TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Gintaras Bleizgys

       VIENO EILĖRAŠČIO RECENZIJA

       Alvydas Šlepikas. Taika tavo kraujui. – V.: Scena, 1997.

       Pristatant Alvydo Šlepiko knygą „Taika tavo kraujui“, Aidas Marčėnas sakė maždaug taip: „Kad ir ką aš dabar pasakyčiau apie A. Šlepiką, susitarkim, kad jis yra geras poetas“. Tiesa, vėliau sąvoka „geras“ buvo kiek „patikslinta“: būtų labai geras, jei turėtų daugiau laiko kūrybai.
       Neketinu kalbėti apie visą A. Šlepiko knygą, netgi apsimesiu labai kukliu ir neimsiu vertinti – gera tai ar bloga knyga. Man ji atrodo gera, bet tai subjektyvi nuomonė (t.y. neketinu šios nuomonės įrodinėti, mėginti ją kaip nors pagrįsti ir t.t.). Norėtųsi kiek plačiau – ir jau ne taip subjektyviai – pakalbėti apie vieną šios knygos eilėraštį – „Žuvęs vaikas“. Bet, kad kuriam nors šio mano rašinėlio skaitytojų nesusipainiotų, jog kalbu tik apie šį vieną eilėraštį ir nesiimu platesnių vertinimų, susitarkim iš anksto ir mes, kad A. Šlepikas yra geras (jeigu kam geriau patinka – „neblogas“) poetas.
       Kodėl pasirinkau eilėraštį „Žuvęs vaikas“? Manau, jog tai – vienas pagrindinių knygos eilėraščių (ideologine ir pan. prasme). Tikriausiai ir pats knygos pavadinimas kyla būtent iš šio eilėraščio. Kad būtų lengviau suprasti šią ir tolesnė mano kalbą, cituoju visą aptariamą eilėraštį:

Mėlynas mėnulis tau kaktą nulaižė
taika tavo kraujui

Malda teka tavo rankų šakom
taika tavo guoliui

Išėdė akis tau šviesos žvėris
taika tavo tamsai

Raudoni bateliai raištelių šaknis
įleido į kojas

Liežuvis lietaus
tavo plaukus ištirpdė

Stiklas lietaus
nutaškytas ašarų sėklom
Taika tavo kraujui taika tavo guoliui

Akimis tavo verkiu
tavo balsu dainuoju:
mano rankos stiklinės
vaškinė kakta
mano akys švininės
eketės veido lede

       Pradėsim nuo pirmos eilutės. Čia ypač gražiai dera fonika ir semantika: eilutėje dominuoja priešakinės eilės balsiai – ė, y, i, kuriuos tariant liežuvis truputėlį pakyla aukštyn, įsitempia. Semantiniame lygmeny svarbus vaidmuo tenka paskutiniam eilutės žodžiui – „nulaižė“. Laižymas siejasi su liežuviu, o kartu minėtame žodyje ypatingai pabrėžiamas balsis „ė“, esantis šalia tvirtagališkai kirčiuoto (vadinasi, taip pat labai įtemptai tariamo) dvibalsio „ai“. Eilutėje dominuoja ilgieji balsiai, siejant tai su laižymu („Mėlynas mėnulis tau kaktą nulaižė“) pastarojo trukmė (tariamas laižymo veiksmas) atrodo labai ištęstas, semantiškai sureikšmintas.
       Laižymas – labai artimas kontaktavimas. Šitaip kontaktuodamas su vaiku mėnulis tarsi susijungia su juo, vaiko figūrą susieja su kosmosu, visata. Veriasi transcendentinė mirties prasmė, nauja erdvė. Mėnulis tarsi išsiveda vaiką, jo gyvastį su savimi į naujus, paslaptingus pasaulius.
       Mėnulis ir laižymas siejasi su krauju – „taika tavo kraujui“. Laižymas tarsi nuramina, suteikia poilsį. Vaiką laižo mirtis. Labai poetiškas, kerintis vaizdas, o kartu tobulo meno pavadinimo verta pirmoji eilėraščio strofa.
       Antroje strofoje ryškėja ir stiprėja transcendentinė mirties galia ir prasmė – „Malda teka tavo rankų šakom“. Malda – nuoroda į Dievo (o kartu ir tam tikro pomirtinio gyvenimo arba atgimimo) buvimą. Rankos siejamos su šakom – žmogus tarsi medis, krūmas. Jis transformuojamas į naujas formas, nežemiškas, nes tos rankų šakos – tarsi kosminio, metafizinio medžio dalis (sinekdocha). Pirmoje strofoje dominavo sausumo (o gal ugnies) laukas – mėlynas mėnulis tarsi švelniai liepsnojantis, rusantis mėnulis. Antroje strofoje aiškiai dominuoti ima vanduo. Vandens semantika šalia guolio („taika tavo guoliui“) suteikia tam tikro baugumo, disforiškumo iliuziją: juk šlapias (drėgnas) guolis yra nemalonus, nepatogus, o šalia mirusio kūno jis netgi gali asocijuotis su puvimu. Tačiau maldos ir šios „šlapumo“ izotopijos derinimas suteikia guoliui ir atsinaujinimo semų: drėgmė tarsi veda ne į puvimą, bet į vegetavimą. Ji saugo naujai pasėtą (kosmoso begalybėje) mirusio vaiko gyvastį.
       Liepsnojantis mėnulis nulaižo kaktą – tarsi paima drėgmę (ir gyvybę?), o malda tą drėgmę atgaivina. Antroji strofa gražiai šliejasi prie pirmosios, ją pratęsia, papildo.
       Trečioje strofoje ypač ryški mirties sema. Mirtis siejama su tamsa (paslaptimi) – „taika tavo tamsai“. Ji yra kartu ir baugi. „Išėdė akis tau šviesos žvėris“ –šviesa tarsi nuskriaudė tave, suluošino. Šviesa (spalvos aspektu) siejasi su mėnuliu (jis yra mėlynas). Mėnulis nulaižė kaktą, šviesa išėdė akis – žmogus pamažu transformuojamas, perkeliamas į mirties lauką, tampa kitoks nei likę gyvieji. Jis jau ne šio pasaulio.
       Ketvirtoji strofa susisiekia su antrąja. Čia toliau plėtojama žmogaus – augalo paralelė: „Raudoni bateliai raištelių šaknis / įleido į kojas“. Raištelių šaknys siejasi su rankų šakom, raudoni bateliai su pirmosios strofos „krauju“.
       O tolesnėje strofoje įvyksta mėnulio ir maldos, laižymo ir tekėjimo, drėgmės ir sausumo mediacija. Pirmiau laižė mėnulis, dabar atsiranda „liežuvis lietaus“. Lietų (savotiškai „tekantį“ vandenį) juk primena ir eilutė: „Malda teka tavo rankų šakom“. Lietus ištirpdė vaiko plaukus – tolesnė mirusiojo kūno transformacija. Galima pastebėti, jog eilėraštyje akcentuojama vienos kūno vietos – galvos – pokyčiai: kakta, akys, plaukai. Šioje, penktoje, strofoje pasibaigia vienas pats didžiausias eilėraščio segmentas. Paskutinėje strofos eilutėje sugretinama kraujas ir guolis: „Taika tavo kraujui taika tavo guoliui“. Tavo kraujas yra nebegyvas, jis yra šalia guolio, guolis yra tavo kraujas. Mažėja dinamika, veiksmas tarsi stabdomas.
       Po šių žodžių eina atomazga: „Akimis tavo verkiu / tavo balsu dainuoju“. Eilėraščio subjektas tapatinasi arba perima mirusio vaiko funkcijas. Pajunta svetimą kūną, mirtį. Kartu tarsi transcenduoja paskui mirusį.
       Labai gražiai šią vietą interpretavo A. Marčėnas. Kad miršta ne tik vaikas (kaip atskiras subjektas), bet miršta ir vaikas tūnojęs eilėraščio subjekte. Šis tarsi tampa visiškai suaugusiu, kažką praranda.
       Bet kokiu atveju šalia mirties – tarsi alternatyva ar „liekana“ – buvo ryški gyvybės, atgimimo, naujo, paslaptingo gyvenimo sema. Ryšys su visata, tamsa, paslaptimi. Bet nuo šios vietos eilėraštyje visos šios reikšmės, nuojautos, išjautimai, praregėjimai – kad ir kaip tai pavadintume – bus staiga nubraukta. „Nubraukta“, žinoma, labai sąlygiškas pasakymas. Paskutinės keturios eilėraščio eilutės nepritampa prie viso eilėraščio, yra tarsi „iš kitos operos“ (žinoma, galiu klysti).
       Vietoj į paslaptingąjį kosmosą žengiančio mirusiojo regim paprastą lavoną su vaškine kakta, švininėmis , akimis, .stiklinėmis rankomis. Eilėraštis be reikalo supaprastinamas.
       Galbūt tai – požiūrių skirtumas, galbūt ko nors nesuprantu arba neįvertinu, bet žmogaus – lavono (vos ne medicinine šio žodžio reikšme) izotopijos A. Šlepiko, ir ne tik jo, kūryboje yra nelabai žavinčios ar keliančios poetinį susižavėjimą. Mirštančio (gendančio?) žmogaus kūno temų variacijos ateina dar iš „Svetimų“. Jų ypač gausu būta Valdo Gedgaudo kūryboje. Neketinu tarti, kad negalima apie tai rašyti (tarsi būčiau koks nukriošęs moralistas). Apie bet ką ir bet kaip rašant reikia mokėti tai padaryti tobulai. Manau, jog ir „Svetimi“ anais laikais per daug užsižaidė: norėjo ką nors šokiruoti (?) ir pamiršo, jog tam tikrame lygmeny menas ir manifestai ima vienas kitam trukdyti. Na, bet gana. Grįžkime prie „Žuvusio vaiko“.
       Keturios paskutinės eilėraščio eilutės grąžina mus prie paprasto fakto: mirė žmogus (žuvo vaikas). Šios eilutės sintaksiškai išskirtos (atskirtos) nuo viso eilėraščio: specialiai pažymėtos – prieš jas padėtas dvitaškis: vienintelis skiriamasis ženklas visame eilėraštyje. Akivaizdu, kad ir pats autorius suvokia šių eilučių kitoniškumą. Sąmoningai renkasi tokią poziciją? Grįžta iš transcendencinių nuojautų, jas paneigia (ima gėdytis?). „Ko tu čia dabar kabinėjiesi“, – tikriausiai mąsto ne vienas skaitytojas. Yra priežasčių.
       Pirmąją eilėraščio strofą drįsčiau pavadinti tobula. Na, o paskutinę... Deja, įdėčiau į „Svetimų“ almanachą (nenoriu pasakyti, kad tas almanachas blogas). Dabar įsivaizduokim, kas atsitiktų, jei visas eilėraštis būtų tokio lygio kaip pirmoji strofa?
       Betgi čia vėl tampu subjektyvus ir truputėlį juokingas. Reikia kartais smagiai pasijuokti iš visokio plauko kritikuotojų. Dar ir todėl, Gerbiamasis Skaitytojau, citavau visą A. Šlepiko eilėraštį. Dabar siūlau jį dar kartą įdėmiai perskaityti.

       Šiaurės Atėnai, 1997. VI. 28, Nr. 25(369)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt