Lukas Miknevičius

       Kalbos susisiekimo priemonė

       Poezijos knygas skaitau vienu prisėdimu. Paėmęs naują knygą, ją perskaitau nieko nepraleisdamas nuo pirmo eilėraščio iki paskutinio. Tik paskui vis grįžtu prie atskirų tekstų, kažko vis ieškau. Kartais randu, kartais ne.
       Prisipažįstu, jog Aido Marčėno naujos knygos „Pasauliai“ įveikti vienu užsimojimu nesugebėjau. Tiesą sakant, neužteko ir dviejų kartų. Iš pradžių sutrikau: kodėl? O atsakymą padiktavo jau pats knygos pavadinimas. Įprasta, jog poetas sukuria vientisą, nedalomą pasaulį. Aidas Marčėnas viename pasaulyje jau nebetelpa. Ir kiekvienas pasaulis savaime reikalauja atskiro skaitymo. Gali pasirodyti, jog knyga, kurioje egzistuoja ne vienas ir netgi ne du pasauliai, nėra vientisa, kad tai tiesiog kelios knygos, sudėtos į vieną leidinį, tačiau taip nėra. A. Marčėno pasauliai egzistuoja ne vienas šalia kito, bet kartu ir vienas kitame, juos jungia tas pats subjektas, tiktai stovintis įvairiuose laiko ir erdvės taškuose. Neretai šie pasauliai susipina ir atskiruose rinkinio tekstuose. Ypač dažnai į dabarties (realiosios ar poetinės) pasaulį įsiveržia vaikystės pasaulis. Įsiveržia natūraliai, taip, kad jame galima egzistuoti, veikti, vienu metu būti čia ir ten:

       Dar tipiškesnis tokio pasaulių buvimo kartu pavyzdys – sonetų vainike „Beždžionių tiltas“. Prie teksto pateiktuose komentaruose pats A. Marčėnas rašo: „Autorius mielai puoselėja kai kurių kritikų peršamą nuomonę apie lyrinio herojaus sąmonės skilimą, susidvejinimą A. M. poezijoje. Kad ir kaip būtų, šiame tekste keturiasdešimtmetis herojus susitinka save – septyniolikmetį. Toliau bus kalbama pirmu bei antru asmeniu bei pirmojo asmens daugiskaita – stebint kažkam trečiam. Tikriausiai – man“.
       Kad ir kaip būtų, su tokia „kai kurių kritikų peršama nuomone“ skaitant „Pasaulius“ sunku nesutikti. Subjektas čia, nors ir tas pats per visą rinkinį, akivaizdžiai išsiskaidęs, nevientisas. Čia jis vaikas, čia paauglys, čia žinomas poetas. Tačiau visuomet jaučiamas ir stebėtojas, stovintis kažkur virš visų įvairiausių subjekto būsenų. Tai lemia ir akivaizdus rinkinio autobiografiškumas. Įtampa atsiranda, kai realusis pasaulis transformuojamas į poetinį pasaulį. Iš čia ir tas susidvejinimas. Netgi pats kūrybos procesas stebimas kažkur iš šalies:

       Nors kartais net ribos tarp realybės ir meninio teksto nebelieka. A. Marčėnas atkakliai daro kūrinį pats iš savęs:

       Apskritai kūryba, poezija – viena svarbiausių rinkinio temų. Kūrybos motyvas vienaip ar kitaip paliečiamas daugumoje tekstų. Dažniausiai A. Marčėnas savo ir kitų dalyvavimą literatūroje suvokia su didele ironijos, kartais netgi sarkazmo doze (eilėraščiai „Dar jums pasivaidensiu“, „Poezijos pavasaris“, „Na ir ką“, „Tarptautinis forumas“, „Burbulas“). Tačiau kartais kūrybos procesas pasirodo ir kaip šventas darbas, dieviškam veiksmui prilygstantis aktas. Ir nebeaišku, ar poetas kuria pats, ar tiesiog yra kažko aukštesnio įrankis:

       Beje, ir pats A. Marčėno poezijos subjektas pasiekia tokias aukštumas, jog gali nurodinėti ir pačiam Dievui. Man vienas geriausių rinkinio eilėraščių – „Vakarinė malda“ – užbaigiamas taip:

       Dar vienas itin ryškus „Pasaulių“ aspektas – kalbos konkretizavimas. Nebelieka kalbėjimo poetinėmis abstrakcijomis. Pasak Valentino Sventicko, „A. Marčėnas daug pasako apie save ir savo gyventą laiką. Mitai ir asmeniškoji mitologija susipina, kad nušvistų. Viskas tartum paprasta – kalbama vaizdais ir žodžiais“. Įprasta, jog konkretesni vaizdai kuriami verlibruose, tačiau A. Marčėnas žengia dar vieną žingsnį toliau. Prie sonetų, sonetų vainikų, kurių turinys skaitytojui gali būti sunkiau suvokiamas, poetas pateikia itin konkrečius komentarus. Čia atskleidžiama ir dalis poetinės virtuvės, nurodoma, iš kur eilėraštyje atsirado vienas ar kitas vaizdinys, kaip tekstas siejasi su poeto biografijos faktais. Pavyzdžiui: „Labai paprastas sonetas, siejantis prieš dvidešimt dvejus metus beveik įvykusią liūdną ir gražią jaunuolio meilės istoriją bei istoriją Odisėjo, kurį, kaip žinoma, po klajonių sugrįžusį Itakėn atpažino tik jo nusenęs ištikimas šuo Argas“.
       Viena vertus, toks tekstų komentavimas perša labai vienpusišką skaitymo galimybę, tačiau visuomet galima komentarų neskaityti ar skaityti juos kaip atskirą tekstą. Nesutikčiau su profesorės Viktorijos Daujotytės Vilniaus knygų mugėje išsakyta abejone dėl komentarų reikalingumo, apeliuojant į tai, jog eilėraštis turi būti reikšmingas pats savaime. Mano galva, A. Marčėno pateikti komentarai nėra joks eilėraščių ramstis. Tai tiesiog poetinis žaidimas, tam tikras slapukavimas, galbūt bandymas patyrinėti poezijos paribius, išsiaiškinti, kur poezija baigiasi ir prasideda kažkas kita.
       Galiniame „Pasaulių“ viršelyje V. Sventickas teigia: „Čia tas atvejis, kai skaitydamas vis pagalvoji – poetas parašė savo knygą“. Norėčiau tikėti, kad gal dar neparašė. Gal sakykim taip – poetas parašė gerą knygą. Arba taip – kalba išsirinko tikrą susisiekimo priemonę.

       Literatūra ir menas, 2005-05-13, nr. 3048

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt