marčėno poezijos rinkinį „Pasauliai“ pradedu sakiniais, kurie labiau tiktų jam užbaigti. Maždaug: perskaičiau, parašiau ir štai ką supratau. O, tiesą sakant, ir nesistengiau. Kam? Tiesiog skaičiau, nes buvo įdomu ir malonu skaityti, nereikėjo brautis pro šiandien išplitusias visokias imitacijas. Ar to neužtenka? Pagaliau to dalyko, kurį vadiname žodžiu „patinka“, niekaip iki galo nepaaiškinsi, kad ir kiek brautumeisi į patį tekstą, jo struktūrą, pjaustytum eilėraštį gabalais. Nors ir esu patyręs, kaip malonu naršytis po svetimus eilėraščius, ieškoti juose įvairių prasmių, semantinių bei akustinių ryšių, ko pats su savais tekstais niekada nedarai. O vis dėlto tokiu keliu eidamas niekaip nesurasi to, kas ir kodėl patiko ar teikė malonumo. Juk gali įdomiai parašyti apie labai neįdomų tekstą, panaudodamas modernią semiotinės analizės techniką. T. S. Eliotas yra sakęs, kad pirmiausia eilėraštis turi patikti, kad po to galėtum imtis žiaurios egzekucijos, t.y. analizės. Kai kurie plačiai žinomi tekstai būna lyg ir neliečiami. Žinoma, to nesakau apie „Pasaulius“, kuriuose visko yra. Nepakanka apie A. Marčėno poeziją būti tik daug girdėjusiam ar pažinoti patį autorių, bet reikia dar ir skaityti, ką aš su malonumu dariau. Nors gerai žinau, kad šiandien rašant recenzijas nebūtina skaityti knygų, nes pakanka pasiklausyti, ką kiti šneka apie autorių, ištraukti kokį sakinį, posmą, frazę, kad galėtum autorių sumalti į miltus ar išgirti, ypač jeigu dažniau tenka su juo pasėdėti „Suokalbyje“. Beje, apie knygos autorių jau yra nemažai kitų pasakyta ar jo paties parašyta.
       Manau, kad atėjo laikas A. Marčėno poeziją suvokti plačiau, ypač pasirodžius jo „Pasauliams“, geriausiai, kaip man atrodo, poeto knygai. Net ir šį rašinį norėjau pavadinti: antrasis A. Marčėno gyvenimas, turėdamas mintyse jo savotišką kūrybinį šuolį. Štai ir V.Sventickas trumpoje rinkinio anotacijoje sako: „poetas parašė savo knygą“. Tikrai – savo, ką jis sąmoningai ar nesąmoningai siekia atskleisti savo tekstais. Įstrigo eilutės iš ciklo „Komunikacijos“: „poetas / tėra kalbos susisiekimo priemonė“. Manau, kad ir visas rinkinys kaip tik ir yra bandymas susisiekti su kažkuo, kas ištinka netikėtai ar net nepasiruošus. Galiu net ir taip sakyti, jog ir aš šio rinkinio taip pat buvau nepasiruošęs skaityti.
       Skaičiau ne tik pačius tekstus, bet ir datas po jais. Jos taip pat yra daug apie kūrybos radimosi būdus, azartą ar net įtampą pasakantys prasminiai ženklai, tuo tarpu kai kurie kiti eiliuotojai yra įsitaisę tokias stakles, kad vos ne kasdien „išaustų“ po eilėraštį. Atkreipia dėmesį autorių ištikę staigūs kūrybiniai pliūpsniai, kai skubama paskui žodžius, kurie veda už įprastų ribų, tad reikia beveik tuoj pat viską užrašyti:

antrą naktį staiga
vienas po kito
ateina šeši invalidai
eilėraščiai, tereikia
teisingai užrašyt

„Kartais abejoju autoryste“

       Autorius turbūt galėtų patvirtinti, kad, ištiktas tokių proveržių, rodos, įveiki kažkokias ribas ir išeini ten, kur dar niekieno arba mažai kitų būta. Tada patiri tikrą kūrybos laisvę, kai niekam netrukdai ir tau niekas netrukdo – tik vaikštai savo keliu pats sau ar su savimi. Taip perskaičiau skyrius „Sunkėjantys dūmai“, „Vakaras su kurmiarausiu“, „Metrikai“, pavienius kitų skyrių eilėraščius. Tai ir autoriaus tikrasis savęs atradimas, atpažinimas, kaip toliau pasakyta cituotame eilėraštyje:

šitas tai jau tikrai
mano sukurtas, šitas

aidas, šitas marčėnas

       Kūryboje didelis dalykas prasimušti per tokį kiautą, kevalą, išlįsti iš ten. Tas kiautas gali būti nusikaltę eiliavimo kanonai, vienu ar kitu metu laidavę sėkmę, po kurios prasideda tekstų gaminimas, vieno begalinio eilėraščio rašymas, įsikalbėtų temų „tempimas“ ir panašiai.
       Yra dviejų tipų poetai. Vieni vaikšto ten, kur jau daugelio pabuvota, pertvarko ir perstato kitaip tai, kas jau kitų padaryta, perkilnoja vaizdus ir figūras į kitą laiką, jas susieja su savo patirtimi. Tokiu būdu taip pat rašoma gera poezija, turinti tam tikrus vertikalius istorinius, mitinius bei kultūrinius matmenis; joje neretai laikomasi klasikinių kanonų, gerai nugludinami tekstai, kalbama keliais balsais. Tokia, sakysime, yra T.Venclovos kūryba.
       Kito tipo poezija, kaip jau sakiau, yra, kada išeinama į ten, kur buvoja pats autorius, kaip koks vedlys pradėjęs vedžioti po įvairius savo gyvenimo bei patirties užkaborius, kalbantis savo balsu, darantis įvairias biografines atodangas.
       A. Marčėnas tarsi priklauso abiejų tipų poetams, sietinas tiek su klasika, jos kanonais, tiek su postmodernizmu. Poetas puikiai įvaldęs silabotoniką, griežtą ritmiką ir rimiką, savo mėgstamo soneto, kitas formas, su kuriomis paveldimos tam tikros figūros, intonacijos, beje, poeto kūryboje nuo pačių pirmųjų rinkinių įgyjančios individualios patirties įspaudus. Neišsižada ne tik pomėgio „senamadiškai“ eiliuoti, bet ir savo rinkinį “Pasauliai“ vadina lyrika, vartoja sąvoką, kuri jau išnyko iš postmodernistinės apyvartos, net ir garsiai ištarti, rodos, jau netinka.
       Tačiau netrukus kažkaip lengvai ir nepastebimai išsineriama iš tų įvairių kanonų, kai einama į gatvę, į gamtą, Medžiuškes, į vidurnakčio vienumą, o verlibruose pereinama į kasdieninę kalbą. Reikia pasakyti, kad A. Marčėnas naudojasi daugeliu išraiškos priemonių, kartais eiliuoja lengvai ir grakščiai, lyg ir nejausdamas didesnių sunkumų. O tai ir leidžia aprėpti didelį nuotaikų, temų, niuansų spektrą, nekliuvinėjant už formalių dalykų.
       Savotiškas tų dviejų Marčėnų junginys galėtų būti paskutinis knygos skyrius „Metrikai“, kurį sudaro trys didoki tekstai: „Armonikėlei“, „Priešaušrio algoritmai“ ir „Beždžionių tiltas“. Tai yra trys ciklai, kuriuos V. Sventickas vadina sonetų vainikais. Čia laikomasi gana griežto klasikinio kanono bei rimavimo schemų, šekspyriško jambo.
       Krenta į akis matematiškai gana tiksli struktūra, kiekviename skyriuje yra po penkiolika sonetų, darniai, kaip reikalauja kanonas, išdėstyti rimai, atrodytų, viskas labai tiksliai „sukalta“. Tačiau kitame tekste kartojama ne paskutinė frazė, kaip derėtų sonetų vainikui, o tik rimas trečioje kito soneto eilutėje, beje, išskyrus pirmąjį, kitose trūksta po vieną eilutę, t.y. jų – po trylika.
       Gali atrodyti keista, kad modernus poetas užsiima tokia „buhalterija“, tikriausiai skaičiavo eilutes, laikėsi griežtos klasikinės rimų schemos, tuo tarpu verlibras leistų laisvai šuoliuoti tekstais, ką poetas pat neblogai daro.
       Štai čia ir yra tai, apie ką reikia rimtai kalbėti, nes tai būtų ir paties autoriaus kūrybinė byla, pajuntama jau iš pačios tekstų formos kaip kontrastas tarp griežto klasikinio žanro kanono, reikalaujančio tvardytis, suveržti žodžius, ir „palaido liežuvio“, viso šiuolaikinio žodyno, perimto iš gatvės, meninės bohemos, klasikos, savo paties ankstyvosios poezijos, sovietinio režimo frazeologijos, net vulgarizmų, kurie šiame kontekste visai neerzina. Primenamas Camus, jo Sizifo mito interpretacija, absurdas ir bandymas jį įveikti kūryba, kaip galima suvokti iš šių sonetų ciklo. Štai teksto „Priešaušrio algoritmai“ pradžia:

iš nervų – ligos; duota: netikėtas
gyvenimo scenarijui sinopsis,
kur akmenį ridendamas vaduosis
iš mėšlino žmogaus švarus poetas,

(paryškinta – M. M.)
jis stums kaip skarabėjas savo turtą,
tiek išmatų vargu ar kas pakeltų –

       Apskritai „Metrikais“ tarsi dokumentuojamas paties poeto atsiradimas, jo sunkus tapimas gana apibrėžtame, nepalankiame, nešvariame, žmogų žeminančiame laike. Prie šios temos ilgiau sustojau dėl to, jog ji dominuoja beveik visame rinkinyje, o šiuose cikluose pateikiama autentiška, labai atvira kūrybinė biografija, kelias jauno maištininko, kuris sukilo prieš literatūrinį sustabarėjimą, savo ankstyvąja eseistika erzindamas „klasikus“, pagaliau – ir prieš save patį, rinkdamasis savotišką tremtį minimose Medžiuškėse, kur gamtoje tarsi daromos atgailos („Dievui į ausį“, „kampe, kur paneigdamas klasiką…“, „Rasos“, „Medžiuškių elegija“ ir kiti tekstai iš pirmųjų rinkinio skyrių).
       Čia kalbėjau apie du galimus sonetų perskaitymo būdus: kaip gerai „sukaltus“, nugludintus, klasiškai intonuotus ir be jokių trikdžių maloniai skaitomus tekstus ir kaip kalbinį srautą, rodos, labiau tinkantį verlibrams ar autobiografinėms išpažintims.
       Ir tai dar ne viskas. Kiekvieną sonetų ciklą palydi gana platūs proziniai komentarai, kurie sudaro antrą šių kūrinių dalį, ne mažiau įdomią ir paveikią. Šiaip, rodos, nebūtų autoriui reikalo rašyti komentarų, nes įvairios šifruotės įmanomos ir be jų. Tačiau, kaip aš suprantu, tai daroma sąmoningai, siūlant dar vieną perskaitymo būdą, t.y. gilinant įvairias biografines bei to meto specifinės aplinkos aliuzijas, panaudojant asmenį liudijančius “dokumentus“, kaip būdavo reikalaujama siekiant įrodyti savo tapatybę ir panašiai. Todėl „Metrikus“ galbūt labiau tiktų vadinti poema, nes juos sieja gana vientisa tema.
       „Pasaulių“ pasirodymo proga noriu išsakyti senokai man knietinčią mintį. Pagaliau štai ir lietuvių poetai apgyvendina Vilnių, įsikuria tokiomis kolonijomis, kokia, sakysim, yra buvusi ne vien A. Marčėno minima „gorkynė“ (buvusi Gorkio, dabar Pilies gatvė). Iš čia, iš dabartinės Pilies gatvės, save kildina ne vienas viduriniosios kartos menininkas, kaip mes vyresni – iš kaimų. Skaitydamas paskaitas, pro Krėvės auditorijos langus matydavau, kaip jie ten renkasi – „hipiuojantys“, plaukuoti, barzdoti, panešiotais džinsais, pabėgę iš paskaitų, nepritampantys ir nesutampantys, atžagari viskam, kas buvo privaloma, – savita meninė ar pusiau meninė gatvės bohema, traukianti:

per Gorkio gatvės apkasus, parvirtęs
ant šono surūdijęs vilkas staugia,
keli bičiuliai grindinin įaugę –
jų gyvastys didesnės negu mirtys
gorkyno mėsmalėj, gražiausios eilės
iš visko, kas nebūtina, kokteilis

„Armonikėlei“

       Čia labai įdomi tekste paminėtų apkasų semantika, kuri paaiškėja iš komentarų: tada Gorkio gatve buvo tiesiamos požeminės komunikacijos, ir jauni meno „sukilėliai“ per išraustas žemes lyg per apkasus brovėsi į savo kavinukes, nepriklausomų dailininkų dirbtuves, skverus. Tokios daugiaprasmės asociacijos dažnai sieja sonetus ir jų komentarus.
       Tiesa, jie kartais užsukdavo ir į VU Sarbievijaus kiemelį po filologijos beržu, kuris vieną audrotą naktį nulūžo, o su juo gal ir baigėsi viena tikroji Vilniaus literatūrinė karta. Dabartinių menininkų dislokacijos vieta, atrodo, jau yra kita – Užupis.
       Dabar reikėtų papeikti A. Marčėną, nes būtų ir dėl ko. Bet jau neliko vietos. Be to, nežinau, ko iš jo toliau laukti, nes pasiekė gana pavojingą brandos amžių, kada netikėtai priartėjama prie 10–15 metų už save vyresnių, pereinančių į „klasikų“ amžių. Tada tave pradeda skaityti tik gimnazistės (kaip patyriau, dabar A. Marčėnas vienas iš mokyklose skaitomų poetų) bei pagyvenusios damos, baisiausia, kad net ir buvę bendražygiai tavo tekstų jau beveik nebeskaito. Tik pradeda versti į savo kalbas vokiečiai, lenkai, vengrai, rusai ir taip toliau. Žinoma, irgi malonu darytis šiek tiek europoetu, juo labiau kad jau neaplenkiamas ir „Pasaulių“ autorius.
       Tuo tarpu A. Marčėnas antrojo tūkstantmečio pabaigoje ryškiai priklausė jaunųjų literatūros „sukilėlių“ gvardijai. Paskutiniame rinkinio viršelyje jo fotografija labai primena žymų XX a. Lotynų Amerikos maištininką ir teroristą Che Guevarą. Tačiau A. Marčėno lemtis sėkmingesnė – liko gyvas ir užėmė nemenkas lietuvių poezijos teritorijas. Tik bijau, kad jose nebūtų įvesta rinkos ekonomika. Tačiau geriausia valdymo forma vis dėlto būtų diktatūra – asmeninė.

       Literatūra ir menas, 2005 05 13, nr. 3048

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt