Sigitas Parulskis

       KREIVAI SUAUGUSI KALBA

       Valdas Gedgaudas. Vakaras be žiburio. – V.: Vaga, 1998.

       Skaitant naują Valdo Gedgaudo eilių rinkinį „Vakaras be žiburio“, nuolatos ir, beje, įkyriai lydėjo neseniai išgirstas anekdotas. Ateina į parduotuvę naujasis rusas ir prašo ant kaklo kabinamo kryžiaus. Pardavėjo siūlomi kryželiai jo netenkina, jis nori didelio kryžiaus, nuo pasmakrės iki bambos. Pagaliau gavęs norimo dydžio jis apsidžiaugia: taip, va tokio ir norėjau, tik nuimkit nuo kryžiaus šitą gimnastą. Šis „gimnastas“, Jėzaus Kristaus simbolis, ir yra kone pagrindinis V. Gedgaudo knygos įvaizdis, kaip, beje, ir kiti, prie jo besišliejantys krikščioniškosios religijos simboliai. Tematika labai subtili, patenkanti į teologijos akiratį, todėl kalbant apie „Vakarą be žiburio“ geriau apsiriboti „Evangelijos literatūroje“ diskursu – kaip poetas traktuoja ritualinę simbolinę krikščionybės atributiką ir kokie įspūdžiai kyla skaitytojui.
       Didžiausias poeto rūpestis – visais įmanomais būdais minėtąją religinę simboliką nusakralinti, demistifikuoti ar subuitinti, ne tik nuimti „gimnastą“ nuo kryžiaus, bet dar ir kaulus visus jam sulaužyt. Žinant apie tokias pastangas visai nekeista, kad kumelės vardas Marija, kad arkangelas Gabrielius virsta „angelu žudiku“, nekaltas prasidėjimas kyla iš „tamsiosios dvasios“, o nuo Erodo žiaurumo į Egiptą bėgama skrendant „biznio klase“ ir t.t. Eilėraštyje „Nebeištvėrėme – kapavietę išniekinome trise...“ V. Gedgaudas žengia dar toliau – čia įsilaužiama į Kristaus kapavietę, randamas dūlijantis „apgautas kūnas“ ir iš nevilties, kad mitas vis dėlto išsipildytų, čia pat nukryžiuojama žiurkė: „ir gūdžiai suūkė už upės vyturys / paskelbdamas šėtoniškas velykas“. Nereiktų skubėti kaltinti poetą už tokių „satanistinių“ idėjų skelbimą, nes jis visuomet gali pasiteisinti esąs tik mediumas, iš tikrovės ar pasąmoninės medžiagos atkuriantis koncentruotus įvairialypės žmogiškosios patirties pavidalus. Visai kas kita, kaip jis tą pavidalą sukuria. Pavyzdžiui, ištrauka iš minėtojo eilėraščio, kurioje apibūdinama žiurkė, sąlygiškai – Antikristas:

       Sunkiai tikėtina, kad poetas nežinotų, kaip atrodo žiurkė. Vadinasi, jis specialiai kuria ironišką „antikristo“ šaržą, ir eilėraščio „rimtumas“, o drauge ir „baisumas“ dingsta. Ir visa tai dvelkteli pigiu teatrališkumu. Dar blogiau, kai poetas paprasčiausiai nesusitvarko su per dideliu poetiškumu, t.y. manierizmu ir neskoningumu, pavyzdžiui, eilėraštyje „Talita Kumi“ tokios „apkartusios“ eilės: „užpūski krūtis / viena judesio gniūžte“.
       Kaip sakoma knygos anotacijoje, prieštaringas žmogaus santykis su tikrove reiškiamas negatyvo stilistika, „atvirkščio“ Kristaus vaizdiniu. Taip, kas susiję su religine dogmatika ar simbolika, čia viskas atvirkščia. Eilėraštyje „Pieta II“ „Septyni puslitriniai / kalavijai jai perveria / širdį...“, o ant kelių „kliuksintis / sūnus lekuoja“, dvylika Mesiją lydėjusių apaštalų čia virsta sraigėmis, Šv. Trejybė pakeičiama gedėjimu, mirtim ir baime, o „didysis žydų Dievo / prisikėlimas / tėra tobula ritualinė / erekcija“ ir Komunijos sakramentas teprimena oralinį seksą arba, kaip dabar madinga – Clintono ir Lewinsky skandalą.
       Ieškant V. Gedgaudui artimų balsų, nesunkiai išgirsime Algimantą Mackų. Pastarasis savo įvaizdžių sistemą sukūrė taip pat remdamasis religiniais simboliais ir emblemomis, taip pat metė moralinį iššūkį užsidarymui savyje, iliuzijoms ir melui, kuris dažnai dangstomas krikščioniškomis dogmomis. Tačiau A. Mackaus poezijai būdinga gili vidinė motyvacija, žmogiškoji drama – tėvynės praradimas, o drauge ir religinių simbolių, apeigų, papročių, visos mitologijos praradimas, mitologijos, kuri atitrūkusi nuo savo šaknų, darosi dirbtinė ir hermetiška, slegianti. A. Mackus stengėsi išsilaisvinti, nutraukti ryšį su religine tradicija ir tai jam pavyko.
       V. Gedgaudas irgi eina panašiu keliu, bet viskas atrodo kur kas silpniau ir naiviau. Galbūt dėl to, kad šis ryšys jau seniai nutrūkęs, kita vertus, V. Gedgaudo tekstai kuriami visiškai nejaučiant tos tradicijos, neturint vidinės motyvacijos. Skaitant jo eilėraščius taip ir nepaaiškėja, kodėl jis puola dogmas, o dogmos ir lieka dogmos – jau daugiau nei penketą tūkstančių metų „gyvas“ kenčiantis dievažmogis, o atgailos, aukojimo ir atpirkimo drama tebegyva ir šiandien, nepaisant įvairių jas neigiančių teorijų. Ir jeigu atmesime poeto nuolat naudojamą negatyvo principą (šiaip ar taip, tai juk nenauja), tuomet kone visa V. Gedgaudo poetikos sistema sugriūva. Tiesa, panašaus efekto jis galbūt ir siekia:

       Tačiau dažnai toks noras „pamiršti kalbą“ pasirodo labai keistas arba net komiškas, pavyzdžiui: „...klausyki / kaip dyla svyrantys tėvynės aviliai“; „ir dieviškieji sliekai mano šnervėse ulbaus“; „ kaip nugarą laižo įdiržus velėna“ į „ir švino krešulys pražysta smilkiny“. Atrodo, norint „užmiršti“ kalbą, pirmiausia ją dar reikia girdėti. Kol kas V. Gedgaudas dar pakeliui. Keistokas neva satanistinis žargonas, romantinės (ar romansinės) klišės (žirgai, valdovai, rūmai, karūnos, net ir viso rinkinio pavadinimas), eunuchai, kastratai, noras vis pagąsdinti, itin sudėtingai pasakyti paprastus dalykus, – visa tai palieka gana didelės eklektikos įspūdį. O be to, taip ciniškai preparuodamas religinius simbolius ir ritualus, poetas, atrodo, užmiršta, kad poezijos rašymas taip pat tėra tik vienas iš ritualų. Ir abejotina, kad jis prasmingesnis už kitus.

       Šiaurės Atėnai, 1999. I. 30, Nr. 4 (445)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt