Gabrielė Labanauskaitė

       Erotika ar pornografija?
       Dovilės Zelčiūtės poezijos klausimas, arba kūno raiška beribėse lapkričio minutėse

       Poetė Dovilė Zelčiūtė (g. 1959) – įdomi ne tik iki šiol dominavusia teatro tematika, bet ir šiuo metu spaudoje publikuojamais kupinais kūno kalbos, kūniškumo eilėraščiais bei paskutiniaisiais eilėraščių rinkiniais „Lapkričio pratimėliai“ (2003) ir „Dar minutėlę pusvalandį“ (2001). Pastaroji – pirmoji lietuvių poezijos knygelė pažymėta tokia metrika: „Tik suaugusiems“. Aiški tematikos (ir turinio) nuoroda. Eroso valdos, pilnos ne tik kūniškosios aistros, bet ir suvokimo, kad meilė yra vienintelis begalinės, neribotos (neapribojamos) kūrybos instrumentas.
       Norint aptikti esminį erotizmo siūlą, reiktų atrasti, kas jį verpia: kokie jos – jo – jų santykiai bei ryšiai. Iš tiesų autorės kūryba prieštarauja feministiniams postulatams: „jokių feminizmų – / geidžiu nekantrauju nebūnu / neskanus be tavęs mano valgis / šešėliuoti nejaukūs namai / netvarkingas pasaulis piktos moterys / gatvės tuščios ir šiukšlinos / banalūs spektakliai ir knygos / ir pati negera negraži“ (Zelčiūtė, 2001, 22). Aiški moteriškoji pozicija – vyras svarbus kaip prieglobstis, užuovėja („lieski ir neatiduok manęs kasdienybei“; ibid., p.6). Užpildantis gatves, namus, jos pačios egzistenciją („nebūnu“). Jis – išsipildymas. Dirva, kurioje augama, bręstama, žydima („Su viskuo kas sunku / kūnu dvasia / savo miegu / atsiremiu į tave atsitveriu / nieko nebijodama“; Zelčiūtė D. // Lapkričio pratimėliai, 2003, p.78). D. Zelčiūtės poezijoje išlieka tradicinės vyriškumo ir moteriškumo sampratos. Esti tvirtas ryšys tarp lyties ir galios vaizdinių (pastaroji įkurdinta mylimajame): „ošia ir dūzgia manyje / tavo tembras / purtau galvą veju / tą dūzgimą nesiseka / įplaukiu tavo žvilgsnin / drovu bet atvira / tylime“ (Zelčiūtė D., 200, p.14). Užhipnotizuota, apvaldyta, paklūstanti: „jaučio įsiūčio ekstazę / meti man / keliu avies baltą snukelį / mekenu atsiduodu“ (Ibid., 51). Ši (religinė) avelės metafora – aliuzija į vyro, tolygaus valdovui (Dievui?), galią ir svarbą. Paklusdama moteris nebando prilygti (būti lygia) „kūrėjui“. Neaitrina gimtosios nuodėmės, kuri yra ne padaryta, o įgimta, ne veiksmas, o būsena, pirmapradžio šventumo trūkumas. Polinkis į blogį, kurį šis trūkumas atveria, krikščioniškoje teologijoje vadinamas geismingumu – „jusliniu noru, priešingu proto balsui“ (Cicėnaitė A. // Šiaurės Atėnai, 2003, Nr. 19, p.9). Krikščionybės traktuojama kaip blogis, nelaimė bei kančia, gimta nuodėmė poetės yra vertinama teigiamai: „laimingos valandos šiltos dosnios beribės“; „tą pačią minutę kuo ryškiausiai prisimenu visus Dešimt įsakymų / <…> / bet priglaudžiu lūpas prie rankos / jau / kylame / skrendam“ (Zelčiūtė D., 2001, p.33).
       Išlikusi vertikalioji pasaulio linija / tiesė, kuri postmodernistinėje kūryboje jau virtusi į horizontaliąją. Pragaras – žemė – dangus ir žmogaus kūnas, krintantis vienon sferon ir iš jos pakylantis į kitą („kylame skrendam“). Trūksta atsipalaidavimo, laisvumo (atvirumas dar pusiau mergaitiškas, lyg besigėdijantis pats savęs), nors viename interviu autorė teigia: „Atėjo laikas – privalau kalbėti apie tai; vėliau bus per vėlu, anksčiau buvo dar gėda. Dabar – pats tas, <…>, yra daug džiaugsmo, daug šviesos toje gyvenimo srityje, kurią patiriame, bet apie kurią nekalbame“ (Sipavičienė L. // Gabija, 2001, Nr. 2, p.36). Nors kūnas suvokiamas kaip dovana, vertybė, galinti varžytis su transcendentiniu lėmėju („neturiu laiko gėdytis šviesą kviečiuosi į kambarį“; Zelčiūtė D., 2001, p.23), jaučiama ir neigiama kūno konotacija: „šou nekvietė pademonstruoti / per didelio kūno sujaukto proto pasklidusios dvasios“ (Zelčiūtė, 2003, p.76); „tamsoje nesimatys / veido raukšlių pavytusio kaklo“ (Zelčiūtė D., 2001, p.75). Tarsi meldžiamasi „grožio mitui“, kai nebetikima ankstesniais mitais apie motinystę kaip vienintelį pašaukimą, vietą namuose ir pasyvumą. Bent minutėlę. Būti tokia, kokios jos tikisi. Rūpinimasis grožiu, šiuolaikinėje visuomenėje (kad ir laikinai) nugalėjęs rūpinimąsi namais, D. Zelčiūtės poezijos knygelėje „Dar minutėlę pusvalandį“ neprieštarauja vienas kitam: „Mano širdis – ne kiškio / gudrūnė lapė viliokė / esu / negaištu veltui laiko / kol ant galvos byra prakeiksmai / publikuoju eilėraščius / nusikerpu / plaukus / kvėpinuosi / kaišau gėlėmis namus / ruošiuosi guolį / virpu ir laukiu“ (ibid., p.9).
       Ji žino „grožio mito“ duoklės dydį. Ir taisykles, pagal kurias žaidžia / gyvena. Kartais pakreipia sau reikiama linkme („gudrūnė lapė viliokė esu“), taip iliustruodama naujųjų technologijų vaizdine informacija ir nežodine komunikacija kuriamus griežtus moters kūno, jos išvaizdos bei elgesio standartus. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, jog „grožio mitas“ iš tiesų nustato ne išvaizdą, o elgesį (Wolf N. Beauty Myth: How Images Are Used Against Women, 1990, p.14): „išlygink visas siūles realybės drabužio realybės / <…> / pleveni aplink siuvėjo rankas – gal pavyks / neiškristi iš bendro konteksto“ (Zelčiūtė, 2003, p.76).
       Neišsiskirti, būti tokiai kaip kiti – nei daugiau, nei mažiau nuodėmėj, – nepavyksta. Deginantis, žvėriškas geismas („gyvybės žvėris švelnus kitiems nepažįstamas“), kuris būdingas dionisiškajai transo būsenai, neapleidžia ir D. Zelčiūtės poezijos. Kūnas tuomet tampa vieta, įprasminančia profanišką būtį: „Moterie / velnio nešta pamesta / pažiūrėk į veidrodį pasą / ką čia dirbi? // Joju / į rojų...“ (Zelčiūtė, 2001, p.52).
       Taip (geismo dėka) kylama iki ekstazės, katarsio, apsivaloma nuo buities apnašų. Gaila, jog aprašomasis lytinis aktas dažnai – panašiai išreiškiamas, veikiantis išoriškai, o kartais net sukeliantis nuobodulį šabloniškomis metaforomis ir palyginimais („būsiu tau mara slogutė / myluosiu ir dusinsiu / uždainuosiu miegoti neleisiu“; ibid., p.54; „sulipom į vieną gniūžtę / mirtinai pasiruošę ištirpti“; ibid., p.36). Norėtųsi labiau išgrynintų, rafinuotesnių aistros pavidalų, intensyvesnio sielos erotizmo (Baliukonė O. // Metai, 2002, Nr.4, p.141). Ne visur grubokas eilėraščių natūralizmas transformuojamas į poetinę realybę („Blizgantis apvalumas / kandu į kairįjį petį“; Zelčiūtė D., 2001, p.37). A. Mickūnas kaip vieną iš mūsų amžiaus problemų mini išraiškos matmenų išnykimo grėsmę: „Tai psichofiziologinių funkcijų išraiškos galių supaprastinimas iki biologinių poreikių ir netgi materialiųjų sąlygų. Tai mėginimas nuplėšti nuo pasaulio ir žmogaus jų išraiškingumą, prasiskverbti pro žvilgsnį į akies obuolį, o ne erotinis geismas, ieškantis geismo. Juk akies obuolys ar nuogas faktas nepaaiškina jame išreikšto geismo, dažniausiai jis jo ir nepaiso. Matuojant prakaitavimą, kraujospūdį ir pulsą neatskleidžiamas erotinio susižavėjimo ar desperacijos gilumo lygis. Išraiškos lankstumą, paslankumą geriausiai pasiekia žmogaus kūniškumas. Nes išraiška nyksta, jeigu nėra apgyvendinama kūno geste, balso ištaroje“ (Mickūnas A.// Baltos lankos,1996, Nr.9, p.26).
       D. Zelčiūtės poezijoje nenuslopinami libido poreikiai siekia įsismelkti į visus įvykius, visus daiktus, paversdami juos libido realizacijos arba atsipalaidavimo objektais („jazminų lengvi patalai / glėbia ir gobia jau pasiduodu / ne šito ir šito / karščio alkstu“; Zelčiūtė D., 2001, p.6). Tačiau joks konkretus objektas – gamtinis ar kultūrinis (moters piešiami paveikslai, rašomos eilės) – negali būti laikomas tinkamu libido objektu, nes libido pats save numalšina ir sukuria naujas pasitenkinimo formas (freudiškojoje libido geismo saviieškoje slypi daug eroso bruožų – be eroso libido neturėtų pozityvios, save regeneruojančios galios peržengti visas ribas). Pats libido krypsta mirties, pusiausvyros, panašios į nirvaną, linkme:

       Libido aktyvumo ratas baigiasi pasitenkinimų pusiausvyra ir galiausiai – gyvybinės ugnies užgesimu. Antrasis eilėraščio posmas užpildo erotiškumo bruožą neleisdamas visiškai užgesti (drugio esminė simbolio reikšmė remiasi jo metamorfoze iš kiaušinėlio per drugelio vikšrą ir mirtino sąstingio lėliukę į spindulingai margą, saulės švieson besiveržiantį vabzdį, todėl jis jau antikoje simbolizavo sielą, kurios nesugriauna net kūno mirtis; vėlesniais laikais labiau pabrėžiamas jo patrauklumas ir ryšys su meilės dievu Erotu). Libido siekia panaikinti įtampą, o erosas užplūsta didėjančia įtampa. Nors H. Cixous teigia moterišką libido ekonomiką esančią atvirą skirtumui, norinčią būti „kito persmelkta“, apibūdinamą spontanišku dosnumu (Moi T. // Lyties / teksto politika, 2001, p.102). Galbūt dovanos karalystė iš tiesų nėra jokia karalystė, tik dekonstruojanti malonumų ir organiškų mainų su kitu erdvė: „Nieko nenoriu žinoti / nieko laukti / sutinku su tavim / tik dabar / kuo ilgiau / arbatmedžio aliejum / tepki ir tepki“ (Zelčiūtė D., 2001, p.28).
       Taigi šis noras išnykti, nepaisant viso kito („nieko nenoriu žinoti“), šis atsidavimas erosui, tuo pačiu yra ir atsidavimas seksualumui. Ir vėlgi – uždaras ratas, kuriam priklauso „žmogiškųjų būtybių poreikis patirti tai, kas yra „asmeniška“ (Sontag S. Pornografinė vaizduotė // Baltos lankos, 1996, Nr.7, p.130). Mintis ir veiksmas, kurie yra ne tik save peržengiantys, bet ir save griaunantys.
       Atskirai aptariant moters kūno kalbą, reikėtų paminėti ir kūno „topografiją“ – ji, kaip ir daugelio kitų šiuolaikinių autorių – artikuliuota. Plaukai – palaidi, vėjo gūsiais nuogybę dar dengiantys, kartais – nukerpami (pokyčio, atsinaujinimo sema); ausys pripildytos dūzgiančios begalybės; oda – jautri, stangri – pasiruošusi; nugara – perverta ugninių nuojautos iečių; krūtys – liepsna apsunkusios, o jų speneliai susiviję kitų artumu; pilvo vagelėm teka šviesa praplėšta; šlaunis – liečianti kitą šlaunį (kojos – pritvinkę kraujo). Dvigubas kūnas, sudarytas iš dviejų atskirų dalių (jo – jos), tarpusavy komunikuojančių rankomis ir taip susiliejančių: „Tos rankos jau visko matė / anos irgi nepėsčios / <...> / liečiasi godisi virpa / <...> / sukasi spaudžia liečia / Paskutinį kartą dar kartą / Ak!“ (Zelčiūtė, 2001, p.19).
       Eilėraštyje „Blizgantis apvalumas“ (ibid., p.37) – besipykstančiųjų, besimylinčiųjų kūnų nebeįmanoma surinkti į vieną – jis perlūžęs pusiau, taip ir neatskleistas iki galo: „visa kas yra kūnas / dar nepažinta“ (ibid., p.15). Tuo pačiu jo kalba – įvaldoma ir išmokstama: „truputį pakelk dubenį / nejau niekas nesakė / iš tiesų kaip gerai kad nesakė / <…> / viskas dabar labai / labai gerai / ar niekas nespaudžia / niekas / tik begalybė / ausų būgneliuose ūžia“ (ibid., p.31). Taip priartėjama tiesiog prie elementaraus (?) sekso. Pastarasis vėlgi perauga į aistrą (meilę?) ir išperka pirmąjį. Atsiranda tam tikra meilės (akto?) ritmika, ritmas („ritmas – dangus, / ritmas – pragaras / ritmas“; ibid., p.47)., kur perteiktas vyro ir moters bendravimo svaigulys („kūnų skurdas jų šviesi karalystė / tylios vaitonės padėka“; ibid, p.47). Kur kūnas – spaustukas, sugeriantis emocijas, žaibolaidis jo mintims, jo nuotaikoms, žvilgsniams („Toks trumpas tavo žvilgsnis / o nugarą veria / ugninės nuojautos ietys“; ibid., 16). Apskritai eilėraščių įtampa tolydžio auga, nors jausmai neforsuojami, neišrėkiami (vienas iš galimų (super)atvirumo pavojų). Šviesos akimirkos – ne vien atveriančios, bet ir pridengiančios. Daugiausia šviesos, švytėjimo – kaip kuriančios ir apvaisinančios substancijos („kiek prigamino šviesos / Dievas mūsų slaptybėse / artėja / pradėjimo laikas“; ibid., p.42). Ši universali pradėjimo būsena – sukauptas jau gimdžiusios moters žinojimas: „Tarsi žvėriška / nesiliaujanti signalizacija / skelia ir gaudžia / oda pakilo išsitempė…“ (ibid., p.46).
       Eilėraščio intensyvus gimdymo skausmo išgyvenimas panašus į J. Kristevos aprašytąjį: „Mano kūnas daugiau ne mano; jis raitosi, kenčia, kraujuoja, sloguoja, griežia dantimis, kosti, jį išberia spuogais, jis juokiasi. <…> Ne sopuliuos gimdoma, gimdomas sopulys: jį reprezentuoja vaikas, ir nuo šiol jis įtvirtinamas visam laikui“ (Kristeva J.// Feminizmo ekskursai, 1995, p.501): „Sąrėmiai / skaičiuoju iki dvidešimties / įkvepiu ir sustingstu / išsiriečiu kaip katė – / nagais į geležinę lovos atramą / į prasivėrusį langą / bumbsi atkaklus pakaušėlis…“(Zelčiūtė D., 2001, p.48).
       Tarsi sapnas „be šviesos, be garso, raumenų sapnas“ (Kristeva J., 1995, p.501). Juoda grįžtė (išsiriečia kaip katė), nugaros, rankų, šlaunų skausmai – gniaužtuvai, tapę skaidulomis: tūrių, plotų, erdvių, taškų sangrūda. Žodžiai, paženklinantys tylos žvangesį, kuris visur kelia skausmą (ibid., p.502). Šiemetiniame Poezijos pavasario rinkinyje D. Zelčiūtės eilėraščiuose skausmas transformuojams į neigiamą energiją (kad būtų atsikratytas jį sublimuojant, išsakant): „tai aš buku pagaliu užplakiau savo vienintelį draugą po šokių / po šoko pašoku iš miego – gyvybė! kokia gyvybė nesąmonė / ten dar nieko nėra vienas kelias abortas“ (Zelčiūtė D., Poezijos pavasaris,2003, p.76).
       Tai iš dalies atspindi ir šiandieninę situaciją, kai nukelta nuo idealų pjedestalo moteris yra draskoma instinktų ir baimės: „žmogaus kūnas pasmerktas nuodėmei, bjaurasčiai ir laikinumui“ (Kubilius V.// Metai, 2002, Nr. 12, p.94); „tiksliai žinai – po mėnesio vėlei tiesėte ranką į kito tarpukojį“ (Zelčiūtė D.// Poezijos pavasaris, 2003, p.76). Tai – minėtoji bjaurumo estetika, kur žmogaus kūnas aukštinamas kaip „galutinė būties realybė, o vyro sperma tapatinama su siela“ (Kubilius V., 2002, p.95). Pirmenybė suteikiama geismui – seksualiniams troškimams, fiziniams veiksmams ir obsceniškiems žodžiams („savo pačios kūnas, kurį gali liesti, įsitikinti gyvas tyrinėti“; Zelčiūtė D.// Poezijos pavasaris, 2003, p.77). Polinkis į jutiminį pasitenkinimą („nežinai kas yra masturbacija nežinai“) – galutinė tiesa apie žmogų – gamtos kūrinį. Tačiau dviejų žmonių sueityje vis tik ieškoma transcendencijos pojūčio, kurio neberandama religijoje: „Dar minutėlę pusvalandį / laikykimės ten / kur pasaulis regimas nuo apžvalgos rato / pačiam aukščiausiam taške / aš klyksiu / visa nutols / suėmęs galvą sakysi / žiūrėk / būtent dabar / žiūrėk“ (Zelčiūtė D., 2001, p.20).
       Bandymas bent akimirkai įsitverti amžinybės – kūniškasis, apčiuopiamas laikas – minutėlė, pusvalandis. Tarsi lygiai tiek, kiek truktų mylėjimosi malonumas. Riksmas – įkūnijantis to malonumo ekstazę, aukščiausią tašką, peraugantis į gaudimą, spengimą ausyse, kartais net susitapatinantis su minėtojo gimdymo klyksmu. Pasigirstantis juoku: „Dienos aidas cypia ir inkščia / už durų langų išvarytas / o tavo juokas tavo juokas tavo juokas / jau lenda į mano pažastis / į kirkšnius į daubas kol pavargsta / naktis ir atiteka rytas“ (Ibid., p.25). Būdingas gamtos, aplinkos įmagnetinimas: „Visa nuščiuvę aplink / tik liepsnoja dangus / ir krūpčioja skardis // mudu laukiam aušros / šilko pumpuras / mano rankose skleidžiasi // temsta švinta gaisrai / virš bedugnės gilios / plaukia dvigubas kūnas“ (ibid., p.64). Tuo pačiu išlieka ir archetipinis modelis: vyras / protas, moteris / gamta, tačiau gamta tėra tik aplinkinės erdvės dalis, kuri paveikta urbanistinės kultūros: „Skambini – /atvažiuoji / gaudžia miesto varpai / po visą kūną / karščio cimbolai skimbčioja“ (ibid., p.10).
       Periodikoje ar poetiniuose almanachuose publikuojami naujausieji D. Zelčiūtės eilėraščiai kontrastingi, dažnai vienas kitam prieštaraujantys. Knygelėje „Dar minutėlę pusvalandį“ buvęs visavaldis, visa apimantis geismas tampa vulgariu, grubiu, aštroku: „susimaišė su sniegu krauju buko geismo trumpom kibirkštim“ (Zelčiūtė D., Poezijos pavasaris, 2003, 76). Lyg ir norima pasiekti transcendentinį lygmenį, tačiau dažniausiai liekama žmogaus kūno instinktų ir juslių vaizdavimo lygmenyje. D. Zelčiūtės kūno kalba pavergta geismo, geismą įkūnija ir jį atspindi (dauguma žodžių susiję su veiklos kryptimis: jausmu, kurį veikėjas norėtų jausti (geismas), jausmu, kurio nenorėtų jausti (gėda, baimė, bjaurėjimasis)). Kartais tai netgi primena pornografinės vaizduotės principą, kuomet aplinkos (fizinės ir psichologinės jausenos), kūno topografinis aprašymas tarnauja erotiniam situacijos pavaizdavimui.
       „Lapkričio pratimėliuose“ erotizmas subtilesnis, trapus ir perregimas: it „dužus indas / dviese/ vienas prieš kitą / tyras vanduo sukepusios lūpos“ (Zelčiūtė D., 2003, p.82). Rankos tuomet „išsigandusios“, o širdis – sąla, trankosi. Kūnai – blykčioja, švyti. Kartais tai pavirsta į vidinę ramybę, pilnatvę (galbūt sąlygotas motinystės). Juslingumas pavirsta mylavimu dubens sidabrinio mėnulio… Daug kas kitaip ir dėl ko kito. Bet apie tai – kada nors kitą kartą...

       Literatūra ir menas, 2003 10 24, nr. 2973

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt