Antanas Tulys
       novelės iš rinkinio „Aš bučiavau tavo žmoną“

       Mergina, kuri visus mylėjo
       Aš bučiavau tavo žmoną
       Vienuolė Marija
       Baisioji diena

Į viršų

       MERGINA, KURI VISUS MYLĖJO

       Papasakosiu jum apie vieną mažą restoraną, kuris buvo uždarytas prieš kelias dienas.
Restoraną ir jo patarnautoją.
       Pamatęs jo lange iškabą „Išnuomojama“ ir pažvelgęs vidun pro langą, aš kone apsiverkiau. Kambarys buvo apleistas, tuščias. Nebebuvo sienoje pajuodavusio laikrodžio, kuris charakteringai taksėdavo; nebuvo marmurinių stalų, prie kurių sėdėdavo dažniausia purvini, saulės arba fabrikų liepsnos įraudoninti, vyrai.
Jau trys mėnesiai, kai paskutinį kartą buvau užėjęs į tą rausvai ruda spalva išdažytomis sienomis restoraną. Bet tarytum tik dabar įvykę lindo į galvą praeitos vasaros čia praleistų valandėlių atsiminimai. Su žaidžiančiais saulės spinduliais, su kuždančiu vėju miesto gatvėse, su pralekiančių automobilių šešėliais grįžo atsiminimai anų gražių valandėlių. Maži nuotykiai, kaž kieno pasakyti nieko verti juokai, savotiški vyrų judesiai, Juzės šypsena — jos žodžiai, tušti, švelnūs, linksmi žodžiai, judėjimas, — daug, daug ko, dar nepasakomo žodžiais, kas dėjosi tame restorane, veikiai grįžo mano galvon.
Tos valandos! Valandos praleistos tame restorane, karštam, pašvinkusiam, garo ir musių pilnam restorane. Rodos, ką brangintino galėtum pasakyti apie vietą, kur užeina pavalgyti sunkaus darbo nualinti žmonės, o vis tik
yra kas . . . Ypač dabar, kai ši vieta uždaryta. Kai žinai, kad ten nebesugrįš Juzė, ta brangi visų mylima mergaitė.
       Metai slinks, tavo sveikata ir energija, tavo jaunyste, tavo veido grožis dils, o ji čia nebepasirodys. Tu nebegirdėsi iš jos lūpų tų žodžiu, kurie atminty tebesikartoja, tu nebematysi tų įvairių, viliojančiai erzinančių jos šypsenų, kurios tavo akyse dar tebestovi.
Juzės nebėra, ji dingo, išvažiavo. Restoranas, kur ji dirbo, uždarytas. Maža komedija, kuri čia ėjo — pasibaigė. Bet kaip norisi kalbėti apie tai, ko jau nebėra ir jauti, kad nebebus. . .
       Vieta buvo maža, mažiems žmonėms, suvaržytiems baimės ir neturto. Vienok ir į tą skurdžią vietą kartais buvo ko žvilgterėti ir nusišypsoti.
       Iš tikrųjų, tai nebuvo vieta, kur užeini, pavalgai, užsimoki ir išėjęs tuojau pamiršti ten buvęs. Čia buvo kaž kas lyg viliojančio, lyg savo.
       Lankydavau ją reguliariai, kartą per dieną. Patarnavo ten, be savininkų, viena Juzė, ypatingo tipo mergina. Linksma, visada turinti ką pasakyti ir mokanti prajukinti atėjusį.
       Vieną dieną ji priėjo prie savininko ir tarė:
       — Čia reikia dviejų patarnautojų. Aš patruksiu belakstydama.
       — Pažiūrėsim, — atsakė vyras ir tuojau nuėjo su savo bendrininku pasitarti.
       — Mes turime pasamdyti kitą patarnautoją prie Juzės, priešingai ji palieka mus, — sakė vyras, kuris, rodėsi, nusimano apie biznį. — Ji jau antru kartu šiandie priminė. Ir pasirodė griežta.
       — Griežta, hm! Patarnautoja stato ultimatumą, tarytum tai būtų visai paprasta. Kas čia baisaus, jei ji išeis? Bus kita. Vakar buvo atėjus Marė darbo prašyti.
       — Taip, bet . . .
       — Aš suprantu koks reikalas . . . Tegu ji išeina, jei nori.
       — Rodytis tokiu smarkiu gera tik ten, kur yra išskaičiavimas. Šiuo atveju tą smarkumą statai pats prieš save. Biznio pasisekimas remiasi mažučiais dalykėliais.
       — Mažučiais ir dideliais.
       — Taip, mažučiais ir dideliais. Bet tarp pasekmingo ir nepasekmingo biznieriaus yra toks skirtumas, kad pasekmingasai saugo lygiai kaip didelius taip ir mažus dalykus, o nepasekmingasai žiūri tik į didžiuosius, neigdamas mažuosius. Štai iš ko pareina jo nepasisekimas. Pagaliau Juzės buvimas mūsų valgykloje nėra mažas dalykas, arčiau į tai pažvelgus. Galime atsiminti, kur buvome prieš pusmetį. Ji atėjo, restoranas pradėjo kilti. Kasdieną atsilanko naujų svečių. Šiandien mūsų savaitinė apyvarta siekia keturis sykius daugiau, negu siekė prieš šešis mėnesius.
       — Taip, bet ar tai nuo jos pareina? Gal tau taip rodos, bet iš tikro taip nėra. Biznio mėgėjas apie patarnautoją pasakė tokių dalykų, kurie ją lygino su gatvės merginomis.
       — Tegu ji būna ir tokia. Tegu ji užsiima ir tuo. Tai privatus jos reikalas. Koks mūsų reikalas?
       — Bet žmonių kalba? Gera žmonių nuomonė visada turi savo vertę.
       — Yra ir išimčių. O šiuo atveju kaip tik ir reikia pritaikinti tą išimtį. Žmonės skleidžia blogą nuomonę apie Juzę. Tas galbūt turėtų kenkti bizniui, bet vyksta priešingai. Bloga nuomonė apie Juzę tik ir kelia mūsų valgyklos biznį. Štai, apylinkėje kalbama, kad toje ir toje valgykloje patarnauja laisvo elgesio mergina. Tai reklamuoja valgyklą. Be to, daugelis turi norą ateiti pažiūrėti, kaip atrodo ta mergaitė; kaip ji veikia, kaip kalba, ar jos paakiai įdubę... Žmonės nors ir turi dorovingumo tendenciją, bet jos nevykdo. Maži gašlumai sumina visus jų pasiryžimus. Tie, kurie taip kalba, patys čia valgo. Jie kalba ir ateina čia valgyti net ir tada, kai jie nealkani.
       Tai buvo žmogus, kuris reikalą suprato teisingai.
       Ta patarnautoja buvo tokia pat balandėle, prie kurios lipo vedę ir nevedę. Ji žinojo ką tau pasakyti, kaip tavo ranką paspausti, kaip tau į pašonę pirštu bakstelėti, kaip paprašyti ją pakviesti po darbo valandų. Tu išpliurpei lėkštę sriubos be skonio, suvalgei šmotą senos mėsos ir tuojau pamiršai. Tavo atmintyje liko tik ta paukštelė. Palikęs valgyklą, tu tebegirdi jos juoką, skambančius žodžius, tebematai jos šypseną ir nuduotą, ar teisingą, jos atsidavimą tau. Ką ji dirbo, kuo ji vertėsi išėjus iš valgyklos, tau ir į galvą neateidavo. O jei ir ateidavo, tai blogo nepamanai. Visa, ką tu matei joje, tai širdingą, apsukrią mergaitę. Tu supratai, kad ji talentinga mergina, gyvenimui atsidavusi, kažko aukštesnio siekianti mergina.
       Jei ji klampojo purvą, jei ją lankė žmonijos atmatos, tai ne ji tame kalta. Ji perdaug mylėjo gyvenimą, perdaug lygiai mylėjo visus žmones. Ji lygiai dalinosi tomis trumpomis, linksmutėmis gyvenimo valandėlėmis — aistros valandėlėmis, pasprukus iš kasdieninio užsiėmimo.
       Jos prašymas buvo nepatenkintas. Po savaitės ji paliko tą vietą ir staiga dingo iš visų pažįstamų akių. Jos vietą užėmė nauja, rodos, gražesnė iš veido ir liemens mergina, bet ji buvo ne Juzė.
       — Kur Juzė? Kada ji grįš? — klausinėjo vyrai.
       Skambino Juzei telefonas.
       Bet Juzės nebebuvo. Nebeprieidavo ji atsakyti telefono, nebepasirodydavo ji prie tų skurdžių stalų su lėkštėmis, peiliais, šakutėmis ir garuojančiais valgiais.
       Netrukus pasamdyta dar viena patarnautoja, nes pirmoji neįstengė nudirbti visų darbų.
       Praėjo mėnuo ir vieną teko atleisti, nes jau vienai buvo lengva visas darbas atlikti.
       Praėjo du mėnesiai ir ta viena nebeturėjo ką veikti. Ir ją paleido. Savininkai patys patarnavo.
       Greitai ir jiems nebebuvo kas veikti.
       — Mes turime grąžinti Juzę, arba uždaryti valgyklą, — tarė tas, kurs pirma nemokėjo geros patarnautojos įvertinti.
       — Juzė kažkur — trumpai atsakė bendrininkas.
       Praslinko ne daug dienų ir valgykla buvo visų užmiršta. Retas beužeidavo. Pagaliau ji buvo uždaryta. Namo savininkas iškabino lange iškabą „Išnuomojama“.
       Pažvelgus į tą vietą, kur kabėjo pajuodavęs laikrodis, ir permetus akį išilgai kambarį, matai apleisto daikto reginį. Tačiau nors ten nebėra to pajuodavusio laikrodžio, tų marmurinių stalų, prie jų susėdusių žmonių, nors ten nebėra Juzės, bet tos mergaitės dvasia, šypsena, mintimi, apsiėjimu, kalba, jos ilgesiu, ir daug kuo nepasakomu matai persisunkusią visą kambario atmosferą. Sienose ant grindų, lubose, plyšiuose, rodos, palikta kažkas tos mergaitės, kuri galėjo ir mokėjo visus žmones lygiai mylėti.

Į viršų

       AŠ BUČIAVAU TAVO ŽMONĄ

       Pulkininkas Petras Staugaitis peržiūrinėjo kariškus dokumentus, kai jo sūnus Aleksys švilpdamas įėjo į saloną. Penkiasdešimts penkerių, metų vyras maloniai pažvelgė į sūnų, tik užaugusį, turintį dvidešimt vienerius metus ir labai patrauklų vaikiną. Tikras tėvo atvaizdas. Prieš daugelį metų ir pulkininkas buvo toks.
       Aleksys rengėsi išeiti. Jis jau seniai vis kažkur išeina, o pastaruoju laiku pastebimai persimainė. Šiandie tėvas susekė, kur jo sūnus pradėjo daryti tuos dažnus vizitus, ir jis pajuto, kad reikalinga įspėti sūnų. Pamaži pasikėlęs nuo stalo, tėvas priėjo prie Aleksio, uždėjo abi rankas ant jo pečių ir paklausė:
       — Kas turi laimės džiaugtis tais dažnais tavo vizitais?
       — Viena paprasta mergaitė, — nelaukęs, atsakė sūnus.
       — Nina?
       — Taip, ji. Ar jūs jau kaiką girdėjote?
       — Labai laisvai ji džiaugiasi tavim savo pažįstamiems.
       — Nieko čia nepaprasta ir nieko bloga. Tai atviras paprastos mergaitės džiaugsmas.
       — Bet kodėl tau nepasirinkti merginos — merginos ne bet kam prieinamos?
       — Suprantu. Bet aš taip ir darau. Jei išsivedu merginą į plačiąją gatvę, kur maišosi
daug žmonių, tai išsivedu tokią, kuria galiu didžiuotis.
       — Pasididžiavimą ir aš suprantu: jis pareina iš prastosios žmogaus pusės ir todėl greit praeina. Jaunus vaikinus jis labai lengvai pavergia, bet neilgam.
Aleksys nusišypsojo, parodydamas, kad jis žino, ką daro ir ką privalo daryti. Tėvas tęsė toliau:
       — Tu gali gauti švarią merginą. Čikagoj yra daug merginų, o tu gali pasirinkti jų betvieną, kuri tau geriausiai patinka. Čikaga plati, sūnau.
       — Nina yra švari, — trumpai, lyg nenorėdamas kalbėti, atsakė sūnus.
       — Pažiūrėk giliau į jos akis ir pamatysi, kad ji jau yra mylėjusi.
       — Iš akių jūs nieko nesuprasite. Jūs tik taip įsivaizduojate. Jūs taip spėjate dėl to, kad Nina yra ypatingo charakterio. Jums rodosi, ji labai laisvai gyvena, nieko nepaiso ir taip toliau, ar ne?
       — Šiaip ar taip, bet aš galiu garantuoti, kad ji nebėra nekalta.
       — Dėl to mes nesiginčysim. Ji pati prisipažino man ir net pasisakė, kiek kartų tat pasikartojo . . .
       — O tu neapspiovei jos ir nepasitraukei nuo tos merginos, kuri mylėjo kitą.
       — Bet kuri nėra ko nors kito mylėjus pirma tavęs? Jos visos yra vieną ar kitą mylėjusios. Jei kuri neprisipažįsta, vadinasi ji tave apgaudinėja, bijodama, kad tu jos nepamestum. Aš gi negaliu pakęsti tų merginų, kurios nori mane prigaudinėti. Jos meluoja tau į akis, o tu turi būti apsimetęs ir priimti visą jų pasakojimą kaip teisybę.
       — Čia tu, Aleksy, kažkur nuklydai. Yra daug nekaltų mergaičių ir aiškiai matyti, kad jos tebėra nekaltos. Tik reikia apsisukti. Tu, sūnau, ne mano būdo. Aš, būdamas kavalierius, nenorėjau pažiūrėti į merginą, kuri jau buvo mylėjusi, supranti, kaip mylėjus. Mergina, kuri savo glėby laikė kitą, kuri šiurpuliais drebėjo su kitu. Tokia mergina negali vyrui būti tokia gera, kaip ta, kuri tau pirmam atiduoda savo pabučiavimus ir glėbius. Taip yra ir taip privalėtų tikras vyras suprasti.
       — Taip, bet žmogus vistiek nepasikelia nuo žemės. Iš prigimties žmogus yra bigamistas, kaip ir kiti sutvėrimai.
       — Aš esu kitokios nuomonės. Bet tai mano nuomonė. Tu gi laikykis savosios. Aš būčiau neprotingas tėvas, jei bandyčiau tau įsakinėti pasirenkant meilę. Bet maniau, kad reikia perspėti. Dabar žinai, ką aš manau, ir daryk taip, kaip tau geriau patinka, daugiau nieko nebesakysiu.
       — Jūsų pastabas aš gerbiu. Bet jūs patys suprantate, kaip yra su įsimylėjusiu žmogum. Kito opinijos jam nesvarbu, nors jis ir prašo jų. Įsimyli ir pasidarai manijakas. Gal ir aš toks esu, aš nežinau. Žinau tik tiek, kad mano akyse, mano prote Nina yra prakilniausia mergina pasauly.
       Pulkininkas padavė sūnui ranką ir sugrįžo vėl prie dokumentų, daugiau nieko nebesakęs. Jo širdžiai buvo sunku.
       Aleksys išėjo. Kai jis pasirodė gatvėje, tėvas atydžiai jį nusekė akimis. Jis mylėjo tą tiesią, smagiomis kojomis sūnaus figūrą, kuri priminė jam seniai praėjusias jo dienas, kada ir jis turėjo tokį tiesų liemenį, tokias pat liaunias kojas ir su tokiu pat ūpu eidavo pas merginas.
       Pulkininkas pradėjo jaustis, lyg ką praradęs ir, ilgiau nelaukdamas, nuėjo į piazą, kur jo žmona nėrė kažkokį mažą daiktelį. Jis atsisėdo šalia jos ant sofos, suspaudė šaltą ranką ir tarė:
       — Maryte, man ilgu.
       — Mano vargšas paukštelis, — ji maloniai prabilo ir uždėjus ranką, priglaudė jo baltą galvą prie savo veido. Jiedu dabar buvo tokioj pozoje, kaip kad dažnai būdavo prieš daugelį metų. Praėjo dvidešimts treji metai, kai jiedu vedę, bet jų meilė dar pasiliko gyva ir aistri. Ir glausdamasis prie savo senos žmonos, kapitonas galvojo: „Štai ką reiškia tyra meilė. Ji nemiršta“.
       Jau temo. Gyvenamuose namuose sužibo šviesos.
       — Galėsime eiti pasivaikščioti, — lėtai priminė pulkininkas.
       Ir jiedu išėjo pakartoti to seno papročio. Tuo laiku vis matydavai juos gracingai žingsniuojančius paliai vandenį. Perėję kelis skersgatvius, jiedu nuėjo ten ir mažais žingsniais žingsniavo prie pat vandens tuo smiltynu, kurį kasdien nuplauna naujas vanduo ir greitai užneša pėdas. Čia jie vaikščiojo dar nevedę, čia vaikšto dabar, sūnų užauginę.
       Vakaruose baigė nykti rausvi saulėlydžiai, o ant ežero buvo jau sudegtos atsargos šviesos, kurios žaidė primindamos kažką, kas pranyksta.
       Kitą rytą pulkininkas anksti pabudo ir vartėsi po lovą. Jis beveik nemiegojo praeitą naktį. Neišėjo jam iš galvos Aleksys, kuris pasuko ne į tą kelią, kurį linkėjo tėvas. Netrukus išgirdo Aleksio žingsnius. „Jis nebeužmiega“, — pagalvojo tėvas ir nuėjo į sūnų.
       — Vadinasi, jau aišku, kad tavo galva jau apsukta, kad tu jau vienos moters vergas, — nesikęsdamas prabilo tėvas į sūnų.
       — Kas aišku?
       — Pirmiau šituo laiku tu gražiai miegodavai.
       — Nėra reikalo apsimesti. Tavo tiesa. Ji laiko mane pagavusi.
       — Kito mylėta, kitą mylėjus merga laiko tave pagavus, taip.
       — Kam visa tai? Jūs suprantate, kad tatai nieko nepadės.
       — Ir aš taip manau.
       Ir pulkininkas sugrįžo į miegamąjį rengtis.
       Apie pietus jis išėjo į miestą visai be tikslo, lyg nusiraminimo ieškodamas, lyg norėdamas greičiau praleisti laisvą laiką.
       Gatvėje maišėsi žmonės, kurie taip pat, rodėsi, be tikslo ten sukiojasi.
       Užsukęs į vieną kavinę, jis netikėtai susidūrė veidas veidan su senu pažįstamu, Izidoriu Bartku, kurį jau buvo spėjęs užmiršti. Aštuoniolika metų, kaip jie nesimatė.
       Būdami dar kavalieriai, jie ilgą laiką drauge gyveno ir dažnai kartu eidavo ar važiuodavo pas merginas. Bet vedę, jie greit užmiršo vienas kitą ir, taikindamiesi prie aplinkybių, persiskyrė ir net laiškais seniai nebesusirašinėjo. Dabar jie buvo kaip ir mirę vienas kitam. Tas netikėtas susitikimas juos abudu sujaudino.
       Pasigavo už dešinių, kratė jas, juokėsi ir garsiai kalbėjo:
       — Petras! Mano brangus Petras! Tai tu dar gyvas, broleli!
       — O tu, mano Izidoriau! Kaip mum čia pasitaikė? Ale kaip persimainęs tu!
       Vyrai, užsisakę alaus ir degtinės, susėdo prie vieno stalo ir kalbėjo apie tuos aštuonioliką metų, per kuriuos jie nesimatė. Daug visko įvyko per tuos ilgus metus. Vienas buvo jau antrą pačią vedęs ir augino penkis vaikus. Kitas turėjo užaugusi sūnų. Abudu turėjo nuosavus namus, geras tarnybas ir nemažas algas. Vienas buvo pulkininkas, kitas — žymios firmos keliaująs agentas. Abiejų gyvenimas buvo aprūpintas. Abudu buvo patenkinti.
       — Broli, tu būtinai turi užeiti pas mane, — kvietė pulkininkas.
       — Tikrai užeisiu. Man malonu bus pamatyti ir tavo žmoną. Kadaise, mat, jį buvo ir mano artima pažįstama.
       — Pamatysi ją, pamatysi mano namus ir mano sūnų. Jis jau užaugęs. Aukštas, kaip
aš. Sveikas ir gražus. Tik įsimylėjęs į ne sau lygią. Jeigu ne toji jo meilė tikrai galėčiau sakyti, kad mano gyvenimas ėjo ir eina švelniai. Jau sulaukiau arti šešių dešimtų metų amžiaus, o krizio jokio nepatyriau. Viskas eina tyliai ir ramiai, ir, rodosi, vis taip, kaip aš noriu. Tikrai džiaugiuos. Pas mane nakvosi, broleli!
       — Bus labai malonu.
       Paskui, kai jau buvo nemaža tuščių alaus butelių ir degtinė arti dugno, jie prisiminė savo jaunystę, bernų dienas, kurias drauge praleido. Anomis smarkiomis dienomis jiedu per naktis daužydavosi ir nesijausdavo pavargę. Turėjo daug visokių nuotykių, susijaudinimų, mažmožių ir visur jiems puikiai klojosi. Tai buvo seniai praėjusios ir nebesugrąžinamos dienos, bet taip malonios prisiminti.
       Kažin kaip netikėtai Staugaičiui atėjo į galvą atsiminimas, kad jis tuomet turėjo geresnį pasisekimą prie merginų, negu Bartkus. Tuomet jis nesididžiuodavo tąja savo laime. Bet dabar, jausdamas, kad jis moterų nebežavi, kad jau nebegeriau už Bartkų gali padaryti į moteris impresiją, pajuto norą pasididžiuoti tuo, ką kadaise galėjo.
       — Tuomet! Tuomet, Izidoriau, aš buvau vyras. Ne toks laužas, kaip dabar. Prie moterų visada būdavau pirmas. Ir vengdamas, pasijusdavau pirmas. Jos mane vaikydavosi, jos mane ieškodavo, jos manęs nepaleisdavo. Atsiprašant, jos raitydavosi po mano kojų, kaip meilios katytės. Dabar nebėra to.
       — Ir aš galiu pasidžiaugti ir pasididžiuoti savo praeitim. Ir man tuomet nebuvo vargo su merginom. Jos varžydavosi dėl manęs. Kartą buvo susimušusios.
       — Atsimeni tą niekada nepamirštamą maskaradą, tą didžiausį maskaradą? Kada buvo visokio, visokio kostiumo?
       — Tikrai, tai buvo šaunus maskaradas!
       Pulkininkas nusijuokė ir čia tęsė toliau:
       — Atsimeni gražiąją, saldžiąją Katrę? Tą paukšteli, kuri visada buvo išsiskyrus iš visos merginų svetainės? Kurios daugelis norėdavo, bet retam tekdavo ja pasidžiaugti? Ak! Ji būdavo ant kėdžių ir po kėdėm. Toji zdraica. Dabar, šventieji žino, kur ji dabar. Ji nebepasipina po kojų mum seniam.
       — To sutvėrimo gal nieks neužmirš, kol gyvas bus.
       — Tai buvo retas, retas sutvėrimėlis. Malonus ir stebėtinas paukštelis! Bet dabar, jei ji dar tebegyvena, jos veidą yra nugalėjęs geltonumas ir raukšlės. Jos figūra dabar turi būti sulinkusi ir sustingusi. Dabar ji gal ir lipte nebeužliptų ant stalų, ant kurių tada užšokdavo ir raitydavo laibas kojas.
       — Metai turėjo ir ją suėsti.
       — Atsimeni, — klausė toliau pulkininkas, šypsodamasis, — kaip tada, maskaradui pasibaigus, tu pasisiūlei ją palydėti namo?
       — Nebeatsimenu, — lyg susimaišęs tarė Bartkus. Jis pasijuto čia įžeistas, pamatė, kad jam kažkas taikoma.
       — Nebeatsimeni? Cha, cha, cha! Tai prasta tavo galva, kad taip. Nagi, tada ji pačiupo mane už rankos ir nusijuokė į tave: „Jis mane palydės“. Tu supykai, labai supykai tada. Tuojau nuėjai sau. Nebeatsimeni?
       — Atsimenu. Bet aš tau padariau dar daugiau!
       — Ką tu man padarei?
       — Nesakysiu.
       — Kodėl nesakysi?
       — Bijau, kad tu galo neieškotum.
       — Nebijok. Duodu garbės žodį, kad aš neįsižeisiu. Galingam žmogui, kaip man, nėra pavojingo žodžio. Joks žodis iš tavo lūpų manęs neužgaus.
       — Gerai. Bet būk tvirtas vyras.
       Pulkininkas tik nusijuokė.
       — Aš bučiavau tavo žmoną. Aš gulėjau su ja. O tu mano žmonos nė matyti nematei.
       — Tu prakeiktas, raudonaki!
       — Ramiai, ramiai. Tik sakei, kad joks mano žodis tavęs nepajudins.
       — Taip, bet velnias žinojo, kad tu pradėsi ardyti mano gyvenimą! Tu provokuoji mane. Supranti, ką tu darai? Tu nori atplėšti mane nuo moters, kurią aš myliu per trisdešimts ar daugiau metų. Tu nori padaryti, kad aš nebepakęsčiau savo žmonos, savo namų ir pats savęs, pagaliau . . . Supranti, ką tai reiškia? Dabar aš reikalauju iš tavęs teisybės, reikalauju tikrų įrodymų arba atsiprašymo. Aš nenoriu pasilikti abejingas, kad paskui, būdamas šalia savo žmonos, turėčiau neramiai jaustis.
       — Jei taip, tai klausyk. Tavo žmona tuomet gyveno čia, o tu ėjai mokslą universitete, ar ne?
       — Taip.
       — Tu retai pas ją nuvažiuodavai, ar ne?
       — Taip.
       — Ar tu manai, kad tuomet ji viena ir sėdėdavo užsidarius kambary?
       — Aš žinau, kad ji su vyrais neišeidavo.
       — Kvaily, ji man pačiam rašė meilės laiškus!
       — Aš žinau, tai buvo tik draugiški laiškai.
       — Tu jų neskaitei.
       — Aš žinau, kad juose nebuvo nieko kalbama apie meilę.
       — Gerai. Sprok prisigaudinėdamas. Tu nežinai ir netiki, kad būdavo vakarų, kada aš nuvažiuodavau jos pamatyti. Vienai jai buvo ilgu. Ji nežinojo, ką su laiku daryti. Aš nuvažiuodavau nuraminti tą alkaną paukštelį, kuris vienas pasilikęs bežiūrėdavo pro langus į gatvę, arba į susirinkusius už miesto debesis.
       — Ir tu ją bučiavai?
       — Bučiavau ir vienoj lovoj gulėjau.
       Pulkininkas atsistojo ir išsitraukė revolverį:
       — Jei tu negalėsi įrodyti, aš nušausiu tave vietoje!
       — Aš galiu įrodyti. Aš tebeturiu laiškus, kuriuose ji džiaugėsi tomis naktimis, praleistomis kartu su manim. Aš manau, kad dar bus galima rasti vieno viešbučio knygose mano ir jos vardus, užrašytus jos ranka. O sakyk, ar tu ją radai nekaltą?
       — Ar aš radau ją nekaltą? Savaime aišku, — greitai atsakė pulkininkas.
       — Tu nieko neišmanai apie kaltas ir nekaltas moteris, jei tvirtini, kad tu radai savo žmoną nekaltą.
       — O velnias ją žino, pagaliau. Atsimenu, ir aš pastebėjau jai kažką panašaus po pirmos nakties. Bet ji apsiverkė. „Taip negražiai tu mane užgauni. Tu netiki manimi“, — verkdama kalbėjo. Ji tvirtino, kad ji buvo taip apsigimus. O juk ir taip pasitaiko. Tai nenaujiena. Tikrai taip pasitaiko. Ir gydytojas patvirtino man, kad ji galėjo taip apsigimti. Aš žinau, kad ji buvo tokia gimusi.
       — Jos visos tokios gimsta, kada jas užpuoli.
       Pulkininkas pradėjo tikėti savo senam draugui. Jis beveik buvo jam dėkingas už iškėlimą aikštėn to, kas per dvidešimt su viršum metų jam buvo paslaptis. Kaip galėjo? Kaip jis negalėjo per tiek metų patirti, kad jis yra vienos moters — tos moters, kurią jis labiausiai mylėjo, savo žmonos — prigautas? Negražiai prigautas, biauriai prigautas. Ji mokėjo jį prigauti ir tuomet, kai jis tikrai galėjo dalyką suprasti. Jis beveik nebenorėjo daugiau klausyti draugo. Jis pajuto norą tuojau bėgti namo ir pagriebti žmonai už gerklės, smaugti ją, kol išlįs iš jos burnos prisipažinimas, teisybė. Bet ir vėl atgavo pusiausvyrą. Ne, tai negali būti teisybė! Jo žmona taip nedarė! Jis! Jis nori suardyti jo gyvenimą.
       — Tu sakai, tu sakai mano žmona . . . Ne, tai negalima! Tai melas! Biaurus melas! Kalbėk! Greičiau!
       — Lengva man įrodyti dokumentais. Bet ar negeriau tau būtų pasilikti abejonėj? Daugelis šeimų gyvena tokioj abejonėj ir yra laimingi.
       Pulkininkas nuleido galvą ir valandą buvo tylu. Jis nežinojo, ką pasakyti. Paskui pakėlė galvą ir pareikalavo:
       — Negaliu palikt tokioj abejonėj. Aš noriu galo, faktų, dokumentų! Aš noriu teisybės!
       — Tai eikim į mano kambarį.
       Kambary atidarė savo čemodaną ir padavė jam glėbį laiškų.
       — Tai jos laiškai. Nežinau, kodėl aš jų nesunaikinau. O čemodane vežiojuos todėl, kad mano žmona neužeitų.
       Laiškai buvo vulgariški, paprastai aiškūs. Ji dievino tas visas naktis, kurias praleido su jo draugu, kurias lovoj praleido su tuo žmogum, kada jie buvo jau susitarę vestis. Laiškuose dar gi ji minėjo ir nuolat kartojo, kad jei Bartkus ją vestų, tai ji tuojau atsakytų pulkininkui.
       Pagaliau pulkininkas nuleido rankas ant stalo, o galvą ant rankų.
       — Ar dar nori nueiti į viešbuti patikrinti? Aš nebeatsimenu, kiek naktų su ja gulėjau.
       — Ne. Aš nieko daugiau nebenoriu. Užtenka. Nebenoriu daugiau ir klausyti.
       — Bet, Petrai, tu jau pasenęs, todėl nebedarysi tokių kvailysčių, kurias galėtų padaryti jaunas vyras, išgirdęs apie savo žmoną. Numok ranka ir eikime daugiau išsigerti. Nežinau, kaip man išslydo tokie dalykai. Geriau būtų, jei mes būtume apleidę žemę, neiškėlę šitos paslapties aikštėn.
       — Aš nežinau, — atsakė pulkininkas. — Aš einu. Tu eik kur nori. Aš einu namo. Sudiev, Izidoriau, brangus drauge. Gerai, kad tu nepasakei man tos niekšystės tada, kai mano sūnus dar buvo neužaugęs.
       Pulkininkas pabučiavo seną draugą ir paliko ant jo veido ašarų. Paskui staiga nusisuko nuo to veido, kur jo gal daugiau nebepamatys, ir galvą nuleidęs atsitolino.
       Jis parėjo namo, susirinko keletą daiktų į mažą čemodaną ir išeidamas, sustojo pasakyti Aleksiui sudiev. Suspaudė jo ranką ir pabučiavo jo veidą.
       — Sūnau, — sakė jis, — aš išvažiuoju. Sudiev. Tu jau užaugęs ir pats galėsi duoną užsidirbti. O ji, tegu ją . . . Beje, neklausyk, ką aš tau pirma sakiau. Mylėk tu Niną, ji neprigaudinėja tavęs. Aš nebetikiu, jog yra viena moteris nekalta visam pasauly . . . Daug geriau, kai tikrai žinai, kad nesi prigautas kokios mergapalaikės arba bobapalaikės.
       Pulkininkas neklausė, ką sūnus bandė jam sakyti. Jis nebenorėjo išgirsti pasiteisinimo žmonos — tos biaurybės, kuri jį prigavo ir kuri nemylėjo nuoširdžiai už jo ištekėdama. Greitai ir smarkiai jis uždarė už savęs tas duris, kurios dėl jo galės būti amžinai uždarytos.

Į viršų

       VIENUOLĖ MARIJA

       Ji išėjo į vienuolyną, baigdama dvidešimt pirmus metus, palikusi už savęs visokias kalbas ir pasityčiojimus. Lig šiol ji vadinosi Ona Zavistaitė ir buvo nepaprastai linksma, gyva, apsukri ir drauginga mergina. Paskui ji tapo Vienuolė Marija — visada susiraukus, pikta ir asketiška. Ta nepaprasta ir baisi jos gyvenimo permaina įvyko dėl jos nepavykusios meilės. Nutrūkus meilės ryšiams su Juozu Mingėla, metus ji iškentėjo, užsidariusi savo namuose ir neįsileisdama nei draugų nei pažįstamų. Jos sveikata buvo laikinai suirus, o išbujotos viltys, džiaugsmas, bendrai, visa ateitis, kurią ji turėjo suplanavusi, apleido ją visam laikui. Ji nuėjo į vienuolyną tyliai, nepasirodžius daugiau žmonėse. Jautrūs žmonės iš karto kalbėjo, kad jos siela yra sudraskyta, kad vienuolyne ji, numetus menkus žemės rūpesčius, troškimus, ir pavydą, ieškos sielai poilsio, laukdama paskutinės dienos, kada galės nublokšti kūną ir sielą nuskris į amžinąjį gyvenimą, kuris vienas tėra tikras gyvenimas. Bet buvo priešingai. Ji nuėjo į konventą daugiau prisirišus prie žemės ir atkakliau pasiryžus vesti keršto kovą. Ir ligi paskutinės savo dienos, Vienuolė Marija gyveno išdidžia viduramžių triumfuojančio vienuolyno dvasia, sapnuodama apie klestėjusią inkviziciją, degusius laužus, bandas vienuolių ir kryžiokų, žygiuojančių į kruvinas kovas ir laiminčių. Ne nuolaidumas, ramybės geismas, bet jėzuitiškas pasiryžimas, jėzuitiškas suakmenėjimas ir atkaklumas degė jos veide. Jos vardas greit iškilo vienuolynuose ir net pasiekė viešąjį gyvenimą. Ypač augančiuose laisvamanių rateliuose buvo viešai kalbama apie ją, kaip apie kokį juodą šešėlį, kuris slankiojo po vienuolyno kambarius ir koridorius, visada jėzuitiškai diktuodamas, ne vien vienuolėms, bet ir kunigams. Ji pykdavo, žiūrėdama vienuolyne į būrius slankiojančių vienuolių, kurios nuolaidžiai, doroje ir artimo meilėje ieškojo savo tikslui atsakymo, dėjo visą viltį ir džiaugsmą į aną gyvenimą.
       — Et, šiandie vienuolynai! Tik gėdą daro! Jie nustojo savo prasmės. Mes nebežinome vienuolynų paskirties, drąsos, kovų. Šiandie vienuolynai — tik šešėlis buvusių tikrų vienuolynų. Vienuolynai sukuopia mus į dideles kuopas ne tam, kad čia bendrai pūtume, aitriais kūnais iš savo nerangumo. Ne, mūsų tikslas privalo būti organizuota kova. Svietiškiai žmonės pradėjo žiūrėti į mus, kaip į kokias palaikas, sušluotas į vienuolynus. O todėl, kad šimtmečiai atšaldė mūsų kraują — mes sustingom ir paskui sutrūnijom savo apsileidime. Anais laikais svietiškiai drebėjo, žiūrėdami į vienuolynus, o dabar juokiasi. Štai, laisvamanybė iškišo raudoną galvą, o mes nemokame paimti kardo tai galvai nukirsti, pirma negu visas tas siaubas išlys ir praris mus pačius, — mokė vienuoles Vienuolė Marija.
       Tais metais, kada ji dar vaikščiojo su Mingėla, jau triukšmingai plėtėsi ir triumfavo Amerikos lietuviuose Dr. Šliūpo skleidžiama laisvamanybė. Užplūdę iš Lietuvos jaunuoliai, pilni žingeidumo, energijos, alkani mokslo, kimšosi į sales klausyti visokių kalbėtojų. Taip jau tvėrėsi pašalpinės draugijos, įvairūs rateliai ir chorai. Ta liepsnojanti veikimo srovė pačiupo į savo sūkurį ir Juozą Mingėlą — jis įsirašė į laisvamanių ratelį. Jo sužadėtinė negynė jam, nes lig šiol ji neturėjo aiškaus nusistatymo dėl ateinančios laisvamanybės. Bet paskui, kada Mingėla susidraugavo tam rately su daugiau patraukiančia mergina ir greitai paėmė ją už žmoną, ji plyšo iš pagiežos dėl tos lietuvių naujovės.
       — Laisvamaniai moka tik draskyti jaunų merginų gyvenimą, — iš karto griežė dantį daugiau pati sau, ne viešai.
       Per tuos metus, kuriais Ona kalėjo namuose užsidarius, laisvamanybė pažengė dar toliau — liko jau rimta, nebeišvengiama buitis. Jos platintojai dygo visose kolonijose. Be Dr. Šliupo buvo jau keli kiti kalbėtojai, kaip Perkūnas, kuris mirė invalidų patalpoj katalikų fanatikų sulaužytomis strėnomis, Bagočius ir kiti. Ir pats Mingėla jau rėžė bedieviškas prakalbas ir platino tas pačias brošiūras. O kalbos plito, kad greitai turės užsidaryti prasidėjusios lietuvių bažnyčios ir kad ta banga pasieksianti ir Lietuvos sienas su tokiomis pasėkomis. Tačiau, plaukiant iš Europos lietuviams kunigams ir lietuvių jaunimui, dygo naujos lietuvių bažnyčios, o katalikiškoji visuomenė pradėjo auklėti tautišką sąmonę ir organizuotis, žinoma, skatinama ne tiek pačios idėjos, kiek įgeidžių laikytis prieš laisvamanybės bangą ir kartu jai keršyti. Netrukus buvo pradėtos organizuoti ir parapijinės mokyklos, dedant į vaikus ateities lėmimo viltį. Taigi, aršėjanti kova tarp dvasiškių ir laisvamanių ir ypač Juozo Mingėlos pasirodymas viešojo gyvenimo priešaky, paskatino Oną eiti į vienuolyną. Darydama paskutinį savo ateities sprendimą ji šitaip galvojo, turėdama galvoj Mingėlos asmenį: „Tu dirbi laisvamanybei, todėl aš pradėsiu dirbti krikščionybei. Kada nors, kur nors gal mes susitiksime kovos lauke ir pamatysim, kuris išeisim laimėtoju“.
       Matyt, ji nuėjo į vienuolyną ne atlikti tam tikrų pareigų iš pašaukimo, bet iš noro pasirodyti ir pasirodyti tik vienam žmogui, kuris tada vargino jos galvą. Bet, nuėjus į vienuolyną, ji greit išaugo iš to gana asmeniško pobūdžio pasiryžimo. Netrukus ji pasuko plačiuoju vieškeliu, net aprėpdama savo vaizduotėj viso pasaulio dvasiškiją, jos kovas ir santykius su viešuoju gyvenimu, jausdama asmenišką atsakomybę už vienuolynų klaidas bei apsileidimą. Mingėla, kaip asmuo, greitai jos pasiryžime nebeturėjo prasmės. Įstojus į vienuolyną, ji tapo Vienuolė Marija ir greit užsirašė sau po akių: „Vienuolė Marija atėjo čia valdyti, mokyti ir kariauti prieš plintančią bedievybę, pasiėmus vienuolyno kardą“. Apsivilkus vienuolės rūbais, ji palydėjo drauge su savo vardu ir savo asmenybę, kuri buvo pavyzdingai graži viešam gyvenime. Nieks paskui nebematė jos nusišypsant, arba linksmai ištariant žodį. Augalota, stati, be lankstumo, visada paniurus, tarytum stabas, dar baisesnė už aitrius vienuolyno koridorius, ji slankiojo dvasiškių gyvenime ir jėzuitišku pasiryžimu, inkvizicijos laikų atsiminimais planavo kovos būdus prieš laisvamanybę ir nuolat ujo savo drauges už apsileidimą. Jos vardas metams bėgant išsišakojo erškėčio spygliais, tarp kurių žydėjo praeities vienuolyno rožės. Taigi, ji kartu ir traukė prie savęs ir stūmė nuo savęs vienuolyno gyventojus. Vienuolės, ypač tos, kurios buvo patekusios į konventą iš dvasiško pašaukimo, ieškodamos čia ramybės ir tinkamo prisirengimo pomirtiniam gyvenimui, drebėjo prieš ją, tyliai pildydamos jos griežtus įsakymus.
       Žodžiu, jei tada buvo kas dar gražaus ir verto pasižiūrėti vienuolyne, tai buvo Vienuolės Marijos atkaklus pasiryžimas ir generoliška diktatūra.
       Iškilus Vienuolės Marijos vardui, laisvamaniai, su Mingėla priešaky, sutvėrė „Ateities Žiedą“ auklėti ir lavinti vaikams. Draugijėlė greitai ir sėkmingai augo, rengė programas. Atkakli Vienuolė Marija, kuri jau nuo seniau gerokai domėjosi vaikais, pavesdama jiem ateiti, tuojau pasileido ieškoti kelio „Ateities Žiedui“ suardyti. Tam žygiui jai buvo geros visokios priemonės. Dabar ji užsibrėžė prieš savo akis viduramžių jėzuitų šūkį: „Tikslas pateisina priemones“. Bet pasirodė labai rimta
kova, nors ir pavyko jai ištraukti iš draugijėlės nemaža vaikų, „Ateities Žiedas“ sparčiai leido gilyn šaknis, skleidė šakas ir pagaliau, labai netikėtai, privedė prie galo Vienuolę Mariją.
       Tuo metu Stambrių Algirdas, labai pavyzdingas vienuolikos metų vaikas, lankė parapijinę mokyklą. Stambriai buvo griežti, aiškūs bažnytiniai žmonės. Savo laiku, kada ėjo aštriausia ir dažnai purvina kova tarp laisvamanių ir dvasiškijos, Stambriai, kunigo įkalbėti, nakties metu išmetė iš savo namų Stambrienės brolį ir dar vieną vyrą, kurie pritarė laisvamanybės idėjai. Tuo pasirodė Stambrių šeima esanti tikras klerikalizmo įnagis. Ilgainiui ta šeima tokia jau ir pasiliko. Ir Vienuolė Marija laikė ją kaip pasidėtą po ranka akmenį, kurį bet kada gali pagriebti ir blokšti į bedievio veidą. Bet vieną sekmadienį su Tekle Stambriene atsitiko kažin kas nepaprasta, tiesiog keista. Ji, eidama su Algirdu iš bažnyčios, susitiko vieną pažįstamą, kuri pirmiausia pasigėrėjo motinos sūnum:
       — Algirdas greit auga. Jūsų sūnus tikrai gražus vaikas.
       — Geras vaikas, klauso ir nesidaužo, — patvirtino motina, labai patenkinta komplimentu.
       Toliau išsikalbėjus, Stambrienė pavadino pažįstamą pas save į viešnagę. Bet viešnia nesisvečiavo ilgai.
       — Kodėl taip greitai eini? Taip seniai besimatėm, — Stambrienė prašė viešnios dar pabūti.
       — Negaliu, — sakė viešnia, — „Ateities Žiedas“ lošia šiandie veikalą. Ir mano vaikai bus programoj. Eisiu pažiūrėti. Mano Anelė išmokus labai vykusiai deklamuoti. Gal eisim kartu?
       Stambrienė buvo negirdėjus „Ateities Žiedo“.
       — Galime nueiti, — atsakė ji.
       — Veskis ir Algirdą, — patarė jai draugė.
       — Gerai sakai. Algirdai, susišukuok plaukus, eisim.
       Jau šiuo metu lietuviai veikėjai buvo imą siaubti dėl Amerikos lietuviu ateities — bijoti nutautėjimo. Šito atgarsis buvo jau pasiekęs ir Stambrienės ausis. Todėl, pasirodžius „Ateities Žiedui“ estradoj, Stambrienė be galo džiaugėsi. Mažų vaikučiu vartojama gryna lietuviu kalba, vilkėjami tautiški rūbai žadino Stambrienę ateities viltimi. Linksmino ją dar ir tas, kad maži vaikai yra gabiai išsilavinę, įsidrąsinę ir savo apsiėjimu primena net senių gudrumus. Taip pat atkreipė jos dėmesį pažįstamosios Anelė, kuri deklamuodama tiek sužavėjo publiką, kad delnų plojimas kėlė salės lubas.
       „Matai, kaip Anelė pasirodo. Ir mano Algirdas galėtu . . .“ — pamanė ji.
       — Žiūrint į „Ateities Žiedą“, nenori tikėti, kad lietuviai greitai išnyks Amerikoj, — Stambrienė pasidžiaugė draugei ir truputį gyviau pridūrė: — Aš leisiu ir Algirdą prie „Ateities Žiedo“.
       O Algirdas tuo pačiu momentu kreipės į motiną:
       — Mama, ir aš eisiu į „Ateities Žiedą“ mokytis.
       Spėjus programai pasibaigti, moterys nuėjo pas vedėją ir įrašė Algirdą į „Ateities Žiedą“.
       Už kelių savaičių „Ateities Žiedas“ vėl išėjo su programa, kurioj jau dalyvavo ir Algirdas. Būdamas gabus vaikas, jis išpildė savo dalį labai gražiai, net geriau už seniau draugijėlėj esančius vaikus. Motina negalėjo tuo atsidžiaugti.
       — Aš nemaniau, kad tiek galėtų mano sūnus, — sakė ji ir dėkojo pažįstamai moteriškei.
       Vienuolė Marija tik dabar išgirdo, kad Algirdas priklauso „Ateities Žiedui“. Iš karto ji baisiai nusistebėjo, o paskui labai susirūpino. — „Ateities Žiedas“ leidžia nuodus į pačias mūsų šaknis!“ — ji suriko. Ji galvojo ir šį ir tą, bet be vaisių. „Jei jau jie pasigauna tokių šeimynų vaikus, tai būklė yra baisi — tai mūsų pamatas turi būti pastatytas ant smėlio!“, — galvojo ji. Ilgainiui Vienuolė Marija įsiklampojo beveik į desperaciją. Tarytum tik dabar kas būtų nukirtęs jos ranką, — taip prastai ji jautėsi. Ilgai galvojus ir rūpinusis, ji nusprendė pasimatyti su Mingėla ir kviesti jį bendram susipratimui. Tai buvo pirmas jos išsišokimas, labai naivus ir juokingas. Kai kas dargi pamanė, kad jai rūpėjo dar kartą pasimatyti su buvusiu savo mylimuoju, o ne kokie ten katalikiškų idealų sumetimai. Bet tai buvo visiškai klaidinga nuomonė. Pasiryžimas ir atkaklumas, paskui dar iškilęs jos vardas buvo išstūmę Mingėlą iš jos širdies. Ji dabar bematė jį tik kaip generolą, kuris veda savo armiją prieš jos armiją ir pamažėl laimi. Net ir tada, kai jie susitiko veidas į veidą, Vienuolė Marija nepajuto noro prisiminti jį kaip buvusį savo vaikiną. Jo pamatymas net nesugrąžino Vienuolei Marijai atminties tų seniai buvusių gražių vakarų, saulėtų dienų, kada ji vaikščiojo su        Mingėla ir turėjo bučkių ir malonumo pilną pasitenkinimą. Neparodžius veide mažiausio krislelio, primenančio praeitį, ji ėjo stačiai prie dalyko. Ji iš širdies tikėjo, kad jos pasimatymas su Mingėla atneš naudos bažnyčiai. Tačiau iš tikrųjų tatai tik suteikė laisvamaniams kalbų ir juoko; mat, ji nereikalavo iš Mingėlos palaikyti tą pasimatymą konfidencialiu. Į nuoširdų, ilgą ir kompetentišką Vienuolės Marijos nurodymą, Mingėla atsakė trumpai, bet aiškiai:
       — Mes užpuolėm jus. Su šviesos ir tiesos žibintu mes atėjom prie jūsų supuvusių sienų ir griaunam jas. Mum reikia žmonių, Žmonės yra už jūsų sienų. Tad kokios gi gali būti paliaubos? O pagaliau tai visiškai ne nuo manęs, ar nuo ko kito priklauso. Laikas! Laikas yra jūsų priešas. Pabudo kai kuriuose tam tikra sąmonė ir ji šaukia — rėkia, kaip mažas vaikas, ir be atsiprašymo veržiasi, knisasi į kitų žmonių sąmones. Taip, mes pamatome juodus debesis, išgirstam smarkiai ūžiantį vėją ir tada žinome, kad ateina audra. Bet ką mes galime daryti daugiau, kaip pasislėpti pastogėj?
       — Kalbėkim aiškiau, ponas Mingėla. Figūratyvė kalba yra graži, bet jos nenuoširdumas ir miglotumas pernelyg ją nustelbia. Paprastos, širdingos kalbos yra galutiniai laimėjimai ir patys vyriausieji laimėjimai.
       — Bėda, kai nenori tuo klausimu kalbėti Ir nėra reikalo daug kalbėti, kai matyti, kad mes niekur su kalba nenueisim. Tuose keliuose žodžiuose aš pasakiau labai daug — tiek daug, kad galima iš jų knygą parašyti. Na, tik truputi pažiūrėkim. Aš pasakiau: „Mes atėjom prie jūsų supuvusių sienų ir griaunam jas“. Žinai, ką aš tuo pasakiau? Aš pasakiau, kad mes nutvėrėm už galvos krikščioniškos idėjos sąžinei, kuri yra šimtmečiais suterliota, nudėvėta, suvilta ir vylus. Žmonija trūnijos per šimtmečius, gyvendama renunciacijoj, jausmų ir darbų kompromitacijoj. Ir štai, pagaliau mes išgirdom balsą, lyg iš pasąmonės — lyg iš požemio, kuris rūsčiai ir nenumaldomai kaukia: „Gana save mulkinti“
       — Kaip jūs kalbate! Tikrai purvinai jūs kalbate.
       — Taigi! O kas būtų, jei aš kalbėčiau dar aiškiau? Tada mano kalba pavirstų į tikras sutras, kurios pasitaiko rasti tuojau už tvarto. Tiek ligi šiol susibiaurojo jūsų sąžinė. Bet mes dabar kalbame tik bendrai, plačiomis frazėmis, kurios siekia aprėpti viso pasaulio krikščionybę ir žmones. Kalbėdami patys apie save, mes galime nevartoti tų išsireiškimų. Gal aišku jum, Sesuo Marija, kad tas greitas, dažnas nuotykiais, laisvas, su milžinų miestų vyliais gyvenimas veikia į mus pašėlusiai tvirtai? Nesugromuliota apšvieta pramušė mūsų galvas.
       Dangoraižiai miestai paveržia mūsų žingeidumą. Aš matau, kad jei ir niekas šiandie nebūtų daroma lietuviuose prieš bažnyčią, tai vistiek už eilės metų didžiuma mūsų išeivių paliktų išsiblaškę gyventojai, kurie neturi bažnyčios ir nežino tikrai, kur yra jų tėvynė.
       — Veltui mes eikvojame laiką.
       — Gryna tiesa.
       — O! Kaip aš norėčiau matyti išauštant anų smarkiųjų, praėjusių mūsų laikų rytą! Tada mes galėtume sukurti jum laužus! — suriko Vienuolė Marija.
       — O aš norėčiau gyventi tą dar tolimą rytą, kuris tikrai ateina, kada visi prietarai, vienuolynai, bažnyčios — visos religijos su savo papuošalais ir įrankiais bebus pasilikę supelėjusiose knygose. Aš norėčiau tada gyventi. Jūs laukiate sugrįstant kruvinos praeities, mes — atūžiančios ateities, pasipuošusios žmogaus nugalėto likimo vainiku.
       Čia nepasiekus tikslo, Vienuolė Marija nusiskubino į Stambrių namus. Ir be ilgų ceremonijų pradėjo:
       — Saugok, Dieve! Ką jūs darote?! Juk tai bedievių lizdas. Kas išeis iš jūsų sūnaus?
       — Aš nežinau, — atsakė Stambrienė.
       Vienuolė Marija dar daug ką sakė ir barėsi, bet Stambrienė atsakinėjo jai tik su „aš nežinau“, arba „kažin, kaip ten yra,“ nedarydama jokių prižadų.
       Algirdas kasdien lankė „Ateities Žiedą“ paprastai ir dalyvavo jo programose.
       Vienuolė Marija pagaliau įsitikino, kad jos žodžiai nepasiekia tikslo. Ji nuolat krimtosi. Viduramžių laikai vaizdžiau ir vaizdžiau lankė jos vaizduotę. Pagaliau pasirodė jai esą galima įtaisyti mažą inkviziciją parapijinių mokyklų vaikams, kurie bus to reikalingi.
       Vieną rytą ji nuėjo į parapijinę mokyklą, kurią lankė Algirdas ir išsivedė vaiką. Ji nusivedė Algirdą į mokyklos kelnorę ir užsirakino. Nusitempus vaiką į kairę kertę ir sušukus smarkiai „žiūrėk!“, ji staiga nutraukė juodą audimą, kuris laikė paslėpęs visokių kaulų ir geležų sunarpliotą, į tepliojamą velnią panašų, pavidalą. Algirdas suklykė ir pašoko.
       — Tai velnias! — ji sakė. — Jis kankins mus po mirties už blogus darbus. Pragaro kančios, sūnau, yra baisios, labai baisios!
       Paskui ji uždegė žvakę, kietai nutvėrė vaiko ranką ir atsargiai prikišo žvakės liepsną prie vaiko rankutės nagų.
       — Va, taip ten tave degins, dar baisiau, — pasakojo.
       Vaikas rėkė ir draskės.
       — Tylėk! Aš tik rodau tau, kaip bus pekloje, jei tu priklausysi prie „Ateities Žiedo“. Va, taip tave kankins.
       Ji atsargiai prikišo liepsną prie vaiko delno. Vaikas draskėsi. Pagaliau jis nesąmoningai spyrė Vienuolei Marijai į pilvą ir ištrūko iš jos tvirtų rankų. Bet durys buvo užrakintos, o Vienuolė Marija — pasiryžus ir tvirta. Ji vėl pagriebė vaiką, pakratė už plaukų, persimetus ant žemės apmušė ir toliau pakartojo tą patį su kita Algirdo ranka, kol vaikas sutiko sekti jos žodžius: „Daugiau aš nebepriklausysiu prie „Ateities Žiedo“. Dieve, aš gailiuosi už savo nuodėmę“. Paskui ji nušluostė vaiko veidą ir vesdamosi viršun, prigrasė:
       — Nesakyk niekam, ką aš čia tau dariau ir sakiau: nei vaikams, nei mamai, niekam! Girdi?
       — Girdžiu, — sukukčiojo vaikas.
       — Prižadi?
       Vaikas tylėjo — jis dar nebuvo bandęs meluoti.
       — Klausiu, ar prižadi? Jei neprižadėsi, tai aš dar parodysiu tau, kaip tave pragare kankins už neprižadėjimą seseriai.
       Ir Vienuolė Marija pasuko vaiką atgal į kelnorę.
       — Prižadu! — sušuko vaikas, visas drebėdamas.
       — Gerai. Dabar atmink, — grūmojo ji, — tu prižadėjai. Jei neištesėsi savo prižadėjimo, rytoj aš vėl atsivesiu tave čionai ir parodysiu, kaip kankins tave pekloj už neišlaikymą prižado.
       Vaikas, sugrįžęs į mokyklą, nebegalėjo pasėdėti. Nagus gėlė, delnai degė ir perštėjo ir kažin kokia nežinoma baimė jį draskė. Pagaliau ėmė ji pagaugomis eiti ir krėsti. Jis verkė. Vaikai žiurėjo į jį ir klausė:
       — Ko tu verki?
       Jis nieko nesakė, tik dar labiau verkė. Pagaliau jis pašoko iš suolo ir išbėgo pro duris, palikęs mokykloj kepurę ir paltą. Visą kelią lig namų jis bėgo, vis labiau verkdamas. Namo parbėgęs, Algirdas išrodė be galo baisiai... Motina, pamačius vaiką, taip prastai nusiteikusi, net išsigando.
       — Kas yra? Kas pasidarė? — klausė ji.
       Algirdas iš karto tylėjo, vis labiau verkdamas. Bet motinai kamantinėjant, pagaliau išsitarė:
       — Diaugiau aš nebeisiu į „Ateities Žiedą“.
       — Dėl ko? Kas pasidarė?
       — Man rankas skauda, — susimaišęs pasiskundė Algirdas.
       Motina paėmė vaiko rankas ir rado delnuose skysčių pritvinkusias pūsles.
       — Ką pasidarei? Kas buvo?
       Motina pyko ir kartu bijojo. Toliau verčiamas, vaikas detaliai atpasakojo viską, kas atsitiko.
       — Ta ragana! — sušuko motina, įraudus ir drebėdama.
       Tuojau ji su sūnum nubėgo į mokyklą ir susiieškojo Vienuolę Mariją, kuri buvo dar užtrukus ten su kažkokiais reikalais.
       — Tu prakeikta ragana! Tu sudeginai mano vaiko rankas! Tu tikra ragana! Šliūpas ir kiti negalėjo išplėšti iš manęs tikėjimo ir bažnyčios, bet tu tai padarei. Ir aš čia tuojau tau parodysiu, kad tu išplėšei iš manęs tikėjimą — tikėjimą į jus, prakeiktieji!
       Stambrienė prišoko prie Vienuolės Marijos, nuplėšė jai nuo galvos kepurę, nutraukė nuo šono dideli ražančių ir stvėrėsi jai už plaukų. Bet tuo metu Vienuolė Marija nutvėrė nuo sienos nemažą mūką ir smogė Stambrienei į galvą. Moteris be sąmonės sukniubo ant grindų.
       — Kodėl tu nesilaikei savo prižado?! — suriko Vienuolė Marija Algirdui ir šoko prie jo. Bet šįkart Algirdas jau veikė: jis stovėdamas prie durų, pagriebė vario indą, kuris kabojo ten su švęstu vandeniu, ir paleido vienuolei į galvą. Vienuolė Marija sudribo. Tuo metu pakilo Stambrienė, spyrė vienuolei kelis sykius į nosį, dantis, kaktą ir išėjo su Algirdu.
       Algirdas daugiau nebepasirodė parapijinėj mokykloj. Kartu su juo daugelis kitų vaikų taip pat nebeėjo. O Vienuolė Marija greitai išgirdo dar vieną smūgį — tai tą, kad Stambrienė po to incidento nukabino nuo sienų visus šventųjų paveikslus ir nusinešus į sklepą sunaikino.
       Vienuolė Marija staiga persimainė. Jos akys išsprogo, kalba pakriko, o žodis „ragana“ nebepaleido jos galvos. Greitai ji pradėjo pati sau balsu kalbėti: „Ragana! Prakeikta ragana! Ar aš ragana?“ Vienuolyne tai buvo labai slepiama nuo svietiškių, bet vis dėlto sklido dvejopos kalbos. Vieni manė, kad taip atsitiko Vienuolei Marijai dėl perskeltos galvos, o kiti spėjo, kad nepavykęs jos pasiryžimo paskutinis bandymas ir be to toks negražus incidentas su Stambriene, kuri išvadino ją ragana, prakeikta ragana, išvarė ją iš proto. Paskutinė nuomonė buvo tvirtesnė, ypač dėl to, kad Vienuolė Marija savo paskutinėm dienom nepaliaujamai vartojo žodį „ragana“.
       Kadangi ji veikė labai keistai ir vis vartojo pragaro gyventojų vardus, tai tamsios vienuolės palaikė ją velnio apsėstą. Pamačiusios Vienuolę Mariją, jos žegnojosi ir sukosi į šalį. O tat kaip tik prisidėjo prie tos moters pribaigimo. Už kelių savaičių ją rado negyvą savo lovoj. Vėliau išsiveržė iš už vienuolyno sienų kuklūs gandai, esą tamsios vienuolės pasmaugusios Vienuolę Mariją, laikydamos ją ragana ir velnio apsėstąja.
       Vienuolė Marija šiandie yra jau užmiršta viešam gyvenime ir mažai beatmenama dvasiškių. Bet Teklė Stambrienė, kuri dar tebegyvena Rozlande, nepaleidžia jos nuo lūpų. Ji tebekeikia Vienuolę Mariją ir dėl jos vienos kartu keikia visas vienuoles ir visus kunigus.

Į viršų

       BAISIOJI DIENA

       Baukų sodžius sukilo anksti, tik pradėjus rytuose pašvaistei raudonuoti, bet baisi tyla, kuri jau kelintą dieną laikė įleidus nagus į kiekvieną judantį daiktą, taip pat kabojo viršuje sodžiaus ir jo laukų. Atrodė, lyg būtų jame mirę žmonės, išdvėsę gyvuliai, paukščiai ir sustingę medžiai.
       Pereitą naktį buvo gaisrų — už miško degė sodžiai. Šaudymasis vaitojo ir klykė nepaliaujamai pereitas penkias dienas. O šį rytą atrodė, lyg būtų frontas visai čia pat — tuojau laukuose. Ir rodėsi, kad jis žengia, šuoliais lekia, skrenda vis artyn ir artyn. Tokia pekliška baidykle jisai artėjo, kad kai kuriems atrodė, jog virš jų galvų sproginėja granatos.
       Jurgis Plungė, išėjęs iš daržinės į kluoną, apsidairė ir dar kartą prisiminė buvusias ramias vasaras, panašius rytus, kada sodžiuje ir pamiškėje girdėdavo maloniausius balsus. Pamažėl jis apmetė akimis visą sodžių, paskui jo laukus ir pagaliau pasiekė mišką, kuris melsvai žaliu vainiku supė sodžiaus laukus. Visur snaudė maloni, buini žaluma, prisidengusi širma rasa. Sodnai, javų laukai, miškas, pievos liejosi į vieną slėpiningai žalią harmoniją ir plakė gaivalingos gyvybės pulsu. Dabar, gal pirmą kartą, Plungė pajuto sodžiaus gamtos gražumą: lengvą orą, nieku nepakeičiantį aromatą ir tą banguojanti žalumą, kuris kartais kvatoja tau jaunatvės aistra, kartais slaptingai tyli, kuris gimdo tavy tūkstančius minčių, jausmų ir sapnų!
       Pirmą kartą dabar prabilo į jį mistiška, graži paslaptis, kuri retai ir labai retam teprabyla. Prabilo ji su savo priešpriešybėmis, kurios yra suderinamos dar mūs nepastebėtų jėgų. Iš karto jis jautėsi esąs vienas, be žmonos, be vaikų, be draugų, be žmonių, pasikėlęs į dausas — toks nesamas galiūnas, kuriam nėra ko nustoti, nėra ko bijoti, nėra to, kas galėtų jį užgauti. Paskui jis matė save, pakeltą į orą, kaip plunksną vėjuje, kuri skrenda oru, atsimuša į daiktą, ar tampa suvelta į purvą, bet vistiek ji nieko nejaučia, nieko nebijo, kadangi ji yra tik plunksna, tik mirusių celių forma. Dar toliau jis pradėjo jausti save esant menką, reliatyvią gyvybės dalelę, kuri visumoje yra dingus, nematoma. Slinko pro jo akis išgyventi metai, su savo atsiminimais, nuotykiais, sodietiškomis avantiūromis, su skausmu ir džiaugsmu. Matė jis, kaip auga vaikai, miršta seneliai — kaip nauja karta pakeičia senąją, o sodžius vis pasilieka toks pat. Ir gražūs papročiai, broliškumas, dora, talkos, bankietai, dainos, gryna lietuvio kalba ir dvasia pareina iš kartos į kartą. Ir laukai kiekvienais metais ariami ir sėjami.
       Nusišypsojo jis savo vaiko dienomis, kurias labai retai beprisimindavo. Būdamas penkiolikos metų, jis atkeliavo į šį sodžių iš Mažosios Lietuvos, pabėgęs nuo auklėtojo. Kai jis turėjo dešimtį metų, o jo brolis Petras aštuonerius, pasišaukė motina juos prie savęs ir išgąsdino:
       — Aš turiu iškeliauti toli. . . Tave, Jurgeli, paims. . .
       Ji pasakė jiem, kurį prie ko palieka ir pagaliau abu padrąsino:
       — Nebijokite, ką žmonės kalbės. . . Jei būtų neprigėręs. . . Jis buvo prižadėjęs vesti mane. . . Jis, gelbėdamas mano seserį, prigėrė Nemune kartu su ja. Jūsų tėvas buvo geras žmogus ir drąsus vyras. . . Ir jūs būkite geri ir drąsūs. . .
       Kur motina iškeliavo, ką ji veikė, broliai po to nebežinojo. Atsidaužęs į Baukus, už kelerių metų jis vedė turtingo ūkininko vienturtę dukterį ir pasidarė stambus ir pavyzdingas ūkininkas. Užmiršęs motiną, brolį ir vietas, kuriose vaikas būdamas augo, čia gyveno smagiai ir ramiai.
       Praeities atsiminimų ir baisių ateities numatymų konglomerate, jis iš lėto uždėjo pirštus už ausies, ant rando. Tais metais, kada prisėjo jiems persiskirti, brolis buvo peiliu perrėžęs jo kaklą, tuojau už ausies. Žaizda buvo gavus infekciją ir del to pasiliko aiškus randas, tartum tiksliai paliktas brolio paminklas. Ir jis liūdnai atsiduso: „Kažin, kur dabar Petras gyvena? Ir motina, ar ji dar ne kapuose?“
       Išėjo iš daržinės ir jo du sūnūs, Petras, šešiolikos metų, ir Jonas — penkiolikos. Jau beveik vyrai. Aukšti, statūs, tvirti ir drąsūs, lygiai, kaip jų tėvas.
       — Vaikai, — smagiai jis pasišaukė sūnus, — uždainuokime: „Šalia kelio vieškelėlio gyveno Šaltyšius“.
       Kanuolėms griaudžiant, sodžiui esant surakintam mirtinoj tyloje, Plungės dainavo. Jie kvietė sodžių sutikti likimą išdidžiai ir ramiai.
       Dainą pabaigus, tėvas pastebėjo sūnums:
       — Kol mūsų dvasia nenugalėta, mes esame taip pat nenugalėti.
       Vaikai gal to nesuprato, bet jis žinojo, ką kalbąs.
       Plungė netyčia užmetė akis į seną vinkšną, kuri išsišakojus, iškilus aukštai į orą, buvo matoma toli už sodžiaus ir buvo sodiečiams, grįžtantiems iš bažnyčios ar turgaus, rodyklė, ar dar toli jų sodžius. Vinkšnoje, aukštai, buvo pilkas apipuvęs garnių lizdas. Du pusplikiai garniukai kaišiojo iš jo galvas ir rėkė. Plungė pažvelgė į juos, atsiduso ir, nieko sūnums nesakydamas, įlipė į vinkšną prie garnių lizdo.
       Netrukus jis išlipė iš vinkšnos su dviem garniukais, kuriuos padėjo ant šiaudų, ruošdamasis paieškoti jiem tinkamo maisto.
       Naktigoniai, jodami namo, pamatė jį išėmusį garniukus ir greitai sodžiuje, nuo galo iki galo, paplito kalbos:
       — Gužai išlėkė.
       — Jau trys dienos, kaip gužai išlėkė.
       — Vaikus palikę, gužai išlėkė.
       Žinoma, žmonėms ne garniai dabar rūpėjo — jų galvose buvo karas. Jei gandrai išlėkė, palikę vaikus, tai, vadinasi, karas jau arti, labai arti!
       Tuo metu ir daugiau ko sodžiuje pasigedo:
       — Šunų nebesigirdi.
       — Taip, ir šunys išsislapstė.
       — Ir laukiniai karveliai nutilo.
       — Ir tetirvų nebesigirdi. —
       Visa tai liejosi į vieną metališkai spiegiamą klyksmą:
       — Karas! Karas arti! Vokietis ateina!
       Tiesa, jau prieš tris savaites Baukų sodžius buvo prisirengęs. Visi turėjo išsikasę duobes nuo paklydusių kulkų pasislėpti ir buvo sukavoję po žeme maistą ir brangesnius daiktus. Bet lig šiol vis dar abejojo, ar ateis vokietis, ar ne. Tik šį rytą visi pamatė, kad jis ateis ir ateis labai greitai, ateis netrukus.
       Rengiantis pusryčiams, šaudymasi nutilo. Sodžius truputį nusiramino ir išėjo į lauką.
       Diena įkarštėjo. Įkaitę miškai, pievos, sodnai, darželiai ir nokstanti javai maloniai kvepėjo sodžiuje ir laukuose. Vienmarškinių vyrų, vienplaukių moterų knibždėjo pilnas laukas. O sodžiuje pasilikusios šeimininkės taisė pietus, šėrė kiaules, lesino vištas.
       Staiga pasirodė rusų kareiviai: pirma raitieji, paskui važiuotieji ir pėstieji. Jie bėgo nuo vokiečių. Skrido per laukus, pievas — visa platuma. Rugiai ir pievos virto į dumblą po arklių kanopom. Retam kuriam dabar atėjo į galvą, kad jų ateinančių metų duona paverčiama į purvyną. Jie visi matė karą, tiktai karą! Palikę daiktus laukuose, bėgo iš visų pusių į sodžių, kad pasislėpti duobėse.
       Rusai prabėgo. Sodžiuje vėl nurimo ir nutilo. Žmonės išlindo iš duobių pasidairyti. Gatvėje buvo primėtyta karo liekanų. Patvoryje gulėjo paliktas kulkosvydis. Sodžiuje pasiliko du rusų raiteliai, kurie įlindo į vieną grįčią ir užmigo, tarytum čia viskas būtų buvę paprasta.
       Vyrai susirinko į kuopą pasitarti ir pasiguosti.
       — Rugių nebėra, — kažkas pasiaubė.
       — Lyg tyčia, šiemet buvo be galo derlingi rugiai, — atsiliepė kitas tokiu pat tyliu ir nusiminusiu balsu.
       Plungė pažvelgė į būrį vyrų, kurie neperseniai buvo tvirti, drąsus ir linksmi, o dabar stovėjo persigandę, išbalę ir nusiminę. Ir ta rekolekcija sumirgo jo akyse karas — raudonas karas! Iš neaiškios tolumos jis pamatė atskrendant didelį raudoną paukštį. Jo sparnai laikė apsiautę visą horizontą ir viskas po juo krito negyvi, sukoneveikti ir virto į kraujo ir molio purvą.
       Arti vakaro atėjo sodžiaus baimei galas. Vokiečiai pasirodė gale sodžiaus, dainuodami
       vokiškas dainas, ir pergalės triumfu žygiuodami į sodžių. Kažkas pažadino užsilikusius rusus, kad jie bėgtų nuo vokiečių. Kareiviai pašoko iš miego, išbėgo į gatvę ir, prišokę prie kulkosvydžio, atsuko jį į vokiečius. Akimirksny visa gatvė ir kelias nusiklojo vokiečių lavonais. Toliau rusai užsėdo arklius ir nusivijo savuosius.
       Valandą buvo tylu. Paskui vokiečiai numetė į sodžių tris granatas, kurios išnešė į orą kulkosvydį, sudraskė vinkšną ir uždegė Plungių trobą. Garnių lizdas nukrito tiesiai į vidurį gatvės. Apie jį gulėjo pliki, pusplikiai ir jau su plunksnomis žvirbliukai, kurie buvo auginami žvirblių susuktuose lizduose gandrų lizde. Nuo Plungės trobos užsidegė kitas trobėsis, nuo to kitas — gaisras plėtėsi į abudu galus ir abidvi puses, bet nieks nebėgo jo gesyti. Dūmų debesys užstojo saulę. Kiaulės garduose žviegė, šunes, vištos ir kas tik buvo laisvas lėkė iš sodžiaus. Rodėsi, kad ateina baisi, amžina naktis ir su ja mirtis visai gyvybei.
       Vokiečiai suėjo į sodžių.
       Sodiečiai išlindo iš duobių, bet niekas nesirūpino sodžių gesinti. Nebuvo ir laiko pagalvoti, nes vokiečiai tuojau suvarė visus sodiečius į kuopą. Vaikai, motinos, vyrai, seneliai ir senelės susispietė į krūvą ir laukė, kad išgirstų savo likimą. Kapitonas, didelis, imponuojantis ir rūstaus grimo vyras, pareikalavo jų išduoti žmogų, kuris pavartojo prieš vokiečius kulkosvydį.
       Vienas studentas, kuris leido sodžiuje atostogas, ir Plungė, kuris dar nebuvo visai pamiršęs vokiečių kalbos, nurodinėjo reikalaujančiam teisybę. Atsirado ir vokietis, kuris mokėjo lietuviškai ir pradėjo kamantinėti kitus. Visi pasakojo tą patį, ką matė. Bet kapitonas spyrėsi:
       — Nemeluokite! Išduokite žmogų, arba... arba jum visiem bus galas.
       Sodiečiai vistiek kartojo tą patį:
       — Du rusų kareiviai, du rusų kareiviai...
       Plungė, pažvelgęs į gaisrą, kuris jau buvo sunaikinęs jo trobas ir baigė naikinti visą sodžių, ramiai prisikimšo pypkę ir užsidegė. Staiga kapitonas prišoko prie jo, ištraukė iš rankų tabaką ir drožė kumščiu į veidą.
       — Tu kreti juokus iš manęs ir karo, mano mielas! — suriko vokietis.
       Plungė atsakė jam savo kumščiu. Kapitonas susmuko po Plungės kojų, tartum basliu parmuštas.
       Sodiečiai ir kareiviai stovėjo nepajudėdami ir laukė, kaip baigsis tas incidentas. Jis pasibaigė visai kitaip, negu jie spėjo. Kapitonas atsistojo ir nusijuokė. Pažiurėjo į Plungę, kuris nė kiek nebuvo persimainęs, ir tarė jam:
       — Sveikinu! — o atsisukęs į savuosius, jis pateisino būklę: — Tas vyras yra vyras.
       Reikia jį gerbti. Aš galiu nušauti jį, kaip šunį, bet vistiek aš jo nenuveiksiu. . . Jis tvirtesnis už mane . . . Jis tvirtesnis už kiekvieną iš mūsų . . . Bet ir aš esu vyras. Na, kas? Kuris šaudė į mus? Neišduodate kaltininko? Gerai.
       Neleisdamas daugiau laiko, kapitonas sustatė sodiečius į eilę, sukomandavo savuosius ir vokiečiai atstatė šautuvus į išgąsdintųjų būrį benginklių žmonių. Sodiečiai žvalgėsi vienas į kitą, verkė, bučiavosi, meldėsi. . . Tik Plungė, jo sūnus ir studentas buvo savi. Plungė, tarytum mesdamas draugams atsisveikinimo šypseną, sustojo truputį ties studento veidu. Taip, čia stovėjo studentas — tos klasės jaunuolis, kur dažnai vyrai padaro labai drąsių užsimojimų, tarytum nelauktų jų jokia atsakomybė.
       Kapitonas ėmė skaityti:
       — Vienas!.. Du!..
       Žodžiai šovė į pasmerktųjų galvas ir sprogo, lyg didžiausios granatos. Kai kurie jau
       nieko prieš save nebematė ir nebegirdėjo. Jie buvo dar gyvi, bet jau tik jų kūnas čia bestovėjo — jų dvasia, siela — ta didelė paslaptis, kuri sudaro žmogų ir jo gyvybę — buvo pakilus aukštai, įžengus į amžinąją kelionę. Bet kai tik išgirdo Plungė kapitono „du“, tai gyvai iškėlė ranką ir žengė į priešakį.
       — Palauk, niekše! — suriko Plungė.
       Kapitonas sustojo ir sulaikė kareivius. Jis norėjo dar išgirsti, ką turi pasakyti tas nepaprastos drąsos lietuvis. Plungė kalbėjo:
       — Tu nesi kareivis, nei vyras. Tu pasiruošęs nužudyti nekaltus žmones.
       — Aš pats geriau žinau. Bet kas nors turi atsakyti už kaltąjį. Šiandie yra karas — toks laikas, kada dora, žmoniškumas . . . Ką tu žinai apie karą, čia lindėdamas?
       — Aš esu kaltininkas. Tie žmonės nekalti.
       — Tu meluoji?! — suriko kapitonas.
       — Cha! — atsiliepė Plungė.
       — Tu neatsakai į mano klausimą.
       — Aš šaudžiau į jus. Ko tu daugiau nori?
       Kapitonas matė prieš save didesnį, tvirtesnį vyrą ir jis gėdėjosi pulti drąsą ir dvasios jėgą, kurios pralenkė jojo. Jis valandėlę pamąstė. Pagaliau paklausė drąsuolį:
       — Kur tavo žmona?
       — Aš nesu išdavikas.
       — Tu prakeiktas!
       Bet tuomet jo žmona puolė į vyro glėbį be sąmonės.
       — Kur tavo vaikai?
       Plungė tylėjo. Bet jo sūnūs, iškėlę galvas ir smarkūs, žengė į priešakį ir įbedė akis į kapitoną.
       — Prakeiktas kraujas! Jis pareina iš tėvo į jo vaikus, — sukeikė kapitonas.
       Tokia vaikų drąsa reiškė jo paniekinimą.
       — Kur daugiau? Eikit čia! — kapitonas sušuko į nusigandusių būrį. Bet daugiau Plungės šeimynos nebuvo. Plungė pabučiavo žmoną ir atidavė ją į arčiau stovinčio sūnaus rankas.
       Kapitonas valandėlę tylėjo. Greitai jis pakeitė savo mintį.
       — Aš pasmerkiu tave pakarti, — ištarė kapitonas sprendimą ir atsisuko į pasmerktojo žmoną, kuri atsipeikėjus aimanavo.
       — Atnešk virvę!
       Ji nesijudino — ji negalėjo pasijudinti.
       — Atnešk virvę, — paliepė kapitonas pasmerktojo jaunesniajam sūnui, kuris dabar atrodė jau netoks drąsus.
       Jonas pažiūrėjo į tėvo akis, laukdamas jo atsakymo.
       — Atnešk jam virvę, Jonai, — ramiai paprašė tėvas.
       Jonas nubėgo į daržinę ir sugrįžo su virve.
       Kapitonas paėmė virvę.
       — Gerai. Aš pats tave pakarsiu. Man įdomu, — juokavo kapitonas, tarytum žaisdamas.
       Bet kai Plungė, varomas, nusisuko eiti prie nurodyto medžio, kur turėjo būti pakartas, kapitonas nubalo ir paleido virvę iš rankų. Jis staiga pamatė už pasmerktojo ausies randą, kuris drožė jam per galvą seniai užmirštomis jo dienomis.
       — Sustok! — sušuko pasmerktajam.
       Plungė sustojo ir atsigrįžo.
       — Kaip tavo vardas ir pavardė? — paklausė lietuviškai.
       Jo klausimas buvo patenkintas.
       — Tu esi atkeliavęs čia iš Vokietijos?
       — Iš Mažosios Lietuvos, — atsakė Plungė ir giliau pažiūrėjo į kapitoną, kuris nustebino jį lietuvių kalba ir lyg ką priminė apie jo brolį.
       — Ar tu turėjai brolį?
       — Brolį Petrą.
       Daugiau žodžių nebereikėjo. Čia stovėjo brolis prieš brolį. Automatiškai jiedu puolė vienas kitam į glėbį ir pasibučiavo.
       Dar kartą perbėgo Jurgiui per mintį vaiko dienos, jo mažytis brolis ir smarki motina. Jis giliai pažiūrėjo į kapitoną, norėdamas rasti jame ką nors, kas primintų mažąjį jo brolį.
       — Gal žinai, kur yra motina? — paklausė brolio Jurgis.
       — Nuo anos dienos daugiau neteko jos pamatyti.
       — Taip pat ir man. Bet mum buvo skirta dar kartą pasimatyti. Ir taip pasakingai pasimatyti. Na, būk kareivis, pildyk savo nuosprendį.
       Kapitonas svyravo.
       — Greičiau! — suriko Plungė.
       — Veskite jį ir pakarkite, — užkomandavo kapitonas.
       Pasmerktasis atsisuko paskutinį kartą į sūnus:
       — Žiūrėkite, kaip aš einu. Ir jūs taip eikite, jei kada reikėtų.
       Pradėjo temti. Dūmais pritvinkusiam ore rinkosi migla — tiršta, pilka migla, kuri uždengė sudegusį sodžių, išmintus jo laukus ir Plungės lavoną.

       Iš novelių rinkinio „Aš bučiavau tavo žmoną“, 1936 m.
       Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt