Mindaugas Valiukas
Eilėraščiai

„gražiausia pasaulyje...“
Žiema
„tik mėlyna maža bobutė...“
APIE RIŠAMĄSIAS MEDŽIAGAS
„žiema pranoko save...“
VOKAS SU SAGA
„gėrė ką čia slėpsi...“
„iš pradžių purkštaujat piktinatės...“
„pro dažnai varstomas duris...“
„nespėja galva tarp namų...“
„šimtamečiam name“
IŠŠŪKIS
SENELIO MIRTIS 1986
„AŠ, KASPARAS, MERKELIS, BALTAZARAS (Trys Karaliai), ŽUVIS...“
SNIEGENOS. KALĖDOS

Į viršų

* * *
gražiausia pasaulyje
žuvis morkų svogūnų
ir pomidorų
padažo alchemijoje

(gilaus aukso spalvos)

svogūno per ašaras
nematydami
įsipjovėm pirštą

tryliktas patiekalas
(smėlis žaliuokėse)
girgždėjo tarp dantų

dvyliktą tėvas
kalbėjo su kumele

po dvyliktos laikė
ant rankų
(rodė mums)
gleivėtą

Betliejaus Žvaigždę

Į viršų

ŽIEMA

uždelsto veikimo
bomba
       sprogsta
paraudusiom vaikų
gerklytėm

rogių peiliai
kalną

Į viršų

* * *
           pasibaigė ruduo lyg kulkos
           prasmego nepavytas
           sniegu pavirtę kelio dulkės
           sukando džiūstančius skyvytus

tik mėlyna maža bobutė
stotelėj tyko autobuso
niūniuoja caksi kailį skuta
dejuoja leisdamos į rūsį

kur turi savo vyro galvą
stiklainių tarp blyškių kopūstų
jos krosny spragsi kaulų malkos
ramu jai šilta tartum užsieny

o vakarais kai vėjas dūsta
į pietus debesis suvaręs
vėlai vėlai prieš pat užsnūstant
geltoną skrynią atidaro

ir įkiša jon savo plaštaką
geltoną tartum molio vaškas
tenai viduj tamsoj iš dulkių
kažkas jos sausą pirštą čiulpia

Į viršų

APIE RIŠAMĄSIAS MEDŽIAGAS

vaikščioti trapecija
domėtis tamplieriais
diskutuoti dėl puolimo strategijos
negalėčiau jei man iš
nosies tekėtų kraujas

galvoti apie Kitką
suversti bėdos
mušti Dinderio
negalėčiau jei man iš
nosies tekėtų kraujas

suvesti sąskaitų
svietui margajam ant kelių tupėti
nuspręsti kitaip
negalėčiau jei man iš
nosies tekėtų kraujas

fotografuotis
būti lojalus
būti apdovanotas už tai kad
iš nosies neteka kraujas
negalėčiau jei man iš
nosies tekėtų kraujas

kraujas plona smėliu tįstančia
raudona linija pririša prie
vietos ir laiko (prie tos
moters kuri puola gelbėti
nesvarbu kad apalpo

prie pagalvės kuria
spraudies prie šnervės
lovos kurioj apmalsti
raminiesi sąli)
iki kito karto

kai vėl stversies raudonos virvelės
bandydamas nutrūkti

Į viršų

* * *
žiema pranoko save
kaip zylei rasti
baltutėlyčių lašinių
kaip atkasti kapines laidoti

pavasaris atidengs bevaisį sniego
sluoksnį spindulio skalpeliu
pasimatys kas negerai
padėta

septyni turgaus
aikštėje be smurto
žymių šalia
smuklės

Į viršų

VOKAS SU SAGA

pilnais triumais prieskonių
arbatos ir smilkalų grįžtant iš
indijos penki mirė nuo skorbuto
du pritrėškė stiebas lūžęs
per pirmąją audrą vieną
pakorėm ant rėjos dar
vienas pasikorė pats trys
girdėję dainuojančias bobas
šoko už borto o paskutinis
iš trylikos trečiosios audros
išmestas ant kranto dingau
brūzgynuose palikęs tik atlaso
skiautę su sidabrine saga -
kišenę kurioje buvo
orakulo pranašystė man
nematant įkišta dresuotos
beždžionėlės delio turguje

Į viršų

* * *
gėrė ką čia slėpsi
nedaug dar buvo
išgėrę susidaužė
buteliais už susimatymą
skardžiai kakliukas nuskilo

antrasis nepastebėjęs truktelėjo
nuoširdų lyg karūną
apžiojo

kad pliūstels raudonis
iš gražių lūpų ant duonos
svogūnų bekraujės dešros

ne lūpos
rožė

Į viršų

* * *
iš pradžių purkštaujat piktinatės
reiškiat nepasitenkinimus nu
absurdas viršūnė sakot paskui
sakot nu ir eikit jūs šikt

išeinat į rudenį apsiraminat
jau žiūrėk ir šypsotės laimingos
nes malonu dviem trisdešimt -
metėms krautuvėje nepardavė cigarečių

Į viršų

* * *
pro dažnai varstomas duris
įsklendžia lapas
(dažniausiai liepos)
netoliese nukrinta

tas kur prilimpa
praeiviui prie padų
pasiekia daugiau

tai tik daiktas
daiktiškoj mūsų
poezijoj

dvasingesnis nei
vienas iš
mūsų

Į viršų

* * *
nespėja galva tarp namų
plastmasė vitrinoje florą meluoja
vaikštau įtemptu gatvės lynu
po įkaitusia saulės kanoja

tos tylos neilgam
susprogdina skvere vėjas vyšnią
ir skeveldrom baltom madam
nusėta delsia ryžtis

leist šuneliui daryti ką nori
nusidūzgus kamanė
atsidūsta tinkle tačiau voras
taršo žiedlapių maną

Į viršų

* * *
šimtamečiam name
šešios sijos
šešios žąsys mane
prisivijo

skauda langui
pabjurusį orą
kalendorius
nemeta svorio

metas lapai
lieka tik kerpės
jau per šaką
matosi gervės

gervės skrenda
lieka tik šarkos
nuogas sprandas
lapkričio kartuvėms

Į viršų

IŠŠŪKIS

geltoną
klevo
lapo
pirštinę

pakeliu

Į viršų

SENELIO MIRTIS 1986

traktorius griovy
plūgą įsmeigęs į debesį

aukštyn kojom apverstoje
pievoje sliekai stebi:

gandras kūdikėlį

Į viršų

* * *
VEIKĖJAI:
AŠ,
KASPARAS, MERKELIS, BALTAZARAS (Trys Karaliai),
ŽUVIS.
Pritemdytas AŠ kambarys. AŠ valgo
ŽUVĮ. Beldimas į duris. AŠ, šluos-
tydamasis riebaluotas rankas, eina
prie durų.

AŠ: Kas?
KASPARAS, MERKELIS, BALTAZARAS (choru): Trys Karaliai.
AŠ: Kas kas kas?
KASPARAS: Kasparas!
MERKELIS: Merkelis!
BALTAZARAS: Baltazaras!

PABAIGA

Į viršų

SNIEGENOS. KALĖDOS

nešiausi kepalą duonos

nuo obels
ėmė
kristi raudoni obuoliai

lesti iš rankų

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt