TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       VALDAS KUKULAS

       Trys plius vienas

       APIE 1988 M. POEZIJOS DEBIUTUS

       Apsibrėžiame savo tematiką ir stilistiką, apsibrėžiame ir giname savito kalbėjimo teritorijas, net savo nuojautas ir lūkesčius bandome sprausti į terminologines formules. „Anksčiau ar vėliau ateis poetai, sugebėsiantys iškrikusias jaunosios kartos poetines pastangas nukreipti nauja vaga“, – kalbėjo K. Navakas, aptardamas 1986 m. debiutus. Taigi ateis ne poetas, bet poetai, ir akumuliuos ne kieno nors, o visos poetinės generacijos energiją. Ką tai byloja apie mūsų poeziją? Kodėl mums taip būtina glaustis į grupuotes, kartas? Ir ne tik dabar – šitaip buvo jau prieš karą. Kodėl į poeziją bijoma eiti po vieną? Suprantama, vienišojo kelias ir yra vienišojo kelias. Kartą ir kritikai, ir skaitytojai pastebi lengviau, o nūnai išties, kaip pastebi patys jaunieji, į literatūrą ateinama žiaurios konkurencijos sąlygomis. Ir vis dėlto manyčiau, kad kartą visų pirma pašaukia pati poezija ir visuomenės lūkesčiai, gal tik ore tvyrantis, vien eilėraščiu išreiškiamas vienokių ar kitokių vertybių ilgesys. Nuo poeto intencijų tai mažai priklauso. Iš kokio skirtingo patyrimo, kokios nevienodos orientacijos teritorijų atėjo A. A. Jonynas, A. Grybauskas, G. Patackas, ir staiga – karta. Tai kodėl J. Keleras, A. Marčėnas, K. Navakas (jau nekalbu apie juos supančiuosius), nors daug kuo labai panašūs, vis dėlto neatrodė ir neatrodo esą viena karta? Tik dabar, kai pasirodė šių poetų knygos, supratau, kaip jų reikėjo. Ir reikėjo visų pirma tam, kad galėtum juos išskirti, pajusti jų poezijos siekius ir kryptingumą, pagaliau kad galėtum lokalizuoti kiekvieno jų Achilo kulną. Be jo poeto irgi nebūna. Šitos knygos dabar tarsi leistų atmesti aną bendrą poetinį triukšmą, įkyriai vienodą gaudesį, kuris dažnai šiuos poetus vienijo periodikoje. Dabar net atrodo, kad tas triukšmas – ne jų, o jų bendraamžių ir bendražygių kaltė, ir taip turbūt atrodys, kol išeis jų knygos. Dabar, sakysim, matau, kad kai kurie K. Navako eilėraščiai, priartėjantys prie A. Marčėno plastinio modelio, tėra viena iš daugelio šio poeto galimybių, o įmantri J. Kelero frazė, tarsi klimpstanti į K. Navako – šiuo atveju jau kito, kitokio – poetiką, yra pirmojo poeto praeitis. Dabar, sakysim, matau ir tai, kad A. Marčėnas ir pagal talento prigimtį, ir pagal poetinio temperamento tipologiją lieka vienišas, o J. Kelerą ir K. Navaką vienija europinės poezijos podirvis. Kaip paprastai tokiais atvejais būna, abu jie – vertėjai, įdomūs eseistai. Tuo tarpu A. Marčėnas net į „Veidų“ anketą atsakinėja eilėraščiu. Galėtum sakyti – nieko naujo ir nieko ypatingo, tačiau gerai verčiančių poetų mums tikrai stinga, o ir jie patys, ateidami su Europos lyrikos vertimais, užsirekomenduoja kaip reali kultūros pajėga. Lyrikų iš prigimties taip pat turėjome, tačiau A. Marčėno laikysena – jau apsisprendimas, ir ne bet koks. Tai apsisprendimas saugoti poeto paslaptį. Kiek kebliau kalbėti apie K. Rastenį, amžiumi nuo savo kartos atskilusį, o poetika – su ja nesutampantį. Truputį pretenzingai skamba jo palydimasis žodis „Naujose knygose“ (1988, Nr. 1): „Skaitytojas į rankas ima „Pirmąją knygą“, o aš jaučiuosi taip, tarsi leisčiau trečią ar ketvirtą“. Tačiau kūrėjo savijauta yra drauge ir kūrybos sąlyga, ir K. Rastenio rinkinys šitas psichologines komplikacijas neretai patvirtina. Dievai žino, kaip būtų atrodžiusios tos ankstesnės K. Rastenio knygos, tačiau faktas, kad ir dabar vienintelis A. Marčėnas išleido vientisą atskirą rinkinį. J. Keleras, tarkim, pirmąja knyga išleido du savarankiškus rinkinius. Nelaikyčiau vientisa ir K. Rastenio knygos. Apskritai leidyklos reikalavimas rengti kuo storesnes, kuo didesnes poezijos knygas, mano galva, pirmiausia atsisuks prieš jaunuosius. Visi šiemetinių debiutantų rinkiniai turi per šimtą puslapių! Kaip poetas turi gyventi, kiek visko turi akumuliuoti jo dvasia, kad savo dvidešimtpenkmečiui sukauptų šitokį dvasinį kapitalą! Ir ne spaustuvės čia greičiausiai kaltos. Už savo pinigus, pasirodo, galima išleisti ir dviejų lankų dailią knygelę (turiu galvoje banalokas J. Šėlos „Gyvybės godas“).
       K ę s t u č i o  N a v a k o  rinkinys „Krintantis turi sparnus“ („Vaga“, Vilnius, 1988, 104 p.) – visų pirma poeto galimybių knyga. Norint paglostyti autoriaus savimeilę, galima būtų tarti, kad tai atskirų eilėraščių knyga, tačiau tada užtektų išvardinti pavykusius kūrinius ir užsimerkti prieš visumą. Rengdamas plonesnį rinkinį, poetas būtų nemažai laimėjęs (jis ir pats pripažįsta, kad pirmasis skyrius – „stalčiuose liksiančių eilėraščių reprezentacinis finalas“), tačiau nežinau, ar jo knygą būtų taip įdomu skaityti. K. Navako knyga yra pavyzdinė pirmoji knyga. Pavyzdinė ta prasme, kad čia aiškiai matyti pats poeto gimimas, jo apsivalymas, išsivadavimas iš išoriškųjų savo formų. Matai, kaip nukrinta vienas žodinis lukštas, kitas, pamažu ryškėja asmenybinė šerdis.
       K. Navakas šiuo metu bando prisijaukinti pasaulį. Poeto estetinius siekius netiesiogiai deklaruoja ciklas „Lengva monotonija“: „ateina Donaldas Kajokas basas ir palaidais/ marškiniais/ daiktų įvairumas ateina kartu su juo“; „ateina Donaldas Kajokas ir sėdasi tylėdamas/ <.:.> /rimtis ir susikaupimas sėdasi šalia jo“. Tuo tarpu pačiam K. Navakui ir daiktus, ir rimtį būtina dar pasisodinti: „ėjau vagonais ieškodamas pašnekovo/, bet nebuvo veidų/ tik spalvoti erdvės kvadratėliai“. Arba; „o gal niekad nebuvo dienos, kai gimiau – šitiek daiktų ją užstoja“. Arba dar: „pavardė štai pabėga ir paso duomenys/ ką kam be jų aš reikščiau“... Kita vertus, šitas susistumdymas su pasauliu ir jo daiktais K. Navakui duoda daug žodžių, ir kai eilėraštis pagaliau įsisiūbuoja natūraliu alsavimo ritmu, į eilutes nesipriešindama gulasi įvairi, keliasluoksnė leksika. Poeto ir neprijaukinto pasaulio konfliktas, kol kas ne itin produktyvus eilėraščiui, išganingas pačiam poetui. K. Navakas pamažu artėja prie sutapimo su savim, o jo žodžiai vis dažniau ima sutapti su balsu, kalbėjimo būdu:

kiek daug erdvės galbūt visa gamta
miegodama sapnuoja mano lemtį
skaidri žolė po kojų patiesta
gerasis dieve kaip toliau gyventi
„Sonetas“

       Muzikos ir raitelio įvaizdžiai, kaip ir poetinis nusilenkimas D Kajokui, ko gero, yra tas pats vidinio knygos konfliktiškumo ir poeto siekių ženklas. Kai perskaitai „Jotynių baladę“, suglumsti: iš kur šitas temperamento proveržis gana klampioj ir apveltoj poetinėj aplinkoj? Ir tik paskutiniajame skyriuje perskaitęs „Prisisapnavimą“ („kad kas padovanotų lyg lyną liauną žirgą/ kad kas prisisapnuotų su kamanomis rankoj“), įsitikini, kad čia tikrasis K. Navako charakteris, kad daugelis filosofinių „pamandravojimų“ tėra poeto grumtis su „vaizdine materija“. Su kalba, su žodžiu K. Navako kūryboje – kaip ir su muzika. Iš pradžių – vos ne įniršis: „Ir iš kur tiek prirašėte muzikos, daužausi į ją kaip į savo ribas“... O paskui – palaimingas atodūsis: „Kaži kas lietė mano plaukus ir sakė: „Keleivi“... Kaži kas ėjo šalia manęs sklidinas muzikos...“ Daug kas K. Navako knygoje kinta beskaitant, tad labai sunku suformuluoti bendresni vertinimą. Net eilėraščių formos įvairovė, iš pradžių atrodžiusi estetinių nuostatų eklektika, vėliau tampa rimčiausiu poeto profesionalumo paliudijimu. Ekspromtas, eilėraštis proza, sonetų vainikas... K. Navakas tikrai išlaikytų Just. Marcinkevičiaus proteguojamą stojamąjį poezijos egzaminą. Tiesa ir tai, kad dar daug kur „vietoje talpios tylos seklokai čeža/ žodžių celofanas“, ir sunku pasakyti, kas tai labiau lemia – pernelyg racionalus santykis su kalba ar tiesiog poetinė vaikystė. Jei pastaroji, poetinio žodžio nuostolius būtų galima lengva ranka nurašyti į privalomą pavyzdinės pirmosios knygos nuostolių balansą. Šešiakampis sniegas, pėdsakų čiurkšlės, siauras žvilgsnio tūris, visokie ėjėjai, regėtojai atrodo arba neskonybės, arba nereikalingi metaforų blizgučiai. Pasitaiko ir rimtesnių perspaudimų: „aštrus tartum šriftas žvilgsnis/ nei duonos tavęs atriekia“... Tarsi duoną raikytume šriftu.
       K. Navako knyga – poeto tapsmo knyga. Baugu vardinti geriausius poeto eilėraščius, nes jie dažnai patys tebeieško vienas kito. Atmetus visa, kas į knygą pateko atsitiktinai, dėl „storumo“, vis viena lieka keletas K. Navakui būdingų eilėraščio modelių, kurie vienodai sėkmingai gali tapti vyraujančia stilistine poeto kūrybos dominante. Įmanoma, kad įsivyraus tai, kas jau dabar bendra visai K. Navako kūrybai: subtili lyrinė melodija neša komplikuotų pajautų ir intelektualių žodžių srautą, sukurdama stiprų vidinio konfliktiškumo įspūdį. Tačiau bet kokiu atveju K. Navakui teks gryninti balso tembrą, švarinti žodyną. Ko gero, nereikėtų graužtis dėl neišsipildžiusių knygos puslapių. Kaip matysim, kalbėdami apie J. Kelero debiutą, niekas poeto kelyje nedingsta. Ir iš „antrinių žaliavų“ kartais sukuriamas įspūdingas produktas.
       Poeto tapsmo knyga būtų galima pavadinti ir J u l i a u s  K e l e r o  rinkinį „Žiemos valtys“ („Vaga“, Vilnius, 1988, 120 p.). Tik tapsmas čia kitoks, labiau determinuotas vidinės poeto kūrybos raidos. Juk kiek poetų šitaip – išleidžia dvi skirtingas knygas, o trečiojoje pateikia anų dviejų sintezę. Ir nustebina. Panašų įspūdį daro J. Kelero knygos skyriai. Paskutinysis – trečiasis – yra brandžiausias, sumuojantis ir tematines, ir stilistines pirmųjų skyrių dominantes. „Maro baladės“ galėtų egzistuoti kaip atskira knyga, juoba kad tai yra tikrai jauno poeto jaunystės eilėraščiai, ir visai ne jaunatviški. Rašyti ar ne prieš dešimtmetį, kai kurie skelbti dar „Moksleivyje“ šiandien jie skamba aktualiau nei anuomet. Gal čia padeda šiandieninis tautinių vilčių kontekstas, gal praėjęs dešimtmetis kai kur apiblukino akivaizdžias M. Martinaičio įtakas, bet „Maro baladės“ šiandien atrodo aktualios ir istorijos pojūčiu, ir subtiliu tautosakos, mitologijos motyvų panaudojimu. Apskritai, skaitydamas J. Kelero knygą, negalėjau atsikratyti minties, kad jis kada nors rašys prozą. Ir vaizduotės galių kryptingumas, ir konkretybės, reljefiškos detalės prioritetas, ir net frazės struktūra, ritmika liudija dvasingos prozos galimybę. Bet pačioms baladėms proziškumo neprikiši. Kas vis dėlto tą konkretybę J. Kelero kūryboje supoetina?

mažytė moteris vyšnioje sunerimsta; ji mato,
kaip piktaliežuvis vėjas per pirmąjį pasaulio
karą laksto po Lietuvą padeginėdamas trobas,
apsisiautęs civiliais išdavystės drabužiais
„Vėjas per karą“

       Tai labai toli nuo prozos. Įspūdis toks, tarsi skaitytum filosofo laisvai perrašytą liaudies pasaką. Atskiros detalės lyg ir įprastos, net per gražios, o jų jungtyse kibirkščiuoja universali prasmė. Panašus meninio vaizdo kūrimo principas būdingas mažne visai J. Kelero kūrybai.
       Antrajame knygos skyriuje nuo istoriškai determinuotų ir tautosakiškai stilizuotų baladžių peršokama prie, atrodytų, savitikslio estetizavimo. Čia spausdinami eilėraščiai tikrai labai gražūs, tik ne visada pačia geriausia prasme. Bet meninio vaizdo sąranga ir čia išlieka ta pati: „architektai/ svajojo apie šv. Oną, o balandžiai suko ratus/ virš brėžinių, galvodami,/ kur suktų lizdus“... Kito poeto tokiais eilėraščiais galėtum neįsipareigodamas pasidžiaugti: kokios gražios metaforos, kokie prasmingi vaizdai, kokia subtili intonacija. J. Kelero knygoje šis skyrius, manding, svarbus tiek, kiek padeda poetui ištobulinti keistoką, bet jam itin savaimingą idilės ir elegijos intonacinę dermę. Šita dermė koduoja savy svarbiausias poeto emocines nuostatas, gal net poetinę šiandienos koncepciją. Bent jau tai, kaip tą šiandieną jaučia jaunas miesto inteligentas. Paskutiniajame skyriuje, kaip ir pirmajame, vėl suskamba tautos likimo motyvas, bet išdainuojamas jis – nei daugiau, nei mažiau – emigranto balsu. Elegiškai piešiama vis tolstančios tautos idilė. Negalima pamiršti, kad būtent J. Kelero kartos žmonės pirmieji prabilo apie „vidinę emigraciją“, apie būtinybę prarasti tėvynę, idant joje vėl gyventum. J. Keleras šitas būsenas eilėraščiais užfiksavo, ko gero, anksčiau, nei jo kolegos jas apibūdino:

ji žvelgia gilyn – taip tylu virš senų tvenkinių,
kuriuose matė skliautą pagonys, sutinkantys aušrą...
kaimo kapinės miršta, koplyčiose tiršta uodų,
lyg prairus kopa – žaibas nuslysta į aukštį,

o jame išpustytų pasaulių gili praeitis dar sapnuosis
šią vasarą gimsiančiam vaikui, ir dainuos kaimo moterys,
ir įstatymu virs pilnatis (...)
„Karvės akys“

       Kaimo žmogus viso to nejaučia. Tai jaučia kultūra, žiūrėdama į kaimą. Kultūra J. Kelerui ir yra tas dvasinis, intelektualinis skliautas, nuo kurio žiūrėdamas į tautą geriau ir daugiau matai. Kultūra jam, priešingai nei K. Navakui, yra visų pirma s a n t y k i s  su tikrove. K. Navakas į poeziją ateina mesdamas, gal ir nesąmoningai, iššūkį jai: esu Europos poetas („burnoje buvo tuščia ir žodžiai atėjo į ją/ aš kalbėjau atsiliepė paulis celanas“). J. Keleras sąmoningai angažuojasi savajai poezijai, savajai kultūrai (baladėse šmėkščioja Daukantas, Valančius, Vienažindys ir kt.), bet įeiti į ją iš vidaus tarsi nesugeba. Etnokultūra jo kūryboje atrodo kažkada prarasta ir dabar vėl pamažu atrandama. Kaimas išgyvenamas jauno miestiečio siela („o atšvaitas būties, akimirkos ir įkvėpimo pažymėtas“). Net Vilniaus senamiestis išgyvenamas su nuostaba ir asmeninių praradimų grauduliu, ilgesiu. Ar tai nebus pats būdingiausias šiandieninio miesto žmogaus santykis su tauta, jos kultūra, istorija? Lygiai kaip mūsų visų santykis su gimtosios literatūros istorija: jei labai myli, uždedi ant jos europinės literatūros pažinimo perfokortą, ir kiek vertybių tada surandi!
       J. Kelero knygą turbūt irgi galima pavadinti pavyzdine pirmąja knyga. Jei taip nuosekliai galima atsekti poeto kūrybos raidą, vadinas, ta kūryba gana nuoga ir atvira. Tik šio poeto kūryboje aiškesni etiniai, visuomeniniai siekimai. Lyginant su K. Navako knyga, J. Kelero eilėraštis džiugina žodžio, frazės kultūra. Viskas saikinga, santūru, kaip ir dera eleginės nuotaikos poetui.
       A i d o  M a r č ė n o  „Šulinys“ („Vaga“, Vilnius, 1988, 112 p.) – dvasinės žmogaus autonomijos, jo vidinių galių ir net negalių apologija. Grėsmingas dvasinės destrukcijos, vidinio išsiblaškymo, išsibarstymo pavojus tyko pačiais nekalčiausiais tikrovės pavidalais, ir išsaugoti tai, ką sukaupė patirtis bei atmintis, – jau etinė programa. Į poeziją čia einama iš savęs, iš savo biografijos, nes ir gyvenime tik autentiškas savęs paties jutimas tėra dvasinio stabilumo garantija. Šia prasme A. Marčėno debiutas atrodo vienišas pačia geriausia prasme. Tiesa, galima tarti ir taip: kai į kūrybą einama iš savęs, kai viskas tikrinama savu patyrimu, savaime susikuria atskirumo, net savotiško atstumtumo aura; vien kultūra tėra anas visus vienijantis „žvaigždėtas dangus“... Ir vis dėlto manau, kad atskirumo ženklu paženklinta kūryba labiau vienija mus – ir apie poeziją, ir pačioje poezijoje, nes ji konkrečiu likimu kreipiasi į konkretų žmogų. Tai supratimo, paguodos, užuojautos poezija. Visa tai tikrai nenauja, tačiau žmogiškumo dimensijos nesensta.

kas yra sielos nemirtingumas
jeigu yra sielos nemirtingumas

aš klausiu nes netikiu
sielos nemirtingumu (ir tai man
baisiau negu pragaro kančios)
„Triušių narvas“

       Šį klausimą galėtume pavadinti psichologine A. Marčėno kūrybos prielaida. Beje, juo galėtume aiškinti ir tam tikrą etinį A. Marčėno, ir ne tik jo, kūrybos reliatyvizmą. Į gyvenimą ir pasaulį žiūrima be išankstinės nuostatos, bet ir be budinčio vertybinio imperatyvo. Kaip ir R. Jonučio kūryboje, čia aktualizuojamas stivensiškasis eilėraščio modelis: apie kiekvieną reiškinį galima užrašyti keletą vienas kitam prieštaraujančių, bet vienodai svarbių ir prasmingų pastebėjimų. Štai net pavadinimai: „Miestas: dvi perspektyvos“, „Du pažiūrėjimai“. Dar plačiau išsidriekia eilėraščiai „Dar apie paukščius“, „Tapybos magija“, „Vaidinimo magija“. Pastarieji pavadinimai itin svarbūs: menas nūnai tapo laisviausia, demokratiškiausia bet kokio reliatyvizmo zona. Be to, šie eilėraščiai gerai nusako ir kritišką A. Marčėno santykį su kultūra, ypač jei lyginsime tą santykį su K. Navako kultūros samprata. Skirtingos perspektyvos, skirtingi rakursai padeda kurti gražų, plastišką eilėraštį, bet nepadeda išsilaikyti pačiam poetui. Šia prasme A. Marčėno situacija primena kiek ankstyvesnį A. A. Jonyną (taip ir yra: turinio prasme būdamas vienišas, formos modeliu A. Marčėnas kartais atsiduria labai netoli A. A. Jonyno, R. Jonučio). Taip atsiranda būtinybė įprasminti gyvenimą ne spekuliatyviais siekiais ir idėjomis, o tiesiog paties jo turiniu: „Noriu/ sugrįžt į save/ kaip sugrįžta naktis į rytojų“; „vis labiau ir labiau į save/ panašesnis tampu“. Įsiūbuojamas atminties motyvas: „aš bijau atminties sutemų“; „keičias motų laikai pasilieka tiktai atmintis“. Net ištisi eilėraščiai rašomi kam nors atminti, kam nors iš užmaršties prikelti. Jei tikrovė siurbia dvasines jėgas, jei kasdieninis bendravimas verčia išsibarstyti, išsiblaškyti, tai save tenka susirinkti iš pėdsakų svetimose biografijose, svetimuose gyvenimuose. Šitaip prisiliečiama prie amžinųjų būties ir poezijos klodų: „baisu bet gyvendamas/ aš vis dažniau kalbuosi/su mirusiais vis rečiau/ su gyvaisiais“. Tegu joks kritikas nesako, kad tai jaunam nepritinka. Tai pritinka poezijai, nes ėjimas į save drauge yra ir ėjimas į savąją mirtį, kurios kas mirksnį mumyse vis daugiau. Būtent mirties, amžinybės pajauta A. Marčėno poezijoje iš pasąmonės, iš dvasios gelmių iškelia tai, ko jis negalėjo perimti natūraliu būdu: „aš klausiausi savo kartos dainų/ hei jude dainavau tik/ ūmai kodėl gerklę užspaudė kažkoks/ nesuprantamas leliumai“. Taip – per save, per tylų susikaupimą – ateinama ne tik prie archetipinių psichologijos modelių, bet ir prie bendresnių buvimo tautoje, žmonių bendrijoje klausimų:

pačią trumpiausią vasaros naktį šiaurėje
švinta: senais laivais Estija dega

pačią trumpiausią vasaros naktį šiaurėje
griaudžia: mergą smagiai apkabinęs trypia po Latviją Janis

pačią trumpiausią vasaros naktį užvalgęs
paparčių medaus nebylus nebylus tu stovėsi
„pačią trumpiausią vasaros naktį...“

       Gerai apgalvota A. Marčėno knygos struktūra. Ir Lietuva, ir Vydūnas, ir E. Daukša pasirodo tik paskutiniajame knygos skyriuje. A. Marčėno tipo poezijoje tai prasminga: angažuojamasi tam, kas jau patikrinta patirtimi. Panašiai savo knygoje pasielgs ir K. Rastenis, bet kontekstas tokio kompozicinio sprendinio jau nepalaikys. Beje, artima man ir A. Marčėno kūrybos, jos kainos samprata: kiek prigyveni, tiek ir teparašai („laimės valanda –/ viena trumpa eilėraščio eilutė“).
       Apskritai reikia pasakyti, kad poetinės savimonės prasme visi šiemetiniai debiutantai sąžiningi ir tikslūs. Jų pačių žodžiai gal net tiksliau apibūdina jų kūrybą. Tarkim, A. Marčėnas: „tamsi mano mintis bet/ šviesus mano žodis“. Arba J. Keleras: „tarsi matytum pojūtį“... Pagaliau K. Rastenis: „Nėra poezijos – yra apgavystė“.
       <...>

       Pergalė, 1989 Nr. 1

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt