Sigitas Parulskis

       KELIAS SU TAISYKLĖMIS

       Tomas Arūnas Rudokas. Naktis be taisyklių. – Vilnius (leidykla nenurodyta), 1997.

       Jau apsisprendęs parašyti apie keistą Tomo Arūno Rudoko eilių knygelę „Naktis be taisyklių“, netikėtai susiruošiau aplankyti tėviškę. Jums, be abejo, įdomu – ji yra Šiaurės Lietuvoje, taigi važiuoti geriausia Molėtų plentu, o jau iš Zarasų plento ties Daugailiais sukti į Dusetų pusę ir t.t.
       Vairuojant automobilį labai patogu galvoti apie poeziją, nes rašyti eilėraščius ir vairuoti yra beveik tas pats, tik pirmasis atvejis šiek tiek saugesnis, nors, deja, dažnai būna atvirkščiai. Taigi dar neišvažiavęs iš Vilniaus ėmiau mintyse samprotauti apie „Naktį be taisyklių“. Šiaip ar taip, retai išleidžiama Lietuvoje knygų, kurios tikrai būtų parašytos per vieną naktį. Du trys eilėraščiai, publikacija – taip, bet čia gi ištisa knyga, kas kad joje tik „devyniolika eilėraščių su faksimilėmis“. Oho, galvoju sau, sukiodamas vairą, Tomas A. beveik klasikas. Arba labai norėtų toks būti. Ir neatsiras nė vieno, kuris pasakytų, ką iš tikrųjų apie tai galvoja. Bet apie tą vieną naktį... S. Geda „Babilono atstatymą“ sakėsi parašęs kone per mėnesį. Bet tai per mėnesį! Sklinda gandai, kad Panditas Bilhana 50 posmų apie slaptą meilės džiaugsmą taip pat parašęs per vieną naktį. Bet jis rašė klaikiai įsimylėjęs, be to, iš ryto jo laukė mirties nuosprendžio įvykdymas. Bet Tomas A.:

       Važiuoju ir galvoju, kodėl susirasti reikia brastą, o ne, pavyzdžiui, rąstą, o žodis, prasidedantis pede..., čia dar labiau tiktų. Keistas dalykas poezija... O gal čia ne poezija, bet Rudokas? Poetas, faksimilėje rašantis – „Aš buvau nežinojantis nieko...“, o „švarraštyje“ pataisęs „Nežinojau gyvenime nieko“. Pirmasis variantas kur kas labiau poetiškas, galvojau „įvažiuojantis“ į Molėtų plentą, ir... Bet čia pamačiau ištiestą ranką, kurios savininkė tuojau pat išblaškė visas mintis apie poeziją. Čia, prie Santariškių, savaitgaliais visuomet stovi nemažai ištiestų rankų, ir aš, šiaipjau retai imantis pakeleives, šį kartą, savo paties nuostabai, padariau išimtį. Tokį nykulį man įvarė ta poezija... O gal ne poezija, o T. A. Rudokas? Mergina klausia, ar iki Utenos, aš linkteliu ir atidarau galines duris, idant ji pasidėtų savo krepšį, kur ant galinės sėdynės tamsiai melsvai purvinas megztinis mazgu užrištomis rankovėmis, o jo viduje kažkas pūpso.
       Važiuojame. Iš kolonėlių sklinda griežta muzika – klausausi DDT „Roždionnyj v SSSR“. Ševčiukas du tūkstančius kartų geresnis poetas nei T. A. Rudokas. Mergina tyli, aš irgi. Aš klausausi, o gal vis dar esu kankinamas poetinių problemų: kankinuosi, pavyzdžiui, kad po Rudoko jau darosi nebeįmanoma skaityti ne tik Salomėjos, Miškinio ar Širvio, bet lietuvių liaudies romansai taip pat tampa nebejuokingi. Net ir J. Erlickas turėtų susimąstyti:

       Taip ir važiuojame: aš, su jausmais, bet nepraplėštas, klaikiai panašus į ryklį (stambūs žandikauliai, kaip kirvis stirksanti nosis, galva beveik kaip delnas), ir pakeleivė, pilnoko veido, aptakių linijų, 20–23 metų mergina.
       Judame. Fonas tapo ramesnis, DDT pakeitė Philipo G. „Songs from the ...“. Ir staiga aš visiškai ramiu veidu (argi gali būti ryklio veidas kitoks) abejingai žiūrėdamas į kelią klausiu: nebijai tranzuot? Ji atsako – ne, nebijanti. Vėl tylime. Dvi tris, penkias minutes. Maniakai, iškrypėliai, skerdikai, prievartautojai – Lietuvoj pilna tokių ir gal dar baisesnių reiškinių, – vėl sakau aš, vos judindamas žandikaulius. Nebaisu? Ne, – atsako ji, bet jau po pauzės, – tokių neteko sutikti. Aš tyliu, ir ji tyli, važiuojame, aplinkui laksto šiaurėjančios Lietuvos vaizdai. Ir taip gal kokias penkiolika minučių. Pusiaukelė iki Utenos. Dar ne tamsu, bet jau į vakarą. Aš vėl – jeigu sutiktum, būtų per vėlu. Ji – ką? Aš – maniaką. Ji linkteli, ir tik akies krašteliu stebiu, kaip jos pilnas veidas pablykšta, o paskui jį užlieja klampus raudonis. Ji tyli, aš rūkau. Čiem bolše artist, tiem bolše u nievo pauza, – užmušk, neatsimenu, kas šios minties autorius – Koršunovas ar Stanislavskis? Po labai didelės pauzės vėl tęsiu nutrūkusį pokalbį: nusivežtų į mišką, įremtų pistoletą ir sakytų – renkis. Ką darytum? Jos veido raudonis pamažu melsta kaip ežero ledas, ištiktas pavasario. Būtų negerai, – sako ji, o aš net ir nesiklausau, aš užsiėmęs vairavimu, nors labai greitai nelekiu, stengiuosi išsitekti 20–40 litų baudos rėmuose. Iki Utenos liko ne daugiau kaip dvidešimt minučių. Galima ir patylėti. O patylėjęs sakau: rodos Rostove prieš keletą metų sučiupo vieną buvusį mokytoją. Pagyvenęs vyriškis savo „kadencijos“ metu paskerdė ir išžagino porą dešimčių berniukų, merginų, moterų... Aukoms moterims, beje, nupjaudavo krūtų spenelius ir suvalgydavo. Šį kartą mėlynumą ima permušti oranžiniai dryžiai. Ir staiga mano pakeleivė išdrožia monologą apie tai, kad juos reikia irgi suprasti, jie irgi žmonės, ir visi mes turime tam tikrų polinkių į iškrypimą, žodžiu, viskas nėra jau taip blogai. Aš tyliu, kaip ir dera tokiais atvejais. Po to sakau – ar sapnuoji, kad valgai savo motinos inkstus? Aš? – nustemba ji ir tuojau pat – ne, ne. Įdomu, ką pasakytų to maniako nužudytųjų ir išniekintųjų giminės, – tęsiu mūsų ramų dialogą, – jie turbūt taip pat kalbėtų apie supratimą. Šiuokart mergina su manimi kažkodėl nesutinka, bet monologo taip pat nebesulaukiu. Jos veido spalvai nusakyti žodžių reiktų ieškoti žodyne.
       Sustojau Utenos centre, šiek tiek prieš paštą. Ji išlipa, bet atsiminusi, kad automobilyje, ant galinės sėdynės (ten, kur megztinis užrištom rankovėm, o viduje kažkas pūpso) liko jos krepšys, metasi atgal. Paima krepšį ir sako man: ačiū už malonią kelionę. Šie žodžiai skamba kaip pati tyriausia poezija. Nėr už ką, sakau, į sveikatą. Ir ji spėriu žingsniu tolsta nuo automobilio. Eina greitai, nesidairydama, tikriausiai labai išsiilgusi namų, o gal jos laukia sužadėtinis, kas žino.
       Visos istorijos baigiasi. Ši taip pat. Tiesa, dar viena smulkmena, kurią galima paminėti. Vos išvažiavęs iš Utenos pamačiau šalikelėje ištiestą ranką, o jos šeimininkė... Be abejo, sustojau. Tiesa, dar sykį sustojau taip pat labai greitai, pavažiavęs tik apie penketą kilometrų. Sustojau, nes paprašė. Labai. O pokalbis buvo tik bepradedąs megztis, – nebijai tranzuot? Maniakai, iškrypėliai, prievartautojai...
       Tokį – vienišą, susimąsčiusiu ryklio veidu – ir pasitiko mane tolydžio temstanti Šiaurė.
       Tu klausi, kuo čia dėta poezija? Tu tikrai manęs to klausi? Kadangi beprotiškai myliu tavo balsą, aš pasikartosiu. Poezija – nežinau, bet T. A. Rudokas ir jo „Naktis be taisyklių“ tikrai niekuo dėtas.

       Šiaurės Atėnai, 1998. III. 14, Nr. 10(404)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt