Rimantas Kmita

       Animacinis slibinas Letos pliaže

       Literatūros kritikai nematė reikalo apie dvi pirmąsias Arūno Sprauniaus eilėraščių knygas (Egzaltacijos, 1998; Savigraužos karalystė, 1999) parašyti bent vienos recenzijos. Poetas, susikūręs savitą balsą, intonaciją, net savotišką eilėraščio modelį, yra sėkmingai nutylimas visur, kur tik įmanoma. Paskutinį kartą – Naujausioje lietuvių literatūroje (1988–2002), kur jo pavardės taip pat nerasite, kaip, beje, ir dar keleto tokių visai nereikšmingų – Ričardo Šileikos, Dovilės Zelčiūtės ir panašiai. Tie, kurie niurzga, kad mūsų literatūra neįdomi, provinciali, galėtų daugiau perskaityti.
       Galima pritarti Antano A. Jonyno žodžiams, kad A. Spraunius yra vienas iš nedaugelio, kurie po nepriklausomybės bandė rašyti kitaip, naujai, kiek įmanoma adekvačiau mūsų laikų situacijai, kuri buvo ir greičiausiai iš esmės liks apibūdinama postmodernizmo sąvoka (iki šiol sunkiai randam lietuviškos medžiagos šiai sąvokai iliustruoti). Poeto kitoniškumas ypač išryškėja tada, kai bandome įžiūrėti naujų galimybių, naujos poetinės kalbos kūrimo pastangas, inertiškumo įveiką:

       Gana įdomus šitos poezijos santykis su popkultūra, kuri, viena vertus, lengvai ironizuojama, tačiau kita vertus, jai juntama simpatija. Šį derinį galima apibūdinti oksimoronu – atsainoka egzaltacija. Tokį santykį neblogai nusakytų A. Sprauniaus novelės „Pyro pergalė“ (iš rinkinio Tylos!, 2003) pradžia: „Truputį niekino tikrovę, kurioje teko gyventi. Be abejo, kasdienėje praktikoje neįstengė atsispirti jos vilionėms, be to, nenorėjo pasirodyti esąs nedėkingas“ (p. 9) Pasirodyti nedėkingas, nedėmesingas, nemandagus, o sykiu visu tuo dėmesiu siekiantis pažaisti ir paironizuoti, neįkyriai jį pamaišyti su mitologija, kultūrinėmis etiketėmis bei herojais. Galima sakyti, kad A. Spraunius gana elegantiškai flirtuoja su masine kultūra.
       G. Deleuze'as teigia, kad savaitgaliniai apsipirkinėjimai, žmonių sambūriai yra ne pragmatiniai, o erotiniai. „Visokie žvilgsniai, kitų apžiūrinėjimas, gėrėjimasis, medžiagų čiupinėjimas, glostymas – kokia švelni, kokia minkšta! Gal galima būtų tai lyginti su Indijos skulptūra, kur žmogaus santykiai su visa kuo yra erotiniai. Statulos šventyklose – kiekvienas gyvis turi sensualinį sąryšį su visais kitais dalykais: moterys su žvaigždėmis, upės su vyrais. Ką čia laikome kasdienišku gyvenimu, ten yra įrašyta į šventyklas“ (iš A. Mickūno ir A. Sverdiolo pokalbio, Baltos lankos 2, 1992, p. 116). A. Sprauniaus atveju yra panašiai, nes kaipgi kitaip, juk „palmolive myli tave / myli tave olways ir / electrolux nijolės / kailiai myli tave / ir žiurknuodžiai / su vanilės kvapu“, – tad kaip gi nesistengsi atsakyti tuo pačiu. Šiaip ar taip, Erosas neabejotinai sublimuojamas į prekių vartojimą, šią sublimaciją išnaudoja reklama, prekės ar paslaugos teikiamą malonumą lygindama su erotiniu malonumu bei geiduliu. A. Sprauniaus eilėraščių personažai yra apžavėti, ištikti kone meilės iš pirmo žvilgsnio, o „galimybių visuomenėje“ šias emocijas galima patenkinti čia ir dabar:

       Egzaltacija, nenatūralus džiaugsmas ir jausmingumas – bene pagrindinis santykis su aplinkiniu pasauliu, kuriuo varijuojama A. Sprauniaus poezijoje tarsi stebint iš kiek atokesnės, atsainesnės distancijos, suskliaudžiant visa tai kabutėmis, švelniai dekonstruojant. Dekonstrukcija iš meilės, nes kieno žvilgsnis atsilaikytų, kai prieš akis „kvapą gniaužiantis / kūno brūkšnys / tarpelis erotiškas / didėjantis mąžtantis / net pranykstantis / einant skubant / šaligatviu vyliaus / kibirkščiavimas / tarp džinsų juosmens / ir palaidinukės“. Pasinaudojant S. Freudo terminologija, galima sakyti, kad šioje poezijoje Eroso sublimacijas beigi egzaltacijas ramiai, kiek atsainokai, stebi Thanatos.
       A. Sprauniaus intonacija elegantiška, kiek familiari, suvaldanti šnekamąją kalbą. Trumpos eilėraščio eilutės atspindi šizofrenišką miesto, mitologijos, kultūros ir kitų tikrovių paletę, kartu jos eilėraščiui suteikia ritmą, neleidžia jam išsišakoti: eilėraštis tarsi pasakomas vienu sakiniu, mintis nelaužoma, nesiekiama nustebinti naujomis metaforomis. Eilėraštis kaip pranešimas: pavyzdžiui, esu animacinis slibinas.

       Pakartojimai sukuria uždarą eilėraščio struktūrą, apgaubia, ženklai lieka be nuorodų, tik į save: animacinis slibinas praneša vietos gyventojams, kad jis yra animacinis slibinas. Tokia struktūra kartojasi ir kituose eilėraščiuose, ypač skyriuje „Daugiau poezijos“ (eil. „Mylintieji“, „VIP“, „Techno“, „Žmogus keliauja liftu“). Absurdiška Sizifo logika čia nebaugina (kaip, pavyzdžiui, A. Škėmos personažo Garšvos kelionė liftu up and down), greičiau ji sukelia egzaltaciją. Kopijų kopijos kuria realybę, tik ne platoniškąją idealią tikrovę, o kažkieno sukurtą, gražią ir tuščiavidurę. Joje mandagus ir simpatiškas animacinis slibinas, gerokai subtilesnis ir vartojantis korektiškesnį žargoną negu jo pusbrolis iš Viduramžių pasakų ar legendų, praneša mums, kad yra seniai mus suvalgęs, o šiuo metu esame animuoti ir linksmai judame Letos paplūdimyje, kupini egzaltacijos sau ir kitiems. Animacinis slibinas kelia šypseną, nors jis gerokai pavojingesnis už „tikrą“ – ryja tikrai daugiau karalaičių ir karaliukų, kasdien ne po vieną, o šimtais. Tai vadinasi masinė animacinio slibino valgio kultūra. O mes šypsomės, nes kaipgi kitaip tokioje gražioje pakrantėje. Esame gerai išmokyti šypsotis, nekalbėti ir negalvoti apie mirtį, blogiausiu atveju ją laikyti animaciniu filmuku. Mirtis, kaip ir visa kita, mūsų laikais atsidūrė tarp kabučių – kaip ir visi skyriaus „Ypatingokai“ eilėraščių pavadinimai, nes kas galėtų imtis rimtai ir „tikrai“ rašyti eilėraštį, tarkime, „Hamletas“. Tarp kabučių – mūsų išplauta tikrovė, o vietoj jos – kažkokia animacija, tikrovės anamnezė. „Pasaulis pagal Spraunių“ visų pirma yra pasaulis kabutėse, beveik vien iš iliuzijų, egzaltacijų, svajonių, kurias perkame ir parduodame, ir mums vis negana.
       Knygoje nėra eilėraščio ar eilutės „Lėtos pliažai saulėti“ – taip pavadinama visa, kas yra po pavadinimu. O yra ten egzaltacija, vos ne isteriškas žavėjimasis pasauliu turistui atvykus į paplūdimį atostogauti, o šis Letos paplūdimys bene elitiškiausias, vienas iš prestižinių ir sykiu visiškai demokratiškas – vietos ten rezervuotos kiekvienam. Žavėjimosi Letos paplūdimiais mūsų poezijoje tikrai buvo. Kas tik nerašė apie mirtį. A. Spraunius tai daro kiek kitaip: žaisdamas ir truputį šypsodamasis. Tame pliaže užkasta rūdija V. Gedgaudo kapsulė, zvimbiant G. Grajausko kaulinei dūdelei S. Parulskio marmurinis šuo šniukštinėja E. Ališankos dievakaulio. O mes tiesiog gerai leidžiame laiką, ant animacinio slibino iškvepiamos ugnies kepdami grill dešreles ir skaitydami gidą po „Letos pliažus saulėtus“.

       literatura.lt, 2004-07-16

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt