|
<< Atgal
Stasys Stacevičius
Visadan Jotvoje
Sigito Birgelio, Lenkijos lietuvių poeto,
išleidusio devintąją knygą jotvingišku pavadinimu Visadan esma, pasaulėvaizdis
skaidriausiai atsiveria ten, kur
dešimtosios bažnyčios
mergelė
ant Šiluvos kalno
rugiagėlesedaugybė ženklų
Mendelejevo lentelėje
rožyne
erškėtrožių krūmas
madonose
kuriose vaikai
pradeda motinas
savo |
Eilėraštį pacitavau visą, nes jis, kaip
ir kiti pastarosiose S. Birgelio knygose, minimalistinis. Mintyse pabandau perdėlioti
tekstą erdviškai kitaip ir aptinku, kad tik taip vienokiom ar kitokiom
kopėčiom išsidėstę žodžiai ir mini eilutės turi savo vietą ir
skambesį, nes taupioj ištarmių konstrukcijoj detalių mažai, bet visos susiliečia
tinkamas ir yra gyvybingos.
Knyga solidi ir storoka net 153 p. Tačiau dėl
labai taupaus žodžio perskaitoma per pusvalandį, bet po pirmo skaitymo pajunti
būtinybę skaityt antrąkart, o tai geros poezijos ir intriguojančios knygos trauka.
Pirmąsyk skaitydamas, pliusus padėjau prie keliolikos eilėraščių, antrąsyk
perskaičius, atsirado keletas minusų, tačiau pliusų padvigubėjo, nes taupus S.
Birgelio žodis yra talpus ir daugiaspalvis, todėl paskui autorių reikia eiti neskubant,
atidžiai įsiklausant į tik S. Birgeliui būdingą intonaciją, įsižiūrint į
apgaulingą trumpo eilėraščio paprastumą tada ir nušvinta nedideli tekstai
kaip vaizdingos būsenos:
sielos materija skleidžiasi
moterų kojomis
prieš lietųvakaro kokonas
ežero tyloj
saulėlydžius erzina
temperatūra krenta
žemiau
jūros lygio
išnyra
ūkanotas
Jotvos juostos
pakraštys
(p. 56) |
Toliau:
balsu/ šaukti/ nemoku/ Lietuvos// plaukti/ laike/
pilname/ spygliuotų/ ežerų.
Turim rašytojų, gyvenančių Vidurio Europoj ar
anapus Atlanto, kurių kaip ir nekankina Lietuvos nostalgija, jie jaučiasi lyg pasaulio
piliečiai, o štai Sigitas Birgelis, gyvendamas šalia Lietuvos, lietuviškoj Lenkijos
saloj Punske, vis gręžiasi į tą Lietuvą už valstybės sienos, kalbina ir drąsina
ją čia pat, po kojom ir akiratyje esančią, dar lietuvišką, bet atskirtą nuo anos
visumos. Galop, skaudžiai įkvėpus tikrovės ir iškvėpus ne kažkokią regimą viltį,
o tik lyrišką realybę, galima tart, kad čia nei mūsų, nei kieno kito
kraštovaizdis čia istorinis jotvingių kraštas Jotva. Tačiau tų jotvingių
genai lyg sujuda pačiame autoriuje, nebelieka kur eit ar trauktis iš kraštovaizdžio,
atsidūrusio svetimame laike, dygioj realybėj, ir tada jau prabylama jotvingiškai ar
bent panašia į jų mirusia kalbą:
Kailas, zemien jotvings!
Sūduva majas emenis!Kuei Jūs buvinatei?
Kuei Tvajas emenis?
Kai varan astei?
Kuei tu esei
Mūsun nususai galan?
Už perskyrimo:
Sveika, jotvių žeme!
Mano vardas Sūduva!
Kur tavo buveinė?
Koks tavo vardas?
Kiek Tau metų?
Kur Tu esi
Mūsų mirties valandą?
(p. 49) |
S. Birgelis nevengia didelių žodžių, kas
kartais bereikalingai rizikinga. Prieš dvidešimt kelis metus M. Martinaitis
tuometinėj Komjaunimo tiesoj auklėjo vieną jauną ir pretenzingą beknygį
poetą: kam jisai šiaip jau neblogą eilėraštį užbaigė tokiu kosminiu žodžiu
Tėvynė, ir tuo viską sugadino? Nepatogus, perdaug didelis ir daugiakampis tas
žodis Tėvynė, įtartinas jis ir pavojingas. Tik ne Sigitui Birgeliui. Jis, lyg
niekur nieko, savo eilėraštį gali pradėti Tėvynės meile, užbaigti
tvirtaprade arba tvirtagale Tėvyne ir, net keista, tai aptariamoj knygoj skamba ne
erlickiškai, ne patackiškai, net ne brazdžioniškai tai S. Birgeliui tinka.
Kažkokiu pusiau magišku būdu, gal dėl ypatingos intonacijos ir savitos eilėraščių
vidinės tvarkos ar dėl prasmingos netvarkos Tėvynė prigyja, tampa ne
kosminiu, o žemišku ir neišvengiamu žodžiu:
sudėliojau raides
į formas
ir palaukė
pakvipo
Lietuvaeinu takeliu
su žiogu
su moliūgu
rūpesčių tiek daug
ir daug rūpintojėlių
būk
tvirtapradė
tvirtagalė
Tėvynė
(p. 74) |
Ypatingų naujovių S. Birgelio knygoj lyg
ir nedaug, poezija atsiranda iš glaustumo, iš aplinkos gyvumo, iš laiko pojūčio, iš
tos pačios kapotos intonacijos, iš tiesios ištarmės, o stipriausiai skamba tie
eilėraščiai, kuriuose visa tai siejasi su vaizdais: liepsna lašėjančių žvakių/
kapuos nuleidžia vesą/ užsitęsia šermukšniuos/ vėlinių pageltusi lemtis// lengvas
molis/ tebūna/ žemelei// tiek žemėję/ tiek vandeny (p. 75). Arba: Už žiemos
proskynų/ pavasariškų arkų/ jotvingiškai įmanomų/ vasarų// už Šiurpilio krūtų/
Juodosios Ančios/ Jotvos vingiuotų/ upeliūkščių// Klevų piliakalnis/ Eglinės
klonis/ ten/ v i s a d a n e s m a (
p. 95).
Neblogas sielovaizdis. Tačiau knygos minusais tampa
tie eilėraščiai, kuriuose visai nėra vaizdo, vien daugialypės abstrakcijos ir mintis,
susiraizgiusi pilkais mazgais. Perskaitomi balsu, su ta pačia autoriui būdinga, tyliai
stipria intonacija, tie tekstai gali nuskambėt lyg poezija, bet popieriuj matyt, jog
poetas pergudravo save, tekstas netapo eilėraščiu: velykinėje parodoje/ nebūk
višta/ dėk kiaušinius/ tuščiadekoratyvinius/ aštuontrynius// susitarę su
Kristumi/Verbų sekmadieniai/ prikels/ Velykas (p. 133).
Stokodamas vaizdo, nepateisina savo minimalizmo ir
kitas eilėraštis: dėl vienos dienos/ vienos valandos/ pasiryžusios/ tapti mano
vaikų/ motina// atidariau/ nematomai nematomą/ erdvę/ pilną pilnų/ išsiskyrusių/
sugrįžimų (p. 132).
Ačiūdie, silpnų grandžių gan vientisoj
devintojoje S. Birgelio knygoj mažai, ir galima tarti, kad ji stipri, pavykusi,
pateisinanti jotvingišką pavadinimą Visadan esma, gerokai pranokstanti savo
jaunesnę seserį Hologramą, išleistą 2004 m. tos pačios Punsko
Aušros leidyklos. Ne nuodėmė bus pacituoti ir Vladą Braziūną, kuris jau beveik
tradiciškai palaimina naujas Sigito Birgelio knygas, palydi jas drąsiu įžangos
žodžiu:
Yra ir jotvingiškų eilučių, eilėraščių kaip
brangių inkrustacijų.
Apskritai šios knygos Sigito Birgelio eilėraščiai
ir panėši į kokias inkrustacijas: aludaris/ žodžius darys, ir tegu tie
žodžiai sau putos kitų eilutėse. Tik jau ne Sigito: jis pakels kokį žodį lyg
daiktą nuo savo kasdienio smėlkelio, nupūs dulkes dienų ar šimtmečių, ir
atsargiai įglaus savo taupian eilėraštin.
Literatūra ir menas, 2006 12
22, nr. 3123
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|