|
<< Atgal
Marcelijus Martinaitis
Aidas Marčėnas, kuris pats save sukūrė
Šį rašinį apie Aido Marčėno poezijos
rinkinį Pasauliai pradedu sakiniais, kurie labiau tiktų jam užbaigti. Maždaug:
perskaičiau, parašiau ir štai ką supratau. O, tiesą sakant, ir nesistengiau. Kam?
Tiesiog skaičiau, nes buvo įdomu ir malonu skaityti, nereikėjo brautis pro šiandien
išplitusias visokias imitacijas. Ar to neužtenka? Pagaliau to dalyko, kurį vadiname
žodžiu patinka, niekaip iki galo nepaaiškinsi, kad ir kiek brautumeisi į patį
tekstą, jo struktūrą, pjaustytum eilėraštį gabalais. Nors ir esu patyręs, kaip
malonu naršytis po svetimus eilėraščius, ieškoti juose įvairių prasmių,
semantinių bei akustinių ryšių, ko pats su savais tekstais niekada nedarai. O vis
dėlto tokiu keliu eidamas niekaip nesurasi to, kas ir kodėl patiko ar teikė malonumo.
Juk gali įdomiai parašyti apie labai neįdomų tekstą, panaudodamas modernią
semiotinės analizės techniką. T. S. Eliotas yra sakęs, kad pirmiausia eilėraštis
turi patikti, kad po to galėtum imtis žiaurios egzekucijos, t.y. analizės. Kai kurie
plačiai žinomi tekstai būna lyg ir neliečiami. Žinoma, to nesakau apie
Pasaulius, kuriuose visko yra. Nepakanka apie A. Marčėno poeziją būti tik daug
girdėjusiam ar pažinoti patį autorių, bet reikia dar ir skaityti, ką aš su malonumu
dariau. Nors gerai žinau, kad šiandien rašant recenzijas nebūtina skaityti knygų, nes
pakanka pasiklausyti, ką kiti šneka apie autorių, ištraukti kokį sakinį, posmą,
frazę, kad galėtum autorių sumalti į miltus ar išgirti, ypač jeigu dažniau tenka su
juo pasėdėti Suokalbyje. Beje, apie knygos autorių jau yra nemažai kitų
pasakyta ar jo paties parašyta.
Manau, kad atėjo laikas A. Marčėno poeziją
suvokti plačiau, ypač pasirodžius jo Pasauliams, geriausiai, kaip man atrodo,
poeto knygai. Net ir šį rašinį norėjau pavadinti: antrasis A. Marčėno gyvenimas,
turėdamas mintyse jo savotišką kūrybinį šuolį. Štai ir V.Sventickas trumpoje
rinkinio anotacijoje sako: poetas parašė savo knygą. Tikrai savo, ką jis
sąmoningai ar nesąmoningai siekia atskleisti savo tekstais. Įstrigo eilutės iš ciklo
Komunikacijos: poetas / tėra kalbos susisiekimo priemonė. Manau, kad ir
visas rinkinys kaip tik ir yra bandymas susisiekti su kažkuo, kas ištinka netikėtai ar
net nepasiruošus. Galiu net ir taip sakyti, jog ir aš šio rinkinio taip pat buvau
nepasiruošęs skaityti.
Skaičiau ne tik pačius tekstus, bet ir datas po
jais. Jos taip pat yra daug apie kūrybos radimosi būdus, azartą ar net įtampą
pasakantys prasminiai ženklai, tuo tarpu kai kurie kiti eiliuotojai yra įsitaisę tokias
stakles, kad vos ne kasdien išaustų po eilėraštį. Atkreipia dėmesį autorių
ištikę staigūs kūrybiniai pliūpsniai, kai skubama paskui žodžius, kurie veda už
įprastų ribų, tad reikia beveik tuoj pat viską užrašyti:
antrą naktį staiga
vienas po kito
ateina šeši invalidai
eilėraščiai, tereikia
teisingai užrašyt
Kartais abejoju autoryste |
Autorius turbūt galėtų patvirtinti, kad,
ištiktas tokių proveržių, rodos, įveiki kažkokias ribas ir išeini ten, kur dar
niekieno arba mažai kitų būta. Tada patiri tikrą kūrybos laisvę, kai niekam
netrukdai ir tau niekas netrukdo tik vaikštai savo keliu pats sau ar su savimi. Taip
perskaičiau skyrius Sunkėjantys dūmai, Vakaras su kurmiarausiu,
Metrikai, pavienius kitų skyrių eilėraščius. Tai ir autoriaus tikrasis savęs
atradimas, atpažinimas, kaip toliau pasakyta cituotame eilėraštyje:
šitas tai jau tikrai
mano sukurtas, šitasaidas, šitas marčėnas |
Kūryboje didelis dalykas prasimušti per
tokį kiautą, kevalą, išlįsti iš ten. Tas kiautas gali būti nusikaltę eiliavimo
kanonai, vienu ar kitu metu laidavę sėkmę, po kurios prasideda tekstų gaminimas, vieno
begalinio eilėraščio rašymas, įsikalbėtų temų tempimas ir panašiai.
Yra dviejų tipų poetai. Vieni vaikšto ten, kur jau
daugelio pabuvota, pertvarko ir perstato kitaip tai, kas jau kitų padaryta, perkilnoja
vaizdus ir figūras į kitą laiką, jas susieja su savo patirtimi. Tokiu būdu taip pat
rašoma gera poezija, turinti tam tikrus vertikalius istorinius, mitinius bei kultūrinius
matmenis; joje neretai laikomasi klasikinių kanonų, gerai nugludinami tekstai, kalbama
keliais balsais. Tokia, sakysime, yra T.Venclovos kūryba.
Kito tipo poezija, kaip jau sakiau, yra, kada
išeinama į ten, kur buvoja pats autorius, kaip koks vedlys pradėjęs vedžioti po
įvairius savo gyvenimo bei patirties užkaborius, kalbantis savo balsu, darantis
įvairias biografines atodangas.
A. Marčėnas tarsi priklauso abiejų tipų poetams,
sietinas tiek su klasika, jos kanonais, tiek su postmodernizmu. Poetas puikiai įvaldęs
silabotoniką, griežtą ritmiką ir rimiką, savo mėgstamo soneto, kitas formas, su
kuriomis paveldimos tam tikros figūros, intonacijos, beje, poeto kūryboje nuo pačių
pirmųjų rinkinių įgyjančios individualios patirties įspaudus. Neišsižada ne tik
pomėgio senamadiškai eiliuoti, bet ir savo rinkinį Pasauliai vadina lyrika,
vartoja sąvoką, kuri jau išnyko iš postmodernistinės apyvartos, net ir garsiai
ištarti, rodos, jau netinka.
Tačiau netrukus kažkaip lengvai ir nepastebimai
išsineriama iš tų įvairių kanonų, kai einama į gatvę, į gamtą, Medžiuškes, į
vidurnakčio vienumą, o verlibruose pereinama į kasdieninę kalbą. Reikia pasakyti, kad
A. Marčėnas naudojasi daugeliu išraiškos priemonių, kartais eiliuoja lengvai ir
grakščiai, lyg ir nejausdamas didesnių sunkumų. O tai ir leidžia aprėpti didelį
nuotaikų, temų, niuansų spektrą, nekliuvinėjant už formalių dalykų.
Savotiškas tų dviejų Marčėnų junginys galėtų
būti paskutinis knygos skyrius Metrikai, kurį sudaro trys didoki tekstai:
Armonikėlei, Priešaušrio algoritmai ir Beždžionių tiltas. Tai yra
trys ciklai, kuriuos V. Sventickas vadina sonetų vainikais. Čia laikomasi gana griežto
klasikinio kanono bei rimavimo schemų, šekspyriško jambo.
Krenta į akis matematiškai gana tiksli struktūra,
kiekviename skyriuje yra po penkiolika sonetų, darniai, kaip reikalauja kanonas,
išdėstyti rimai, atrodytų, viskas labai tiksliai sukalta. Tačiau kitame tekste
kartojama ne paskutinė frazė, kaip derėtų sonetų vainikui, o tik rimas trečioje kito
soneto eilutėje, beje, išskyrus pirmąjį, kitose trūksta po vieną eilutę, t.y. jų
po trylika.
Gali atrodyti keista, kad modernus poetas užsiima
tokia buhalterija, tikriausiai skaičiavo eilutes, laikėsi griežtos klasikinės
rimų schemos, tuo tarpu verlibras leistų laisvai šuoliuoti tekstais, ką poetas pat
neblogai daro.
Štai čia ir yra tai, apie ką reikia rimtai
kalbėti, nes tai būtų ir paties autoriaus kūrybinė byla, pajuntama jau iš pačios
tekstų formos kaip kontrastas tarp griežto klasikinio žanro kanono, reikalaujančio
tvardytis, suveržti žodžius, ir palaido liežuvio, viso šiuolaikinio žodyno,
perimto iš gatvės, meninės bohemos, klasikos, savo paties ankstyvosios poezijos,
sovietinio režimo frazeologijos, net vulgarizmų, kurie šiame kontekste visai neerzina.
Primenamas Camus, jo Sizifo mito interpretacija, absurdas ir bandymas jį įveikti
kūryba, kaip galima suvokti iš šių sonetų ciklo. Štai teksto Priešaušrio
algoritmai pradžia:
iš nervų ligos; duota: netikėtas
gyvenimo scenarijui sinopsis,
kur akmenį ridendamas vaduosis
iš mėšlino žmogaus švarus poetas,
(paryškinta M. M.)
jis stums kaip skarabėjas savo turtą,
tiek išmatų vargu ar kas pakeltų |
Apskritai Metrikais tarsi
dokumentuojamas paties poeto atsiradimas, jo sunkus tapimas gana apibrėžtame,
nepalankiame, nešvariame, žmogų žeminančiame laike. Prie šios temos ilgiau sustojau
dėl to, jog ji dominuoja beveik visame rinkinyje, o šiuose cikluose pateikiama
autentiška, labai atvira kūrybinė biografija, kelias jauno maištininko, kuris sukilo
prieš literatūrinį sustabarėjimą, savo ankstyvąja eseistika erzindamas
klasikus, pagaliau ir prieš save patį, rinkdamasis savotišką tremtį
minimose Medžiuškėse, kur gamtoje tarsi daromos atgailos (Dievui į ausį,
kampe, kur paneigdamas klasiką
, Rasos, Medžiuškių elegija ir kiti
tekstai iš pirmųjų rinkinio skyrių).
Čia kalbėjau apie du galimus sonetų perskaitymo
būdus: kaip gerai sukaltus, nugludintus, klasiškai intonuotus ir be jokių
trikdžių maloniai skaitomus tekstus ir kaip kalbinį srautą, rodos, labiau tinkantį
verlibrams ar autobiografinėms išpažintims.
Ir tai dar ne viskas. Kiekvieną sonetų ciklą
palydi gana platūs proziniai komentarai, kurie sudaro antrą šių kūrinių dalį, ne
mažiau įdomią ir paveikią. Šiaip, rodos, nebūtų autoriui reikalo rašyti
komentarų, nes įvairios šifruotės įmanomos ir be jų. Tačiau, kaip aš suprantu, tai
daroma sąmoningai, siūlant dar vieną perskaitymo būdą, t.y. gilinant įvairias
biografines bei to meto specifinės aplinkos aliuzijas, panaudojant asmenį liudijančius
dokumentus, kaip būdavo reikalaujama siekiant įrodyti savo tapatybę ir panašiai.
Todėl Metrikus galbūt labiau tiktų vadinti poema, nes juos sieja gana vientisa
tema.
Pasaulių pasirodymo proga noriu išsakyti
senokai man knietinčią mintį. Pagaliau štai ir lietuvių poetai apgyvendina Vilnių,
įsikuria tokiomis kolonijomis, kokia, sakysim, yra buvusi ne vien A. Marčėno minima
gorkynė (buvusi Gorkio, dabar Pilies gatvė). Iš čia, iš dabartinės Pilies
gatvės, save kildina ne vienas viduriniosios kartos menininkas, kaip mes vyresni iš
kaimų. Skaitydamas paskaitas, pro Krėvės auditorijos langus matydavau, kaip jie ten
renkasi hipiuojantys, plaukuoti, barzdoti, panešiotais džinsais, pabėgę iš
paskaitų, nepritampantys ir nesutampantys, atžagari viskam, kas buvo privaloma,
savita meninė ar pusiau meninė gatvės bohema, traukianti:
per Gorkio gatvės apkasus, parvirtęs
ant šono surūdijęs vilkas staugia,
keli bičiuliai grindinin įaugę
jų gyvastys didesnės negu mirtys
gorkyno mėsmalėj, gražiausios eilės
iš visko, kas nebūtina, kokteilis
Armonikėlei |
Čia labai įdomi tekste paminėtų apkasų
semantika, kuri paaiškėja iš komentarų: tada Gorkio gatve buvo tiesiamos požeminės
komunikacijos, ir jauni meno sukilėliai per išraustas žemes lyg per apkasus
brovėsi į savo kavinukes, nepriklausomų dailininkų dirbtuves, skverus. Tokios
daugiaprasmės asociacijos dažnai sieja sonetus ir jų komentarus.
Tiesa, jie kartais užsukdavo ir į VU Sarbievijaus
kiemelį po filologijos beržu, kuris vieną audrotą naktį nulūžo, o su juo gal ir
baigėsi viena tikroji Vilniaus literatūrinė karta. Dabartinių menininkų dislokacijos
vieta, atrodo, jau yra kita Užupis.
Dabar reikėtų papeikti A. Marčėną, nes būtų ir
dėl ko. Bet jau neliko vietos. Be to, nežinau, ko iš jo toliau laukti, nes pasiekė
gana pavojingą brandos amžių, kada netikėtai priartėjama prie 1015 metų už save
vyresnių, pereinančių į klasikų amžių. Tada tave pradeda skaityti tik
gimnazistės (kaip patyriau, dabar A. Marčėnas vienas iš mokyklose skaitomų poetų)
bei pagyvenusios damos, baisiausia, kad net ir buvę bendražygiai tavo tekstų jau beveik
nebeskaito. Tik pradeda versti į savo kalbas vokiečiai, lenkai, vengrai, rusai ir taip
toliau. Žinoma, irgi malonu darytis šiek tiek europoetu, juo labiau kad jau
neaplenkiamas ir Pasaulių autorius.
Tuo tarpu A. Marčėnas antrojo tūkstantmečio
pabaigoje ryškiai priklausė jaunųjų literatūros sukilėlių gvardijai.
Paskutiniame rinkinio viršelyje jo fotografija labai primena žymų XX a. Lotynų
Amerikos maištininką ir teroristą Che Guevarą. Tačiau A. Marčėno lemtis
sėkmingesnė liko gyvas ir užėmė nemenkas lietuvių poezijos teritorijas. Tik
bijau, kad jose nebūtų įvesta rinkos ekonomika. Tačiau geriausia valdymo forma vis
dėlto būtų diktatūra asmeninė.
Literatūra ir menas, 2005 05
13, nr. 3048
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|