<< Atgal ŠPYLERIS RAŠO DIKTANTĄ Navakas K. ATSPĖTOS FLEITOS. – Vilnius: LRS leidykla, 2006. Žaidėjo emblema prie Kęstučio Navako vardo yra
prilipusi taip glotniai, kaip, tarkim, ūsai prie jo veido (beje, nebepamenu, kuris
recenzentas teigė, kad tai iš avantiūristo d'Artanjano pasiskolintas atributas, – jam
poetas atsakė eilėraščiu „d'artanjano butas“, o esė „Nemune“ (2006, Nr.28)
J.Kelerą ir A.Marčėną šalia savęs mėgino lyginti su trimis muškietininkais).
Kęstutis Navakas savo laikysena yra įkūnijęs visas įmanomas žaidėjų kategorijas:
nuo vaiko, džiaugsmingai žaidžiančio forma, daikto estetika, kalba (vis dėlto ne dada),
iki teatralo, „prisimatuojančio“ vaidmenis, tarp jų ir juokdario, avantiūristo,
donžuano; nuo bastūno, azartiškai pralošiančio gyvenimui dvi akis, tą smulkią savo
kortą, iki tūkstantmečio turnyre su pirmtakais vagantais, špylmanais, trubadūrais
rungtyniaujančio talentingo atlikėjo (ir kitų tekstų transliuotojo), savo muzikalaus
repertuaro gale numačiusio kuklią valandžiukę aplodismentams (pirštai – per
krintančius plaukus po nusilenkimo). Lietuvių sąvoka „žaisti“ tikrai per
siaura nusakyti Navako saviraiškos diapazonui. Vokiškasis „spielen“ būtų
labiau tinkamas tokiam vitališkam poeto amplua. Pargriauto baroko „epochoje“ girdėta
paskyrimų papliūpa „poetams artistams arfistams“ atitiko vieną – muzikuojančio
eiliakurio – pašaukimą. O ištarmė „žaidimus žaidžiau kadaise / kur dabar tos
dienos dėjos“ („rudens rondeliai“, I, p. 35) reiškė eufoniškų žaismių vasaros
patikrinimą tikra rudens žaizda. Jau tada būta žinojimo, kad visi ciklai turi savo
pabaigą („ant prilydyto grindinio švietė pargriautas barokas / bet istorija sakė kad
greit jis prakiurs ir išdžius“, p. 104). Štai dabar, žvelgiant iš Navako ketvirto
poezijos rinkinio perspektyvos, beveik nebelieka iliuzijos, jog atspindys šviečia
(pargriauna), – jis grimzta gilyn. Paviršiaus žaismės, jos formų pertekliaus
įspūdį keičia baimingas žaidimas (A.Ališausko atpažintas 1996-aisiais),
sąžiningai laikantis jo taisyklių. Iš akipločio paribio į regėjimo centrą
artėjant savajam (nebe epochos) fin de siècle – kokią partiją žaidžia tas,
kuris iš įpročio laikomas špyleriu?
Polifoniška teksto grafika, keliaklodžiai gaivalo triumfo istorijoje vaizdiniai, neva marginalių asociacijų intarpai. Knygos gundymo bejėgystė prieš moters kerus. Eilučių šuoliavimas, paklūstantis besiplečiančiai aistros stichijai. Natūra grumiasi su kultūra: „gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis“ (p. 74). Kartais natūrai pasiduodama („bet jei kam nors tiesiog užtenka lango / kam žvelgti į pasaulį pro raštus“, p. 17), žinant, kad galutinis žodis jos: „tiktai stabtelk – ir pro plyšius įgrius / laukinė stipri gamta“ (p. 44). Vykstant artimų žmonių, autorių „nuolatinei deportacijai“ (taip vadinasi ką tik cituotas eilėraštis) iš čia, vėl ieškai to artumo kituose, save knyga paliudijusiuose (vaikystės plaukas tarp seniai nevartytų puslapių išduoda, kur našlaičio galvą glausdavai, (p. 36). Skaitai (eil. „skaitytojas“, p. 38). Remiesi kultūros ramentais. Knygų žiurkės etažerė jau virto grėsminga knygų siena (joje, manau, įmūryta ir R.Barthes'o plyta). Skaitai kituose save („vis rečiau grįžtu / neužrašytas: nesupintas su kitu / : ne kitas“, p. 38). Kai kopėtėlės kaip perpildytas saikas apsiverčia, rašai (net rankai nepadedant – sąmone): „reikia miklint pirštus: kažkas tarp jų / vis drožia trumpėjantį pieštuką o dar tiek daug / turi parašyt ant savo beretės pamušalo“ (p. 71). Lyg ir neprasmingas užsiėmimas, po šimtmečių eksploatacijos stokojantis išteklių:
Nėra galimybės išeiti iš šito žaidimo
– kaip gali paukščiai (p. 55). Esi apsuptas rašto ženklų, įkalintas tarp
užrašytų patirčių. Vienintelė unikalaus pėdsako galimybė – fenomenologinė čia
ir dabar nutinkančio vyksmo fiksacija: „gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir
užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis“ (p. 74). Bet tikslinama ir toji
dvelkia psalmyno, Ekleziasto jausena, net stilistika. Struktūriškai savitas knygos
ciklas „iš nežinomo poeto dienoraščio“ („Trečias“) tarsi iš vidaus fiksuoja
rašymo fenomeną. Poetine proza „konspektuojama“ būsena, V.Daunio vadinta poezijos
prieštakčiu, ties žodžiu „rašau“ įgauna vis daugiau struktūros, lygiuojasi į
eilėraščio pavidalą. Iš chaosmoso brendantis kosmosas ribojasi su atsivėrimo gėda,
vien grožiui stinga prasmės. Trumpėjančios dagties genamas estetas numoja ranka („turbūt
aš nebegražus turbūt nebeverta / šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį“, p. 77).
Vietoj trūkstamo apdailos lipdinio, puošnios dekoracijos kyšteli armatūra. Lyg Platono
idėjų šešėliai ant sienos praeities dumsios dėmės (vaikystės žaislų siluetai)
prašosi įvardijamos, tiksliau – atspėjamos. Nes nėra tokio tikslaus žodžio ar
metaforos, kurie bent vieną šešėlį atitrauktų nuo sienos visiems laikams,
išvaduotų iš obsesijos (vis dėlto ne manijos) atspėti slaptą sakinio formą,
rašančia ranka išgriebti kaip daiktą nebesugaunamą patirtį. Jokie „kraujagyslių
pančiai“ (Navako terminas) ar kiti anomalijų kontrolės mechanizmai nesulaiko. Visus
metus, savaitė po savaitės, laikai kaip maršką ištempęs baltą popieriaus lapą
sklendžiančiai klevo sėklai (puiki metafora) pagauti. Kad ten rastųsi nauji pasauliai
(Marčėno žvaigždės sistema kitur, o tavo įcentrinis šviesulys – naktinė stalo
lempa), kol šeštadienį tave ištinka „skyrybos nuovargis“, posmai prisipildo
šnypščiamųjų priebalsių, o „keistų metaforų / griūtis išduoda suglebusį
kūną“ (p. 77). Sekmą dieną apsilanko jis, kažkoks kūrėjas, turintis teisę į
savaitgalio poilsį („ką tik jisai savo parašė“, „jis yra irgi aš tik kitas, jis
tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti“, p. 78). Bet ir to kito buvimą koreguoja
graverio ranka, judinama galbūt pirmojo „aš“ savistabos. Rašymas pasirodo klaidaus
diktato-diktanto pavidalu. Kaip giluminio dialogo pasekmė. Dialogo – su kuo? Pokalbyje
su Donaldu Kajoku Navakas tikslina: „Dažnai šnekuosi sėdėdamas. Šnekuosi savo
galvoje. Aptariu įvairiausias temas. Tas mano pašnekovas yra tarsi „ne aš“, bet jis
sėdi manyje, dažnai man pasako gana naujų dalykų. (...) taigi dialogai yra iš ten,
ir buvimas prieš kažką irgi yra iš ten“ („Nemunas“, 2006, Nr.4). Šitas
anapusybės matmuo neturėtų stebinti (vertikalė Navako kūryboj visad buvo – su
akcentuota kritimo kryptim, bet ir galimybe kilti: „Krintantis turi sparnus“).
Fragmentas iš „Pargriauto baroko“, turintis erdvės į viršų: „yra gi akloji
tinklainės vieta kuri regi / virš miestų pakibusius miestus ir ausys / išgirdę
tykiausias žiogų cezūras...“ (p. 63–66). Augustiniška. (Pasakiau ir supratau, ką
reiškia eilutė: „ir svetimi pieštukai tave rašo“ – „Pargriautas barokas“, p.
80).
Transcendentiniai varteliai. Antrininkas,
esantis bet kuriame laike, epochoje. Prasilenkimas, pasikartojimas kultūrų kryžkelėse.
Krišnos fleita? Pano fleita? Spartiečių karo fleitos? Visos, išvedančios iš šios
tikrovės (Navako eilutė iš antro rinkinio: „O žiūri – užgroja fleita ir
išsiveda viską nežinomon vėjų pagairėn“, p. 46). Kažkur greta baroko kultūrinė
atmintis išgriebia „Užburtąją fleitą“ su jau girdimais Requiem motyvais, su
ryškia personažų balso koloratūra. Ne ne, Mozartas šiame rinkiny nėkart nepaminėtas
(ne taip, kaip ankstesnėse knygose). Dabar jis nebent nusėdo, kaip ta klevo sėkla, į
podirvį, kur priplūdę daug Vienos kraujo ir vėjo švilpimo virš peruko įsuktoje
Zalcburgo genijaus stygoje (nežinau, kuris kurį: Navakas Nekrošių ar atvirkščiai?).
Štai kur spielerio pati esmė: kuriant polifoniją leisti ir kitam būti žaidimo
partneriu/priešininku, palikti erdvės ir kito improvizacijai, suvokimui. Nuščiūti
nepasakius per daug. Palikti tylos tarpą, suteikiant privilegiją klausai. Literatūra ir menas, 2006 09 15, nr. 3109 tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |